Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 20: nevertinti visko perdėtai teisingai

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kaip seniai nesikreipiau tiesiog „mieli skaitytojai“, nes pagalvodavau, kad gal jie visai nėra mieli, o pasitaiko visokių internetinių praeivių. Šiandien parašiau čia ir vieną piktoką kritišką įrašą, nes iškart įsijungė mano vertinimo sistema. Man pasirodė, kad komentaras apie mokytojų streiką yra netinkamas ir iškart pas mane žybtelėjo ugnis įrodinėti. Bet žinokite, tai kainuoja ramybę ir energiją, o galiausiai rezultatas – iškrova, išeinanti į beprasmes internetines rietenas ir viso to nepasitenkinimo gausinimą. Žinau, kad retsykiais galima to išvengti vien sąmoningumu, apsisprendimu atsitraukti ir situacijos nevertinti niekaip. Kitaip sakant, susikurti savo sveiką žalią brokolio namą, žaliąją zoną, kokią matote nuotraukoje, ir gyventi toli nuo to, ko negali pakeisti.

 

Tuo įrašu nesididžiuoju, tačiau esu dėkingas apskritai už šią dieną ir šios situacijos suvokimą. Kai nuo įrašo atsitraukiau, pamanęs, o gal žmogų smarkiai įžeidžiau, kam man to reikia, net pradėjau galvoti ne kaip apie dienos pamoką, o kaltinti save. Visgi šiandien puiki diena. Pailsėjau, apsikuopiau namus, prašlaviau mintis, sucentravau savo srautus ir per meditaciją atėjo būtent toji mintis: gera pakilti virš to teisingumo ir neteisingumo susidūrimo klano, kuriame nuolatos diena iš dienos murkdomės ir pasižiūrėti iš brokolio namo ir leisti viskam būti.

 

Šioji žalioji zona leidžia lengvai praskrieti virš to, kas paprastai sudirgina protą, verčia jį ieškoti argumentų, o po to kontrargumentų, kol galiausiai įklimpstame į nesąmoningą pyktį ar kaltės jausmą, kad pasakėme ne tai, ką reikėjo. Mes kasdien mokomi mąstyti kritiškai arba bent aršiai užimti būtinai teisingas pozicijas, ginti savo nuomonę, pulti, kai matome neteisinga ir panašiai. Nemanau, kad tai yra laimės šaltinis ir mūsų kasdienybės esmė, nors kartais to ir neišvengiame, ir nereikia išvengti, bet jeigu galime leisti musei praskristi per kambarį, kad išskristų pro langą, manau, verta leisti jai išskristi ir be mūsų laikraščio mojavimo ir pasipiktinimo, kad drįso įskrieti. Tegu protas pasiilsi, pasiilsi visi mūsų vertinimai ir įvertinimai, leiskime nuostabiai sau atsipalaiduoti ir mėgautis, jog nereikia piktintis ir įrodinėti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: žurnalistė Liepa Želnienė, nekenčianti mokytojų, demonstruoja manipuliacinės žiniasklaidos braižą

 Liepa Želnienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Sveiki,

 

Šiandien virtuvėje per radiją išgirdau LRT žurnalistės Liepos Želnienės skaitomą tekstą apie Izraelio dabarties karo įvykius su Palestinos korumpuotomis pajėgomis. Užbėgant už akių, noriu pasakyti, kad domiuosi įvykiais Artimuosiuose Rytuose ir man baugu, kokios žinios ir statistika pasiekia manąsias ausis, kaip, beje, ir Ukrainos įvykių, šis įrašas skirtas prastoms, surūgusioms žurnalistės manipuliacijoms nusakyti, o ne pasmerkti autorę kaip žmogų.

 

Žymi ir tikriausiai įtakinga žurnalistė leido sau būti padlaižūniškai populistine, tiesiog idiotiškai atsiskleidė, kad yra tiesiog politinis įrankis ir dar nekenčianti mokytojų. Pakalbėkime apie karą, apie baimes, apie tai, kas gali būti, kaip reikia grūsti pinigus į krašto gynybą, nors finansavimas „gresia“ jau rekordinis. Viskas lyg ir suprantama, lyg žinoma, netgi pateisinama šių dienų politikos kontekste, tačiau, ką daro Liepa Želnienė? Ogi pastato vidaus šalies problemas prieš galimą karo grėsmę, sumenkindama savo kalboje mokytojus (nes jie tai problema, geriau dar vieną dešimtmetį patylėtų, dar ne laikas, yra svarbesnių reikalų, supraskite), pavadindama juos, kurie žiūri tik savo kišenės. Nes jie gi išėjo į streiką ne savo teisių ir senų susitarimų su politika ginti, o cituoju: „reketuoti valdžią“. Štai kaip išsilavinusi žurnalistė mato šį reikalą ir ji nieko nestebina ir nesiskiria nuo, pvz., Audriaus Skaisčio „komuniagų ir broilerių“. Nes juk reketuoja tai chuliganai. Tai gal tų mokytojų nereikia, visus į frontą be pasirinkimo?

 

Miela Liepa Želniene, jeigu esate žurnalistė, nesvarbu, kad politinės pakraipos, tai malonėkite pasidomėti mokytojų tikraisiais reikalavimais prieš pastatydama faktus. Jeigu jums mūsų vaikų išsilavinimas nesvarbus, tada neturiu išvis ką ir bepasakyti. Įspūdis toks, kad ponia Želnienė antraščių pamazgų lozungus atkartoja ir kiršina žmones, mat vidaus bėdos – tai jokia problema. Pala, ar mes gyvename ne tik karo grėsmės pašonėje, bet ir šią gyvenimo tikrovės atkarpą, kur vis dar svarbūs ir piliečių reikalai, negi dabartis Lietuvoje nebesvarbi ir ją reikia sumenkinti?

 

Pasišlykštėjau žurnalistės nacionalistine perdėta povyza, kurią pastiprina manipuliatyvi, neinformatyvi ir šiaip jau politikams būdinga kiršinimo ir lyginimo (o iš tikrųjų menkinimo, nes reikia savo poziciją pastiprinti) retorika. Nors ko norėti, žurnalistė juk politinės srities, „atkalusi“ kaip „Tėve mūsų“ ir tikrai ne iš mokytojų mokykloje. Nežinau, kaip kiti Liepos Želnienės tekstai, bet po šito trinktelėjau per radiją, sudirgino. Ar šioji korespondentė nupirkta? Kur aš girdėjau tą manipuliacijos taktiką? Velnias žino...

 

Visgi nesitikiu aukštos žurnalistinės etikos ir teksto adekvačios kokybės. Kiekvienas žmogus, kaip ir aš tą dabar darau čia, turi teisę išreikšti ir palaikymą, ir pasipiktinimą, tačiau, jeigu esi žurnalistė, manau, atstovauji kitokio žodžio sklaidai, juolab nacionalinio radijo eteryje, o ne savo asmeninio įvaizdžio formavimui ir patiktukų surinkimams socialiniuose tinkluose. Šiaip poniai reiktų pasidomėti, kur tie rekordiniai milijardai Švietimui nueina, nes tai tikrai nėra mokytojų atlyginimams. Siūlyčiau atlikti išsamius tyrimus, kaip Ministerija panaudoja tas lėšas kurdama klerkų kabinetus ir reformuodama kosmetiškai kas kelerius metus programas, kurių perspausdinimai kainuoja milijonai, o tada kukuoti apie pralobti norinčius mokytojus, kuriems metai iš metų vis žadama ir žadama, o jie vis laukia tai naujos valdžios, tai krizės pabaigos, tai karantino pabaigos, tai karo Ukrainoje pabaigos ir vis laukia, laukia...

 

Apie tikrą pilietiškumą, kurį mini citatoje ponia žurnalistė, tikriausiai reiktų pilietiškumą demonstruoti pirmiausia valdantiesiems ir Ministerijai, nes pagal juos, kiekvienas mokytojo plaukas mokykloje suskaičiuotas, tad nereikia varyti Dievo į medį ir reikalauti iš mokytojų, kurie, kaip dažnai kam nors iš šalies atrodo, neturi ką veikti, dar ir altruistines pašiepiamas akcijas imituoti, taip patogios valdininkams, kurie paleistų lozungus apie tariamus mokytojus didvyrius, kurie neima atlyginimo, nes nori būti patriotų pavyzdžiais savo mokiniams. Reikia būti idiotu, kad tuo tikėtum ir norėtum. Bet tiesos neišmuši, šis mokytojų kontekstas visame žurnalistės tekste yra absoliutus briedas ir labai patogus parodyti, kokia žurnalistė įžvalgi mažiau protaujantiems, bet bėda tame, kad dauguma visgi protaujantys.

 

P. S. Autorės tekstą, kol rašiau atsiliepimą, jau patalpino LRT čia, jį ir galite paskaityti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvaras, kuriame vaidenasi" / "Haunted Mansion"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Sekmadienio vakarą nesinori nieko įnoringo, todėl renkuosi ką nors pramoginio turinio ir kaskart sudrebu filmui prasidėjus, nes tenka kažkaip save apgauti ir negalvoti, jog eilėje laukia dešimtys kur kas vertesnių filmų, nematyti tų įsiėdusių šablonų ir nevykusių režisūrinių sprendimų. Labai panašiai nutiko su Justin Simien režisuota siaubo komedija „Dvaras, kuriame vaidenasi“ (angl. Haunted Mansion) (2023), kuris iš tikrųjų yra 2003 metų su aktoriumi komiku Eddie Murphy perdirbinys. Senesnioji versija kritikų buvo sumalta į miltus, naujausioji pasitikta gana abejingai.

 

Istorija apie senus vaiduoklių namus su Viktorijos epochos girgždančiais laiptais, gausybe voratinklių, kilimų ir senų paslėptų kambarių už kabančių portretų, manau, mane traukė nuo pat vaikystės. Šįkart gotikinis spiritualinis filmas nukelia į Naująjį Orleaną ir viskas daugmaž vyksta pagal senojo filmo struktūrą. Pamažu apsėstas namas su 999 dvasiomis įkalina motiną ir sūnų, o vėliau ir vaiduoklių tyrinėtoją skeptiką su netikru egzorcistu. Žodžiu, jau nuo pat pradžių, vos tik pasirodo vaiduokliai, aišku, kad filmas konstruojamas ne į siaubo žanro rėmus, bet į pramoginę parodiją – žodžiu, svarbu, kad būtų linksmai, kad gėris nugalėtų blogį, o visi pagrindiniai veikėjai pabaigoje dar su visais netikėtai draugingais tapusiais vaiduokliais puotautų ir netgi žiūrėtų vaiduoklių kabaretinį šokį. Tiesa sakant, taip ir įvyksta!

 

Filmas silpnas, tipinis, daug multiplikacinių elementų, tačiau labiausiai nuvilia primityvoka siužetinė linija, kuri apeliuoja į folklorinius štampinius pasakojimus ar panašias ekranizacijas, kai veikėjams reikia kokio nors realaus daikto, burtų knygos, kad padarytų užkeikimą. Prikaišioti juokeliai atrodo lėkšti, neoriginalūs, tačiau visiems iki panagių suprantami. Artimiausia, kas šovė į galvą, buvo kultinio Helovyno filmo „Fokus pokus“ dalys, kurios pirmoji dalis sukurta, vaje, jau prieš 30 metų, tačiau niekas nepasikeitė, tos pačios komiškai apipintos teatralizuotos mizanscenos su vienkrypčiais veikėjais, o pagrindinis dar ir netekęs mylimosios (kaip netikėta, nors už pilvo griebkis!) absoliučiai nereikalingas ir negraudinantis siužetinis inkliuzas visoje toje parodijoje. Matau tik dvi išeitis: arba kūrėjams reikėjo absoliučiai tapti chuliganais ir išardyti filmo struktūrą iki pasiutusio parodijos atomo, arba ieškoti neregėtų siaubo gotikos elementų, naikinant klasikinius masinio žiūrovo pataikavimo būdus per primityvius naratyvus, kad filmas bent įsimintų iki kitos Šiurpnakties. Bet, deja... Gausus aktorių asorti ir jų sukurti karikatūriniai vaidmenys labai disnėjiški, nuobodūs, įdomūs nebent tik dėl kostiumų ir sąlyginių efektų.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Olga Tokarczuk "Jokūbo knygos" / "Księgi Jakubowe"

 

Laba,

 

Kartais atrodo, kad šis skaitymo blokas ir sunkumas nugulė ant mano skaitymo stalelio per ilgai. Iš esmės ir kankinuosi truputį, nes niekaip negaliu užbaigti, iš kitos pusės aiškiai protu suvokiu šios knygos sudėtingą matricą ir įdomumą. Dar reikia perskaityti keletą knygų, kurios liko, kad išsivaduočiau ir pereičiau prie kokios nors „patogesnės“ literatūros. Kur jūs dabar esate įstrigę?

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Thalia – Thalía's Mixtape [vinyl / LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: Thalia – Thalía's Mixtape [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Eva Razbadauskienė (Eva Ra Art) PC Molas Klaipėdoje pristatė tapybos parodą

 Sveiki,

 

Klaipėdoje, Prekybos centre „Molas“, organizuojama Evos Razbadauskienės paroda „Eva Ra Art“, kurioje eksponuojami dideli, ryškūs dailės kūriniai. Dalijuosi.

 

Jūsų Maištinga Siela   

Šios dienos citata: Gytis Norvilas apie literatūros premijas

 

Sveiki,

 

Ar reikia Lietuvai dar daugiau literatūrinių premijų? Tokį klausimą kelia poetas Gytis Norvilas ir svarsto straipsnyje Kasdienių premijų duok mums šiandien, arba Visiškas murakamis apie premijų reikšmės menkumą, atsilikusį nuo šiandienos tikrovės, pasenusius ir kolūkiais dar tvoskiančius premijų kriterijus. Iš kitos pusės, aš suprantu Novilą, jis žvelgia iš nacionalinės perspektyvos ir, atrodo, kad tų premijų išties per daug, o kai kada tokios menkos, kad, atrodo, girdžiu pirmąkart, nes jų laimėtojai niekur neskelbiami,  nebent regioninėje spaudoje.

 

Visgi galvoju apie regiono kultūrininkus, kurie iš savo krašto istorijos bando išspausti viską, kas taptų nors kiek patrauklu regioniniams turistams ir tų kraštų moksleiviams, tad ir tos premijos tampa lengva forma prisikviesti kokį nors rašytoją. Nežinau, kiek pasiteisintų ir kiek važiuotų rašytojų į provincijos rezidencijas kurti ir dalyvauti vietos kultūros veiklose, kai dažnas rašytojas dirba etatu kur nors kitur, o rašo po etatinio. Ar bus visur ten suvažinėti ir patrauklu? Bet gal geriau nei dar viena premija rašytojui, kuris vaizduoja kaimą šiuolaikinėje lietuvių prozoje...

 

Šmaikščiosios premijos, kaip antai „Žemaitės tašės“ premija atrodo tikrai patraukliau nei kokia Salomėjos Neries ar Ievos Simonaitytės premija, kurią, tiesą sakant, pasidalija tarpusavyje pakaitom tie patys rašytojai, komisijos nariai. Nėra ko čia slėpti, patys rašytojai yra ir tie patys kritikai, o kadangi didžiausias Vilniaus elitinis rašytojas pažįsta vienas kitą, nes sėdėję užstalėje, tai ir kritikuoti kaimyną viešai kažkaip negerai, geriau jau atskirai, laiškais ar rūkomajame, kad ne taip skaudėtų.

 

Gal kiek kitaip regioninėse premijų variantuose, kur toliau nuo išpuikusių Vilniaus rašytojų, esančių savame ratelyje. Na, neturime mes normalių nei premijų, nei kriterijų. Kodėl net aš renkuosi verčiau Bookerio premijos laureato knygą, o ne kažką iš Metų knygos penketuko? Nes žinau, kad Bookeris retai nuvilia, o Metų knygos penketukas – jau loterija. Mažai tautai su mažos intrigos literatūra tikriausiai per drąsu turėti tiek vietinės reikšmės premijų, kurių retsykiais nėra net kam įteikti. Kitą vertus, nors nieko prieš neturiu, tačiau tie patys 15 rašytojų metai iš metų kalbina ir moderuoja vieni kitus tuose pačiuose tęstiniuose literatūros festivaliuose, todėl primena nugaros kasymą (aš tau, tu man pakasai) ir gauni iš to šou, keletą straipsnių literatūrinėje spaudoje. Naujiems rašytojams nelabai, tikriausiai, yra vietos, nes šie pamatę kietą ir dažnai rūstų kritikos veidą (paprastai tų, kurie sako, kad kritikos nėra, o smagiausia prilupti pradedančiuosius, su kuriais už stalo dar nebuvai), šis „įšventinimas“ baigiasi tuo, kad literatūriniai perspektyvūs chuliganai labai greitai suvokia, jog literatūros aikštelė jiems nepriklauso ir pustosi padus, nes kitur gal sėkmingiau ir lengviau. Kitaip sakant, turi būti kietas eidamas į literatūrą, nes premija viena kita ir ąžuolo vainikas gali labai suklaidinti, jog atėjai ten, kur tave pasitiko, o staiga apsižvalgęs suvoki, jog tai Trojos kiemas ir tenka kariauti, nusimetus ąžuolo vainiką.

 

Jūsų Maištinga Siela