Filmas: "Teisingumo raiteliai" / "Retfærdighedens ryttere" / "Riders of Justice"

Sveiki,

Mėgstu danų kiną! Ir visai ne dėl puikaus Mads Mikkelsen vaidybos, bet apskritai per tiek metų festivaliuose stengiuosi pamatyti viską, kas daniška, nes visada palieka vienus geriausių įspūdžių. Šįkart teko matyti Anders Thomas Jensen režisuotą veiksmo komediją „Teisingumo raiteliai“ (dan. Retfærdighedens ryttere) (2020), kuri pasakoja apie teroro aktą Danijos didmiestyje, kur per lemtingą atsitiktinumą žūva mergaitės mama, o mokslininkas statistas išlieka per klaidą gyvas. Iš karo tarnystės grįžta tėvas, tačiau jis nenori matyti ne tik prislėgtos dukros, bet nepripažįsta, jog pats yra sutrikęs, tačiau nuolat prasiveržia nevaldomi agresyvūs pykčio priepuoliai... Galiausiai statistas susiranda kariškį ir saujelė vyrukų bando atkeršyti teroristams.

Visgi siužetas itin amerikietiškas, Holivudas mėgo ir mėgsta panašaus turinio filmus, tačiau šios istorijos komedijos rėmuose imasi Anders Thomas Jensen, kuris žinomas už savo savitas komedijas: „Adomo obuoliai“ (2005), „Vyrai ir viščiukai“ (2015). Kalbant apie „Vyrai ir viščiukai“ – pastarasis man buvo viena juokingiausių tų metų komedijų, žviegiau iki paspringimo kino salėje, viskas buvo kaip tikroje kvailių parodijoje, todėl neslėpsiu, kad pamatęs tą patį režisierių ir daugelį aktorių iš filmo „Teisingumo raiteliuose“, efekto ir pasakojimo kolorito tikėjausi labai panašaus. Teko nusivilti. Po 20 minučių seanso draugas palinko man prie ausies ir pakuždėjo: „Ar tai tikrai komedija, nes nieko juokingo jame nėra?“

Visgi pirmasis pusvalandis beveik be komedijos, vėliau režisierius įveda absurdiškus elementus, gaujelė protingų strategų tampa tiesiog kvailių kompanija, kurie apsimeta psichologais, tačiau įsirengę daržinėje sekimo laboratoriją stengiasi susekti teroristus... Iš viso to, kad po to matome, režisierius derina tam tikrus absurdiškus komedijos elementus su amerikietiško stiliaus veiksmo filmų šablonais ir perteikia kažką, ką pavadinčiau labai daniško. Visgi nepalyginsi su „Vyrais ir viščiukais“, kadangi komedijos ganėtinai mažai, o keršto istorija bei tėvo ir dukters santykių analizė ganėtinai lėkšta ir tipinė. Visumoje filmas kiek atmosferinis, savitas ir tai yra gerai, bet istorija chaotiška, pradžia sunkiai įtraukia, pseudomoksliniai dialogai, kurie lyg ir turėjo kelti juoką, atrodo nelabai įtikinami ir suprantami. Filmas nėra prastas, tačiau asmeniškai įspūdžio nepadarė, todėl likau šiek tiek nusivylęs.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berlyno sindromas" / "Berlin Syndrome"

 Sveiki,

Pasiilgau tiesiog gerai emociškai sukalto trilerio! Tiesą sakant, sunku būti pasakyti, kada paskutinį kartą tokį mačiau, todėl kaskart „užšokęs“ ant gero trilerio, džiaugiuosi jį vertindamas gerai ir aukštais balais. Vienas iš tokių kaip tik nutiko šiąnakt, kai pažiūrėjau australų režisierės Cate Shortland filmą „Berlyno sindromas“ (angl. Berlin Sindrome) (2017), kuriame pasirodo mano mėgstamas vokiečių aktorius Max Riemelt. Pastarąjį tikriausiai daugiau visi žino ne tiek iš vokiško kino, bet puikaus fantastinio serialo „Sense8“. Na ir aktorė Teresa Palmer, kuri šiame filme, kaip jau daugelis komentatorių atkreipė dėmesį, panaši ne tik vaidyba, bet fizine išvaizda į Kristen Sewart, bet tai tikrai nesutrukdė žiūrėti paties filmo.

Filmas pasakoja apie australę, kuri atvyksta į Berlyną, klaidžioja po sendaikčių parduotuvėles, kol netyčia susipažįsta su maloniu vokiečiu, kuris mokykloje moko anglų kalbos. Mokytojas išsilavinęs, domisi literatūra ir menu, todėl netrunka, kad jausminga klajoklė menininkė užmegztų intymius santykius, bet žiūrovui jau nuo pat pradžių kirba mintis, kad tas anglų kalbos mokytojas ne šiaip sau malonus ir ne iš kelmo spirtas, bet visi jo įtartini veiksmai, nors iš pradžių ir labai perteikti flirtuojančiai, visgi liudija, kad jis psichopatas arba serijinis merginų iš užsienio žudikas. Ir tai yra, sakyčiau, pati prasčiausia šio filmo dalis, tas išankstinis žiūrovo žinojimas, kad situacija netrukus pereis merginai į nenaudą. Tik klausimas, kokiais būdais ir kaip viskas vyks?

Būtent psichologiniai psichopato veiksmai ir merginos įkalinimas tampa patys įdomiausi. Ar merginai pavys išsilaisvinti? Kiek jau esu matęs tokių apie įkalintas moteris, jie visada prikausto mano dėmesį, pradedant „Panikos kambarys“ ir baigiant Lars von Triero „Namas, kurį pastatė Džekas“ – visi jie įtraukia savo įtampa. Žinoma, „Berlyno sindrome“ nerasite kažin kokių netikėtų filosofinių idėjų, režisūros sprendimų, nes iš tikrųjų žiūri tą filmą ir pamiršti pastebėti šabloniškumą, o tai, sakyčiau, yra itin geras trilerio bruožas. Kad ir kiek kas nors skaitytų, pavyzdžiui, Sandros Brown ar Tess Gerritsen detektyvus ir atpažintų ten esančias schemas, nemanau, kad įtampos ir smalsumo būtų dėl to mažiau. Filmas absoliučiai pateisino ir beveik užpildė visus šio žanro reikalingus elementus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Miley Cyrus - Plastic Hearts [Vinyl, 2LP] (2020)

 
Informacija apie albumą: Miley Cyrus - Plastic Hearts [Vinyl, 2LP] (2020)

Filmas: "Nešventa" / "The Unholy"

 Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas vidutinis siaubo filmas pavadinimu „Nešventa“ (angl. The Unholy) (2021) kviečia mus į raganišką pasakojimą apie blogį, tikėjimą ir abejonę. Mažame JAV miestelyje XIX amžiaus viduryje atliekamos šiurpios Šėtono tarnaitės sunaikinimo apeigos, po daugel metų, mūsų dabarties laikais, vietos sužlugdytas žurnalistas panaikina apsaugą, o toje parapijoje kurčnebylė mergaitė pradeda kalbėti, iki tol negirdėjusi, kaip žmonės kalba. Nepaisant visko, ji dar pagydo keletą žmonių ir apie jos stebuklingas galias ir mergelės Marijos regėjimus sužino visas pasaulis...

Visą filmą žiūrėdamas galvojau, ką reikia padaryti šiais laikais, kad tave paskelbtu šventuoju? Ir apskritai, ar mokslo amžiuje įmanomas toks dalykas? Visą tą laiką, kol žiūrėjau šią istoriją, buvo aišku, kad blogis manipuliuoja gerumo įvaizdžiu, o šalia Bažnyčios (o gal net pačioje joje) yra daugiausia velnių... Čia mes iš tikrųjų turime kone klasikinį variantą, kada kunigas kovoja su blogiu, pagrindinis veikėjas išgyvena abejonės tikėjimo klausimais, o paauglė maniakė stebukladarė kaskart savo kalbomis šiurpina aplinkinius. Noriu pasakyti, kad „Nešventa“ nepateikia absoliučiai nieko naujo, nė kruopelytės naujos idėjos ar žiūros kampo, viskas suręsta kaip iš chrestomatinio vadovėlio: atmosfera, tiesmuki ir vienkrypčiai veikėjai, kurie turi tik vieną kokią nors nuodėmę-problemą ir, žinoma, keletas siaubo efektų...

Visi šie elementais pertepti storu šabloniniu sviestu, todėl filmas tampa lengvu nakties ar vakaro fonu, kuriame nei dvasios, nei ambicijų tiek iš istorijos, tiek iš režisieriaus nesulauksite. Kai kurie sprendimai ganėtinai paviršutiniški, pavyzdžiui, kunigo „savižudybės“ scena, kuri nė iš tolo neišgąsdina pagrindinės veikėjos ir veikėjo, jie net neanalizuoja kitų veikėjų veiksmų, viskas sutelkta vien tik į aiškiaregės patvirtinimą tapti šventąja. Manau, neišnaudota daug galimybių, kurias, kaip visada, tokie ryškiai užsakomojo pobūdžio filmai, galėjo pasinaudoti. Mistika primityvoka, probleminis laukas lėkštas, veikėjai šabloniški. Bet visgi, ką mes veiktume be šitų šabloninių filmų, persisotinę Scanoramomis ir Kino pavasariais?

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 36/10

IMDb: 5.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šeimininkas" / "Host"

 Sveiki,

Tvankiomis ir karštomis vasaros naktimis, kai nesiseka užmigti, galima miego dėlei įsijungti kokį nors neįpareigojantį filmą, prie kurio būtų visai negaila ir užmigti. Kadangi naktimis siaubo filmai žiūrisi, nusprendžiau pasižiūrėti Rob Savage režisuotą „Šeimininkas“ (angl. Host) (2020).

Filmų apie socialinius tinklus bumas jau kadais prasidėjęs. Nufilmuoti filmą, kuris vyktų vien tik medijoje, tarkim, skype arba zoom programoje, kai veikėjai susiskambina iš namų, yra nebe naujiena. Tikriausiai pastarųjų metų vienas garsiausių filmų buvo „Išmesta iš draugų“ arba itin vykusi drama „Paieška“, kuri tikrai įtraukia savo kalbėjimo maniera ir sukelta intriga. Visgi po šių filmų atrieda ir atidunda vis skurdesni ir taupesni karantininiai filmai.

„Šeimininkas“ – tai nė valandos netrunkantis filmas, beveik, sakyčiau, trumpametražis, todėl ilgai kankintis, jeigu nepatinka, nereikės. Iš tikrųjų filmo idėja gana paprasta: susiskambina pulkelis draugių, kurios per dvasių mediumę bando išsikviesti dvasias ir paeksperimentuoti, tačiau netrukus mediumei dingsta internetas, o merginoms belieka smagintis su piktąją dvasia. Žodžiu, filmas lengvai įtraukia savo gyvais pasičiauškėjimais, dialogai gana gyvi ir veikėjai gana natūralūs, tačiau viskas klostosi pagal jau matytas pasakojimų šablonus. Tai tarsi „Paranormalių aktyvumų“ (prieš dešimtmetį itin išpopuliarėjusi siaubo filmų serija) adaptacija karantininei versijai.

Visgi šioje istorijoje nerasite nei charakterių plėtotės, nei itin kokios įdomesnės prasmės ar minties, kadangi viskas vyksta pagal vieną ir tą patį atmosferinį ir numatomų įvykių kurpalių. Nepaisant visko, svarbiausią siaubo elementą filmas išlaiko – atmosfera baugina, jaudintis yra dėl ko, kelis kartus ne juokais krūptelėjau, o tai jau yra tikrai neblogai ir kur kas geriau nei per naujuosius egzorcizmą vaizduojančius filmus, kai demonas iškišęs liežuvį atrodo kaip kūdikis per Heloviną. Sakyčiau, filmas vidutiniškas, o jo trumpumas šiuo atžvilgiu tėra tik privalumas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekada. Retai. Kartais. Visada" / "Never Rarely Sometimes Always"

 Sveiki,

Manau, kad vidurvasarį pamačiau geriausią savo šios vasaros filmą pavadinimu „Niekada. Retai. Kartais. Visada.“ (angl. Never Rarely Sometimes Always) (2020), kurį režisavo Eliza Hittman. Taip, tai dar viena istorija apie mokyklos merginą Autumn‘ę, kuri turėdama vos 17 metų ir laisvu metu dirbdama prekybos centre kasininke, sužino, kad laukiasi kūdikio. Per mokyklos talentų vakarą, ji puikiai sudainuoja dainą, tačiau iš salės kažkas sušunka „kekšė“ ir ji ne tik blogai pasijunta, bet, pasirodo, ir nuolatos jaučiasi prislėgta, neturinti net kam išsipasakoti. Galiausiai pusseserė suorganizuoja kelionę į Niujorką, kur tik ten galima pasidaryti legalų abortą, nesižinant tėvams...

Dieve, koks, sakytumėte, nuobodus ir pamokslaujantis kino siužetas, nagrinėtas ir perteiktas kine dešimtimis sykių, kuo šis variantas begali nustebinti? Ogi gali, patikėkite manimi. JAV nepriklausomo kino pavyzdys, kuris mano galvoje dar labai ilgai išliks kaip sodrus, itin realistiškas ir įtraukiantis. Labai rizikinga imtis jau išnagrinėtų temų, tačiau režisierė žino, kad kartais išnagrinėta tema dar nereiški, kad aktualumo lauke yra išsikvėpusi. Ji pagaviai tyrinėja jaunos merginos smurtinius santykius ir iš to užgimusį vaisių praktiškai beveik nevaizduodama praeities įvykių, viską mes sužinome tik vienoje nepatogioje scenoje, kai klinikos daktarė apklausinėja merginą, o ji turi atsakyti tik šiais žodžiais: niekada, retai, kartais, visada... Anketos apklausos duomenys tampa esminiai pačiam žiūrovui, kuris iki tol dvejojęs merginos sprendimu nejučia „perbėga“ į jos pusę, ima suvokti jos dvasinę būklę ir pasirinkimą darytis abortą. Kine vis dar svarbu ir tikriausiai visada bus svarbu, kokiais būdais aš papasakosiu panašią istoriją ir ją perteiksiu.

Labai seniai teko matyti amerikiečių išpliaupsintą filmą apie nėščią paauglę „Juno“ (2007), kuriame animuotais intarpais bandoma perteikti paauglės būsenas, tačiau šis dabarties filmas, manau, yra kur kas tikroviškesnis ir paveikesnis. Gal ne toks šokiruojantis kaip rumunų „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, tačiau šio filmo tikslas ir nėra šokiruoti. Mergina patyrusi smurtinius santykius bijo pasakyti tėvams apie nėštumą, traumuojančiai depresyvius potyrius filme perteikia debiutuojanti aktorė Sidney Flanigan, kurios įsimintinas debiutas beveik prilygsta kažkada visus kalbėti privertusią Elizabeth Olsen filme „Marta Mersi Mei Merlen“ (2011)...

Kino gurmanams rekomenduoju nepraleisti šios jaudinančiai jautrios, vietomis nepatogios kino juostos, kuri perteikia pavojingas suaugusiųjų gyvenimo peripetijas itin realistiškais potyriais. Gali pasirodyti, kad visą filmą nieko nevyksta ir kad ta vargšė galiausiai pasidarys abortą ir viskas grįš į savas vėžias, tačiau prieš mūsų akis griūva gyvenimas ir vėl statomas iš naujo, o svarbiausias faktorius, kaip sakė medikė konsultantė pagrindinei veikėjai: kol tu pati savarankiškai gali nuspręsti, ką su „visu tuo“ daryti, tol viskas yra gerai. Skamba itin paguodžiamai, kai prie abortų klinikos susirinkę dešimtys katalikų rėkauja laikydami Marijos paveikslą, kad esi žudikė, nepaisant visko. Žiūrėdamas šią juostą tyliai savęs paklausiau: ar aš už abortus? Ką anketoje apibraukčiau? Niekada? Retai? Kartais? Visada?

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Christina Lamb "Mūsų kūnai – jų karo laukas"

 Christina Lamb. „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ – Vilnius: Alma littera, 2021. – p. 464.

Sveiki, skaitytojai,

Garsi britų tiriamosios žurnalistikos rašytoja Christina Lamb (g. 1965) prieš kelerius metus pristatė vieną labiausiai šokiruojančių savo dokumentinės prozos kūrinių Mūsų kūnai – jų karo laukas (angl. Our Bodies Their Battlefield. What War Does to Women) ir beregint sulaukė atgarsio visame pasaulyje. Autorė važinėjo po visą pasaulį, kad galėtų tiesiogiai pasikalbėti su moterimis, kurios karo metu išgyveno nesibaigiančius grupinius prievartavimus. Man, kaip vyrui, visada buvo keista, kodėl moterims išprievartavimas yra toks skausmingas, kone nepakeliamas, kai tuo tarpu kur kas skausmingesni kankinimai, pavyzdžiui, galūnių kapojimas yra kur kas lengviau psichologiškai pakeliamas. Gali būti, kad kalbu itin makabriškai, tačiau šioji knyga leido suvokti esminį moters tapatybės esmę per jos kūno išniekinimą. Tai daugiau nei vien tik kūno išniekinimas. Didelė dalis liudytojų visame pasaulyje minėjo vieną ir tą pačią išprievartavimo frazę: mane tai nužudė iš vidaus. Šią knygą į lietuvių kalbą išvertė Rita Kaminskaitė, o išleido Alma littera.

Neskaitau daug dokumentinės prozos. Paskutiniu metu buvau skaitęs šokiruojančią baltarusių rašytojos ir žurnalistės Svetlanos Aleksijevič Paskutinieji liudytojai, todėl nenorom lyginau, kuo Nobelio premijos laureatės knygos skiriasi ir yra panašios su Christinos Lamb. Žinoma, S. Aleksijevič proza yra kur kas stipresnė ir paveikesnė, kadangi ji perteikia autentiškus liudytojų balsus, netgi išlaiko pašnekovo sintaksę, sakinio „šnopavimą“, pasikartojimus, kurie rodo liudytojo psichinę būklę, o tai leidžia itin jautriai tapatintis su skausmą išgyvenančiais liudytojais. Be to, S. Aleksijevč prozoje dažnai nėra atsakymų į klausimus, kodėl taip nutiko, nėra ryškios takoskyros tarp gėrio ir blogio, nes tie patys žmonės gali didžiuotis, kad jų sūnūs žudė (Cinko berniukai) kitus žmones ir tuo pačiu apraudoti, kad jis buvo nužudytas. Ch. Lamb proza kur kas labiau vienalytė, jos tikslas nėra tekstu perteikti moterų autentiškus balsus, autorė viena tiriamosios žurnalistės tonacija perteikia moterų liudijimus, įterpdama politinius ir istorinius kontekstus. Iš vienos pusės ši autorė turi aiškesnį tikslą: atkreipti viso pasaulio dėmesį, nutildytus ir nematomus aktyvistus bei pasaulio politikus, kurie nusiręžia nuo prievartaujamų moterų likimų.

Knygos pradžioje pateikiami žemėlapiai, kurie nusako autorės svarbiausius tiriamosios žurnalistikos geografinius taškus. Nuo Bangladešo iki Argentinos, nuo Artimųjų Rytų iki buvusios Jugoslavijos ji keliauja ir kalbasi su moterimis. Kartu tai kelionė po XX–XXI a. karų paženklintą pasaulį, kuriame labiausiai kenčia civiliai, ypač moterys. Visame pasaulyje tendencija labai panaši: vyrai sušaudomi, o mergaitės, merginos, moterys ir net senolės paliekamos prievartai. Nedažnai po prievartavimų jos nužudomos arba paliekamos mirti smarkiai nukankintos.

Knyga išties šokiruojanti, ji leidžia suprasti moters lytiškumo ir tapatybės jautrumą. Kartą brutalia jėga pažeidus moters moteriškumo esmę, ji lieka nepagydoma ir kraujuojanti žaizda visą gyvenimą. Mane nustebino šis jautrumo mastas ir tai, kaip karą ir neįtikėtinus prievartos mastus išgyvenusios moterys toliau egzistuoja. Taip, egzistuoja, o ne gyvena. Labai dažnai jos per visą savo likusį laiką ne tik negali grįžti namo, bet yra atstumiamos savo artimųjų. Ypač sukrečiantys liudijimai iš musulmoniškų kraštų. Neseniai, dar 2015 metais į Europą plūstelėjo daugybę pabėgėlių iš Sirijos, jų liudijimai taip pat įtraukti į šią knygą. Išprievartauta moteris laikoma artimųjų nešvaria, sugadinta, brokuota. Ji nebeturi galimybės sukurti šeimos. Paradoksas: aukai reikalinga psichologinė pagalba, visokeriopa artimųjų pagalba, kad ji galėtų atsitiesti, tačiau tos moterys laikomis kaip prostitutės ir yra atstumiamos. Kad auka pati kalta, nes „sutiko“ būti prievartaujama, toks požiūris šokiruoja dar labiau.

„Čia buvo daug skirtingų vyrų, jie sukišdavo moterims į intymią vietą lazdas ar butelius net iki skrandžio, bet man to nepadarė. Didžiąją laiko dalį gulėjau be sąmonės (p. 161).“

„Keli vyrai prievartavo mamą dukters akivaizdoje, o tada paprašė mergaitės nuplauti jų penius ir mamos lytinius organus. Vėliau moteris pagimdė neišnešiotą kūdikį, trisdešimt keturių savaičių aklą berniuką. Jos dukra niekada nebaigė mokyklos, gyveno palaidą gyvenimą ir susilaukė penkių vaikų su trimis skirtingais vyrais (p. 220).“

Christina Lamb

Išprievartavimo destrukcinis poveikis sunkiai suvokiamas, tie liudijimai baisūs, bet jie itin reikalingi, kad būtų išgirsta nematoma ar nenorima matyti tiesa. Labiausiai šokiruoja to išprievartavimo fakto sumenkinimas. Ilgą laiką moterų prievartavimas buvo laikomas karo lauko legaliu ir būtinu grobiu, ir tik visai neseniai teismuose buvo priimta šis karo nusikaltimas toks pat rimtas, kaip ir fizinis kankinimas. Labai dažnai teisėsauga dėl prievartavimų numodavo į aukas kaip į nerimtą karo nusikaltimą, bet dar labiau šokiruoja, kai karui pasibaigus, toms aukoms kasdien einant į darbą dar tenka sveikintis su savo prievartautojais: „Pas mane dirba naktinis sargas, kuris žudė. Žmogus, gyvenantis priešais, irgi žudikas. Kiekvieną rytą mes pasisveikiname, bet abu žinome (p. 160).“

Įdomu buvo skaityti apie Ruandoje hutų vykdytą genocidą tutsiams, nes prisiminiau filmą Ruandos viešbutis (2004), buvo įdomu sužinoti ir apie masinius prievartavimus Balkanų regione, vėl prisiminiau filmą Quo Vadis, Aida? (2020) ir visuose šiuose filmuose taip pat akcentuojami ne prievartavimai, bet politiniai manevrai, sušaudymai, tačiau išgyvenusiųjų moterų  prievarta tarsi nesvarbi, todėl šioji knyga išplėtė karo suvokimo siaubo mastą, leido žvilgtelėti ir į Argentinoje aštuntajame dešimtmetyje grobiamas moteris, kurios tapdavo surakintomis gimdymo mašinomis. Kanadiečių rašytoją Margaret Atwood tas baisus Argentinos moterų kankinimų mastas iš esmės leido pradėti rašyti Tarnaitės pasakojimą. O kur dar beveik milijonas vokiečių moterų, kurias išprievartavo sovietai, ar japonų sukurtos „paguodos moterų“ haremas sekso vergijai palaikyti, kai Japonijos kariai brovėsi į Azijos žemyninę dalį XX a. pirmojoje pusėje.

Būtų galima vardyti ir vardyti tuos liudijimus, tačiau akivaizdu, kad jie jungiasi į vieną mūsų pasaulį gaubiantį prievartos tinklą. Įspūdis toks, kad nieko nėra baisiau už karą, kad žmonių žemė tiesiog persisunkusi skausmu, krauju ir kančiomis. Mes vaikštome vieni ant kitų kaulų, o atmintis, kol gyvas žmogus, niekur nedingsta, kaip ir paliktos prievartos žymės. Galiausiai išprievartavimas tampa esmine aukos tapatybės dalimi, kuri ją atskiria nuo likusios visuomenės. Baisiausia, kad auka yra priversta tą slėpti, gėdytis, meluoti, nuslėpti, todėl labai sunku nuteisti karo smurtautojus. Kodėl tai vyksta ir vyko? Ne kartą knygoje minima, jog priešas per moters kūną nori pažeminti visą etninę ar religinę tautą, nes karas visada kyla dėl įsitikinimų, etninių skirtumų, pavydo, nelygybės, noro būti dievais ir sukurti savo „tobulą“ pasaulį, todėl „pasėti“ moters kūne naują gyvybę yra viena esminių vyro kario pasąmonės diktuojamų veiksnių: pokytį daro naujos gyvasties sukūrimas ir dabarties gyvasties atėmimas. Tai siaubingų iliuzijų, politinių įsitikinimų vedami žmonės naikina patys save. Šioje nelengvoje knygoje moters kūnas tampa susitraukusio pasaulio ploteliu, kurį žūtbūt norima sutrypti vardan to, kas iš esmės nepasiekiama.

Jūsų Maištinga Siela