Pernai
Mathias Enardo, prancūzų rašytojo, romanas „Kompasas“ man asmeniškai
tapo vienu sunkiausiu skaitytu kūriniu, tačiau ir vienu įdomiausiu. Tai tarsi
tam tikras literatūrinis potyris. Taip pas mus jau būna su itin gerais
autoriais, kad vienus skaito ir verčia, o kiti tiesiog ir „praplaukia“ nelabai
pastebėti. Regis, su Mathias Enardu taip nebus, nes ką tik pasirodė antrasis jo
romanas „Vagių gatvė“.
Naujausiame
„Literatūra ir menas“ numeryje (Nr. 3713) publikuotas jo interviu apie jo
paties klajones po žemynus. M. Enard, kaip ir kiti intelektualai, įžvelgia tam
tikrus europietiškus procesus, kurie paantrintų COVID-19 versijai – užsidaryti,
išsaugoti, gintis. Galiu tik pritarti, kad toks požiūris labai gyvas,
artėjantis prie nacistinių jėgos struktūrų ir troškimo turėti priešus tam, kad
pasijustume pasaulyje reikalingi ir reikšmingi.
Taip,
galiausiai tai ir vėl nutiko, nes rašau apie Donatą Montvydą ir Džordaną
Butkutę, tiksliau – apie jų duetu įrašytą kūrinį „17“, kuris
paskutinę savaitę tikriausiai pas daugelį „rauna stogą“. Tiesą sakant, beveik
negirdžiu ir nesiklausau šiuolaikinės lietuviškos muzikos, tačiau šią kažkaip
išgirdau visai savaitės kaip „karštą naujieną“ ir kilstelėjau antakį. Vau, koks
devinto dešimtmečio skambesys, muzika – tai kas iš tikrųjų šiuo metu skamba
Holivude, už Atlanto, su tokiu skambesiu ir muzika dirba populiariausi užsienių
šalių muzikos kūrėjai ir atlikėjai.
Sudėtinga
su lietuviškais žodžiais, kartais atrodo, kad „17“ dainoje jau ant ribos ims ir
pastrigs, tačiau duetas išvairuoja žodžius ir suteikia jiems atspalvį, skambesį
ir melodingumą. Kai trisdešimtmečiams ir keturiasdešimtmečiams buvo po
septyniolika, manau, kad visi daugiau ar mažiau girdėjo Džordaną. Jos pop
lietuviškos muzikos kultas jau savaime yra nostalgija ir tinka šiai dainai.
Ką gi,
dar negirdėjote? Siūlau pasiklausyti.
Žodžiai
/ lyrics
Donatas
Motvydas ir Džordana Butkutė – 17
Minioje… Žmonių.
Tavo veidą iš toli
regiu.
Patikėt. Sunku.
Pasikeitę stovime
abu.
Susitikom netyčia, po
tiek daug bemiegių naktų…
Kai jau rodos
paleidom – ir vėl viskas atgija viduj.
Dar
viena naujiena iš šiaurietiško kino derliaus – švedų režisierės Amanda Kernell,
žinoma už filmą „Samių kraujas“ (2016), Scanoramoje pristatomas naujausias jos
darbas „Neišskiriami“ (šved. Charter) (2020). Istorija pasakoja
sudėtingą motinos gyvenimą, kai po skyrybų jai ribojama susitikti su dviem
vaikais – mažamečiu Simonu ir paaugle Elina. Galiausiai motina juos neteisėtai
pagrobia ir slapta pabėga į Tenerifę...
Kol
pas mus Lietuvoje aidi baisūs dalykai iš Skandinavijos apie vaikų teises,
tarnybas ir iš šeimų atimamas atžalas ir susikuriame sau mitus, režisierė
leidžia mums dirstelėti į griežtą švedų vaiko priežiūros ir auklėjimo kultūrą.
Visgi čia svarbiausia nėra įstatymai, režisierei, kuri pati ir parašė
scenarijų, rūpėjo atskleisti motinystės instinktą, veikiantį prieš įstatymus. Nevisai
stabilios psichikos mama Alisa keliauja su vaikais ir išgyvena nuolatinę baimę,
jog netrukus ją suseks policija, tačiau tuo pačiu ji bando iš naujo
užsitarnauti paauglės dukters prielankumą, o tai yra be galo sunku. Ji, kaip
motina, pastebi dukters išgyvenimus, bando suteikti pagalbą, tačiau pati yra
įklimpusi bėdose iki kaklo...
Tiesą
sakant, vienos yrančios šeimos santykių analizė šiame filme žiūrėjosi gana
atsainiai. Iš filmo tikėjausi kur kas daugiau – provokacijos, aštrumo,
netikėtumo, tačiau „Neišskiriami“ tepasiūlė tik tvarkingai įprasta kino kalba
perteiktą vienkryptį siužetą. Aišku, įdomiausias filme lieka motinos portretas,
juslingas ir perteiktas įtaigiai, tačiau, kai pabėgėliai atsiduria Tenerifėje,
tiesą sakant, filmas tampa jau nuobodus. Sunkoka pasakyti priežastis, kodėl
filmas nesujaudino, nors, atrodo, su juo viskas lyg ir gerai: jame ir jausmo,
ir išgyvenimo... Tačiau visuminis vaizdinys be aštrumo, trūksta tiesiog ambicijų. Va, Kino pavasaryje
matyta skandinavų drama „Atsargiai – vaikai!“ buvo tikrai kažkas įtraukiančio,
dėl ko pylė prakaitas, tačiau šioji drama tiesiog per saugi. Keruakiškai
motinos su vaikais kelionei lemta žlugti, kaip jau aišku nuo pat filmo pradžios.
Esminis klausimas po filmo lieka toks pats: kodėl motina turi tiek mažai galios
būti tiesiog motina, o dirbtiniai įstatymai, kurie turėtų užtikrinti
teisingumą, akivaizdžiai kartais pasitarnauja priešingoms jėgoms?
Labai
apsidžiaugiau Scanoramos programoje pamatęs naujausią vokiečių režisieriaus
Christian Petzold filmą „Undinė“ (vok. Undine) (2020).
Paskutinysis jo matytas kafkiško pasakojimo stiliaus „Tranzitas“ padarė nemenką
įspūdį. Autorius taip pat žinomas ir už labai gerai vertinamą filmą „Feniksas“,
o visose dvejose juostose nusifilmavo jo pamėgtas aktorių duetas Paula Beer ir Franz Rogowski.
„Undinėje“
pasakojama mistifikuota romantinė drama apie moterį vardu Undinė, kuri
besąlygiškai įsimylėjusi vyruką, kuriam prieš darbą iškelia ultimatumą, tačiau
grįžusi po pusvalandžio jo neberanda, bet randa naują vyruką, kurį įsimyli ...
sudužus akvariumui. Na, ir tada prasideda ilga myliu-noriu-negaliu istorija,
kuri būdinga mažo ir skurdaus siužeto bei biudžeto istorijoms. Ką tik „iškepta“
porelė taip besąlygiškai vienas kitą myli, kad nebegali išbūti nė popietės
atskirai, tačiau užtenka nusisukti ir jau atsiranda pavydo priepuoliai.
Man
toji santykių drama absoliučiai nepatiko, net neįtikino. Kaip čia ką tik
ašarojusi moteris jau kitą dienos pusę prilipusi prie kito vyruko. Maniakiškai nesveika
ji, ar ką? Jeigu atsiduosite tokiai analizei, nieko iš šio filmo negausite,
vien tik logines spragas, todėl filmą reikia priimti, sakyčiau, kaip sąlygišką
istoriją apie moters meilės ir praradimų bei atradimų būsenas. Labai efektyviai
sulipdyta Berlyno istorijos pasakojimo ir rekonstrukcijos istorija su pačios
Undinės asmeninės laimės istorija – du viename, taip pat kamera „dirba“ su
maketu ir realiuoju Berlynu, tam tikros vietos tampa Undinės sąmonės ir pasąmonės
kelione maketu ir tuo pačiu po jos gyvenimo geografines vietas.
Jeigu
ir yra stiprių dalykų šiame filme, tai akivaizdžiai du: mistifikuota pasakojimo
maniera ir juslingai vaidmenis perteikęs aktorių duetas. Mistifikavimą režisieriui
padeda sukurti Undinės vardas, siejamas su vandens stichija, ežeru, akvariumu,
ten buvusia nardytojo statulėle, kurios kojele vienoje scenoje nulūžta, o mes
jau žinome, kad tai nieko gero nežada. Atrodo, kad viskas gražu ir subtilu,
bet, tiesą sakant, tie simboliai, vudu lėlių efektai nuobodoki, kine jau
panaudoti ne vieną ir ne dešimtį kartų. Taip, filmas atmosferinis, čia galima
pajusti berlynietiškos meilės svaigulį su kriminaliniu niuansu, tačiau visumoje
nepakako man to mistinio svingavimo, norėjosi iš istorijos kai ko daugiau. Nes
atėmus pasakojimo manierą, sakyčiau, filmas lieka plokščias kaip senas meilės
serialas iš Lotynų Amerikos. „Tranzitas“, mano akimis, buvo nepalyginamai
stipresnis ir įtaigesnis, nes ten buvo idėjinė provokacija, ko, sakyčiau,
labiausiai trūko „Undinei“.
Vakar
po šio seanso užmigti nebuvo lengva, nes buvau emocionaliai paveiktas rusų
režisierių Ilja Chržanovskij, Jekaterina
Oertel filmo „DAU. Nataša“ (angl. DAU. Natasha) (2020), kuriam
apibūdinti ir nusakyti vis dar ieškau tam tikrų žodžių. Deja, Scanoramoje šį
filmą internetinėje kino salėje publikavo ir leido žiūrėti tik vieną parą su
ribotais žmonių kiekiais. Man pasisekė, kad nusipirkau bilietą iš anksto, nors net
nežinojau, ko tikėtis iš šio beveik pustrečios valandos filmo, nes galvoje
sukosi tik iš antraščių išgriebta frazė „kontraversiškas“. Toks, tiesą sakant,
filmas ir yra.
Režisierius
šiam darbui paaukojo penkiolika metų kurdamas istoriją apie Sovietų Sąjungoje tarptautinių
mokslininkų gyvenimą ir darbą. Iš viso „DAU“ kolekciją sudaro net 8 atskiri
filmai, skirti tam tiktiems veikėjams, kurie „migruoja“ iš filmo į filmą, todėl
visas projektas labiau primena serialo filmavimą. Labiausiai vertinama antroji „DAU“
dalis, skirta miesto bufetininkės Natašos gyvenimui.
Filmas
nufilmuotas itin natūralistiškai, jame filmuojasi ir profesionalūs, ir neprofesionalūs
aktoriai. Natašos vaidmenį atlikusi Natalia Bereznhnaya yra neprofesionali,
tačiau kaip jai tiko šis vaidmuo! Sodrūs, emocingi ir ilgi kadrai, scenos,
nužmoginimo sovietinė kultūra, sovietinis maistas, aplinka. O kokia įspūdinga
toji Nataša! Seniai kine bemačiau tokią charizmą spinduliuojantį moters
vaidmenį. Natašą galėtume pavadinti kale, kuri žiūri tik savo, dienos metu ji
puiki bufetininkė, o vakare su Olga geria iki juodumos, viena kita nekęsdamos,
pavydėdamos ir šmeiždamos iki muštynių, tačiau ateina nauja diena ir vėl viskas
kartojasi iš naujo. Nataša trokšta begalinės laimės, ji myli vedusį Pašą,
tačiau sugula su užsieniečiu, prisigėrusi kliedi apie laimę, kuri
nepasiekiama... Tai primena Čechovo pjesių esminę problemą ir tipinį Čechovo
pjesės žmogų, kuriam nelemta būti laimingam dėl tam tikrų priežasčių.
Galiausiai
Nataša iškviečiama saugumiečio ir yra žiauriai tardoma! Seniai bemačiau tokio
prikaustančio ir sukrečiančio sadistinio ir mazohistinio akto versiją, kai
moteris išsiprievartauja su degtinės buteliu, o po kurio laiko kariasi savo
tardytojui ant kaklo. Kokia Nataša turėtų būti beviltiškai vieniša, kad ji
netgi ryžtasi flirtuoti su sadistu? Kur tos moters protas? Paskutinis
pusvalandis išties atidengia moters vienatvę pačiais baisiausiais rakursais –
Nataša ne tik nelaiminga, ji dėl meilės galėtų būti pačių žiauriausių ir
baisiausių žmonių vergė, kad tik pajustų iš kito geidulį ir reikalingumo jausmą.
Nepaprastas
filmas! Vienas geriausių šiame festivalyje, kur šiurpas eina pagaugais:
vaidyba, scena, energetika, gyvumas, emocijos, Čechovo pasaulio vertybės, sovietinės
tikrovės rūstybė ir... nepaprastas atvirumas. Aktoriai, tiesiogine to žodžio prasme,
vienoje vietoje filmuojasi kaip pornografijoje – Nataša atvirai atlieka oralinį.
Tai trikdo, šokiruoja ir veikia, nes po geležine uždanga, kur nė uodo
neįžiūrėsi, šiame filme viskas atidengta iki kaulo ir kraujo. Neaprastas
filmas, kuris dar ilgam išliks mano atmintyje ir emociniame lygmenyje. Gaila
tik viena, kad taip mažai žmonių tegalėjo pamatyti šį filmą.
Lenkų
kinas valdo! Kaskart eidamas į lenkų kiną, žinau, kad bus arba gerai, arba tik
labai gerai. Šįkart tą lenkų filmą, pavadinimu „Prakaituok!“ (angl. Sweat)
(2020), režisavo švedų režisierius Magnus von Horn – pastarojo filmas įtrauktas
į Scanoramos pagrindinę programą iš serijos „privalai pamatyti“. Istorija pasakoja
apie jauną internetinę žvaigždę Silviją, kuri yra sporto trenerė, turi 600
tūkstančių savo nuolatinių sekėjų, o jos kiekvienas veiksmas yra suplanuojamas
ir publikuojamas tam, kad patiktų žmonėms, užsakovams ir leistų pašaliniams
nuolat žavėtis. Neslėpsiu, tai iš tikrųjų primena gryną ir nuoširdžią
prostituciją šiais populiariais influencerių laikais, atvirą savęs
pardavinėjimą, kuriuo dar ir žavimasi.
Atsitinka
taip, kad Silvija pasidalina viena graudžia, nelabai kitus įkvepiančia žinute
apie savo vienatvę ir ji sulaukia tam tikro pasipriešinimo: kaip tokia sveika,
populiari, aktyvi gali skųstis gyvenimu? Iš esmės filmas pasakoja apie dirbtinį
žmogaus laimės projektavimą viešojoje erdvėje ir internete, kuris absoliučiai
neatitinka realybės. Filme Silvijos vienatvę neišsemiama ir jeigu ne šuo
Džeksonas, manytume, kad Silvija absoliučiai išprotėtų nuo pastangų būti
tobula, matoma ir populiari be jokio žmogiškojo švelnaus palaikymo iš šalies.
Smagu,
kad scenarijus nevaizdavo paties pigiausio varianto – pasikėlusios ir nesveikai
nužmogėjusios nuo populiarumo divos, kuriai viskas vienodai. Kino kūrėjai
užgriebė gyvąjį į pašalį nustumtą žmogų, pasislėpusį po dirbtinomis grimasomis,
po šiuolaikinio linksmintojo klouno kauke. Nepaprastas lenkų aktorės Magdalenos
Kolesnik vaidmuo – didelėmis žydromis akytėmis „išnešiojo“ visą filmą tą
Silvijoa įtampą, skausmą ir vienatvę. Daugelyje scenų atrodo, kad dar truputis
ir Silvija iš tikrųjų kris kniūbsčia nuo pervargimo, atrodo, kad ją darbas ir
pastangos tuojau pribaigs. Tačiau režisieriui pavyko išlaikyti balansą tarp
darbo ir dar esančio žmogiškumo. Mergina jaučia nepaprastą motinos panieką ir
šaltumą, atrodo, kad ji nėra ir niekada nebuvo mamos mylima, ji bando užmegzti
santykius su seksualiu sportišku vyruku, tačiau anas nori iš jos tik sekso.
Incidentas su kieme esančiu jos persekiotoju galutinai parodo, kokia žmogiška
yra Silvija ir kad jai absoliučiai netinka sužvaigždėjusios divos tapatybė...
Iš
tikrųjų filmas labai geras ir vykęs. Daugelis, kurie svajoja apie milijonus
peržiūrų savo YouTube kanale, manau, turėtų pažiūrėti šį filmą. O juk gyvenime
dažnai būna taip, kad gaudami to, ko visada trokštame, mus tiesiog sunaikina iš
vidaus. Populiarumas ir matomumas, gerbėjų sekimas Silvijai buvo tik
psichologinis akumuliatorius, jog ji šiam pasaulyje yra mylima ir reikalinga,
ko niekada negavo gyvendama su mama. Kompensuodami savo trūkumus populiarumu,
apsivalgymu, alkoholiu ar kitais būdais, mes vis dar tikime, kad pasaulis
vienaip ar kitaip iš išorės turi atliepti ir paliudyti, jog esame reikalingi.
Labai patiko šis filmas.
