Filmas: "Tetris" / "Tetris"

 Sveiki,

 

Britų režisierius Jon S. Baird, labiausiai žinomas už 2013 metais pasirodžiusį ir plačiai aptarinėjamą filmą „Purvas“, šiemet pristatė istorinę biografinę dramą „Tetris“ (angl. Tetris) (2023). Filmas pasakoja apie maždaug 1989 metus, dar prieš suyrant Sovietų Sąjungai ir prasidedant kompiuterinei erai. Pagrindinis veikėjas realiai egzistuojantis ambicingas amerikiečių kompiuterinių žaidimų kūrėjas Henk Rogers, į kurio rankas patenka nelegaliais keliais po pasaulį paplitęs ruso Alexey Pajitnov sukurtas legendinis žaidimas tetris. Tiesą sakant, aš pats 1996 metais ar 1997 metais zyziau mamos, kad man nupirktų anuomet tikriausiai net kioskuose pardavinėjamą daugiafunkcinį teatrio žaidimą, kurį tikriausiai turėjo visi normalūs vaikai prieš atsirandant internetinėms mokamoms kavinėms. Žiūrėdamas tokį filmą supranti, kaip smarkiai per pastaruosius 30 metų pasikeitė pasaulis, o pirmieji nešiojamieji ant baterijų sukurti žaidimai dabar primena neandertaliečių akmenis, bet anuomet tokių geidėme dažnas.

 

Filmas pasakoja apie tetrio žaidimo atėjimą į rinką. Tiesą sakant, sunku patikėti, kad visų laikų populiariausias žaidimas buvo sukurtas Sovietų Sąjungoje! Apie tai nebuvau nieko girdėjęs. Pagrindinis veikėjas, priklausantis kapitalistiniam pasauliui, lankosi Maskvoje, yra sekamas saugumiečių, tad nelabai jaučia rusų kultūros ribas, todėl filme H. Rogersas perteikiamas kaip koks nutrūktgalvis, kuris rizikuoja tiek savo vaikais, tiek savo kailiu. Konkuruojant su melaginga korporacija ir bandant veikėjui įsigyti iš sovietų tetrio žaidimo licenciją, filmas atskleidžia ne tik šio žaidimo atėjimo į rinką sudėtingą kelią, bet iš esmės ir besikeičiančio pasaulio pradžią. Pasirodo, išsigimęs komunizmas tapo nebeįdomus, o tie patys rusai jau nori dėti sau apšorines sąskaitas Šveicarijoje, kas iš esmės atskleidžia, kad komunizmo asmenys kapituliavo ir pereina į kapitalistinę rinką. Būtent rusų bendravimo kultūra su žaismingais ir charizmatiškais kapitalizmo žmonėmis ir yra vienas įdomiausių dalykų šiame filme.

 

Žinoma, filmas nors ir istorinis, ir biografinis, tačiau autentiškumo nesiekia. Istorija perteikta prabangiai holivudiškai, su nuotykių Džeimso Bondo dirbtinokai dvasia. Filmas tampa pramoginio ir istorinio kino kokteiliu, kuris žiūrisi itin spalvingai, įtraukiančiai, o veiksmas retsykiais perteikiami kaip detektyvinis trileris. Tiesa, veikėjai karikatūriški, perteikti labiau kaip personažai, o ne istoriniai prototipai, todėl vertinti itin rimtai kaip istorinį filmą, manau, nevertėtų. Kita vertus, nemažai iš šio filmo sužinojau apie rinką, pateikiamas naujasis besikeičiančio pasaulio modelis. Tiesa, manęs neįtikino pabaigoje demonstratyvus pareiškimas, kad tetris sugriovė Sovietų Sąjungą ir Berlyno sieną – prisiimta pernelyg daug garbingos atsakomybės. Mes juk žinome visai kitas priežastis, apie kurias filme prabėgom tik užsimenama. Prie viso to norėčiau pagirti charizmatišką aktoriaus Taron Egerton pasirodymą, kuris labai tiko šiam vaidmeniui.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginija Kulvinskaitė "Keturi"

 

Virginija Kulvinskaitė. „Keturi“ – Vilnius: Kitos knygos, 2023. – p. 112.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu šio sezono lietuvių literatūros naujienas ir šįkart viena iš jų – lietuvių prozininkės, poetės ir literatūros kritikės Virginijos Kulvinskaitės (g. 1983) antroji prozos knyga Keturi. Prieš trejetą metų skaityta knyga kai aš buvau malalietka tapo nemažai viešojoje erdvėje aptarinėjamu kūriniu, tad daug kas tikėjosi įdomios, įtraukios ir smagios prozos iš Keturių. Ant viršelio pavaizduoti keturi sušiai simboliškai perteikia keturių nedidelėje knygelėje publikuojamų apsakymų konceptą.

 

Knygą suskaičiau per dviejų dienų laisvas popietes gana greitai ir įtraukiai. Lakoniški ir atmosferiški pasakojimai turi tam tikras siužetines jungtis. Visos istorijos daugiau ar mažiau vaizduojamos uostamiestyje, galbūt galimai Klaipėdoje, tarsi bėgant nuo Vilniaus, kuris lietuvių literatūroje jau seniai tapo pertekline prozos vaizdavimo erdve, tad šalia krantinių įsirengęs nebeplaukiančių laivų kapinynas, ten aptiktas Snarglio lavonas, arba Luko kelionė į tariamą paskutinę uostamiesčio stotelę kuria savitą tamsią, dar šiek tiek sovietmečiu dvelkiančio uostamiesčio atmosferą.

 

Istorijos proporcingai padalytos į keturias istorijas: dvi – vyrukams Lukui ir Mariui, kitos dvi – Norai ir Ingai. Vardai tipiški lietuviški, trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių kartos štampai, kai posovietiniai tėvai dar nebuvo susisukusiomis smegenimis vaikui duodi kokį nors ypatingą ir sunkiai ištariamą vardą, pavyzdžiui, Traktorina, Nikoletė ar Kilimandžaras. Būtent tos kartos žmonės apsakymuose ir vaizduojami. Vienas mėgstamiausių apsakymų man visgi buvo apie netikėtai iš užsienio grįžusio ir bestselerio autoriumi tapusį trisdešimtmetį Luką. Šioje istorijoje galima nemažai įžvelgti tam tikrų kultūrinių autobiografinių detalių, pavyzdžiui, Urtė, kuri turi Umos Thurman iš Tarantino Pulp fiction šukuoseną aiškiai asocijuojasi su pačia Virginija Kulvinskaitė, „Literatūra ir menas“ paverstas „Meno arka“, o Lukas Garšva kaip tyčia siejasi su Antanu Garšva iš Baltos drobulės.

 

Išties Pajūrio skaitytojų klubas man priminė 2020 metais režisieriaus Roaldo Dahlio ekranizacijos Raganos perdirbinį. Savimi pasitikintis ir viską dėl savo populiarumo darantis Lukas atvyksta į pajūrį, kur jį baltame džipe pasitinka turtinga blondinė. Pastaroji nusiveža Luką į moterų prabangų namą, skaitytojų klubą, kur turi vykti jo knygos pristatymas. Tačiau autorė viską kuria kaip kokiame Tvin Pykso miestelis seriale, perteikdama mistifikuodama ir kurdama keistą atmosferą, kad atrodo, jog netrukus paaiškės, kad pajūrietės ne kokios skaitytojos, bet plėšrios undinės. Visgi žiūrint giliamintiškai po neįprasta atmosfera slepiasi Luko kompleksas: jis bijo moterų. Padauginusios vyno pamažu libido atpalaidavusios pajūrietės tampa Luką gąsdinančiomis pabaisomis. „Visai nepanašios į provincijos poniutes. Ir ta svetainė... Tarsi iš Polanskio filmo. Taip, pinigai tikrai žmogui kažką padaro. Perkeičia. Suteikia galių. Jokios vilties, kad sužavės jas papasakojęs apie autofikciją ir postmodernizmą (p 25).“ Tai labiausiai literatūriniais kontekstais praturtintas tekstas, kuris užgriebia ir V. Nabokovo Lolitą bei literatūrinių idėjų vagystę (Lukas iš Urtės dienoraščių parašo bestselerį). Trumpas tekstas, bet visko ganėtinai daug ir užtektinai.

 

Antrame apsakyme Sekmadienis, lapkričio 3-ia pasakojama apie alkoholikę Ingą, kuri pamažu po savo draugo pažinties su tėvu nusigręžia nuo vyro ir viso pasaulio. Dirbdama juvelyrikos parduotuvėje po darbų ji skuba į alkoholio skyrių, nes nebegali pakęsti tikrovės. Būtų banalu, jeigu Ingos tapimu alkoholike paliktų tik dėl pramogos dėlei, bet ne, kaip ir ankstesniame apsakyme, taip ir šiame, autorė gvildena seksualinio pobūdžio klausimus. Jeigu Lukas bijojo moterų, Ingos paslaptis dėl nelaimingo gyvenimo susijusi su alkoholiku buvusiu jūreiviu tėvu. Apsakyme dukra tarsi perima tėvo gyvenseną ir pati tampa jo atspindžiu.  

Virginija Kulvinskaitė

 

Apsakyme Paskutinis sniegas pagrindinis veikėjas Marius – mažo ūgio augantis sadistas. Jis su sniego gniūžte patiesia naująją biologijos mokytoją. Kasdien sulaukdamas savito pažeminimo už savo fizinius parametrus, jis pamažu ima tyrinėti atsakomojo smurto galimybes (tyli agresija). Mariuko šeima netipinė: mažo, kone nykštukinio ūgio mama santykiauja sovietinio bloko bute, pertvertame sekcija kambaryje su potencialiu patėviu Robertu. Vaikas patiria gėdą ir dėl motinos: „Dėl to apgailėtino kūno į persirengimo kambarį kuo anksčiau ateina ir Marius. Smulkų sudėjimą paveldėjo iš mamos, ji ir dabar sau rūbus perka paauglių skyriuje. Mamą vis palaiko Mariaus vyresniąja seserimi. Kartą Marius laukė, kol ji prie kioskelio skaičiavo monetas cigaretėms. Juos apspito būrelis devintokų. Nustūmę Marių, vaikinai susispietė mamai už nugaros. Jie garsiai aptarinėjo jos užpakalį ir tai, kaip toks susna, tai yra Marius, galėjo nukabinti tokią paną. Marius apsimetė, kad nieko negirdi, tikėjosi, kad taip pat elgsis mama, bet ji atsisuko į krizenančius devintokus ir saldžiu balsu, kokį nutaiso kalbėdama telefonu, paprašė paskolinti dešimt centų (p. 71).“ Šioje novelėje nagrinėjamas galios ir silpnumo santykis, kaip atgrasi ir nemiela aplinka bei artimieji paskatina tapti agresyviai galingu, tad gerai sukomponuota istorija, nes pradžioje uostamiestyje nušaunamas mafijozas, kurį pakerta taiklus užaugusio Mariaus šūvis (visai kaip kažkada biologijos mokytoją). Sovietmečio gairės, bendravimo, auklėjimo ir mokyklinė aplinka svarbūs šio pasakojimo elementai.

Paskutiniame pasakojime Kita pusė pagrindinė veikėja Nora yra kopriklausoma (sąvoką plačiai aprašė Melody Beattie savo knygoje NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi (Alma littera, 2021). Nora negali gyventi be dešimčia metų jaunesnio savo draugo narkomano, dėl kurio ji pasiryžusi viskam, netgi susipykti su geriausiais draugais, skolintis pinigų, kad tik jos atkritęs draugužis galėtų gauti dozę. Autorė vadovaudamasi tipiniais gijimo ir vėl atkritimo požymiais perteikia kopriklausomus santykius t. y., Noros naivumą dėl to, kad situacija pasikeis, savotišką saviapgaule grįstus santykius: „Ką reiškia – nesiaukoti narkomanui? Nora myli, ji laiminga su Deniu. Laiminga kaip su niekuo kitu (p. 96).“ Kaip pasakojimas ir vadinasi Kita pusė, taip ir Nora iš paskutiniųjų bando laikytis tos šviesiosios laimės pusės, jai atrodo, kad kančios ir santykių nepastovumo bei jos išnaudojimas narkomano poreikiams yra priimtina kaina, nes dėl to ji gali būti šalia Denio.

 

Visos keturios istorijos pasižymi organizuota psichologine įtampa, sukomponuota kaip šiuolaikinių problemų kamuojamo jauno ar jau vidutinio amžiaus problemų virtine (sušio įdaras!): moterų baimė, priklausomybės (alkoholio ir destruktyvių santykių), smurto, pažeminimo... Probleminės ašys perteiktos žaismingai, retsykiais blyksteli ironija, pagaulios ir atpažįstamos analogiškos mūsų pačių situacijos, susijusios su apsikvailinimu, gėdos jausmu, negalėjimu atsitiesti, pasidavimu arba tapimu, kaip kad Marius, agresoriumi. Daug kas internete skundėsi, kad knyga per maža, kad sušių galėjo būti daugiau, bet man jų pakako tiek, kiek jų būta. Manau, knyga pavyko šiuolaikiška, paveiki, taupi ir aktuali (galėčiau kai kuriais aspektais lyginti, pavyzdžiui, su Akvilės Kavaliauskaitės Kūnai, tačiau turi ir kažkokio tumasonytiško).

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Popiežiaus egzorcistas" / "The Pope's Exorcist"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Mano mielasis gladiatorius Russell Crowe... Nepamenu, kada paskutinįkart žiūrėjau jo kokį nors naujausią darbą kine. Įtariu, kad sumenkę kino projektai ir vaidmenys visgi atsiliepė pastarajai karjerai, nors galiu klysti. Teko pamatyti Julius Avery režisuotą siaubo trilerį „Popiežiaus egzorcistas“ (angl. The Pope's Exorcist) (2023), kuris pasakoja apie popiežiaus patikėtinį egzorcistą Gabrielių Amortį. Pastarajam filme tenka ne tik susigrumti su blogio jėgomis, tačiau atlaikyti ir besikeičiančios Vatikano vadovybės skepticizmą.

 

Filmas absoliučiai laikosi ant klasikinės „Egzorcizmo“ istorijos pamatų. Juoda sutana vilkintis vyrukas su skrybėle, juodu odiniu lagaminu ir... motoroleriu keliauja po apylinkes ir atlieka išvarymus. Pats Amortis pripažįsta, jog dažnai tai tik vaidyba, bandant paveikti tiesiog psichiškai sutrikusius žmones, tačiau Amortį pašaukia (kaip netikėta!) išskirtinis atvejis, kai Ispanijoje, apleistame remontuojame buvusiame vienuolyne pasireiškė išskirtinis berniuko apsėdimo atvejis... O toliau daugmaž viskas aišku: Vatikano istorinės paslaptys, vienuolyno siaubai, pačių kunigų nuodėmės bei jaunos amerikiečių šeimos istorija, kuri kaip pagal programą perteikiama klasikiniais tokio tipažo filmuose.

 

Tiesą sakant, tikėjausi šiek tiek prastesnio filmo, bet pamažu istorija visgi įtraukė, nors ir erzino tipažiniai ir karikatūriniai veikėjų charakteriai: užsispyrusi it ožka visko nekenčianti paauglė, nekalbantis potrauminis berniukas ir juokelius „skaldantis“ egzorcistas... Nežinau, kodėl kine vis dar taip dirbtinai ir neįdomiai kuriami veikėjų charakteriai. Atmosfera, nors vietomis ir baugoka, bet ją ardo ir gadina klišės ir nuotykinio filmo rakurso besivadovaujančios scenos kūrimo principai. Dėl to filmas retsykiais tampa absurdiškas, pavyzdžiui, kad ir pati istorijos pabaiga, kada vienuolyno rūsiuose po demono sudorojimo du kunigai laka viskį net nesibaimindami, jog gal išvarymas net nepavyko... Filmas standartiškas, klišinis ir nišinis, nors ne pats blogiausias siaubo filmo aruode esantis reginys, žiūrėti kartelį galima, tačiau iš kino norintiems pakylėjimo ar kokybės, šitą galite ir praleisti.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Vinilinė plokštelė: Celine Dion – Courage [vinyl / 2LP] (2019)

 
Informacija apie albumą: Celine Dion – Courage [vinyl / 2LP] (2019)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Clodplay – Viva la Vida or Death and All His Friends [vinyl / LP] (2008)

 
Informacija apie albumą: Clodplay – Viva la Vida or Death and All His Friends [vinyl / LP] (2008)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Arti" / "Close"

 

Sveiki,

 

2018 metais smarkiai debiutiniu filmu „Mergina“ išgarsėjęs belgų režisierius Lukas Dhont įskriejo į europietiško kino Olimpą ir, atrodo, ketina, kaip anuomet X. Dolanas, kurį laiką kurti itin sėkmingus kino projektus. Naujausias jo darbas „Arti“ (pranc. Close) (2022) Europoje po Kanų kino festivalio sulaukė liaupsių, o režisierius tęsia tai, kas jam kine įdomu – analizuoja intymius, netipinius seksualinius niuansus, kurie dažnai mums, lietuviams, atrodo neleistini, neadekvatūs ar netgi smerktini, tačiau tai egzistuoja netgi pas mus ir niekur nuo to nepabėgsi.

 

Filmas „Arti“ pasakoja apie dviejų berniukų ankstyvajame paaugliškame brendime draugystės istoriją. Leo tėvai dirba gėlių plantacijose, Remio mama – ligoninėje, tad berniukai dažnai kartu praleidžia laiką, netgi miega vienas pas kitą ir tėvai ne tik neprieštarauja, bet ir džiaugiasi jų draugyste. Vienmečiai atrodo neišskiriami, švelnūs, žaismingi, dar visai vaikai, tačiau po vasaros atostogų mokykloje kiti mokiniai pastebi nepaprastą berniukų artumą ir pradeda juos įtarti esančius daugiau nei tik gerais draugais. Sutrikęs Leo ima bijoti, jog artumas iš tikrųjų gali būti pernelyg griaunantis jo asmeninį gyvenimą, todėl paveiktas aplinkinių apkalbų pamažu ima tolti nuo Remio. Netrukus berniukai visai susipyksta ir atsitinka neatitaisoma nelaimė...

 

Man labai patiko šis filmas! Tikrai! Tyrinėti visiškai gluminančiais draugystės, seksualumo ir brendimo niuansais vaikų-paauglių pokytį kine nėra lengvas uždavinys, ypač, jeigu jis atskleistas iš pačių vaikų perspektyvos. Režisierius jautriai susitelkęs į Leo pasaulį fiksuoja jo apsisprendimą būti „normaliu“ t. y. tuo, ko iš tavęs tikisi visuomenė ir tėvai. Tai tarsi perauklėti save patį sąmoningai, kartais traumuojančiai, trokštant aplinkinių pripažinimo, neriant į brutalias perauklėjimo pratybas, pvz., ledo rutulį. Režisieriui pavyko užgriebti ir jautriai atskleisti draugystės problemą. Iš vienos pusės, galima sakyti, kad tai ir LGBTQ teminis filmas, o iš kitos – režisieriui pavyko išvengti aštresnių visuomenės ir individo sankirtos.

 

Žinoma, filmo raktinis žodis ir lieka „arti“, kuris nuo pat pradžių įgalina ir pačios kameros darbą – stambūs planai perteikia draugystės intymumą, kuris įrėmintas iš pradžių vaikišku naivumu, o po to perauga į veikėjų vidines prieštaras, dramatizmą. Štai LRT puslapyje Dmitrijus Gluščevskis apžvelgdamas šį filmą, įvardijo, kad jis manipuliatyvus, pernelyg simboliais ir metaforomis paaiškinantis, nepaliekantis vietos žiūrovui interpretuoti ir kelti galimus klausimus. Išties filmas užbaigtas, viskas aišku nuo A iki Z, todėl, sakyčiau, kad stipriosios filmo pusės būtų jaunojo aktoriaus Eden Dambrine pasirodymas, pasirinkta netipinė, nelengva tema bei filmo tapybiškumas. Režisierius randa balansą tarp gėrio ir blogio, meilės ir kaltės atpirkimo, sutelkęs į šią pusiausvyrą mums perteikia augančio žmogaus sudėtingus psichologinius išgyvenimus. Gurmanams labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano gyvenimo filmas" / "O Filme da Minha Vida"

 Sveiki,

 

Brazilų aktorius ir režisierius Selton Mello (tiesa, man iki šiol nebuvo žinomas) siūlo savo filmą „Mano gyvenimo filmas“ (portugal. O Filme da Minha Vida) (2017), kuriame pats atlieka Pako, nedorėlio melagio vaidmenį. Filmas pastatytas pagal Čilės rašytojo knygą, remiantis tam tikrais autobiografiniais motyvais. Lietuvoje tiek režisierius, tik pats filmas mažai kam žinomas, tačiau nusprendžiau pažiūrėti vedinas braziliškų spalvų, muzikos ir neblogų internetinių vertinimų bei Vincento Casselio pasirodymo.

 

Filmas pasakoja apie jaunojo Antonijaus gyvenimą, pastarasis grįžta į savo miestelį įgijęs mokytojo išsilavinimą ir pradeda mokytojauti. Sugrįžęs tikėjosi tėvo pasididžiavimo, bet sužinojo, jog ūkyje motina likusi viena, o tėvas išvyko į Prancūziją. Jausdamas ir gėdą, ir kaltę bei ieškodamas pateisinimo Antonijus susidraugauja su Paku, vietos vyruku, kuris rėžia sparną apie motiną ir pasakoja istorijas apie tėvą, o mokykloje berniukai provokuoja jį seksualiniais klausimais ir prašo, kad šiuos jis nuvežtų į artimiausio miesto viešnamį, kad galėtų patirti pirmuosius seksualinius nuotykius. Antonijus pradeda megzti ir pirmuosius santykius su vietos mergina, tačiau jaučia, jog norėtų tikrojo tėvo patarimų ir apsaugos...

 

Filmas apie žingsnius į suaugusiųjų gyvenimą. Subrendęs jaunuolis jaučia tėvišką ilgesį, negali viso to užpildyti, todėl rašo tėvui laiškus be atgalinio adreso. Iš tikrųjų filmo siužetas pakankamai paprastas ir primena netgi dalinai muilo operą, todėl viskas laikosi dėl kitoniškai spalvingos režisūros. Filmas nukelia į 1963 metų Braziliją, tad nereikia stebėtis, kad jaunas mokytojas nuveža paauglį į viešnamį (dabar neįmanomas dalykas!), kas anuomet buvo dar ir pakankamai priimtina norma. Filmas prisodrintas puikiai atpažįstamais to laikmečio populiariosios muzikos garso takeliais, kuri įsilieja į savitą filmo koloritą. Atrodo, kad filmas nufilmuotas po egzotiška braziliška saule, tiek daug gintarinės, geltonos, oranžinės ir beveik auksinės šviesos, kuri tikriausiai galima tik Pietų Amerikoje, o naktiniai žiogų ir svirplių paryškinti garsai kuria atskirą magišką atmosferą, kurioje jautrus jaunuolis pagaliau šį bei tą išsiaiškina apie save ir gyvenimą.

 

Filmas labai poetiškas, turintis ne tik egzotiškumo, bet ir kažin kokio disnėjiško lengvumo, gražaus karikatūriškumo, primenančio, bent jau man, italų režisieriaus Tornatorės filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988). Kaip aname, taip ir „Mano gyvenimo filmas“, taip pat svarbus kino teatras kaip pagrindinio veikėjo gyvenimo žiūros ir (į)vertinimo perspektyva ir kaip atmosferinis, kultūrinis to laikmečio mažo miestelio epicentras. Taip pat savo niuansais priminė ir ne taip seniai matytą S. Spielbergo „Fabelmenai“ (2022), kuriame pagrindinis jaunasis veikėjas buvo apsėstas kinu kūrimu. „Mano gyvenimo filmas“ dvelkia pasakos motyvais, režisierius aiškiai atsispiria į klasikinio filmo sugestijas, pripildo kadrus šviesios ir viltingos kino dvasios, tačiau dėl braziliškos atmosferos ir garso takelio išgauna dar ir savitą spalvą, saikingą ir kartais naivų erotiškumą. Filmas pozityvus, lengvas ir, sakyčiau, neprastas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela