Filmas: "Tarp dviejų pasaulių" / "Ouistreham"

 

Sveiki,

 

Prancūzų filmas „Tarp dviejų pasaulių“ (pranc. Ouistreham) (2021) pasakoja apie uostamiestį Ouistrehamą, į kurį atsikrausto vidutinio amžiaus moteris ir bando susirasti darbą 20 metų nieko nedirbusi, tiesiog buvusi šeimininke ir žmona. Tiesą sakant, filmo nė nebūčiau žiūrėjęs, jeigu ne prancūzų kino ikona Juliette Binoche pasirodymas. Mažo biudžeto europietiško kino maniera nufilmuota istorija gana slogi, retsykiais dėl tikroviškų socialinių sunkumų, su kuriais kasdien susiduria valytojai už minimalų atlyginimą, tad žiūrėdamas pagalvoji, kad gal net toje pačioje Lietuvoje ne taip sudėtinga išgyventi...

 

Mariana – pagrindinė veikėja, kurios vaidmenį atlieka J. Binoche, atrodo nuo pat pradžių sutrikusi, apleista ir ant gyvenimo mėginanti atsistoti moteris. Baigusi teisės studijas prieš 20 metų ji bando įsidarbinti pagal išsilavinimą, tačiau jai geriausiu atveju siūlomas tik valytojos darbas. Darbo rinka miestelyje negailestinga, norint netgi dirbti valytoja už minimalią algą, tenka absurdiškai įtikinti, kad esi pasirengusi tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Filmas atskleidžia žmonių pažeminimą, sudėtingus socialinio dugno kultūra grįstus santykius. Tačiau netrukus paaiškėja, kad Mariana toli gražu niekada nebuvo ties skurdo riba, ji buvo turtingo vyro žmona ir daug metų jos pačios namus tvarkė tokios pat valytojos, kokia ji pati dabar bando būti. Tačiau ir tai dar ne viskas – Marianda iš tikrųjų turi santaupų ir neprivalo dirbti valytoja, tačiau ji nori savu kailiu patirti, ką reiškia kasdien gyventi ties skurdo riba, todėl ryžtasi šiam socialiniam eksperimentui, kad galėtų parašyti įtikinamą knygą, bet kaip reaguos nauji draugai ir darbo kolegos, kai paaiškės, jog Mariana yra apsišaukėlė ir melagė?

 

Tiesą sakant, filmas keistas ir susižiūrėjo labai keistai. Iš vienos pusės esu matęs ne vieną ir ne du filmus apie įvairiausio plauko rašytojus, tačiau šis socialinis eksperimentas tarsi yra tik paranki forma atskleisti sunkų valytojų gyvenimą. Pats nustebau, kaip sunku fiziškai dirbti kruiziniuose laivuose, kai asmeniui per pusantros valandos tenka pakeisti ir išvalyti 60 kajučių, įskaitant patalynės keitimą ir tualeto valymą. Ir kaip svarbu vertinti viešąsias vietas, kuriuose dirba būtent šie žmonės... Minčių sukėlė ir toji keista filmo pabaiga, kai rašytoja susitinka su buvusia geriausia drauge Kristale ir ši kviečia po visko dar kartą padirbėti, tačiau Mariana pasako, jog tai tiesiog absurdiška nesąmonė. Ar iš tikrųjų ji turėjo galvoje socialinius vaidmenis, ar mestą iššūkį, o gal savitą užuojautą? Vienu metu tikėjau, kad ji pasiryš iš atgailos draugei, tačiau apgaulės kaukės jau nukritusios...

 

Filmas kaip europietiškas man pasirodė gan vidutiniškas. Aišku, puiki J. Binoche vaidyba, kuri akivaizdžiai perteikia sutrikusios, nuolat į ne savo socialinį vaidmenį įkritusios moters psichologiją ir psichofizinius veiksmus. Visgi kažkodėl man atrodo, kad tas rašytojos eksperimentas kažin koks keistas holivudinis rudimentas, nes režisierius ir scenarijaus autoriai norėdami atskleisti slogią valytojų bendradarbių bendruomenę galėjo pasirinkti kur kas labiau patrauklesnius ir įtikinamesnius siužetinius vingius. Nors kita vertus, rašytojas ekstremalas prancūziškame kine irgi kanonas, pavyzdžiui, R. Polanskio filmas „Paremta tikra istorija“ (2017). Aišku, filmas bando artikuliuoti draugystės ir pasitikėjimo temą tarp Marianos ir Kristalės. Kur yra korektiškumo ribos, kai žmogus, įsiveržęs į tavo gyvenimą nekaltos avelės snukeliu, iš tikrųjų panaudoja draugystę kaip žaliavą tam, kad pats prasigyventų aukštesniuose socialiniuose sluoksniuose? Tam tikri etikos, moralės ir sąžinės klausimai pabaigoje lieka neatsakyti, o palikti žiūrovui vertinimui.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 3: sąmoningai susilaikyti nuo bereikšmių negatyvių provokacijų, kurti sąmoningas mintis

 Sveiki,

 

Kaip svarbu ne tik pozityviai reikalui prisiminus mąstyti, bet ir sąmoningai vengti bereikšmių provokacijų ir diskusijų. Šiandien Estija priėmė partnerystės įstatymą (užuot nuliūdus, kad lietuviai atsiliko ir vėl, džiaugiuosi už estus, nes kiekvienas nusipelnė kurti lygiateisiškai savo gyvenimą) ir tam tikrose internetinėse erdvėse sprogo pūlinys. Mėgau į tokius įsivelti vien dėl to, kad būtų atsakomoji kritinė masė, kuri nesutinka su blevyzgomis, tačiau tai kainuoja laiko, susidirgini emocijas ir iš tikrųjų nukenčia gyvenimo kokybė. Šiandien didžiuojuosi savimi, nes praėjau su šypsena pro tuos postus ir nevertinau niekaip, tegu... Juk tikrovė yra tokia, kokią tu projektuoji.

 

Tai galima taikyti bet kur, klausantis pokalbių apie Ukrainą, kylančias kainas, Tapino čekius ir visą negatyvių žinių srautą, kuris įtraukia ir generuoja emocijas. Argi negeriau pasidaryti kakavos ir užuot piktinus išeiti į balkoną pagurkšnoti? Arba vėlei padaryti 10 000 žingsnių, nes jaučiu ir džiaugiuosi, kad didesnis fizinis krūvis nuteikia ir įgalina mane lengviau priimti ir protinius sprendimus. Sveikesnis kūnas – sveikesnė siela.

 

Tebūnie pokytis, leidžiu viskam būti, kas yra, ir man nieko nereikia keisti išorėje, užtenka tik pasirinkti KITAIP ir apeiti tai, kas nereikalinga ir reikalauja bereikšmės kovos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Marie Antuanelle ir jos marinistiniai tapyti paveikslai su kristalais ir kriauklėmis

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Aš jums sakau, kai ieškai įkvėptas ko nors įdomaus, o aš ieškojau tapytų Marijos Antuanetės paveikslų ir netyčia aptikau australų menotyrininkės Marie Antuanelle (Marijos Antuanelės) kuo puikiausius darbus. Iškart žiūrint į darbų fotografijas surezonavo ir įkvėpė! Iki tol nieko apie ją nežinojau, tačiau toks tas interneto vandenynas – ima ir išmeta ką nors netikėto.

 

Asmeninis Marie Antuanelle puslapis, kuriame galite apžiūrėti daugiau arbų ir net nusipirkti. https://antuanelle.com/pages/resin-art-australia

 

Kuo ji mane patraukė?

 

Dailę derina su mineralais, daro fantastiškus koliažus! Cituoju informaciją iš jos puslapio: „Nuo 2013 m. būdama jau žinoma menininke Antuanelle sulaukė pripažinimo su savo kūriniais, pagamintais iš tikrų MINERALŲ – AMETISTŲ, CITRINO, KVARTO ir SWAROVSKI KRISTALŲ. Kolekcininkus iš JAV, Kanados, Kinijos, Europos ir Honkongo žavi jos darbuose randamas unikalus dvasingumas ir suderinta spalvų paletė. Jos paveikslai ne tik rodomi populiariose parodose ir meno parodose, bet ir dabar parduodami privatiems ir komerciniams kolekcininkams visame pasaulyje.“

 

Įdomu dar ir tai, kad ruošdamasi ką nors kurti menininkė medituoja, o kristalai panaudoti paveiksluose susieti su čakromis. Autorė derina kūrybos procesą ir medžiagą su dvasiniais patyrimais ir štai koks rezultatas!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šūvis į Ahedės kelį" / "Ahed's Knee" / "Ha'berech"

 Sveiki,

 

Prieš kelerius metus matytas Izraelio režisieriaus Nadav Lapid filmas „Sinonimai“ buvo toks geras, kad tikriausiai galėčiau pasakyti, jog tai šedevras, žinoma, ne visiems prieinamas ir suprantamas, bet anuomet paliko netikėtą įspūdį. Naujausias režisieriaus darbas Kino pavasaryje taip pat neliko užmirštas, jis pristatytas „Kritikų pasirinkimas“ programoje pavadinimu „Šūvis į Ahedės kelį“ (angl. Ahed's Knee) (2021), kuris vėlgi netikėtai mane nuo pirmųjų kadrų įtraukė į savo istoriją.

 

Pasakojimas, spėju, kad turi autobiografinių bruožų, kuriuos nesudėtinga susieti paskaičius interviu su režisieriumi ir mamai dedikuotais „Sinonimais“, o tam tikros ištarmės atsikartoja. „Šūvis į Ahedės kelį“ pasakoja apie vidutinio amžiaus režisierių, kuris atvyksta į atokų Izraelio miestelį pristatyti savo filmą, tačiau susiduria su meno ir kultūros ministro iškeltais reikalavimais t. y. po seanso su žiūrovais kalbėti vien tik žydams ir Izraeliui palankiomis temomis: meilė, šeima, jūra, gamta, Izraelio istorija, Holokaustas, antisemitizmas, karinė šalies galia ir t. t. Žodžiu, tos pačios populiarios politiškai korektiškos temos, kurios turėtų ugdyti ir įkvėpti žydų dabarties tautą didžiuotis savo šalimi ir puoselėti jos karinę galią, skatinti patriotiškumą. Kas nežino, kad Izraelis daugiausiai į krašto gynybą investuojanti šalis nuo bendrojo šalies produkto, tad tarnyba, ginklas ir uniforma šalyje yra antroji religija, tačiau režisieriui kaip laisvam mąstytojui ir kūrėjui kaip tik rūpi priešingos temos: traumuojančios jaunuolių patirtys atliekant tarnybą, sirų ir libaniečių bei arabų karo aukos, žydiškas šovinizmas ir pamažu įsigalėjusi cenzūra nepatogiomis temomis viešojoje erdvėje, kuri varžo menininkus.

 

Iš esmės režisierius suvokia savo šalies kultūrinį ir laisvo žodžio bei meno raiškos stagnaciją. Filme akcentuojama, kad didžioji dauguma menininkų (įskaitant ir patį režisierių) yra priklausomi nuo finansavimo šaltinių, kurie skirsto pinigus pagal tai, kaip menininkų darbai ir jų vertybės yra šalies įvaizdžiui „patogūs“. Atvykęs į kaimą, jis kalbasi su bibliotekos skyriaus pavaduotoja, su vežiku ir kitais, kurie, atrodo, neįdomūs ir stebina korektiškais pasisakymais, tad byloja apie įsigalėjusį perdėto ir netikro pozityvumo bendravimo kodą, kurio laužyti, kritikuojant Izraelio politiką, yra nepriimtina. Tai išties primena švelnesnę Sovietų Sąjungos komunizmo atmainą ir dėl to režisierius labai nelaimingas, nes, kaip jis ir sako: „tai šalis, kuri jau mirė“. Užsemtas dykumoje kanjonas su gyvuliais ir ten buvusiais žmonėmis simbolizuoja Izraelio vertybinį pamatą, formuojama veikėjo sampratos antitezė Senajam Testamentui: Mozė taip ir nepervedė žydų tautos į Pažadėtąją žemę, juos tiesiog užliejo.

 

Antroji tema – režisierius besąlygiškai myli savo motiną, kuri serga vėžiu, tad jai nuolat filmuoja įvairius vaizdus, išsako švelniausius žodžius. Būsimos netekties ir nusivylimas dabartine šalies politika yra varomoji dramatizmo jėga visame filme. Įtariu, jog šios būsenos yra atsakas Izraeliui į „Sinonimų“ kritiką, nes jis buvo puikiai sutiktas Europoje, tačiau, galimas daiktas, nelabai pozityviai reprezentavo šalį. Kitą vertus, filmas, lyginant su „Sinonimais“, yra sukomponuotas labiau teatrališkai, kuriami hipnotizuojantys dialogai, kurie balansuoja nuo ironijos iki sunkiai paaiškinamos erotikos, veikia itin magiškai, netgi surrealistiškai. Ypač svarbus kameros judesys, kuris veikia aštriai, kampuotai ir dinamiškai, leidžia retsykiais stebėti pagrindinį veikėją, o kartais vaizdas tampa paties veikėjo žvilgsniu į pasaulį. O ką jau kalbėti apie ryškų ir vietomis svajingą garso takelį?

 

Man labai patiko šis filmas! Manau, kad esu didelis šio režisieriaus gerbėjas! Nežinau, ar daug kam patiks žaižaruojantis Izraelio politiką iš menininko perspektyvos dėl cenzūros kritikuojantis filmas, tačiau vienoje vietoje pagrindinis veikėjas taip įsijaučia, kad kone prakeikia žydų tautą – tiek daug į tą monologą sutelkta asmeninio skausmo ir patirtos neteisybės, kad jeigu tai sakytų ne pagrindinis veikėjas izraelietis, tai visur kitur būtų tikriausiai būtų sietina kaip galinga antisemitizmo aktas. Iš esmės suvokiau viena: visi kiti jaučia tokią didžiulę stigmą t. y. kaltę dėl Holokausto, kad negali ir bijo kritikuoti izraeliečius, tad belieka tą daryti patiems izraeliečiams. Man be galo patiko ta nepatogi, grėsminga ir šiek tiek mazochistiška režisieriaus pozicija, atverianti šiaip jau slepiamas vidines šalies plikžaizdes.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.3

Pokalbis su režisieriumi iš Kino pavasario (lietuviškai).

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr.2: 10 000 žingsnių keičia savijautą, lietus pagirdo žemę, šypsena darbe

 

Sveiki,

 

Tęsiu savo sąmoningą pozityvumo dienoraštį ir... ką aš šiandien padariau, kad kūnas ir siela jaustųsi gerai? Kaip jau sakiau, tikiu, kad maži pokyčiai veda prie didelių pokyčių, todėl vakare, jau temstant, vaikščiojau sąmoningai tol, kol telefone užsifiksavo 10 000 žingsnių. Atrodo, kas čia tokio, bet keičia mano judėjimo trajektoriją. Juk jau po 8 000 galėjau grįžti namo, tačiau užsispyrusiai padariau lankstą, nes supratau, kad bus kitaip. Ir yra kitaip! Po sporto pasivaikščioti ilgėliau tokiu gaiviu vakariniu oru – palaima!

 

Darbe apie negerus žmones stengiausi negalvoti blogai, jie turi teisę egzistuoti. Vienam žmogui paspaudžiau ranką, nes pamaniau, kad to jis nusipelnė ir pamačiau jo šypseną. Nepykau, kai į darbą reikėjo imti skėtį, o pasidžiaugiau, kad pagaliau išsausėjusi ir nurudavusi žolė galbūt sudygs iš naujo atsigėrusi lietaus!

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Belgų karalius" / "King of the Belgians"

 Sveiki,

 

Man patinka liūdno pobūdžio komedijos, tokios nefursuojančios ir dažnai vaizduojančios sužmogintus autoritetus, kurie irgi gadina orą, mėgsta kebabus ir geba lygioje vietoje apsikvailinti. Galima sakyti, panašus filmas yra „Belgų karalius“ (angl. King of the Belgians) (2016), kurį režisavo Peter Brosens kartu su Jessica Woodworth.

 

Istorija pasakoja apie tariamą belgų karalių Nikolą III šių dienų europietiškos politikos kontekste. Vykstant Europos dienoms Nikolas III kartu su savo atstove spaudai, kalbų rašytoju ir dokumentinio kino kūrėju išskrenda į Stambulą diplomatiniais tikslais, tik būdamas Stambule išgirsta, kad Belgijoje įvyksta politinis perversmas ir šalis skyla, iš sosto verčiama monarchija. Susijaudinęs karalius nori kuo greičiau grįžti į Belgiją, tačiau jam pranešama, kad dėl magnetinės saulės audros nevykdomi jokie skrydžiai, o jam dėl saugumo draudžiama išvykti iš viešbučio. Galiausiai karalius pasitelkia seną mūsų Vytauto Didžiojo gudrybę ir persirengęs bulgarų moterų tautiniais rūbais pabėga iš saugomo viešbučio ir autobusu stengiasi grįžti per Balkanus į Briuselį dėl savo šalies...

 

Išties labai originali pati filmo idėja! Parodyti šiuolaikinę monarcho bejėgystę ir įsipareigojimą šaliai, kurio įvaizdį formuoja ne pats monarchas, bet ištisa nusamdyta kompetentinga brigada. Filmas tarsi išjuokia monarcho viešojoje erdvėje sukurtą karikatūriškumą ir dirbtinumą, tad sekdami Nikolo III nuotykius per Balkanus, paženklintus ištisų liapsusų ir nesėkmių, mes pagaliau pamatome karaliaus tikrą žmogiškumą, paprastumą, kuris visiškai neatitinka sukurto dirbtinio įvaizdžio.

 

Kita vertus, kelionė namo, nors ir nevykusi, leido smagiai pasijuokti iš tam tikrų Vakarų Europos ir Rytų Europos kultūrinių skirtumų, paradoksų. Čia ir bulgarų tautinis ansamblis, kaimietiški užkampiai, kuriais nekursuoja nei taksi, nei autobusai, nuo Balkanų karo sugadinti keliai, čia ir Serbijos pasienis, kurioje dirba buvusi Miss Serbia bei kitų Balkanus reprezentuojančių atpažįstamų ženklų. Visgi filmas, kad ir absurdiškas, jame yra solidžiai išjuokiami sukurti autoritetingi stabai bei monarchų vaidmenys. Tiems, kurie tikisi laukinio ir aistringo Balkanų siautulio kaip kokiame Emiro Kusturicos filme, teks šiek tiek nusivilti. Svetingas ir gražus Balkanų kraštas, nors ir pramone atsilikęs nuo Vakarų, perteikiamas kur kas žmogiškesnis. Liūdno pobūdžio komedijoje išryškėja romus belgiško kino santūrumas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr.1: daryti pokytį, rūpintis savo mintimis ir emocijomis, ugdyti sąmoningumą

 

Sveiki,

 

Nusprendžiau Maištingos Sielos blogą išnaudoti ir šiek tiek kitokiems tikslams, nei pabambėjimams, filmų ir knygų aprašymams, bet ir tam tikram tikrovės stebėsenai, kuri ateina iš to, kad mintys, jausmai ir veiksmai ardo įprastą gyvenimo suvokimą. Gal tai ir gerai, ką? Nes visos destrukcijos kažkur veda: arba kančios nutraukimas, arba išgijimas ir gyvenimo pokytis.

 

Šiandien sekmadienis, taigi šventadienis, tad (ne)sąmoningai pajutau, jog šiandien nedariau nieko, kas man nepatinka ir dėl to jaučiuosi kažkaip atgavęs jėgas. Visų pirma vėl grįžau prie sporto ir kuo daugiau sportuoju, tuo daugiau energijos manyje. Grįžo mano vakariniai pasivaikščiojimai po kvartalus. Dėl to, kad gera vaikščioti! Koks šiandien buvo puikus oras, nes nei tvanku, nei karšta, nei uodai puolė, nei šunys aplojo, tiesiog idealus vakaras. Po pasivaikščiojimo – pamirkimas vonioje, meditacija, po kurios tarsi koks naujas suvokimas atėjo, jog turėčiau kažkur tas pozityvias mintis kilusias ne tik pasilikti galvoje, bet ir užrašyti, galgi net pasidalyti su kitais. Kas žino, kas dabar skaito šias eilutes! Juk šiaip ar taip mintys veda prie žodžių, žodžiai prie veiksmų, o veiksmai keičia likimą, tad nutariau kasdien, kai tik galėsiu prisėsti čia, parašyti ką nors pozityvaus, nebūtinai nutikusio tą dieną, galbūt pamatyto, o gal tik pagalvoto.

 

Taigi šiandien atsisakiau saldžių užkandžių, apsikuopiau virtuvę, nuvaliau dulkes, nemažai vaikščiojau, bendravau su draugu, sportavau, meditavau, padariau šį įrašą, o dar laukia gero kino vakaras, 10 minučių knygos skaitymo prieš užmiegant. Argi netobula diena? Esu patenkintas šia diena ir kitokiu savimi.

 

Jūsų Maištinga Siela