Informacija apie albumą: Madonna – Celebration [Vinyl / 4LP] (2009 album, 2024 edition)
Jūsų Maištinga Siela
Byung-Chul Han. „Nuovargio visuomenė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – p. 94.
Sveiki, skaitytojai,
Pirmoji šių metų Knygų
mugės naujieną, kurią perskaičiau, buvo Pietų Korėjos kilmės ir vokiškai
rašančio filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) knyga Nuovargio
visuomenė (vok. Müdigkeitsgesellschaft), kurią išvertė Tomas
Sodeika, o išleido leidykla Kitos knygos. Tikriausiai šios knygos taip
ir nebūčiau pastebėjęs, jeigu neintriguojantis šios knygos redaktorės Airos
Niauronytės įrašas asmeninėje facebook paskyroje. Ši nedidukė knyga –
tai filosofinė eseistika, parašyta ir išleista originalo kalba 2010 metais. Nors
autorius produktyvus ir rašo bei leidžia daug, bet būtent ši knyga jį
labiausiai išgarsino.
Šiaip filosofinių knygų
neskaitau, tačiau knygos aktualumas paskatino šiek tiek atidėti grožinę
literatūrą į šalį ir pasižiūrėti į nuovargio visuomenę kaip į tokį reiškinį. Knyga
iš pradžių skaitėsi gana sudėtingai, nes jame naudojami medicininiai terminai,
kurie iš esmės taikomi diagnozuoti visuomenės pokyčius ir būsenas. Apie nuovargio
ir prievartos visuomenę, kurioje tos prievartos dažnas iš mūsų nebemato,
leidžia iš naujo permąstyti ne tik socialines, ekonomines bei politines
sistemas, bet ir apskritai suvokti save kaip individą visoje toje nuovargio
visuomenėje. Šiaip po knygos perskaitymo teko nuskusti ištisą katilą bulvių ir virtuvėje
diskutuoti su draugu apie pasiekimų visuomenę, apie tai, kad didžiausias
priešas žmogui yra dabar nebe kitas žmogus, o pats sau didžiausias
autoagresorius ir prievartautojas. Patikėkite, bulvės labai greitai susiskuto,
nes paprasčiausiai knyga kelia tiek daug įdomių diskusijų, kad pamiršti laiką
ir skutimą.
„Depresijos apimtas
žmogus yra animal laborans, kuris savo noru, be jokios išorinės prievartos,
pats save išnaudoja. Jis – smurtautojas ir sykiu auka. Griežtąja prasme Aš
tebėra imunologinė schemoje. Ji prasideda tada, kai subjektas nebegali galėti. Pirmiausia
tai kūrybingumo ir galėjimų nuovargis. Depresija sergančio asmens skundas, kad
niekas neįmanoma, galimas tik visuomenėje, kuri tiki, jog viskas įmanoma (p.
21).“ Tikriausiai dažnas iš mūsų kitam negali pasakyti „ne“,
todėl kenčia. Iš esmės iš aplinkos ateinantis įsitikinimas pas individą, kad
gali dar geriau, dar puikiau, dar našiau ima jį sekinti visapusiškai, nes
žmogus yra priverstas perfekcionistiškai aukotis dėl darbo, kai tuo metu
gyvenimas iš jo išsunkia viską ir žmogų ištinka perdegimas.
„Foucault disciplinos
visuomenė, sudaryta iš ligonių, prieglaudų, kalėjimų, kareivių ir gamyklų,
nebebūdinga šiandienai. Ją jau seniai pakeitė visiškai kitokia – sporto salių,
biurų dangoraižiai, bankų, oro uostų, prekybos centrų ir genų laboratorijų
visuomenė (p. 18).“ Ir iš tikrųjų mąstant apie pasikeitusią
visuomenę, kuri siekia vis daugiau ir našiau dirbti, neįmanoma nesistebėti,
kaip pats darbas mūsų gyvenime tampa esmine gyvenimo ašimi. Mes, lietuviai,
mėgstame juoktis, kad pietų europiečiai yra tinginiai, kad mažai dirba, todėl
jie nenaudingi. Ar nekeista, iš kur pas mus susiformavo požiūris per paskutinį šimtmetį,
kad dirbti daug ir sunkiai yra gerai? Turėti karjerą, automobilį, patogius
namus, imti paskolą ir maltis per kelis darbus, kol pašlija sveikata yra
„gero gyvenimo“ rodiklis, kuris iš esmės mažina ir demografinius skaičius, nes
juk ir vaikų gimdyti negalima daug, nes reikia... dirbti!
Žmogus vertingas ir
naudingas tik tol, kol gali mokėti mokesčius, bet baisiausia, kad būdamas šių
įsitikinimų šalininku pats žmogus, niekino neverčiamas, smurtauja ir spaudžia
save iki paskutiniųjų jėgų, kad visa tą iliuziją palaikytų. „Vėlyvosios
modernybės pasiekimų subjektas dirba nebe iš pareigos. Jo maksima yra ne
paklusnumas, ne įstatymas ir ne pareiga, o laisvė ir savanorystė. Visų pirma,
jis tikisi, kad darbas suteiks malonumą. Be to, jis dirba ne todėl, kad liepė
kiti. Veikiau paklūsta vien sau pačiam. Tačiau ši laisvė nuo kitų ne tik
emancipuoja. Pražūtinga laisvės dialektika paverčia laisvę naujais suvaržymais
(p. 57).“
Autorius nuolat knygoje
kritikuoja buvusius filosofus, o tekstą konstruoja paradoksaliais principais,
šiaip jau iš pirmo žvilgsnio teigdamas absurdiškus argumentus, kurie, bent jau
man, atidengia kitokią tiesos perspektyvą už šiaip jau mūsų asmeninių
įsitikinimų šydo. Kitaip sakant, knyga kiekvienoje pastraipoje leidžia ištisai
mąstyti, o paradoksalios autoriaus įžvalgos stebina. „Gyvenimas šiandien
tapo išlikimu. Gyvenimas kaip išlikimas skatina sveikatos isteriją. Paradoksalu,
bet tai, kas sveika, skleidžia kažką liguisto, kažką negyvo. Be mirties
negatyvumo gyvenimas sustingsta į mirtį. Negatyvumas yra gyvybę gaivinanti jėga
(p. 78).“ Kitaip sakant, visuomenėje, kuriame skatinamas pozityvumo
perteklius ir slopinamas pesimizmas, iškreipia gyvenimo prasmę, paverčia jį
vergu, neigiančiu ne tik savo sunkumus, bet ir savo mirtingumą. Ar ne dėl to
gyvenimas, atrodo, mus sužlugdo, jeigu nebegalime pakelti nesėkmės fakto? Kuo daugiau
artikuliuojamas perteklinis pozityvumas, tuo visuomenėje daugiau depresijos.
„Tas gyvenimo perteklius
užleidžia vietą vartojimui ir komunikacijai. Ir erosas užleidžia vietą
pornografijai. Šiandien viskas nuglotninta taip, kad priartėtume prie
absoliutaus išnykimo ribos. Būtent šis glotnumas pagreitina informacijos,
komunikacijos ir kapitalo apykaitą. Didina produktyvumą ir efektyvumą (p. 82).“
„Šiandieninis hiperkapitalizmas žmogaus egzistenciją visiškai ištirpdo
komercinių santykių tinkle. Jau nebėra nė vienos gyvenimo srities, kuri
išvengtų komercinio panaudojimo. Hiperkapitalizmas visus žmonių santykius
paverčia komerciniais santykiais. Jis atima iš žmonių orumą ir vietoj jo
suteikia rinkos vertė (p. 83).“ Kitaip sakant, ekonomika
ir sistema savanoriškai žmonių palaikoma, žmonės parsiduoda vardan aukštesnių
idealų, atsisakydami kontempliatyvaus ir lėto gyvenimo, kuriame rastųsi
balansas ir kitokia gyvenimo kokybinė samprata, kurią, kaip teigė autorius,
turėjo senovės graikai, skirdami laiką apeiginėms šventėms.
Visą knygą Nuovargio
visuomenė galima cituoti išilgai ir skersai, nes veriasi neabejotinai
perdegimo ir depresijos visuomenėje kažin kokia paslėpta tikrovė. Nauja vergovės
forma per įtikėjimą ir įsitikinimus, kuriuos reguliuoja ir sustyguoja kas?
Negi mes tokie menki turėti savas nusistatytas ribas pasiekimų visuomenėje? Tikriausiai
veikia baimė būti nesėkmingu, neuždirbti nieko, nesipuikuoti narcisizmu
švytinčioje visuomenėje, apgaubtoje socialinių tinklų iliuzija? Dar daug kyla
klausimų šios knygos paraštėje. „Jie pernelyg gyvi, kad mirtų, ir pernelyg
mirę, kad gyventų (p. 72).“
Visgi knyga parašyta 2010
metais, tad nenustojau galvoti, kaip šios išsakytos autoriaus idėjos būtų
pasikeitusios, jeigu knyga būtų rašoma COVID-19 pandemijos metu, kai kiekvienam
gyvenimas daugiau ar mažiau buvo sulėtėjęs. Kaip iš tikrųjų tai paveikė pasiekimo
visuomenės būsenas? Nenorėčiau 100 procentų sutikti, kad visi pasiekimo
visuomenėje veržiasi užsidirbti ir klestėti. Net Lietuvoje vis daugiau randasi
grįžusių lietuvių iš Norvegijos ar iš kitur, kurie nusiperka seną kaimo
sodybėlę, ją persitvarko ir yra kur kas laimingi kišdami pirštus į kvepiantį
juodžemį, nei varstydami biurų kaskart vis svarbesnes karjeros duris. Bet tokių,
kurie sveiku protu atsisakytų pasiekimų ir apsibrėžtų ramų gyvenimą ir juo
džiaugtųsi, tiesa, dar labai trūksta. Pats save pagaunu, jog sukuosi dažnai
beprasmiškame biurokratijos mechanizme, kur žmogus dažniausiai pamirštamas, nes
reikia dirbti dėl popieriukų ir juos nuolat stumdyti, pildyti,
siuntinėti, rinkti parašiukus, kurie metai iš metų iš esmės nieko žmogui
neduoda ir nieko nekeičia. Puiki knyga. Gal net reikšmingiausia savo aktualiu turiniu,
kurią įsigijau šiemet Knygų mugėje.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Paskelbtas ilgasis Women‘s
Prize knygų sąrašas ir jis atrodo taip:
Hangman by Maya Binyam, published by ONE,
Pushkin Press
In Defence of the Act by Effie Black,
published by époque press
And Then She Fell by Alicia Elliott,
published by Allen & Unwin
The Wren, The Wren by Anne Enright,
published by Jonathan Cape
The Maiden by Kate Foster, published by
Mantle
Brotherless Night by V.V. Ganeshananthan,
published by Viking
Restless Dolly Maunder by Kate Grenville,
published by Canongate Books
Enter Ghost by Isabella Hammad, published
by Jonathan Cape
Soldier Sailor by Claire Kilroy, published
by Faber & Faber
8 Lives of a Century-Old Trickster by
Mirinae Lee, published by Virago
The Blue, Beautiful World by Karen Lord,
published by Gollancz
Western Lane by Chetna Maroo, published by
Picador
Nightbloom by Peace Adzo Medie, published
by Oneworld
Ordinary Human Failings by Megan Nolan,
published by Jonathan Cape
River East, River West by Aube Rey Lescure,
published by Duckworth Books
A Trace of Sun by Pam Williams, published
by Legend Press
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Kol žiūrėjau režisieriaus
Derek Tsang filmą „Geresnės dienos“ (mand. Shaonian de ni) (2019), buvau
šventai įsitikinęs, kad žiūriu Pietų Korėjos kiną, nes tik taip gali pasakoti
Korėjos kinas, bet dabar, rašydamas šias eilutes, nustėrau, jog „Geresnės
dienos“ visgi yra Kinijos kinas! Lietuvoje populiarėjant ne tik masinio tipažo
mango literatūrai ir japoniškiems animaciniams serialas, kuriais serga ištisas
likęs pasaulis, vis dažniau matomas Azijos kinas, o pastarieji 10 metų jų sėkmė
pasauliniu mastu tapo tikru fenomenu. Nutariau pažiūrėti puikiai kino kritikų
ir žiūrovų įvertintą filmą, nors, sakau, asmeniškai neretai reikia pastangų
nusiteikti žiūrėti tokį kiną dėl kultūrinių barjerų.
Filmas išties geras. Žiūrėjau
jį prieš miegą ir, Dieve, viskas pamažu, tik kitokiais rakursais persikėlė į
sapnus, todėl su filmais prieš miegą būkite atsargūs. Istorija pasakoja apie
dvyliktokę Šunja, kurios klasiokė dėl patyčių nusižudo. Pasirodo, Kinijoje
(įtariu, kad labiau filmuota liberalesnėje Hong Kongo regione, iš kur ir kilęs
režisierius) yra nepaprastai svarbūs baigiamieji egzaminai. Jeigu pas mus
dvyliktokai pramiega ir sako: „o kas čia tokio? Ateisiu vėl ir perlaikysiu!“
Tai Kinijoje tas nepaeis, nes šalyje tiesiog egzaminų laikymas yra nacionalinė
rimties padėtis, kuri nulemia šeimos tolimesnę ateitį.
Prastai gyvenanti Šunja
viena iš pirmūnių, tačiau ją persekioja populiarios mokyklos merginos. Ir taip,
kad smurtas ir patyčios filme vystamos taip, kad mano vakarietiškom smegenim
nebelieka vietos interpretacijom. Pats, prisipažinsiu, pagrindinei veikėjai už
kentėjimą norėjosi ne kartą užvažiuoti, kad pagaliau ji pradėtų kažką daryti.
Bet... Azijoje priimta nesiskųsti, nes tai silpnumo požymis, ir pagrindinė
veikėja laukia egzaminų kaip išganymo, kol galiausiai įsipainioja į labai
tamsius santykius...
Kaip apibūdinti šį filmą?
Jis iš dalies erzino, nes jame itin hiperbolizuotas smurtas (fizinis ir
psichologinis), tačiau šiek tiek teko įsižioti, jog filmas remiasi per šalį
nuskambėjusiu tikru skandalu, o filmas vaizduoja tų veikėjų prototipus. Konservatyvioje
šalyje, kurioje viskas sustyguota nuo A iki Z bei viskas sureikšminama, o į
egzaminus žiūrima kaip į kokias militaristines pratybas, nuo kurių priklauso
gyvybė, verčia susimąstyti apie švietimo takoskyrą ir panašumus tarp vakariečių
ir azijiečių. Visgi filme daug smurto, bet blyksteli ir vilties spinduliai.
Kerštas, patyčios, noras kabintis į gyvenimą milijardinėje šalyje stebina. Dar labiau
stebina visuomenės pakanta smurtui ir individo bandymai iškęsti tą smurtą,
netgi aiškinant sau, jog tai tik pereinamasis brandos etapas, per kurį reikia
pereiti.
Įdomybė, jog po šios sukrečiančios tikrosios istorijos visgi šalies mokyklose buvo imtasi prevencinių programų, kurių šalis, pasirodo, neturėjo, jog būtų stabdomos kančios, smurto mokyklinė tolerancija. Šiaip filmą įvardyčiau kaip nepatogų, bet jis turi tam tikrus ir azijiečių kinui būdingos režisūrinio ir siužetinio naivumo. Neišsimokslinęs gatvės vagis ir mušeika idiliškai pasiaukoja dėl jaunos mokinės? Jaučiu, kad tikrovėje visgi buvo visgi pateikta kiek kitokiom spalvom, o jau ištęstos graudžios scenos pabaigoje priartėja prie parodijos, iš kurių internautai daro memus. Visgi filmas įtraukiantis, pakankamai dinamiškas, atskleidžiantis mums keistus kultūrinius dalykus, bet labiausiai byloja apie patyčių baisumą, kurio filme apstu tiek, kad ne visada gali priimti tai kaip tikrovę. Šiaip labai patiko.
P. S. Filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalių filmas.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
skaitytojai,
Pastaruoju metu ispanų
režisierius Pedro Almodóvar eksperimentuoja su anglakalbiais aktoriais. Po
trumpametražio filmo su Tilda Swinton revoliucionierius ir kino genijumi
pripažintas režisierius pristatė pusės valandos filmą „Keistas gyvenimo
būdas“ (angl. Extraña forma de vida) (2023) su garsiaisiais
aktoriais Ethan Hawke ir Pedro Pascal.
Filmo esmė labai paprasta
– remiantis vesterno aukso amžiaus klišėmis ir pertransformuoti šiaip jau
mačistinį kino žanrą į LGBTQ rėmus, kitaip sakant, rekonstruoti istorinę kino
neteisybę ir pasakyti, jog ir tarp tų visų šerifų, plėšikų bei kaubojų taip pat
būta anuomet nutylėtų homoseksualų. Pagrindinė filmo pora – Džekas ir Silva,
kurie po 25 metų susitinka atokioje mažoje laukinių Vakarų stiliaus prerijų
miestelyje, permiega, prisimena senus gerus laikus ir po to kerštingai kulkomis
aiškinasi santykius...
Iš tikrųjų filmas laikosi
ant vienos siužetinės linijos, tik kad du ne pirmosios jaunystės vyrukai dar ir
myli vienas kita. Ar tai glumina? Tik ne šiuolaikiniame kine, kuriame jau tiek
formų ir drastiškų dalykų išbandyta ir pateikta! Iš tikrųjų filmas nuobodokas. Nors
Almodovaras ir čia sugeba būti fatališkai ir melodramatiškai aistringas (jau
vien ko verta toji vyno gėrimo scena!), tačiau visumoje „Keistas gyvenimo būdas“
stokoja chuliganizmo, netikėtų siužetinių vingių, didesnės perversijos vesterno
rėmuose, kad po seanso galėčiau galvoti: blemba, o ką iš tikrųjų aš ką
tik čia mačiau? Dabar pernelyg viskas paprasta ir tvarkinga, kad imi galvoti,
jog Pedro Almodovaro išsikvėpęs ir tinkantis nebent Kanų kino festivalyje
užimti komisijos kėdę, o ne filmavimo aikštelę.
Filmo vieną seansą
Vilniuje planuoja rodyti šiųmetis „Kino pavasaris“.
Mano įvertinimas: 3.5/10
IMDb: 6.2
Jūsų Maištinga Siela
Labi,
skaitytojai,
Kovo 4 diena, pasirodo,
ne tik Kaziuko mugės diena, bet ir apsikabinimų diena. Gera ir saulėta diena
kaip Gustavo Klimto paveikslo „Bučinys“ (1907) – pilna aukso ir saulės. Diena rami
ir giedra, pavasaris. Ryte girdėjau ištisą pulką čirškiančių paukščių. Kur jie
buvo žiemą? Kaip jie išgyvena? Grįžtant pasidarė taip karšta, kad, pamaniau,
kad palto nebereikia. Didžiulė kaita. Viskas giedrėja ir šviesėja. Laikas.
Kovas. Savaitė. Gyvenimas.
Ir dėl to gera. Ir dėl to
galima gyventi.
Maištinga Siela