Knyga: Britney Spears "Moteris manyje"

 Britney Spears. „Moteris manyje“ – Vilnius: Helios leidykla, 2024. – p. 280.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie lėtojo skaitymo prasmingumą daug yra kalbėjęs ir rašęs šviesaus atminimo Leonidas Donskis, tačiau, Dievas mato, kaip buvau pasiilgęs betarpiško ir greito skaitymo malonumą, kada tekstas tirpsta kaip koks HBO kokybiškas serialas. Dažniausiai ilgai skaitau knygas, dažniausiai jos sudėtingos ir reikalaujančios atidos, o ir gyvenime ne visada turiu laiko skaityti nuo ryto iki vakaro, todėl šis ilgasis savaitgalis leido prisiminti, kad galima knygą laikyti visą dieną rankoje ir jos nepaleisti. Daug kas stebėjosi, kad per Knygų mugę tiesiu taikiniu nuėjau ne prie „rimtos literatūros“, bet prie Britney Spears memuarų Moteris manyje (angl. The Woman in Me), kuri pernai buvo tikriausiai viena labiausiai skaitomų knygų pasaulyje. Ją skaitė žmonės parkuose, metro, sausakimšoje minioje ir net tiek, kurie paprastai knygų neskaito. Neslėpsiu, knygą suskaičiau su didžiausiu malonumu ir galiu pasakyti, kad tas greitasis skaitymas ne visada blogai.

 

Kodėl Britney Spears? Juk ji popso atlikėja, skandalistė ir, aišku, kad vaiduoklis rašytojas už ją parašė šią knygą, o ne ji pati. Kokia čia gi toji literatūra? Visgi pradėsiu iš toliau. Mano kartai, kuri augo tarp merginų, kurios demonstruodavo pilvo bambas su auskarais ir klausydavosi B. Spears dainų, o jaunimo žurnalai neapsieidavo be kokios nors B. Spears nuotraukos, galima sakyti, kad ji buvo kartos ikona. O aš kalbu ne apie Ameriką, o apie Lietuvą! Kokią įtaka B. Spears darė masinėje kultūros vartojimo sferoje sunku iš tikrųjų susumuoti, o jos gyvenimas per padidinamąjį paparacų stiklą kėlė ištisas diskusijas, todėl natūralu, kad įdomu paskaityti, koks iš tikrųjų vaizduojamas dainininkės gyvenimas.

 

Knyga parašyta itin lengvu stiliumi, nieko joje sudėtingo ar nesuprantamo nerasite, todėl tekstas slysta kaip geltonosios spaudos tekstas, tik kad autorė itin atvira. Ne kartą pagalvojau, kaip tie liudijimai apie sunkų gyvenimą su pikantiškomis detalėmis turi veikti atlikėjos sūnus, kuriems ir dedikuota šioji knyga.

 

Autobiografija nuosekliai pasakoja apie mažą mergytę, gyvenančią Luizianoje, atokioje bendruomenėje, kur didžiausią žodį lemia šeimos tėvas. Jau nuo pat pradžių B. Spears savo tėvą pristato kaip smurtautoją alkoholiką, kurį suformavo griežtas senelio auklėjimas ir žlungantis verslas. Dainininkė gyveno skurdžiai, motina ją vežiodavo po šalį, po įvairius konkursus, kol galiausiai jai pavyko pasirašyti sutartį su anuomet itin populiariu Peliuko Mikio klubo organizatoriais. Ten atlikėja susitiko su dainuojančiais ir vaidinančiais Justin Timberlake, Christina Aguilera, Ryan Gosling ir kitais, kurie kaip ir pati B. Spears, darys svaiginančias karjeras ir įtaką pop kultūrai. „Katą kartą per pižamų vakarėlį žaidėme žaidimą „Tiesą-drąsa“, ir kažkas matė Justinui iššūkį pabučiuoti mane. Jis pasilenkė ir mane pabučiavo, fone skambant Janet Jackson dainai (p. 44).“

 

Nemažai memuaruose autorė skiria dėmesio Justinui Timberlakui, su kuriuo karjeros sėkmingoje pradžioje ji draugavo. Knygoje atlikėja atvirauja, kad jiedu turėjo susilaukti kūdikio, tačiau teko namų sąlygomis, kad niekas nesužinotų, darytis abortą. Neįtikėtina, bet kol B. Spears raitėsi ant grindų nuo skausmo, Justinas brazgino jai gitara, kad skausmas apmažėtų. Galiausiai ji buvo palikta viena. Knygoje autorė puikiai atskleidžia viešojo gyvenimų lyčių nelygybę ir standartus. „Justinas ir Kevinas galėjo mylėtis su kuo nori ir rūkyti žolę kiek panorėję ir niekas jiems nė žodžio nesakė. O aš vieną kartą grįžau namo po naktinio pasilinksminimo klube, ir motina vos nesudraskė manęs į gabalus. Ėmiau bijoti ką nors daryti. Mano šeima tarsi paralyžiavo mane (p. 152).“ Ir išties būti įžymiai labai sudėtinga, tenka patirti daug purvo, ypač, jeigu esi moteris, nes blogiukus roko žvaigždes visi dievina, o B. Spears buvo pristatoma kaip toji pasileidėlė, kuri įskaudino Justiną, nors akivaizdu, jog memuaruose vaizduojama visiškai priešingai.

 

Tikriausiai daugelis prisimena po albumo Blackout išleidimo prasidėjusią Britney Spears dramą, kai ji nusiskuto plaukus. Tuo metu Amerikoje paparacų nužmoginta kultūra pasiekė apogėjų, už iškreiptą ir agresyvią Spears nuotrauką buvo žadama daug pinigų, paparacai tiesiog tuntais sekiodavo ir miegodavo prie jos namų, kai Kevinas, anuometinis jos vyras, pasiėmęs jų sūnus neleisdavo su jais pasimatyti. Tai širdį draskantys prisiminimai, kurie supriešina tai, kas vyksta asmeniniame atlikėjos gyvenime ir koks purvas drebiamas geltonojoje spaudoje. Negalėdama pamatyti savo vaikų, nesulaukusi šeimos pagalbos, psichiškai išsekinta koncertų, aišku, ji negalėjo būti miela ir besišypsanti nekaltoji. „Visi manė, kad tai juokinga. Pažiūrėkite, kokia ji beprotė! Net mano tėvai manęs gėdijosi. Tačiau niekas nesuprato, kad aš tiesiog išprotėjau iš sielvarto. Iš manęs buvo atimti vaikai (p. 154).“

Britney Spears

 

Būtent šios skyrybos su vyru ir atimta vaikų globa padėjo pamatus atlikėjos 13 metų vergystei ir nelaisvei. Pirmiausia tuo planingai ir sistemingai pasinaudojo Britney Spears tėvas, kuris dukrą uždarė į reabilitaciją, atskyrė nuo vaikų ir susitvarkė visiškos savo dukters kūno ir turtinę kontrolės dokumentus. Knygoje perteiktos tos siaubingos kontrolės situacijos, paremtos tėvo manipuliacijomis, šantažu ir psichologiniu smurtu, atrodo absurdiškai neteisėtos. Ką mano JAV teismai ir sistema? Ką jie iš tikrųjų veikia? Iš tikrųjų B. Spears, kaip knygoje ne karta teigė, jautėsi nebe žmogumi, nebe moterimi, o suvaikėjusi. Ji negalėjo gerti net kavos, o tėvas ją žemindamas vadino storule, versdavo sekinančiai dirbti be atostogų už galimybę tiesiog pamatyti savo vaikus.

 

„Nors maldavau teismo paskirti globėju bet kurį kitą žmogų – pirmasis gatvėje sutiktas praeivis būtų buvęs geresnis kandidatas – šios pareigos atiteko mano tėvui. Tam žmogui, dėl kurio vaikystėje verkdavau, kai teko važiuoti su juo automobiliu ir klausytis, kai jis kalba su savimi. Tačiau teismui buvo pasakyta, kad esu silpnaprotė, ir net nebuvo leista pačiai pasirinkti advokato (p. 173).“

 

Knygos pabaigoje aprašytos patirtys, kaip atlikėja dviem alinantiems mėnesiams buvo uždaryta į psichiatrinę, kai tuo tarpu jos motina, tėvas ir net surūgėlė sesuo Jamie Lynn Spears smaginosi už jos pinigus. Kai diena iš dienos prifarširuota ličio ir nesiorientuodama nei erdvėje, nei laike turėjo nuo ryto iki vakaro seansus pas nusamdytus psichologus, duoti kraują, matuoti spaudimą ir būti atskirtai nuo pasaulio, priverstinai lankyti anonimių alkoholikų susirinkimus, nors jai nebuvo leista gerti net kavos, o ką ten kalbėti apie svaigalus. Tos patirtys kraupios, patikėkite, ir jas galima cituoti išilgai ir skersai.

 

Žinote, kas labiausiai sukrečia? Kad iš esmės žiniasklaida ir viešasis gyvenimas visiškai neatitinka tikrovės. Atrodo šypsaisi, turi nesibaigiančius koncertus, tavo gyvenimą lydi komercinė sėkmė, o užgesus šviesom negali net porcijos ledų suvalgyti, nes tėvas tau draudžia, ir tampi kitų marionete, kuri net neturi savo mobiliojo telefono. Iš tikrųjų iš uždirbtų pinigų ir galios, kurią turėjo susikurti B. Spears, visiškai uzurpuoja josios šeima, paversdami ją tiesiog kvailele. Dainininkė sako: aš nesu buka, aš tiesiog per gera. Ir tai tikriausiai tiesa. Knygos pabaigoje atrodo, kad įvyksta tikras stebuklas, jog jai pavyksta atgauti nepriklausomybę. 13 metų praleistų neturint savo tapatybės visgi davė savo. Atlikėja prisipažįsta, kad bando atgauti susidomėjimą muzika, savo esmę, moteriškumą ir savikontrolę. Šiuo metu pasaulis gali pagaliau geriau suprasti tuos keistus B. Spears instagramo įrašus, netgi keliančius šiurpą, pavyzdžiui, šokis su peiliais arba noras vaikščioti nuolat nuogai. Juk buvo visi šie dalykai atimti, iškirpti iš gyvenimo.

 

Knyga be proto gerai ir įdomiai susiskaitė. Manau, ji patiks ir tiems, kurie nelabai nutuokia, kas toji Britney Spears, knyga veikia kaip kokia Taros Westover autobiografija Apšviestoji – panašus jausmas, kai skaitai ir stebiesi, koks sunkus ir baisus gali būti moters gyvenimas, kai neturi suvokimo, kaip kontroliuoti savo gyvenimą. Knygoje daug vienatvės, daug asmenybių, kuriuos, pvz., tokios kaip Madonna, darė autorės gyvenimui. Yra gražių ir šviesių gyvenimo momentų, tačiau visumoje Britney Spears gyvenimas nepavydėtinas, sakyčiau, netgi tragiškai baisus, tad klausimas lieka atviras: ar beįmanoma, jog atlikėja grįš prie kūrybos plačiosioms masėms, kai su ja buvo šitaip pasielgta? Ar įmanomas pats (su)gijimas?

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 44: sekmadienis su knyga apie Britney Spears

 

Sekmadienis! Ilga popietė lovoje su dainininke Britney Spears. Tiksliau jos lietuviškai pasirodžiusia autobiografine knyga „Moteris manyje“, kurią pamatęs Knygų mugėje griebiau kaip karštą kibiną.

Žinojau, kad bus gerai, skaitysis greitai ir įdomiai, bet negalvojau, jog bus TAIP GERAI. Visas sekmadienis sukasi apie žmogų, kurio tikriausiai gyvenime gyvai niekada nepamatysiu ir neregėsiu, tačiau tiek daug galima apie jį sužinoti! Nors ir lauke saulė, tačiau džiaugiuosi, jog galiu niekur neskubėti, nesigraužti, kad stovi neatlikti darbai, o tiesiog mėgautis neįpareigojančiu skaitymu apie mano kartos vieną ikoniškiausių asmenybių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Madonna – Celebration [Vinyl / 4LP] (2009 album, 2024 edition)

 
Informacija apie albumą: Madonna – Celebration [Vinyl / 4LP] (2009 album, 2024 edition)

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Byung-Chul Han "Nuovargio visuomenė"

 Byung-Chul Han. „Nuovargio visuomenė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – p. 94.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pirmoji šių metų Knygų mugės naujieną, kurią perskaičiau, buvo Pietų Korėjos kilmės ir vokiškai rašančio filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) knyga Nuovargio visuomenė (vok. Müdigkeitsgesellschaft), kurią išvertė Tomas Sodeika, o išleido leidykla Kitos knygos. Tikriausiai šios knygos taip ir nebūčiau pastebėjęs, jeigu neintriguojantis šios knygos redaktorės Airos Niauronytės įrašas asmeninėje facebook paskyroje. Ši nedidukė knyga – tai filosofinė eseistika, parašyta ir išleista originalo kalba 2010 metais. Nors autorius produktyvus ir rašo bei leidžia daug, bet būtent ši knyga jį labiausiai išgarsino.

 

Šiaip filosofinių knygų neskaitau, tačiau knygos aktualumas paskatino šiek tiek atidėti grožinę literatūrą į šalį ir pasižiūrėti į nuovargio visuomenę kaip į tokį reiškinį. Knyga iš pradžių skaitėsi gana sudėtingai, nes jame naudojami medicininiai terminai, kurie iš esmės taikomi diagnozuoti visuomenės pokyčius ir būsenas. Apie nuovargio ir prievartos visuomenę, kurioje tos prievartos dažnas iš mūsų nebemato, leidžia iš naujo permąstyti ne tik socialines, ekonomines bei politines sistemas, bet ir apskritai suvokti save kaip individą visoje toje nuovargio visuomenėje. Šiaip po knygos perskaitymo teko nuskusti ištisą katilą bulvių ir virtuvėje diskutuoti su draugu apie pasiekimų visuomenę, apie tai, kad didžiausias priešas žmogui yra dabar nebe kitas žmogus, o pats sau didžiausias autoagresorius ir prievartautojas. Patikėkite, bulvės labai greitai susiskuto, nes paprasčiausiai knyga kelia tiek daug įdomių diskusijų, kad pamiršti laiką ir skutimą.

 

„Depresijos apimtas žmogus yra animal laborans, kuris savo noru, be jokios išorinės prievartos, pats save išnaudoja. Jis – smurtautojas ir sykiu auka. Griežtąja prasme Aš tebėra imunologinė schemoje. Ji prasideda tada, kai subjektas nebegali galėti. Pirmiausia tai kūrybingumo ir galėjimų nuovargis. Depresija sergančio asmens skundas, kad niekas neįmanoma, galimas tik visuomenėje, kuri tiki, jog viskas įmanoma (p. 21).“ Tikriausiai dažnas iš mūsų kitam negali pasakyti „ne“, todėl kenčia. Iš esmės iš aplinkos ateinantis įsitikinimas pas individą, kad gali dar geriau, dar puikiau, dar našiau ima jį sekinti visapusiškai, nes žmogus yra priverstas perfekcionistiškai aukotis dėl darbo, kai tuo metu gyvenimas iš jo išsunkia viską ir žmogų ištinka perdegimas.

 

„Foucault disciplinos visuomenė, sudaryta iš ligonių, prieglaudų, kalėjimų, kareivių ir gamyklų, nebebūdinga šiandienai. Ją jau seniai pakeitė visiškai kitokia – sporto salių, biurų dangoraižiai, bankų, oro uostų, prekybos centrų ir genų laboratorijų visuomenė (p. 18).“ Ir iš tikrųjų mąstant apie pasikeitusią visuomenę, kuri siekia vis daugiau ir našiau dirbti, neįmanoma nesistebėti, kaip pats darbas mūsų gyvenime tampa esmine gyvenimo ašimi. Mes, lietuviai, mėgstame juoktis, kad pietų europiečiai yra tinginiai, kad mažai dirba, todėl jie nenaudingi. Ar nekeista, iš kur pas mus susiformavo požiūris per paskutinį šimtmetį, kad dirbti daug ir sunkiai yra gerai? Turėti karjerą, automobilį, patogius namus, imti paskolą ir maltis per kelis darbus, kol pašlija sveikata yra „gero gyvenimo“ rodiklis, kuris iš esmės mažina ir demografinius skaičius, nes juk ir vaikų gimdyti negalima daug, nes reikia... dirbti!

Žmogus vertingas ir naudingas tik tol, kol gali mokėti mokesčius, bet baisiausia, kad būdamas šių įsitikinimų šalininku pats žmogus, niekino neverčiamas, smurtauja ir spaudžia save iki paskutiniųjų jėgų, kad visa tą iliuziją palaikytų. „Vėlyvosios modernybės pasiekimų subjektas dirba nebe iš pareigos. Jo maksima yra ne paklusnumas, ne įstatymas ir ne pareiga, o laisvė ir savanorystė. Visų pirma, jis tikisi, kad darbas suteiks malonumą. Be to, jis dirba ne todėl, kad liepė kiti. Veikiau paklūsta vien sau pačiam. Tačiau ši laisvė nuo kitų ne tik emancipuoja. Pražūtinga laisvės dialektika paverčia laisvę naujais suvaržymais (p. 57).“

Byung-Chul Han

 

Autorius nuolat knygoje kritikuoja buvusius filosofus, o tekstą konstruoja paradoksaliais principais, šiaip jau iš pirmo žvilgsnio teigdamas absurdiškus argumentus, kurie, bent jau man, atidengia kitokią tiesos perspektyvą už šiaip jau mūsų asmeninių įsitikinimų šydo. Kitaip sakant, knyga kiekvienoje pastraipoje leidžia ištisai mąstyti, o paradoksalios autoriaus įžvalgos stebina. „Gyvenimas šiandien tapo išlikimu. Gyvenimas kaip išlikimas skatina sveikatos isteriją. Paradoksalu, bet tai, kas sveika, skleidžia kažką liguisto, kažką negyvo. Be mirties negatyvumo gyvenimas sustingsta į mirtį. Negatyvumas yra gyvybę gaivinanti jėga (p. 78).“ Kitaip sakant, visuomenėje, kuriame skatinamas pozityvumo perteklius ir slopinamas pesimizmas, iškreipia gyvenimo prasmę, paverčia jį vergu, neigiančiu ne tik savo sunkumus, bet ir savo mirtingumą. Ar ne dėl to gyvenimas, atrodo, mus sužlugdo, jeigu nebegalime pakelti nesėkmės fakto? Kuo daugiau artikuliuojamas perteklinis pozityvumas, tuo visuomenėje daugiau depresijos.  

 

„Tas gyvenimo perteklius užleidžia vietą vartojimui ir komunikacijai. Ir erosas užleidžia vietą pornografijai. Šiandien viskas nuglotninta taip, kad priartėtume prie absoliutaus išnykimo ribos. Būtent šis glotnumas pagreitina informacijos, komunikacijos ir kapitalo apykaitą. Didina produktyvumą ir efektyvumą (p. 82).“ „Šiandieninis hiperkapitalizmas žmogaus egzistenciją visiškai ištirpdo komercinių santykių tinkle. Jau nebėra nė vienos gyvenimo srities, kuri išvengtų komercinio panaudojimo. Hiperkapitalizmas visus žmonių santykius paverčia komerciniais santykiais. Jis atima iš žmonių orumą ir vietoj jo suteikia rinkos vertė (p. 83).“ Kitaip sakant, ekonomika ir sistema savanoriškai žmonių palaikoma, žmonės parsiduoda vardan aukštesnių idealų, atsisakydami kontempliatyvaus ir lėto gyvenimo, kuriame rastųsi balansas ir kitokia gyvenimo kokybinė samprata, kurią, kaip teigė autorius, turėjo senovės graikai, skirdami laiką apeiginėms šventėms.

 

Visą knygą Nuovargio visuomenė galima cituoti išilgai ir skersai, nes veriasi neabejotinai perdegimo ir depresijos visuomenėje kažin kokia paslėpta tikrovė. Nauja vergovės forma per įtikėjimą ir įsitikinimus, kuriuos reguliuoja ir sustyguoja kas? Negi mes tokie menki turėti savas nusistatytas ribas pasiekimų visuomenėje? Tikriausiai veikia baimė būti nesėkmingu, neuždirbti nieko, nesipuikuoti narcisizmu švytinčioje visuomenėje, apgaubtoje socialinių tinklų iliuzija? Dar daug kyla klausimų šios knygos paraštėje. „Jie pernelyg gyvi, kad mirtų, ir pernelyg mirę, kad gyventų (p. 72).“

 

Visgi knyga parašyta 2010 metais, tad nenustojau galvoti, kaip šios išsakytos autoriaus idėjos būtų pasikeitusios, jeigu knyga būtų rašoma COVID-19 pandemijos metu, kai kiekvienam gyvenimas daugiau ar mažiau buvo sulėtėjęs. Kaip iš tikrųjų tai paveikė pasiekimo visuomenės būsenas? Nenorėčiau 100 procentų sutikti, kad visi pasiekimo visuomenėje veržiasi užsidirbti ir klestėti. Net Lietuvoje vis daugiau randasi grįžusių lietuvių iš Norvegijos ar iš kitur, kurie nusiperka seną kaimo sodybėlę, ją persitvarko ir yra kur kas laimingi kišdami pirštus į kvepiantį juodžemį, nei varstydami biurų kaskart vis svarbesnes karjeros duris. Bet tokių, kurie sveiku protu atsisakytų pasiekimų ir apsibrėžtų ramų gyvenimą ir juo džiaugtųsi, tiesa, dar labai trūksta. Pats save pagaunu, jog sukuosi dažnai beprasmiškame biurokratijos mechanizme, kur žmogus dažniausiai pamirštamas, nes reikia dirbti dėl popieriukų ir juos nuolat stumdyti, pildyti, siuntinėti, rinkti parašiukus, kurie metai iš metų iš esmės nieko žmogui neduoda ir nieko nekeičia. Puiki knyga. Gal net reikšmingiausia savo aktualiu turiniu, kurią įsigijau šiemet Knygų mugėje.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Dinamika - 30 [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą:  Dinamika - 30 [vinyl / LP] (2024)

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas Women's Prize for Fiction 2024 longlist (ilgasis sąrašas)

 

Sveiki,

 

Paskelbtas ilgasis Women‘s Prize knygų sąrašas ir jis atrodo taip:

 

    Hangman by Maya Binyam, published by ONE, Pushkin Press

    In Defence of the Act by Effie Black, published by époque press

    And Then She Fell by Alicia Elliott, published by Allen & Unwin

    The Wren, The Wren by Anne Enright, published by Jonathan Cape

    The Maiden by Kate Foster, published by Mantle

    Brotherless Night by V.V. Ganeshananthan, published by Viking

    Restless Dolly Maunder by Kate Grenville, published by Canongate Books

    Enter Ghost by Isabella Hammad, published by Jonathan Cape

    Soldier Sailor by Claire Kilroy, published by Faber & Faber

    8 Lives of a Century-Old Trickster by Mirinae Lee, published by Virago

    The Blue, Beautiful World by Karen Lord, published by Gollancz

    Western Lane by Chetna Maroo, published by Picador

    Nightbloom by Peace Adzo Medie, published by Oneworld

    Ordinary Human Failings by Megan Nolan, published by Jonathan Cape

    River East, River West by Aube Rey Lescure, published by Duckworth Books

    A Trace of Sun by Pam Williams, published by Legend Press

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geresnės dienos" / "Better Days" / "Shaonian de ni"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kol žiūrėjau režisieriaus Derek Tsang filmą „Geresnės dienos“  (mand. Shaonian de ni) (2019), buvau šventai įsitikinęs, kad žiūriu Pietų Korėjos kiną, nes tik taip gali pasakoti Korėjos kinas, bet dabar, rašydamas šias eilutes, nustėrau, jog „Geresnės dienos“ visgi yra Kinijos kinas! Lietuvoje populiarėjant ne tik masinio tipažo mango literatūrai ir japoniškiems animaciniams serialas, kuriais serga ištisas likęs pasaulis, vis dažniau matomas Azijos kinas, o pastarieji 10 metų jų sėkmė pasauliniu mastu tapo tikru fenomenu. Nutariau pažiūrėti puikiai kino kritikų ir žiūrovų įvertintą filmą, nors, sakau, asmeniškai neretai reikia pastangų nusiteikti žiūrėti tokį kiną dėl kultūrinių barjerų.

Filmas išties geras. Žiūrėjau jį prieš miegą ir, Dieve, viskas pamažu, tik kitokiais rakursais persikėlė į sapnus, todėl su filmais prieš miegą būkite atsargūs. Istorija pasakoja apie dvyliktokę Šunja, kurios klasiokė dėl patyčių nusižudo. Pasirodo, Kinijoje (įtariu, kad labiau filmuota liberalesnėje Hong Kongo regione, iš kur ir kilęs režisierius) yra nepaprastai svarbūs baigiamieji egzaminai. Jeigu pas mus dvyliktokai pramiega ir sako: „o kas čia tokio? Ateisiu vėl ir perlaikysiu!“ Tai Kinijoje tas nepaeis, nes šalyje tiesiog egzaminų laikymas yra nacionalinė rimties padėtis, kuri nulemia šeimos tolimesnę ateitį.

 

Prastai gyvenanti Šunja viena iš pirmūnių, tačiau ją persekioja populiarios mokyklos merginos. Ir taip, kad smurtas ir patyčios filme vystamos taip, kad mano vakarietiškom smegenim nebelieka vietos interpretacijom. Pats, prisipažinsiu, pagrindinei veikėjai už kentėjimą norėjosi ne kartą užvažiuoti, kad pagaliau ji pradėtų kažką daryti. Bet... Azijoje priimta nesiskųsti, nes tai silpnumo požymis, ir pagrindinė veikėja laukia egzaminų kaip išganymo, kol galiausiai įsipainioja į labai tamsius santykius...

 

Kaip apibūdinti šį filmą? Jis iš dalies erzino, nes jame itin hiperbolizuotas smurtas (fizinis ir psichologinis), tačiau šiek tiek teko įsižioti, jog filmas remiasi per šalį nuskambėjusiu tikru skandalu, o filmas vaizduoja tų veikėjų prototipus. Konservatyvioje šalyje, kurioje viskas sustyguota nuo A iki Z bei viskas sureikšminama, o į egzaminus žiūrima kaip į kokias militaristines pratybas, nuo kurių priklauso gyvybė, verčia susimąstyti apie švietimo takoskyrą ir panašumus tarp vakariečių ir azijiečių. Visgi filme daug smurto, bet blyksteli ir vilties spinduliai. Kerštas, patyčios, noras kabintis į gyvenimą milijardinėje šalyje stebina. Dar labiau stebina visuomenės pakanta smurtui ir individo bandymai iškęsti tą smurtą, netgi aiškinant sau, jog tai tik pereinamasis brandos etapas, per kurį reikia pereiti.

 

Įdomybė, jog po šios sukrečiančios tikrosios istorijos visgi šalies mokyklose buvo imtasi prevencinių programų, kurių šalis, pasirodo, neturėjo, jog būtų stabdomos kančios, smurto mokyklinė tolerancija. Šiaip filmą įvardyčiau kaip nepatogų, bet jis turi tam tikrus ir azijiečių kinui būdingos režisūrinio ir siužetinio naivumo. Neišsimokslinęs gatvės vagis ir mušeika idiliškai pasiaukoja dėl jaunos mokinės? Jaučiu, kad tikrovėje visgi buvo visgi pateikta kiek kitokiom spalvom, o jau ištęstos graudžios scenos pabaigoje priartėja prie parodijos, iš kurių internautai daro memus. Visgi filmas įtraukiantis, pakankamai dinamiškas, atskleidžiantis mums keistus kultūrinius dalykus, bet labiausiai byloja apie patyčių baisumą, kurio filme apstu tiek, kad ne visada gali priimti tai kaip tikrovę. Šiaip labai patiko.

P. S. Filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalių filmas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela