Serialas: "Ašerio namų griūtis" / "Ašerių namų žlugimas" / "The Fall of the House of Usher" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgais vasaros vakarais, jeigu neturi šuns, kurį reikia vedžioti arba esate šiaip laisvesni, galite pažiūrėti mini siaubo serialą „Ašerio namų griūtis“ (galima versti ir kaip „Ašerių namų žlugimas“) (angl. The Fall of the House of Usher). „Netflix“ šį 8 dalių serialą pristatė 2023 metais, pastarasis sulaukė nemažo populiarumo, tad genamas idėjos, kad nenoriu nieko pernelyg sudėtingo ir tiesiog gerai bei įtraukiai praleisti laiką, nutariau pasižiūrėti.

 

Serialas pastatytas pagal gotikinio siaubo prozos rašytojo Edgar Allan Poe (1809-1849) apsakymą „Ašerių namų žlugimas“ (lietuviškame apsakymo vertime palikta daugiskaitos pavardės forma), beje, patį kūrinį galite persiskaityti, nes tikrai nedidelės apimties. Tiesa, XIX amžiuje rašyta istorija šokiruojančiai pakeista ir adaptuota mūsų laikų akimis. Čia nerasite neogotikinių stebuklų, XIX amžiui būdingų kostiumų, serialas net neapeliuoja į kostiuminę dramą, veikiau tik pasiima Allano Poe sukurtą Ašerių šeimos prakeiksmo idėją.

 

Dėmesio centre – sesuo Madelaina ir brolis Roderikas, kurie tapę našlaičiais maždaug XX amžiaus antrojoje pusėje sugeba prasimušti ir įgyja solidžią finansinės galios statusą. Galiausiai sužinome, jog vieną lemtingą devinto dešimtmečio pradžios vakarą jiedu sudarė sutartį su keista moterimi, mistine ragana, kuri, pagal Mefistofelio ir velnių sutartis, vieną dieną atsiras ir atsiims savo duoklę. Roderikas tampa įtakingos farmacinės kampanijos vadovu, turi be galo daug skirtingų vaikų, kai kurie nesantuokiniai, beveik, galima sakyti, visa rasių ir lytinės orientacijos kolekcija. Per šias aštuonis serijas praktiškai kaskart miršta po vieną Roderiko atžalą, tad netrukus visuomenės dėmesys nukrypsta į prakeiktuosius Ašerius.

 

Kitaip sakant, serialo struktūra šiek tiek primityvoka. Iš vienos pusės žinai, kad kiekvieną seriją laukia veikėjo mirtis, iš kitos – kyla intriga, o kaip serialo autoriai sudėlios mistines aplinkybes. Bet ne dėl šių mirčių įdomus šis serialas, man labiausiai patiko ir įtiko spalvingi Ašerio šeimos charakteriai. Visi jie be išimties supuvę, turintys tamsių svajonių ir troškimų, nors iš pradžių gali pasirodyti, kad šeima turi ir gerųjų atžalų, pavyzdžiui, medikė ir su beždžionėmis medicininius tyrimus atliekanti ir žmoniją norinti išgelbėti Viktorina. Tačiau piktoji ragana moka įžvelgti žmonių silpnybes ir paleisti savo kerus...

Kadrai iš serialo.

 

Serialas sukaltas pagal šiuolaikinę žiūrovišką madą. Kai kas iš mūsų tautiečių gal ir pasakytų, kad labai jau holivudiškai propagandinis, nes jame visokių rasių aktoriai ir, aišku, daug LGBTQ naratyvo. Leo gėjus, Viktorina lesbietė, įmonės vadovė Kamila vėlgi biseskaulė ir visos šios jų tamsios istorijos hiper seksualizuotos. Turtuolių vaikai vertybiniu pamatu vaizduojami kaip seksualiai iškrypę niekšeliai, kurie rengia apleistuose loftuose sekso orgijas, turi ištisus meilužių sąrašus, šniokščia narkotikus ir yra nepaprastai pavydūs bei ryškūs. Aišku, Ašerio paskelbtas šeimai ultimatumas-konkursas apie šeimos paslapčių išplepėjimą spaudai privertė nemažai vienas kitą įtarinėti, juk paskelbta didžiulė premija už išdaviko atskleidimą. Tai prakeiksmo aktyvavimas, kuris galiausiai sužlugdo šeimą.

 

Man gal iš šio serialo dar norėjosi suktesnio mindfuck‘o, įdomesnių ir netikėtesnių siužeto vingių. Dabar serialas nemažai laikosi dėl suabsoliutinto seksualumo, kuris dažniausiai yra šių pagrindinių veikėjų varomoji dalis. Kartais imi ir suabejoji, ar ne per lėkštai viskas čia atskleista, bet neatimsi vieno, jog vis tiek serialas išlaiko dėmesį. Reiktų pagirti įspūdingą aktorių kastingą, nes veikėjų labai daug, pasakojama įvairiais gyvenimo periodais, todėl nemažai vienam personažui reikėjo paieškoti įvairaus amžiaus aktorių, kurie, žinoma, atliko savo darbą taip, kaip matė tą režisieriai. Visgi šis serialas tuo ir užsibaigia, tęsinio nebus, nebent imtųsi kas nors paralelinį Allano Poe kūrinį ir kurtų jau kitą istoriją. Taip, darant apibendrinimą, serialas toli gražu nėra įspūdingas, jame yra šablonų ir politinio korektiškumo įvairovei skleisti, kuris gali kai ką erzinti, bet visumoje serialas įtraukiantis, seksualus ir nedoras – o ko daugiau reikia?

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: kei - Lavendel im park [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šią vasarą atradau ne vieną naują dainą, kurią klausiausi su malonumu kelionių metu! Viena iš jų – jauno vokiečio atlikėjo, pasivadinusio kei pseudonimu. Bandžiau ką nors rasti internete, bet pabandyk ką nors vokiškai rasti slapyvardžiu kei? Youtube kanale atlikėjas dalinosi asmeniniais gyvenimo įrašais, o iš garso takelių būtent kaip debiutas patalpintas pirmasis jo vaizdo klipas Lavendel im park (liet. Levandos parke).

 

Kai pirmąkart išgirdau šią dainą iš tūkstančio kitų (mėgstu klausytis savaitės naujausių kūrinių ir atsirankioti), iškart įtraukiau tarp mėgstamiausių dainų. Nors nemoku vokiečių, bet daina skamba labai gerai, ypač noriu pagirti vokalistą, kuris man primena senąsias roko balades, kažką itin nostalgiško ir išlaikyto. Galima ir nemokėti kalbos, tačiau dainos klausaisi tarsi gimtosios kalbos. Tai tikriausiai ir patraukė mane, tad siūlau įdėmiai ir jums pasiklausyti.

kei – Lavendel im park

[lyrics / žodžiai]

 

Früher warn wir oft zu zweit ja

Heut ist er immer dabei ja

Ein drittes Rad an einem bike dran

War doch noch nie so richtig nice man

 

Sitz mal wieder auf der Rückbank

Seh deine braunen Augen glitzern

Heute sitzt er da wo ich saß

Ist schon okay wenn ich das nicht mag

 

Es riecht nach Gewitter

Die Luft schmeckt süß und bitter

Am falschen Ort zur falschen Zeit

Wie immer

 

Warum verpass ich den Regen

Es blüht nur noch Lavendel im Park

Hab doch die Wolken gesehen

Warum hab ich dir nichts gesagt

 

Den Weg bei Bailey geh ich jetzt alleine

Früher sah man uns hier nur gemeinsam

Ich frag mich wie das alles jetzt so sein kann

Ja wie das alles jetzt so sein kann

 

Warum will ich immer das

Was ich nicht hab

Warum fuckts mich ab

Wenn du mit ihm lachst

Ich würd dir gerne sagen dass ich das hass

Was das alles hier mit mir macht

 

Es riecht nach Gewitter

Die Luft schmeckt süß und bitter

Am falschen Ort zur falschen Zeit

So wie immer

 

Warum verpass ich den Regen

Es blüht nur noch Lavendel im Park

Hab doch die Wolken gesehen

Warum hab ich dir nichts gesagt

 

Warum verpass ich den Regen

Es blüht nur noch Lavendel im Park

Hab doch die Wolken gesehen

Warum hab ich dir nichts gesagt

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Anė Hol" / "Annie Hall"

 

Sveiki,

 

Dar vienas klasikinis kino pavyzdys – Woodžio Alleno vienas žinomiausių darbų „Anė Hol“ (angl. Annie Hall) (1977), kurį nusprendžiau pažiūrėti prieš tikriausiai paskutinį režisieriaus darbą „Širdies posūkiai“ (2023), kurį esu numatęs netolimoje ateityje. Šiam kultiniam režisieriui kitąmet sukaks 90 metų, kai kas kalba, kad „Širdies posūkiai“ paskutinis jo darbas, tad nusprendžiau Leonido Donskio tekstų paskatintas pažiūrėti „Anę Hol“. Pasirodo, filmą buvau vaikystėje matęs, nes atgaminau kai kurias komiškas situacijas ir prisiminiau scenas.

 

Pradėjęs savo kino karjerą itin komiškų situacijų komedijomis Woody Allenas jau „Anė Hol“ filmą, sakyčiau, susiformuoja kaip klasikinis savo kino korifėjus. Filme galima atsekti tai, nuo ko Allenas niekada nebepabėgs – nuo intelektualiai ir komiškai plepių dialogų, kurie pavirsta amerikietiškos (taigi ir mūsų pačių) tikrovės atspindžiais. Dėmesio centre – irzlus išsiskyręs žydas Alvis, kuris visas nepatogias situacijas dėl įvairių kompleksų bando paaiškinti antisemitizmu. Pats Allenas yra žydų kilmės, todėl šmaikštauti apie žydus gali tik patys žydai, o kas ne žydai – tai jau laikoma antisemitizmu (apie tai rašo ir Leonidas Donskis). Prisiminiau ir puikų izraeliečio režisieriaus Nadav Lapid „Šūvis į Ahedės kelį“ (2021), kuris absoliučiai suvartė savo žydų tautą šiuolaikiniame kontekste, todėl filmą būtina pamatyti kaip įdomų žydų išskirtinį reiškinį, nes vieni kitus galime kritikuoti ir netgi pašiepti, o žydų ne, aišku, dėl istorinių jautrių kontekstų...

 

Visgi Woody Allenas pašiepia savo personažą, kurį, beje, pats ir suvaidina. Filmas kurtas jau po Seksualinės revoliucijos sprogimo, kuris absoliučiai pakeitė kino ir televizijos situaciją. Tad ir filme analizuojamos Anės ir Alvio santykiai, dažnai komiškai, konstruojant scenas kaip komiškų serialų situacijas, perteikiant seksualiniais vyro ir moters anekdoniais niuansais. Kas labiausiai žavi? Kad Alleno kine dažniausiai vaizduojamas kompleksuotas intelektualus vyrukas, kuris pasižymi erzinančiais ir tuo pačiu žavinčiais charakterio bruožais. Anė ir Alvis nesuderinami, todėl jiems nelemta būti kartu, kitaip sakant, filmas griauna idealių ir romantinių santykių miražą, priartina prie skirtybių ir individualybių, kurios tiesiog pasmerktos dėl savo vidinių įsitikinimų nugyventi gyvenimą vienišiems. Įdomus pagrindinis personažas, kuris trokšta pripažinimo, tačiau mėgaujasi situacijomis, kuriose lieka autsaideriu, kuris nenori būti išskirtas kaip žydas, tačiau pats viską aiškiai stereotipizuoja ir suskirsto į kategorijas pagal išankstinius įsitikinimus. Puikus žydo kaip veikėjo veidrodis, kuris labai tinka ir lietuviams, kurie keliauja į vakarus su įsitikinimu, kad kiekvienas prancūzas ar britas turi jį gerbti ir suteikti sąlygas, tačiau grįžę į Lietuvą keikia imigrantus, gėjus ir nekenčia visko, kas nėra stereotipiškai sava.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 8.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Aštuoni su puse" / "8½"

 Sveiki,

 

Seniai svajojau pakartoti italų režisieriaus Frederico Fellini filmą „Aštuoni su puse“ (ital. 8½) (1963). Jį buvau matęs kažkada vaikystėje ar paauglystėje ir, žinoma, nieko nesupratau, bet tam tikras nuotrupas žiūrėdamas visgi prisiminiau. Iš tikrųjų niekada nebūčiau grįžęs prie šio filmo, jeigu ne dabar skaitomi Leonido Donskio tekstai, kuriuose jis labai žavisi šiuo režisieriumi ir ne kartą mini būtent šį filmą kaip išskirtinį kino reginį. Norėdamas praplėsti kontekstus, keliaudamas į Italiją įsimečiau šį filmą pasižiūrėti, tad trumpai pasidalysiu įspūdžiais apie jį.

 

Buvau pamiršęs Fellinio aštrią kino kalbą! Man ji tokia kampuota, ryški ir bauginanti. Priminė ankstyvuosius Tarkovskio kino manevrus, ypač „Ivano vaikystę“, kuriame sapno ir tikrovės vaizdiniai perteikti teatrališkais ir ekspresyviais kino kadrais. Aišku, Fellinis jau kitoks ir jis pasakoja apie savo kino pasaulį, tikriausiai panaudojo nemažai ir asmeninių būsenų, kūrybos kine užkulisių. Pasakojimo centre – garsus režisierius Guido, kurį suvaidino kultinis italų aktorius Marcello Mastroianni. Guido atvyksta į sanatoriją pailsėti nuo sėkmės ir sudėlioti mintis, pagalvoti apie būsimus kino projektus, tačiau nuo aplinkos ir žmonių jis negali pabėgti nei fiziškai, nei emociškai, todėl kaip kokiame Tomo Mano romane „Užburtame kalne“ ar  Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“ veikėjai, gyvendami sanatorijoje, susiduria su keliomis esminėmis problemomis. Guido kamuoja gyvenimo nuovargis, nuo kurio jis negali pabėgti – žmona ir meilužės, vaikystės seksualinės patirtys, gėdinimas, krikščioniška baisi mokykla, rūstūs tėvai... Visa tai Fellini susuka į tikrovės ir prisiminimų, sapnų ir vizijų kaleidoskopą, tad, sakyčiau, visas karnavalinis vyro psichinis vidinis pasaulis, persisunkęs jaučiamu kūrybiniu nuovargiu, pavyksta.

 

Man asmeniškai labiausiai patiko scenos su moterimis, kurios „susitinka“ Guido vienoje įsivaizduojamoje erdvėje ir varo jį iš proto – tai labai ekspresyvi, teatrališkai pavykusi scena, kuri galėtų būti netgi tam tikra prasme kabaretiniu kinu, jeigu aktorės dar dainuotų... Visgi filmas šiandien man byloja apie populiarumo ir žinomumo kainą. Baisu būti įtakingu, matomu ir žinomu, nes esi labiau nei bet kas kitas pažeidžiamas. Vienoje iš pabaigos scenų veikėjas Guido per konferenciją palenda po stalu ir bando fiziškai pabėgti nuo viešumos – labai komiška, bet ir labai tragiška, nes tai neįmanoma, kaip, beje, pabėgti ir nuo praeities įvykių, prisiminimų, patirtų traumų, kurios suformavo Guido. Paradoksalu, kai filmo pabaigoje sugriaunamos didingos konstrukcijos kosminiam filmui, kurį turėjo filmuoti Guido, kitaip sakant, kelionė į kosmosą neįvysta, tačiau griūvantys karkasai tampa metafora, reiškiančią ne griūvantį gyvenimą, o atitvarų ir ribų naikinimą tarp asmeninio kūrėjo gyvenimo ir paties kino turinio. Juk šiaip ar taip visos kine vaizduojamos istorijos ateina iš mūsų gyvenimo ir pasąmonės iškeltų praeities patirčių. Kartą gyvenime pamatyti „Aštuoni su puse“ gal ir mirtinai nebūtina, tačiau verta.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 61: vertink gyvenime patirtus įspūdžius!

Sveiki, skaitytojai,

 

Štai ir baigėsi mano vasaros kelionės, tad vėl sugrįžtu namo ir kartu į tam tikru ritualu tapusiu Maištingos Sielos tinklaraščio pildymą, kuris mane labai ramina ir patinka! Šiandien jaučiu dėkingą nuovargį gerąja to žodžio prasme. Kelionių įspūdžiai po Europos šalis išliks dar ilgam.

 

Grįžinėdamas iš kelionių galvojau apie dėkingumą, kurį reiktų dažniau pakultivuoti mintyse, nes geros ir pozityvios mintys pažadina teigiamas ir pozityvias emocijas, o šios – vibracijas. Apskritai daug žmonių dažnai eina per nuoskaudas ir skiria nepaprastai daug emocijų ir minčių prastiems dalykams, kurie liūdina ir erzina patį žmogų, tačiau reikia dėti pastangų galvojant apie tai, kad viskas vyksta gerai ir tik gerai, o smulkmenos, kaip ir rakštys delnuose, tėra tik tam, kad pasitarnautų dar aukštesniam gėriui ir puikesniam gyvenimui. Nekantrauju vėl pasidalyti matytais vaizdais, filmais, serialais, knygomis, kuriuos pavyko pamatyti kelyje! Tikiu, kad kiekvienas dalykas nenutinka šiaip sau, jis veda prie kažko, ko nebūtina suprasti čia ir dabar.

 

Esu dėkingas, esu dėkingas, esu dėkingas... Už viską.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 60: keliauk be lūkesčių, o kelionėje dirbk su savimi!

 

Sveiki!

 

Kaip džiaugiuosi, kad vėl nuosekliai pildau pozityvių minčių kasdienybės dienoraštį!

 

Tik teks šiek tiek sustoti, nes vėl traukiu į kelionę, nors dar nesu tinkamai apmąstęs praėjusios. Šios kelios dienos poilsio namuose ir apsitvarkymo, pasidalijimo su jumis matytais filmais, pasivaikščiojimais (dar ne viską pasakiau, ką norėjau pasakyti), bet jau kraunu lagaminą dar vienai kelionei į Europą.

 

Šiandien turėjau puikų sportą ir meditaciją vandenyje. Viskas taip pakylėta ir aišku, kad belieka tik laikytis pagrindinio plano – nesilaikyti jokio plano, tik pozityvios ir šviesios krypties, kad viskas vyktų taip, jog tas gyvenimas būtų įdomesnis, puikesnis, tad reikia braukti iš kasdienybės pasikartojančius bejėgystės ir bėdavojimosi šablonus. Aukos pozicija išties labai įrėmina ir skandina, riboja ir apsunkina gyvenimą. Niekam to nereikia.

 

Nors ir keliausiu, manau, laisvesnei minutei pasitaikius dirbsiu su mintimis ir emocijomis. Daugiau mąstysiu, sakysiu ir veiksiu per pozityvą. Metu, kaip šis žvejys purpurinėje nuotraukoje, tinklą ant gyvenimo tam, kad kai ką išplėsčiau, o kai ką suveržčiau. Ką atneš šioji kelionė dar neaišku, bet matau puikių galimybių ne tik patirti nuotykių, bet ir viduje apgydyti esančius šašus. Kitaip sakant, leidžiuosi į dar vieną nuotykį ir žinau tik vieną: viskas yra ir bus gerai!

 

Greit grįšiu!

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Goran Vojnovć "Jugoslavija, mano tėvynė"

 

Goran Vojnovič. „Jugoslavija, mano tėvynė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – p. 384.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau tampa tradicija, kad keliaudamas į kokią nors šalį stengiuosi į kelionę pasiimti kokią nors tos šalies knygą, kad geriau suprasčiau šalies kultūrą. Šiemet keliavau į Kroatiją ir pasiėmiau Slovėnijos rašytojo Goran Vojnovič (g. 1980) romaną Jugoslavija, mano tėvynė (slovėn. Jugoslavija, moja dežela). Kadangi nieko įdomaus neradau iš kroatų literatūros lietuviškai, nutariau pasiimti slovėno kūrinį, kuris pasakoja apie subyrėjusios Jugoslavijos padarinius žmonių kartoms, ypač apie žiaurų slovėnų, kroatų, serbų ir bosnių karą 1991-1995 metais.

 

Goranas Vojnovičius yra slovėnų literatūrinė žvaigždė. Pats vaikystėje ir paauglystėje išgyveno Balkanų karus, tad dalį savo prisiminimų ir būsenų, apmąstymų jis panaudojo kurdamas pagrindinį knygos veikėją Vladaną Borojevičių, kuris tampa savotišku rašytojo alter ego. Pats Goranas Vojnovičius parašė ne vieną populiarų ir skandalų sukėlusį kūrinį, lietuviškai dar išverstas Figmedis (Kitos knygos, 2021), dirbo su teatru ir kinu, yra ekranizavęs savo romaną. Jugoslavija, mano tėvynė pasirodė 2012 metais ir sulaukė 5 tiražo parkartojimų. Savam krašte pranašu nebūsi, bet, pasirodo, tai negalioja Vojnovičiui, kurio romaną į lietuvių išvertė puiki ir mano mėgstama vertėja Laima Masytė. Asmeniškai apie žiauriuosius Balkanų karus dešimtajame dešimtmetyje žinau nedaug, veikiau iš Arsen Anton Ostojic filmo Niekieno sūnus (2008) bei apie Srebrenicos tragediją Bosnijos režisierės Jasmila Zbanic filmo Quo vadis, Aida? (2020), todėl Jugoslavija, mano tėvynė iš tikrųjų praplėtė suvokimą, kaip žmonės gyveno pastaruosius dešimtmečius nepriklausomybę paskelbusiose Balkanų valstybėlėse.

 

Istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja pagrindinis veikėjas Vladanas, kuris iš dabarties perspektyvos vis nusikeliauja į vaikystę, kai prasidėjo serbų, kroatų ir bosnių karai. Vladano tautinė tapatybė – tik iš pažiūros buvęs jugoslavas, tačiau net gyvuojant Jugoslavijai buvo aiškiai suvokiamos skirtingos tautinės tapatybės. Tikriausiai nerasime Balkanuose neprasimaišiusios giminės, kurioje nebūtų susipriešinimo, panašiai ir Vladano šeimoje. Tėvas – serbas, o motina – slovėnė. Prasidėjus karui Vladano tėvas dalyvauja žiauriose žmonių žudymo operacijose Kroatijoje. Mažasis Vladanas kalba tik tėvo serbų kalba, tačiau palikta motina Duša iš Belgrado grįžta į Slovėniją ir nutraukia visus ryšius su sutuoktiniu, tarptautiniu mastu pripažintu kaip karo nusikaltėlį, o sūnui Vladanui pasako, kad tėvas žuvo kare.

 

Suaugęs sūnus Vladanas sužino, kad jo tėvas visgi gyvas ir slapstosi nuo karo tribunolo. Negana to, motina slėpė jo slaptus laiškus, tad prasideda ilgas tėvo prikėlimo iš numirusiųjų susigrąžinimas. Vladanas keliauja po buvusias Jugoslavijos šalis ir ieško tėvą pažinojusiųjų žmonių, kurie galbūt žino, kur šiuo metu jis slapstosi... Tiesa, laikai pasikeitę, nes Slovėnija yra Europos Sąjungos valstybė, o ir kiekviena Balkanų atsiskyrusi šalis pasuko savu keliu, tačiau pasakojime atsiveria buvusios senosios žmonių kartos Jugoslavijos ilgesys. Čia panašiai kaip su mūsų Sovietų Sąjunga, kai senyvi žmonės ilgėsi sovietinės tvarkos, dovanojamų butų ir kontroliuojamų gyvenimų. Skaitant knygą nemažai panašumų tarp buvusių jugoslavų ir Sovietų Sąjungos gyventojų, todėl nesunku suprasti tų žmonių sentimentus, vertybių sumaištį tarp politikos ir įsivaizduojamos anų laikų laisvės.

 

Man patiko knygoje Balkanų tradicijų ir kultūros aprašymai, primenančių Emiro Kostiuricos karnavalinio chaoso filmus, pavyzdžiui, puikiai aprašomos skirtingų tautų įsimylėjėlių tuoktuvės, išgėrinėjimo kultūra, tačiau knygoje labiausiai ir puikiausiai, sakyčiau, perteiktas skirtingų tautų prieštaringumas, primenantis rusų romantizmą apie vienybę, gėrį ir tiesą, kai viena ranka tas pats žmogus gali žudyti ir tuo pačiu metu žudyti. „Bent jau aš šitaip įsivaizdavau Balkanų kraugerius. Mano galva, jie niekada nebuvo bedvasiai svetimų įsakymų vykdytojai. Ne, mano košmaruose jie stojo kaip sukaitusių girtų vyrų gauja, kuri kankindama kalinius traukia tas pačias įstabias dainas, kurioms skambant kitados įsimylėdavo ir tuokdavosi jų aukos. Visa tai suvokiau kaip karo Bosnijoje metaforą – didžiulis „ilgesingos meilės naktinis košmaras“, kruvina dvasinio sopulio orgija. Nelaimingai įsimylėjusių ir amžinai nesubrendusių bepročių kerštas. „Kas dainuoja, pikta negalvoja“, matyt, šitaip samprotavo tie uniformuoti nebrendilos dainuodami apie žudymą ir lavonų mėtymą į griovius ir kartu glėbesčiuodamiesi, bučiuodamiesi ir vienas kitam atverdami savo jautrias balkaniškas sielas. Tai buvo nuolatinis perdėtai užsitrinusių neandertaliečių kentėjimas ir gedėjimas (p. 124).“

Goran Vojnovič

 

Prieštaringas ir pats Vladanas, kuris bando suklijuoti savo tėvo kaip tėvelio ir žiauraus kario portretą, kovodamas su prieštaringais jausmais. Prisimindamas teisingą tėvo auklėjimą, jo švelnumą, Vladanas nuolat rekonstruoja tėvą, prikelia jį iš prisiminimų, bet nėra nepajėgus kovoti su tėvo kario tapatybe, tuo pačiu, kuris glostęs savo sūnų galėjo žudyti kitus vaikus. Iš tikrųjų Vladano tėvas įkūnija visos Jugoslavijos žmonių tragediją. Pagrindinis veikėjas bando suvokti ir priimti nemalonius faktus, užuot kūręs paminklus ir atskyręs gėrį nuo blogio, ką mes, lietuviai, šiuo metu itin mėgstame – kiršytis ir pyktis dėl paminklų ir įprasminimų. Dažnu atveju net tie, kurie tuo laikotarpiu net negyveno ir nieko nežino apie tą laikotarpį. Gal ir teisūs kai kurie knygos veikėjai Vladanui sakydami, kad jis neturi teisės smerkti, nes pats nedalyvavo ir nesuvokė anų laikų nei politikos, nei susiskaldymo, tačiau dažnai taip jau būna, kad ne tik nugalėtojai rašo istoriją, bet ir tie, kurie net negyveno tame laikotarpyje. Dažnai šie netgi perrašo.

 

Visgi knyga iš pradžių daug žadėjo iš literatūrinės perspektyvos. Atrodė, kad bus tirštas pasakojimas, bet knygą įpusėjus tapo aišku, kad autorių riboja troškimas vystyti Vladano pasakojimo struktūrą. Kai kurie dialogai neįtikino, pristigo man natūralumo, šnekamosios kalbos, nors sakoma, kad romane gausu pustonių ir kalbėjimo kodų, kurių tesupras tik tikras Balkanų gyventojas, man, atmetus įdomiuosius kontekstus, pats naratyvas buvo nuspėjamas ir kiek lėkštokas. Labiausiai man nepatiko pagrindinio veikėjo nuolatinis savo jausmų ir situacijos analizavimas ir pažodinis reflektavimas, kuris veda prie tiesmukaus sentimentalizmo, pavyzdžiui: „Niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad niekada jo nepamatysiu, ir sąmoningai užgniaužti viltį, kurią galbūt niekinau ir ignoravau, bet kurios negalėjau neigti. Susitaikiau su tuo, kad viena mano širdies dalis trokšta pamatyti tėvą, ir slapta džiaugiausi būsimu mudviejų susitikimu kur nors ir kada nors. Ilgainiui leidau sau tą mažą silpnybę ir ėmiau laikyti ją sava, guodžiausi, kad manyje pasireiškia vaikas, trokštantis, jog tėvelis vėl paimtų jį už rankutės ir nusivestų į Pulos turgų pas Makį (p. 206).“ Didelė dalis teksto primena psichoterapinį rašymą, t. y. pastangas išpažinties rašymo metu, aiškinant sau emocijas ir situacijas, susivokti šiame pasaulyje. Neretai perdėtai aiškinant, su nereikalingais pasikartojimais ir noru viską pažodžiui perteikti. Juk pauzė kartais būna išraiškingesnė už tuziną jausmų analizės puslapių.

 

Visgi knyga Jugoslavija, mano tėvynė daugiau pavykusi knyga, nes pagal Vladano šeimos tragediją galima susidėlioti visų Balkanų tautelių tragišką paveikslą, suvokti, kaip žmonės gyvena tame skirtybių ir sumaišties katile, priimti jų būsenas ir politinius sprendimus. Knyga iš esmės daug ką paaiškina. Nors mums, lietuviams, romane yra suprantamų dalykų, bet jaučiu, kad istorija tikriesiems kroatas, slovėnams, serbams, bosniams veikia kaip psichoterapinis balzamas, bylojantis apie sudėtingus tapatybės ir vertybių aspektus. Knyga minorinė, liūdnoka, turinti lietuviško gariūnmečio tūžmasties, tačiau kartu ji guodžianti ir gydanti. Aišku, pirmiausia pačius Balkanų gyventojus.

Dalį kūrinio perskaičiau Kroatijos (taigi Balkanuose!) Makarskos Rivjeroje, Makarskos kalnų papėdėje.

 

Maištinga Siela