Sveiki,
Foto iš oficialaus Metai
facebooko grupės
***
Yra metai
Ir yra Metai
Dar vieneri
Dar vienas balandis
Dar vienas puslapis
Po slyvomis
Pasimylėjus
Po saule
Dar yra žodžių
Kuriuos sudėliojus
Atsiveria vis kitos
Durys
Dar yra laiko
Dar viskas tik dabar
Prasideda ir
Jau baigias
Balandis praeina
O Metai vis lieka
Po pagalve
Balkone
Rūsyje
Palėpėje
Kaip pienių vynas
Bredberio puslapių
Kolboje.
Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Saulės Bliuvaitės filmas „Akiplėša“
(angl. Toxic) (2024 – tai jau antras šiais metais matytas geras
lietuviškas filmas! Lokarno kino festivalyje pelnė „Auksinį leopardą“. Nekomercinio
filmo braižą, tą, kurį laisvai galima „pasiųsti“ po Europos kino festivalius, o
pas mus pirmąkart buvo rodomas Kino pavasaryje. Nemažai apie šį filmą jau
prirašyta recenzijų, nuomonių ir pati filmo kūrėja taip pat ne kartą atviravo
apie „Akiplėšą“, prisimindama savo paauglystės metus, tad kaip ir nieko naujo
nepasakysiu, nebeišanalizuosiu, tik pasidalysiu pirminiais įspūdžiais.
Filmas jau rodomas beveik
visą mėnesį, tačiau salėje vis dar netrūksta žmonių – daugiausiai visgi renkasi
jaunos merginos, kurios ateina pasižiūrėti daugiau ar mažiau į savo tarpsnį
vaizduojamas merginas. Istorija mus nukelia į sunkiai apibrėžiamą laikmetį,
priešingai nei „Pietinia kronikas“, čia laikmečio ženklai susilieję, t. y. lyg
ir šie laikai, bet primena ir kokius 2005-uosius, kai tėvai išvažiuodavo dirbti
į Airiją, palikę vaikus seneliams, kur sunkiai atpažįstamame didmiesčio
pramoninio tipo gamykliniame-garažiniame rajone gyvena Marijos močiutė ir ji
palikta pas ją praleisti laiką, kol motina susitvarkys reikalus. Gyvendama čia
ir stipriai savimi nepasitikėdama ji visgi pasiryžta nueiti į toli gražu
pasitikėjimo neteikiančią modelio mokyklą, kur susipažįsta su patrakėle
Kristina. Iš pradžių pažinusios pavydo ir smurto kalbą Kristina ir Marija galų
gale susidraugauja, lankosi pas besikeikiančius ir savaip bjaurius bernus, rūko
ir geria, svajoja ištrūkti iš namų ir keliauti dirbdamos po pasaulį, tad imasi
drastiškų priemonių badaudamos, gerdamos parazitų kiaušinėlius, tampydamos kaulus
ir raumenis, besimokydamos vaikščioti aptrupėjusiais gamyklos asfaltais.
Filmas iš vienos pusės
nelinksmas, kiek slogus, kiek gali būti periferinės socialinės linijos paauglystė,
kur svajojama palikti abejotinus tėvus ir išvykti į pasaulį, kur, atrodo, tavęs
visi išsižioję tik ir laukia. Bendraudamos vulgariu žargonu, besigrumdamos
tarpusavyje merginos mokosi savotiško užsigrūdinimo, neprarasdamos svajonių,
apie kurias labiau linkusios nutylėti, nei išsakyti garsiai. Patiko man Marijos
kuklumas ir uždarumas, Kristinos atžarumas – abi jos kontrastingos, tačiau
viena kita papildo (Vesta Matulytė suvaidino Mariją, o Kristiną – Ieva
Rupeikaitė), kad užsidirbtų pinigų fotosesijai yra pasiryžusios netgi atlikti
erotinį masažą... Filmui svarbi aplinka ir erdvė, sutrūkinėjęs ir skurdus
pasaulis, nekokie tėvai, kurie po sunkių darbų nori nusitašyti ir seksuoti, tad
sterili ir neoninė, neperkrauta erdvė modelių agentūroje sukuria atotrūkį,
išryškina laukinukių grožį ir potencialą, jų patiklumą, jų trapumą ir aršumą. Filme
perteikta nemažai paauglių bendravimo kultūros, suaugusiojo akimis, labai
pavojingos, trikdančios, bauginančios, kurią, prisipažinsiu, provincijoje esu
matęs ir šiek tiek perpratęs, tad man tokie užmiesčio vakarėliai su degtine,
lauželiu ir rūkymu atrodė taikliai perteikti.
Mes esame pradėję kurti
laikmečio dešimtmečius persunktus filmus, kurie perteikia nostalgišką ryšį su prabėgusiais
tarpsniais, madomis, elgsenos kultūros ženklais. Tą byloja ne vien tik kinas,
bet ir mūsų grožinė literatūra, kuri terapiškai rekonstruoja siužetus, jau nugrimzdusioje
istorijon dėl galimybės, bet tokie bandymai rekonstruoti yra būdas susivokti,
kas mus pačius formavo kaip asmenybės, kur buvo padarytos klaidos, kuo mes
gyvenome, tikėjome ir kur nupuolėme, kas mus prikėlė. Nesakau, kad dabar
gyventi lengviau, šiandien paauglių pavojai kitokie, tačiau žvilgsnis į praeitį
„Akiplėšoje“ vis tiek buvo su šiokiu tokiu viltingu krislu, nes personažės labiau
subrendo, kad ir skausmingai, bet toks tatai kelias. Puikus eksperimentinis
filmavimas, kur veikėjai, kaip suprantu iš vaidybos, improvizuoja, pagauliai stengiasi
elgtis kuo natūraliau pagal duotas aplinkybes, o tai filmui suteikia įtaigos ir
autentiškumo. „Akiplėša“ man patiko.
P. S. Labai puikus plakatas
ir labai spalvingas lietuviškas filmo pavadinimas, kurio neperteiksi niekaip anglų
kalba tiksliau nei lietuviškai sudurtiniu daiktavardžiu akiplėša.
Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 6.9
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Ketvirtadienis praėjo
lengvai, tačiau po širdimi vis tiek kažkoks nerimas kaip koks kirminas graužia.
Tai viena iš tų dienų, kada viskas einasi kaip per sviestą, tačiau begalinio
džiaugsmo dėl to nėra. Energija tarsi užgniaužta, o medituoti nesinori, nes
greit dėl miego stygiaus paroje tiesiog užmiegu ir miegu 2-3 gražias valandas,
tad vakare nebelieka kitiems dalykams laiko, tik ruoštis kitos dienos darbams.
Kartais tas algoritmas erzina,
žinokite, o kai sėdžiu apmąstyti pozityvia perspektyva dienos, visgi belieka
džiaugtis ir fiksuoti, jog viskas, nepaisant to, kad trūko energijos ir
svaigulio, buvo gerai, nes stabilu. Norisi nuotykių, norisi linksmybių, norisi
keliauti, tačiau kaip ir dažnas iš mūsų esu priverstas tiesiog gyventi įprastą
socialinį gyvenimą ir ieškoti toje tikrovėje atsvaros. Neišvengiu tokiu dienų,
bet svarbiausia, tikriausiai, jas sąmoningai atpažinti, įvardinti,
nesipriešinti, juk galų gale yra taip, kaip yra.
Šiandien pasidalijau
knygos „Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis“ apmąstymais su
Jumis. Maniau, kad nesuspėsiu, maniau, pasiliksiu savaitgaliui, dar liko šiokių
tokių darbų, vėl neapsuktas ratas aplink kvartą, bet bent prieš miegą
pažiūrėsiu gerą filmą ir artimiausiu atsiliepimu pasidalysiu su Jumis. Juk tai ir
yra kasdieninė laimė – stabilumas, ritmas, rutina, kuri pasirodo visu gražumu,
įsiėdusi iki kaulų, bet prisiminus kitų dienų perspektyvas, kada viskas
dinamiška, tada pasiilgsti tokių šaltesnių, pilkesnių ir „robotiškų“ dienų kaip
ši.
Jūsų Maištinga Siela
Benjamin Alire
Saenz. „Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis“ – Vilnius: Alma
littera, 2022. – p. 384.
Visą jaunystę ieškojau
tavęs, nežinodamas, ko ieškau. V. S. Mervis
Sveiki,
Meksikiečių kilmės
amerikiečių rašytojas Benjamin Alire Sáenz (g. 1954) yra tas atvejis,
kurio gyvenimo istorija siejasi su šiaip jau daugiau jaunimui skirtu romanu Aristotelis
ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis (angl. Aristotle and Dante
Discover the Secrets of the Universe), kurį į lietuvių kalbą išvertė
vertėja Daiva Krištopaitienė, o išleido Alma littera. Rašytojas kilęs iš
Naujosios Meksikos, valstijos, priklausančios JAV, tačiau nuo seno čia gyvena
daug meksikiečių. Pabaigęs filosofiją, o vėliau ir kūrybinį rašymą, rašytojas
kurį laiką gyveno su žmona El Pase mieste, kuris, beje, vaizduojamas ir romane.
Po 15 metų trukusios santuokos su teisėja autorius išsiskyrė ir netikėtai plačiai
visuomenei pranešė esąs homoseksualus, tad natūralu, kad savo tam tikras
patirtis jis integravo į savo kūrinį. Tik 2012 metais jis išleido būtent šį
debiutinį savo romaną, kuris sulaukė tarptautinio pripažinimo, matyt, ir šiokio
tokio spaudimo, nes visgi autorius po beveik dešimtmečio parašė ir knygos
tęsinį Aristotelis ir Dantė neria į pasaulio vandenis, tačiau ši knyga
neišversta į lietuvių kalbą ir nemačiau, kad būtų bent kalbos apie tęsinį.
Lietuviškos knygos atgaliniame
viršelyje knygą rekomenduojama skaityti nuo šešiolikos metų. Nežinau, kaip
literatūroje veikia Lietuvoje įvestas nesąmoningas vaikų ir paauglių apsaugos
įstatymas nuo tariamai žalingos homoseksualios teminės sklaidos įstatymas,
tačiau džiugu, jog jis gražiai apeinamas, nes knygų kasmet vis pasirodo
daugiau ir daugiau. Tiesa, Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos
paslaptis nėra vien tik apie LGBTQ+ meilės istoriją, veikiau tai tėra tik
viena iš sudėtingų tapatybės ir draugystės išbandymo sudedamųjų istorijos klodų,
kurių, deja, savo paauglystėje nei ankstyvojoje, nei vėlyvojoje neturėjau
galimybės skaityti. Tiesą sakant, pavydžiu mūsų paaugliams ir jų tėvams, kad
jie turi tokią įvairią literatūrą, kuri ir gydo, ir guodžia, ir leidžia patirti
tekstiniu meniniu būdu pasaulio įvairovės pripažinimą, nes dar prieš 20 metų
tokios literatūros niekas nevertė, net manėme, kad jos nėra, nes ji pogrindžio
literatūra, net gėdinga ją rašyti, versti ir skelbti viešai.
Romanas skirtas ne vien
paaugliams, ne vien tik jaunimui, bet ir vyresnio amžiaus tarpsnio
skaitytojams. Knyga universali, nors istorijos centre vaizduojamas El Paso miesto
šešiolikmetis Aristotelis, vadinamas Ariu, kurio brolis sėdi nežinia, kuriame
kalėjime, tėvai apie jį nekalba, o tėvas išvis užsisklendęs po karo Vietname ir
nenori apie tai kalbėti, todėl Ario ir tėvo santykiai komplikuoti, nes šalti ir
tolimi. Aristotelis tipinio meksikietiško gymio amerikietis, gyvenantis
meksikietiškame mieste, tačiau dėl savo uždaro ir ūmaus būdo neturi draugų,
tačiau reikalui esant gali bet kada paleisti kumščius į darbą. Lemtingą vasarą
jis netikėtai susipažįsta su Dante baseine, kuris bendrauja kiek kitaip nei
likę jo bendraamžiai. Be to, Dantė labiau amerikietis pagal išvaizdą, švelnus
ir iš savo išsilavinusių tėvų paveldėjo mąslų ir filosofišką požiūrį į pasaulį,
tad jis pradeda mokyti Aristotelį plaukimo, bet vasara paaugliams tampa rimtu
išbandymu, įvyksta keletą tragedijų, kurios tik dar labiau sutvirtina dviejų
draugų prieraišumą.
Akivaizdu, kad
Aristotelis pradeda jausti šiltesnius jausmus Dantei, tačiau, kaip jau įprasta,
suveikia atmetimo reakcija. Istorija vaizduoja 1987-uosius (kai pradeda
siautėti AIDS ir homoseksualai kaip niekad viešai demonizuojami tikinčiųjų ir
respublikonų kraštutinių, nors knygoje ši problema neryškinama), dar ne tokius
liberalius laikus, kokie yra šiandien, tad visuomenėje susiformavęs požiūris į
vienos lyties santykius smarkiai veikia Ario savivertę ir tapatybės neigimo-priėmimo
procesus. Galiausiai dalį laiko Aristotelis skiria susivokimui, bendrauja su
Dante laiškais, prisijaukina atrastą šunį Legsę, pamažu išmoksta vairuoti tėvo
nupirktą pikapą ir, atrodo, kad gyvenimas tęsiasi, kol kitą vasarą nepasirodo
vėl tas pats Dantė, kur kas atviresnis ir pasiryžęs savo tėvams atskleisti tai,
kas jis toks...
„Greičiausiai
pasikalbėsiu tik su tėčiu. Jau repetuoju kalbą. Ji prasidės maždaug taip:
privalau tau kai ką pasakyti. Man patinka berniukai. Neimk manęs nekęsti. Prašau,
neimk manęs nekęsti. Juk t, tėti, irgi vaikinas.“ Kalba iki galo dar
neparengta. Dar reikia prie jos padirbėti. Dabar ji kažkokia vargana. Man tai
nepatinka. Nenoriu, kad mane laikytų vargšu. Tai, kad žaidžiu kitoje komandoje,
nereiškia, jog esu apgailėtinas žmogus, maldaujantis meilės. Mano savigarba
tikrai nėra tokia žema (p. 246).“
Kol Aristotelis dirba su
savo jausmais ir prieštaringai juos slepia po stereotipais, tačiau laikosi Dantės
draugystės, tuo pat metu Dantė jau dirba su tuo, kaip jo homoseksualumą priims
tėvai. Visgi abiem veikėjams itin svarbus priėmimo šeimoje aspektas, kuris
garantuoja orumą, tad su viso kito pasaulio prieštaravimais ir priešiškumu,
turint tėvų palaikymą, galima anksčiau ar vėliau susidoroti, nes nesi vienas
pasaulyje. Žinote, knyga apie 1987-uosius, man regis, autorius rašydamas iš
brandžios savo perspektyvos šiek tiek koreguoja tam tikrus kriterijus,
idealizuoja komplikuotus sūnų ir tėvų santykius. Knygos pabaigoje Ariui
susivokti padeda ne kokios nors muštynės, o motinai įdėjus į rankas šalto alaus
ir pasikalbėjus apie tėvų plika akimi matomus jo draugystės su Dantės
požymius. Kitaip sakant, tėvai nudirba kalbėdamiesi sunkųjį Aristotelio darbą,
kai tuo tarpu tikrovėje dažniausiai tėvai nėra linkę priimti savo homoseksualių
vaikų tapatybės dalies ir tai visam gyvenimui komplikuoja jųjų santykius. Knyga,
sakyčiau, apie geresnę tikrovę ir variantą, galbūt pats autorius kažkada
norėjo, kad taip jam būtų nutikę 1987-aisiais, tad kaip romanas ši knyga iš
tikrųjų turi romantinio polėkio, šiokios tokios užuovėjos ir paguodos
skaitantiems homoseksualų tėvams ar patiems homoseksualams, lengviau kitiems empatiškai
suvokti gėjų ir lesbiečių santykius, kurie pagrįsti dažniausiai tais pačiais
draugystės, pasiaukojimo, pagarbos, orumo ir t. t. kriterijais kaip ir
heteroseksualių porų.
Kaip Aristotelis
sprendžia savęs priėmimo problemas? Ogi slėpdamas nuo savęs mintis, užsiimdamas
tuo, kad liktų mažiau laiko mintims ir savianalizei. „Man patinka turėti
pinigų ir neturėti per daug laiko savęs gailėti (p. 211).“ Jis kilnoja
svarmenis, bėgioja su Legse, skaito knygas, bando santykius su merginomis,
tačiau mintys vis sukasi apie Dantę.
Kita vertus, kitas romano
sluoksnis apie Aristotelio šeimos tragediją, susijusią su brolio įkalinimu,
slegia Arį visą knygos pasakojimą. Jam instinktyviai reikia išsiaiškinti brolio
bylą, tačiau ne bet kokiu būdu, o atsivėrimu, t. y., kad užsisklendę ir
ignoruojantys tėvai patys prabiltų ir nuimtų, sugriautų tą atsivėrusią tylos ir
tuštumos atitvarą. Visoje šioje istorijoje aidi ir politinė JAV šalies problema:
ką reiškia būti etniniu meksikiečiu JAV-ose, kai tavo odos spalva daug tamsesnė
už įprasto meksikiečio? Būti ir gyventi kaip žmogus invazinėje kultūroje,
kurioje jautiesi antrarūšis kaip, beje, ir homoseksualas heteronormatyvioje
visuomenėje.
Visgi knyga nepaprastai
skaidri. Žinau, kad yra sukurtas pagal jį ir kino filmas (rež. Aitch Alberto,
2022). Romanas puikiai ir greitai skaitosi, nes jame mažai aprašymo, daug
dialogų ir pokalbių, kuriuose autorius gana literatūriškai konstruoja humorą. Man
knyga pasirodė kinematografiška, lyg kokie kino ar
serialo apmatai, kurie slyste slysta skaitytojui, tad knyga, nors ir apie
sudėtingus jaunuolių pasaulius, paslaptis, kurie glūdi ne žvaigždėse, o jų
pačių jausmų suvokime ir priėmime, tačiau primena populiariojo pop romano
stilistiką, kur dinamika ir veiksmai schematiškai nuspėjami ir tikslingai bei
tvarkingai apibrėžti. Nepaisant to, labai smagiai praleidau laiką skaitydamas,
buvau įtrauktas, susitapatinęs ir vėlei mėgavausi populiariąja literatūra, tad
patį kūrinį vertinu palankiai, nors, mano akims, ji gal reikalingesnė buvo
prieš 20 metų, tačiau šiandien galima kompensuoti ir šitaip: skaityti be jokio
amžiaus cenzūravimo ir išankstinių žanrinių ar teminių nusistatymų.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Kad išvengčiau japoniškai
vadinamo tsundoku, perteklinio knygų, kurių galbūt neperskaitysiu
pirkimo, tiesą sakant, save pradėjau prižiūrėti ir disciplinuotai reguliuoti.
Du dideli knygų pasipirkimai per Knygų mugę ir vėlyvą rudenį. Du derliai, per
kuriuos nuraškau mane labiausiai tą sezoną dominusias knygas. Kadangi šiemet
nebuvau Knygų mugėje, tad balandžio pradžioje atkeliavo štai toks siuntinys su
lektūra. Nesu tikras, ar viską perskaitysiu ir įveiksiu, bet tikiuosi, kad iki
spalio nepirksiu daugiau jokios knygos (nebent kas nors padovanos). Nekantrauju
pradėti skaityti.
*
Romanas „Demonas
Variagalvis“ pasaulyje vertinamas dėl kelių esminių priežasčių, kurios
lemia jo didelį pripažinimą. Visų pirma, knyga išsiskiria savo socialiniu
realizmu. Autorė Barbara Kingsolver atvirai ir jautriai nagrinėja opias
socialines problemas, tokias kaip skurdas, priklausomybė nuo opioidų ir vaikų
globos sistemos trūkumai. Knygoje meistriškai atskleidžiamas Apalačų regiono
gyvenimo realybės, pabrėžiant šios bendruomenės iššūkius ir stiprybę.
Antra, romanas pasižymi
aukšta literatūrine verte. Kingsolver sukūrė įtikinamą ir gyvą pasakojimą,
kuriame persipina realizmas ir literatūrinė metafora. Knyga išsiskiria turtinga
kalba, įtaigiais veikėjais ir giliomis įžvalgomis apie žmogaus prigimtį. Be to,
2023 m. „Demonas Variagalvis“ pelnė prestižinę Pulitzerio premiją grožinės
literatūros kategorijoje, o tai patvirtina knygos išskirtinę literatūrinę
vertę.
Galiausiai, knygos
pasakojimas yra itin paveikus. Jame pasakojama apie vaiką, gimusį narkomanės
šeimoje, kuris patiria daugybę sunkumų. Tai yra istorija apie meilę, praradimą
ir viską, kas yra tarp jų. „Demonas Variagalvis“ yra galingas ir jaudinantis romanas,
kuris sulaukė didelio pripažinimo dėl savo socialinės reikšmės, literatūrinės
kokybės ir įtaigaus pasakojimo.
**
Nijolės Gabijos Wolmer
romanas „Švytintis pasaulis“ išsiskiria tuo, kad jame neįprastai
susipina nuotykių, fantastikos ir ezoterinės literatūros elementai, sukurdami
unikalų ir įtraukiantį pasakojimą. Knygoje gilinamasi į dvasines temas, tokias
kaip reinkarnacija, sąmoningas sapnavimas, gamtos dvasios ir dvasinės
praktikos, o autorės asmeninė patirtis, įgyta keliaujant po Himalajų kalnus,
Indiją, Nepalą ir kitas šalis, suteikia pasakojimui autentiškumo. Be to,
romanas ne tik skatina skaitytoją susimąstyti apie giliąsias būties sritis, bet
ir suteikia praktinės vertės, pavyzdžiui, knygos pabaigoje pateikiama išsami
sąmoningo kvėpavimo praktika, kurią galima pritaikyti kasdieniame gyvenime.
***
Andrew Sean Greer
romanas „Less“ (lietuviškai „Arturas Vargas“) išsiskiria savo unikaliu
požiūriu į literatūrą ir gyvenimą. Ši knyga pelnė Pulitzerio premiją,
patvirtindama jos aukštą literatūrinę vertę. Autorius meistriškai sujungia
humorą ir širdies gelmę, sukurdama juokingą, bet kartu ir jautrią istoriją.
Artūras Vargas, pagrindinis veikėjas, keliauja po pasaulį, norėdamas išvengti
buvusio mylimojo vestuvių, o ši kelionė tampa savotiška savęs atradimo kelione.
Romane nagrinėjamos
temos, tokios kaip senėjimas, meilė ir savęs atradimas, yra pateikiamos lengvai
ir elegantiškai. Greer rašymo stilius yra turtingas ir įtaigus, o veikėjai –
gyvi ir tikroviški. Knyga ne tik pralinksmins skaitytoją, bet ir privers susimąstyti
apie gyvenimo prasmę ir meilės prigimtį. „Less“ yra unikalus ir įsimintinas
romanas, kuriame dera humoras, jaudulys ir literatūrinė meistrystė.
****
Byung-Chul Han veikalas
„Eroso agonija“ yra reikšmingas ir įdomus dėl to, kad jame gilinamasi į
šiuolaikinės visuomenės santykių krizę, ypač meilės ir eroso sferose. Autorius
analizuoja, kaip neoliberalizmas ir technologijų plėtra keičia mūsų santykius,
naikindami eroso esmę – kito asmens kitoniškumo pripažinimą ir priėmimą. Han
teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje dominuoja pozityvumas ir panašumas, o tai
neleidžia atsirasti erotiniam ryšiui, kuris reikalauja skirtumo ir kitoniškumo.
Knygoje Han nagrinėja,
kaip šiuolaikinė „perdegimo visuomenė“ niveliuoja esminius skirtumus ir kaip
tai veikia eroso politiką. Jis teigia, kad meilė praranda savo esmę, kai
mylintysis ir mylimasis virsta „tuo pačiu“, sunaikindami vienas kito
kitoniškumą. Vietoj to, Han siūlo grįžti prie eroso, kuris pagrįstas abipusiu
ir besąlygišku kito asmens kitoniškumo pripažinimu ir priėmimu. Šis veikalas
yra reikšmingas, nes jis atskleidžia, kaip šiuolaikinė visuomenė keičia mūsų
santykius ir kaip tai veikia mūsų gebėjimą mylėti ir būti mylimiems.
*****
Nijolės Gabijos Wolmer knyga
„Daugiapasaulės sakmė“ skaitytoją nukelia į magišką ir nuotykių kupiną
Unduno slėnį, kuriame gyvena neįprastos būtybės: didingi grembolai, niūrūs
niuksai ir žavūs pupsai. Ši knyga yra pirmoji „Pupsų kronikų“ dalis, atverianti
duris į paslaptingą pasaulį, kuriame draugystė ir geros širdies poelgiai yra
didžiausios vertybės. Autorė meistriškai kuria įtraukiančią atmosferą, kurioje
persipina humoras, magija ir pamokomos istorijos.
Knygoje pasakojama apie
pupsų ir niuksų tarpusavio santykius, kurie iš pradžių yra įtempti, tačiau
palaipsniui virsta draugyste. Wolmer subtiliai nagrinėja tokias temas kaip
atleidimas, supratimas ir bendradarbiavimas, pabrėždama, kad net ir skirtingos
būtybės gali rasti bendrą kalbą. „Daugiapasaulės sakmė“ yra ne tik pramoginė
knyga, bet ir pamokanti istorija, skatinanti skaitytojus būti atviriems ir
tolerantiškiems kitų atžvilgiu. Autorės sukurtas pasaulis yra gyvas ir
spalvingas, o personažai – įsimintini ir tikroviški.
******
M. Rady veikalas
„Nauja Vidurio Europos istorija“ yra reikšmingas dėl to, kad jame
pateikiama išsami ir nauja Vidurio Europos istorijos interpretacija. Autorius
atsisako tradicinių, nacionalistinių požiūrių ir siekia suprasti šį regioną
kaip vientisą, dinamišką ir daugiakultūrį darinį. Knygoje pabrėžiamas Vidurio
Europos regiono kompleksiškumas ir įvairovė, atskleidžiant, kaip skirtingos
etninės ir religinės grupės, valstybės ir imperijos sąveikavo ir formavo šio
regiono istoriją.
Rady knyga siekia
peržvelgti regiono istoriją, atsižvelgiant į ilgalaikius procesus ir
struktūras, o ne tik į trumpalaikius politinius įvykius. Autorius analizuoja
ekonominius, socialinius ir kultūrinius pokyčius, kurie formavo Vidurio Europą
nuo ankstyvųjų viduramžių iki šių dienų. Knygoje taip pat pabrėžiamas Vidurio
Europos regiono vaidmuo Europos istorijoje ir jo santykiai su kitais regionais.
Rady siekia atskleisti Vidurio Europos regiono specifiką ir jo indėlį į Europos
civilizaciją.
*******
Nenado Veličkovičiaus
romanas „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ yra reikšmingas ne tik
Bosnijos skaitytojams, bet ir plačiajai auditorijai, nes atvirai ir jautriai
nagrinėja pokario visuomenės traumas bei psichologinius padarinius. Bosniams
šis romanas atspindi jų pačių patirtį po Bosnijos karo, atskleidžia karo padarytą
žalą ir sunkumus, susijusius su praeities įvykių išgyvenimu. Autorius drąsiai
kalba apie nacionalizmą, religinį fanatizmą ir kitas problemas, kurios vis dar
skaldė Bosnijos visuomenę, skatindamas skaitytojus kritiškai pažvelgti į savo
istoriją ir dabartinę padėtį. Be to, romanas suteikia balsą tiems, kurie dažnai
lieka nepastebėti – paprastiems žmonėms, kenčiantiems nuo depresijos ir kitų
psichikos sveikatos problemų.
Plačiajai auditorijai
„Sachibas. Impresijos iš depresijos“ yra universalus romanas apie žmogaus
kančią ir viltį. Jis parodo, kad net ir sunkiausiomis aplinkybėmis galima rasti
jėgų gyventi toliau. Romanas atskleidžia, kaip karas ir politiniai konfliktai veikia
žmonių gyvenimus, ugdydamas skaitytojų empatiją ir supratimą apie kitų šalių
patirtį. Taip pat knyga primena, kad psichikos sveikatos problemos yra realios
ir kad reikia atvirai apie jas kalbėti, skatinant visuomenę mažinti stigmą,
susijusią su psichikos ligomis. Apibendrinant, romanas „Sachibas. Impresijos iš
depresijos“ yra svarbus literatūros kūrinys, kuris ne tik atspindi Bosnijos
visuomenės patirtį, bet ir nagrinėja universalias temas, aktualias kiekvienam
žmogui.
********
Olga Ravn
romanas „Vaško lėlė“ yra išskirtinis ir įtraukiantis kūrinys, kuris
skaitytojus sužavi savo neįprastu pasakojimo stiliumi ir giliomis temomis.
Autorė meistriškai derina istorinę fikciją su poetiška kalba, sukurdama magišką
ir šiurpų XVI a. pabaigos Danijos paveikslą. Pasakojimas pateikiamas iš vaško
lėlės perspektyvos, kurią nulipdo pagrindinė veikėja Kristenzė Krukovė. Ši
neįprasta pasakotoja leidžia skaitytojams pažvelgti į raganų medžioklės
laikotarpio įvykius iš unikalios ir nešališkos perspektyvos, atskleidžiant to
meto visuomenės baimes ir prietarus.
Romane gilinamasi į
moterų bendruomenės dinamiką, jų tarpusavio ryšius ir išgyvenimus. Autorė
atskleidžia moterų stiprybę ir pažeidžiamumą, pabrėždama jų solidarumą ir
gebėjimą išgyventi sunkiomis aplinkybėmis. „Vaško lėlė“ atkreipia dėmesį į
raganų medžioklės laikotarpį, kuris yra tamsus Europos istorijos puslapis, ir
parodo, kokia destruktyvi gali būti baimė ir prietarai. Tai daugiasluoksnis ir
įtraukiantis romanas, kuriame dera istorinė fikcija, poetiška kalba ir gilios
temos.
*********
Paul Lynch romanas
„Pranašų giesmė“ yra itin įdomus ir reikšmingas dėl to, kad jame
meistriškai sujungiami distopinės ateities vizijos ir psichologinio realizmo
elementai. Knyga skaitytoją nukelia į niūrią ir įtaigią ateities Airiją,
kurioje įsigali totalitarinis režimas, o visuomenė grimzta į chaosą. Ši
bauginanti vizija yra ne tik įtraukianti, bet ir labai aktuali, nes atspindi
šiuolaikinio pasaulio nerimą dėl politinių neramumų ir autoritarizmo. Autorius
sukuria itin tikroviškus veikėjų portretus, ypač pagrindinės veikėjos Eilišės,
keturių vaikų motinos, kuri bando išgyventi siaubingomis aplinkybėmis,
psichologinį portretą. Skaitytojas giliai išgyvena jos baimę, neviltį ir ryžtą
apsaugoti savo vaikus.
Romane sukuriama
klaustrofobiška ir įtempta atmosfera, kuri nepalieka skaitytojo abejingo. Lynch
sugeba perteikti didžiulį emocinį krūvį, kurį patiria veikėjai, ir tai daro
knygą itin paveikią. Be to, knygoje nagrinėjamos aktualios temos, tokios kaip
pabėgėlių krizė, politinis smurtas ir žmogaus teisių pažeidimai, daro romaną ne
tik įdomų, bet ir svarbų šiuolaikiniame kontekste. 2023 m. romanas laimėjo
Bookerio premiją, o tai tik patvirtina aukštą knygos literatūrinę vertę.
„Pranašų giesmė“ yra galingas ir jaudinantis romanas, kuris ne tik atspindi
tamsią ateities viziją, bet ir kelia svarbius klausimus apie žmogaus prigimtį
ir visuomenės būklę.
**********
Doireann Ní Ghríofa romanas
„Šmėkla gerklėje“ yra svarbus ir išskirtinis kūrinys, kuris išsiskiria
savo novatorišku stiliumi ir giliomis temomis. Ši knyga yra autofikcijos ir
eseistikos lydinys, kuriame autorė meistriškai derina asmeninius išgyvenimus su
literatūrine analize. Romanas sukuria jaudinantį dviejų moterų, gyvenančių
skirtingais šimtmečiais, dialogą, tyrinėdamas moteriškumo, motinystės ir
kūrybos temas.
Knygoje Ní Ghríofa
gilinasi į XVIII amžiaus airių poetės Eibhlín Dubh Ní Chonaill gyvenimą ir jos
sukurtą gedulo raudą „Caoineadh Airt Uí Laoghaire“. Autorė tyrinėja šios poemos
kontekstą, bandydama suprasti poetės gyvenimą ir kūrybą. Šiame procese ji atskleidžia
savo pačios patirtis, susijusias su motinyste ir kūrybine veikla. Romanas tampa
savotišku moteriškos patirties tyrinėjimu, kuriame susipina asmeninės ir
literatūrinės refleksijos. „Šmėkla gerklėje“ yra svarbus kūrinys, nes jis
išplečia literatūros ribas, jungdamas skirtingus žanrus ir suteikdamas balsą
moterų patirčiai.
Jūsų Maištinga Siela
Giuseppe Tomasi di
Lampedusa. „Gatopardas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 352.
Sveiki, skaitytojai,
Apie garsųjį italų vienos
knygos autorių Giuseppe Tomasi di Lampedusa (1896–1957) pirmąkart
išgirdau viename Kristinos Sabaliauskaitės interviu, kuriame ji dalijosi savo geriausiomis
gyvenimo knygomis. Pasimiršo. O pasirodo, kad šio rašytojo knyga į lietuvių
kalbą išversta Algimanto Vaišnoro dar giliu sovietmečiu, 1963 metais,
pakartotas to paties vertėjo leidimas 2007 metais, o abu variantai vadinosi Leopardas.
Antrąkart knygos vertimu rūpinosi Lina Gaučytė, kuri pasitelkė ir papildomus
knygos tekstus, įskaitant ir autoriaus įsūnio Gioacchino Lanza Tomasi nemažą
įžanginį žodį apie „paklydusias“ teksto dalis ir jam žinomus knygos rašymo
kontekstus, tad galima sakyti, kad Gatopardas (ital. Il
Gattopardo) yra tikriausiai tiksliausias variantas, parengtas pagal jau
visus viešai žinomus Lampedusos tekstinius variantus.
Internete daug diskusijų
sukėlė Gatopardo pavadinimo variantas, tačiau knygos pradžioje gana
išsamiai paaiškinama, kad toks gyvūnas italų kultūroje neegzistuoja, jis tėra
hibridinis-mitinis-fikcinis aristokratijos ženklas (pavaizduotas ant knygos
viršelio), turintis panašumų su leopardu. Autorius pristatomas kaip Sicilijos
didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis, kuris pasakoja apie XIX a.
antrosios pusės kunigaikštį doną Fabricijų Saliną ir jo šeimą. Istorija prasideda
1860-aisiais, Italijai neramiais laikais, kai iš esmės Giuseppe Garibaldi
vienydamas ir jungdamas vietines kunigaikštytes užima su raudonmarškiniais
Siciliją ir Neapolį, o po metų įkuria Italijos karalystę. Tuo metu Sicilija
kartu su vaizduojamais Salinomis buvo prancūzų Burbonų dinastijos įtakoje,
tačiau netrukus šalies geopolitinė, politinė ir iš esmės luominė sistema
pasikeis. Donas Fabricijus – paskutinis savo giminės gatopardas, tas senasis
aristokratijos atstovas, kuris vertina prašmatnumą, geba įžvalgiai skirti tai,
kas vertinga, madinga, tauru ir tas, kas, liaudiškai sakant, mužikiška.
Fabricijus turi meilužę,
tačiau gerbia žmoną, savo neveiksniu sūnumi Paolo jis nusivylęs, o jautrioji ir
santūrioji duktė Končeta laukia mylimojo pusbrolio Tankredo dėmesio, tačiau šis
susižavi provincijos kylančio turtuolio dukra Andželika. Tankredas, atrodo,
Fabricijui pats svarbiausias žmogus, nors sūnėnas labai kandus ir šelmiškas,
jam netrūksta nuotykių dvasios, todėl kurį laiką prisideda prie Garibaldžio
maištininkų, kai tuo pat metu tikrasis Fabricijaus sūnus tyli ir klusniai vykdo
tėvelio paliepimus.
Iš tikrųjų knygos audinys
labai neskubus. Gatopardo neperskaitysi kaip paviršutiniškai aistringo
istorinio nuotykių romano apie egzotiškąją Siciliją. Toli gražu ne. Tačiau aistros
ir išraiškingumo šiai knygai tikrai netrūksta, ji spinduliuoja aristokratiška
pasakojimo dvasia, o neskubrūs ir mąslūs sakiniai iš esmės perteikia Salinos
dinastijos aristokratijos saulėlydį, didžiules Italijos ir visos Europos
permainas. Didžioji teksto dalis papasakota iš senstelėjusio dono Fabricijaus
perspektyvos, kuris jautriai, ironiškai ir neslėpdamas egzistencinio liūdesio
ir nerimo dėl ateities permąsto savo kaip aristokratiškosios kultūros atstovo
gyvenimo pabaigą, suteikdamas svarbių akcentų italų tautiniam, išskirtinai
sicilietiškojo pasaulio, dėmeniui.
Štai vienas gražiausių,
mano galva, tekstinių dono Fabricijaus pamintijimų: „Miegoti, brangusis
Ševalėjau, – siciliečiai trokšta miegoti ir jie visada nekęs norinčių juos
pažadinti, net jeigu būtų žadinami norint įteikti pačias gražiausias dovanas;
kalbant tarp mūsų, labai abejoju, kad naujosios karalystės bagaže mums būtų
skirta daug dovanų. Visas siciliečių elgesys grįstas sapnais, net ir tada, kai
kalbama apie žiauriausią žiaurumą: mūsų jausmingumas trokšta užmaršties, mūsų
šūviai ir peilių dūriai – mirties, trokštame valingo nejudrumo, kitaip tariant,
vėlgi mirties, savo tingesio, savo šerbetų su gelteklėmis arba citrinomis; iš
pradžių mes susimąstę, bet tai tik tuštuma, norinti įminti nirvanos paslaptis. Iš
čia mūsuose ir kyla kai kurių asmenų viršenybė, savivaliauja pusiau
pabudusieji, iš čia ir garsusis siciliečių meno ir intelektualinių apraiškų
vėlavimas šimtmečiu: naujienos mus traukia tik tada, kai jaučiame, kad jos jau
mirusios, nebegali įpūsti gyvybingų srovių; iš čia ir neįtikėtinai šiandien –
kaip mums, šiuolaikiškai – besikuriantys mitai, juos galėtume garbinti, jeigu
jie iš tiesų būtų kilę iš senovės,
tačiau tai ne kas kita kaip pragaištingi bandymai sugrįžti į praeitį, taip
traukiančią mus kaip tik tuo, kad yra mirusi (p. 216-217).“
Kitą vertus, nors donas Fabricijus
nacionalistas ir palaiko senojo pasaulio gyvavimą, tačiau kartu jis ir liūdno
vaizdo riteris, tragiškas mąstytojas ir herojus, nes: „Esu senosios klasės
atstovas, mane negrįžtamai paveikė Burbonų režimas, ir nors nesu prie jo
prisirišęs, su juo mus sieja padorumo saitai. Priklausau tai nelemtai kartai,
išgyvenančiai senųjų ir naujųjų laikų sandūrą ir abejuose besijaučiančiai
nejaukiai (p. 217).“ Iš tikrųjų Lampedusai per Fabricijų pavyksta
rekonstruoti prarastą aristokratiškąjį laiką ir filosofiją. Pradedant gausiomis
rūmų interjero, anuometinės aristokratiškos virtuvės, maisto patiekimo, rūbų ir
etikos aprašymų, kuriuos donas Farbricijus Salina nuolat vertina, tad tekstas
iš esmės dokumentalus ir faktografiškas, nes Lampedusa remiasi savo
aristokratiškos aplinkos patirtimi ir autentika, tad tekste nemeluojama, jis
įtaigus. Akylesni skaitytojai gali mėgautis išskirtinai subtiliai perteiktomis
Fabricijaus ironiškomis pasaulėžiūros formomis.
Kitas romano sluoksnis – Tankredo
ir Andželikos meilės istorija, kurią donas Fabricijos projektuoja kaip kokį
socialinį architektūros modelį. Stilingai perteikta Andželikos ir Tankredo „gaudynių“
po nesibaigiančias rūmų menes ir kambarius istorija byloja apie jaunatvišką
erotizmą ir, žinoma, šiek tiek apie dono Fabricijaus pavydą sūnėnui, nes jis ir
pats trokšta jaunučių Andželikos lūpų. Ši istorijos linija nesudėtinga, primena
kostiumų melodraminį serialą, tačiau šioji istorija papasakota pagaviai ir
kitoniškai iš dono Fabricijaus perspektyvos, o ne aistromis ir flirtų
pulsuojančių jaunuolių.
Mane labiausiai stebino
tai, kad Salinos turėjo nuosavą kunigą Pironė, pastarasis atlieka šeimos
santarvės ir dievobaimingumo, dorovės palaikytojo funkciją, savitas giminės
nuodėmklausys, o nuodėmes šiems didikams išsakyti periodiškai buvo nuolatos
privaloma. Kunigas kaip koks nuosavas nuodėmių išpirkėjas, kišeninė bažnyčia, nuolatos
važiuoja karietomis, jis taip pat kartu su didikais sukilimo metu pasitraukia į
provinciją. Tačiau tikruoju metraštininku ir visų tiesų suvokėju knygoje galima
laikyti don Fabricijaus šunį Bendiką, kuris itin svarbus ir mylimas šioje
visoje istorijoje. Kiek apmaudu, kad iš jo donas Fabricijus vėliau pasidarys
iškamšą ir dar jį laikys, kol kandžių sukapotos bus vieną dieną kaip ir visas
aristokratų laikų šlamštas, kažkada buvęs nepamainoma vertybe, išmestas pro
langą. Šis simboliškas intarpas su Bendiku, kuris pabaigoje išmetamas tarsi
atgyja, man labai gražus, nes jis tampa viso kūrinio metafora: kas yra visa ta
gatopardo istorija, jeigu ne pasibaigusio laiko iškamšos iliuzija, kad tokiais
pasakojimais galima susigrąžinti prabėgusį laiką?
Knyga sodri, itališka,
aristokratiška. Mąslus ir giliamintiškas pasakojimas man priminė šiek tiek
Marcelio Prousto Prarasto laiko beieškant pasakojimo būdą. Manau, kad
pačia bendriausia prasme knyga yra apie laiką, kaip jis keičiasi ir kas nutinka
su žmonėmis, kurie bando susitaikyti su pokyčiais. Knyga apie gyvenimą ir
mirtį, esminius ir kertinius egzistencinius suvokimus, netgi apie turtuolių
iliuzijas, kurios iš dabarties perspektyvos atrodo, nors ir kandžios bei
ironiškos, atspindinčios aristokratijos aroganciją, bet kartu ir labai
melancholiškos bei liūdnos, nes visa tam lemta sužydėti ir galų gale nuvysti.
Puiki ir tauri knyga, kurią delsiau perskaityti, o galiausiai patyriau nemažą
malonumą skaitydamas ir pasinerdamas į gerą lietuvišką vertimą, sakinių
harmoniją. Viena iš tų, kurią užvertęs pagalvoji: pabuvai išvykęs į kitą epochą
ir kūnu, ir siela.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Šią dainą išgirdau per vieną intymią vakaronę ir ji
man iškart patiko. Tiesa, nesu didelis Pietų Korėjos merginų grupės „Blackpink“
gerbėjas, tačiau šios narės, pabirusios iš šios grupės ir tapusios
vokalistėmis, atrodo, prasimuš labai greitai. Tą, sakyčiau, jau ir padarė kitos,
tą padarė ir Lisa, kuri kartu su Doja Cat ir Raye įrašė kūrinį „Born
Again“.
Lalisa Manobal, geriau žinoma kaip Lisa, yra
tailandietė reperė, dainininkė ir šokėja, kuri išgarsėjo kaip Pietų Korėjos
merginų grupės „Blackpink“ narė. Ji taip pat sėkmingai pradėjo solinę karjerą.
Kaip vokalistė ir reperė, Lisa pasižymi išskirtiniu balsu ir charizmatišku
atlikimu. Jos soliniai kūriniai, tokie kaip „Lalisa“ ir „Money“, sulaukė
didelio tarptautinio pripažinimo ir parodė jos gebėjimą kurti įvairiapusę
muziką. Lisa toliau plečia savo muzikinį horizontą, eksperimentuodama su
įvairiais žanrais ir stiliais, ir yra laikoma viena ryškiausių K-pop
industrijos atlikėjų.
Daina „Born Again“ yra naujausias Lisos kūrinys,
išleistas 2024 m. pabaigoje, o kaip singlas pristatytas 2025 vasario pradžioje prieš
pat pasirodant jos debiutiniam albumui „Alter Ego“. Šis kūrinys išsiskiria savo
drąsiu ir energingu skambesiu, kuriame susipina hiphopo, pop ir elektroninės
muzikos elementai. Dainoje Lisa atskleidžia naują savo pusę, demonstruodama
savo vokalinius gebėjimus ir repavimo įgūdžius.
„Born Again“ yra himnas apie atgimimą ir naują
pradžią. Dainos žodžiai pasakoja apie išsilaisvinimą iš praeities pančių ir
pasitikėjimą savimi. Lisa dainuoja apie tai, kaip ji atgimsta stipresnė ir
nepriklausoma, palikdama praeities klaidas ir nusivylimus už nugaros. Dainos
priedainis yra galingas ir įsimintinas, skatinantis klausytojus tikėti savo
jėgomis ir siekti savo tikslų.
Šis kūrinys sulaukė didelio kritikų ir gerbėjų
pripažinimo, kurie gyrė Lisos naują muzikinę kryptį ir jos atlikimą. „Born
Again“ tapo hitu, užkariavusiu topų viršūnes visame pasaulyje. Ši daina yra
puikus pavyzdys, kaip Lisa toliau tobulėja kaip atlikėja ir plečia savo
muzikinį horizontą. Įdomu, kad Lietuvoje pasiekė 33 poziciją, Latvijoje – 2, o
Tailande, žinoma, u-kopė į 1 vietą. Šiandien siūlau pasiklausyti šio kūrinio.
LISA - BORN AGAIN feat. Doja Cat &
RAYE
[lyrics / žodžiai]
If you tried just a little more times
I woulda made you a believer
Woulda showed you what it's like (I woulda
showed you)
Every single night (night)
In the car, top down, black shades on, uh
(lookin' so good, can I add?)
And I just broke up with my man, like mm
(a very, very silly, silly man)
One ex in the passenger seat 'cause I'm
done (done, yeah, never, ever goin' back)
Down-down, rude boy, get your foot up on
my dash, got all the receipts, I'm a businesswoman
Little bit of heartbreak, a little bit of
"How could you do that?"
A little bit of talkin' out yo' ass
A little bit of "Look at what you had
but could not hold"
And that's on you, baby, too bad
I'm about to make it heard as I
vroom-vroom
Ice-cold how I leave you 'lone, but please
tell your mother I'ma miss her so
If you tried just a little more times
I woulda made you a believer
Woulda showed you what it's like (like)
Every single night
To be born again, baby, to be born again
If you stayed just another few nights
I coulda made you pray to Jesus
Woulda showed you to the light (to the
light)
Every single night (every night)
To be born again, baby, to be born again
Non-believer, you've bitten from the fruit
but can't give back
Nice to leave ya, but I would be a fool
not to ask
Do your words seem gospel to ya now? (Your
words seem gospel to you now?)
Keepin' me strong, choosin' to carry on
after one
Too many lies would be wrong, so wrong
Said, he popped tags on my shoppin' spree
Stayed mad when I showed him all the long
receipts
They laugh, but you crashed out like a
comedy
I can't be your sugar mom, get a job for
me, shit
(Ah, so) boy, let go, or let me live
happily forever after more
I hope you learned somethin' from a lil'
fiasco
You played the game smart lettin' lil' me
pass go 'cause
If you tried just a little more times
I woulda made you a believer
Woulda showed you what it's like (like)
Every single night (night)
To be born again, baby, to be born again
If you stayed just another few nights
I coulda made you pray to Jesus
Woulda showed you to the light (to the
light)
Every single night (every night)
To be born again, baby, to be born again
Seasoned like the cinnamon the way I'm
gettin' rid of him
I'm only gonna make you need religion at
the minimum
And I'ma do it diligent, I'm lookin' for a
synonym
I'm tryna find the words to tell him I
ain't even feelin' him (I pray)
Don't ever let me be deficient in
Wish that you could wake up and then take
me like a vitamin
I learned the hard way to let go now to
save my soul (oh)
If you tried just a little more times
I woulda made you a believer
Woulda showed you what it's like (like)
Every single night
To be born again, baby, to be born again
If you stayed just another few nights
I coulda made you pray to Jesus
Woulda showed you to the light (to the
light)
Every single night (every night)
To be born again, baby, to be born again
Baby, to be born, oh, baby, baby, to be
born again
To be born again, baby, to be born again
Baby, to be born, oh, baby, baby, to be
born again (yeah)
To be born again, baby, to be born again
Maištinga Siela
