Asmenybė. Vaclovas IV arba Vaclovas Tingusis – Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Bohemijos karalius

 

Sveiki, tęsiu toliau įrašus apie Europos monarchus.

 

Vengrijos karalius ir Šventosios Romos imperatorius Vaclovas IV, dar žinomas kaip Vaclovas Tingusis, gimė 1361 m. Jo pravardė „Tingusis“ (vok. „der Faule“) puikiai atspindėjo amžininkų požiūrį į jo valdymą, nes jis labiau mėgo asmeninius malonumus, tokius kaip medžioklė ir išgertuvės, nei valstybės valdymą.  Valdžią jis gavo anksti: būdamas vos dvejų, 1363 m., buvo karūnuotas Bohemijos karaliumi, o 1376 m., būdamas penkiolikos, tapo Šventosios Romos imperatoriumi, savo tėvo, imperatoriaus Karolio IV, dėka. Tai buvo politinis žingsnis, skirtas užtikrinti Liuksemburgų dinastijos tęstinumą.

 

Vaclovas IV, skirtingai nei jo tėvas, nebuvo stiprus ir išmintingas valdovas. Jo asmenybė buvo sudėtinga ir kontroversiška. Jis pasižymėjo ne tik tingumu, bet ir impulsyvumu, įtarumu bei polinkiu į smurtą. Pasakojama, kad jis buvo linkęs į nuotaikų kaitą ir kartais būdavo itin žiaurus. Vienas žymiausių jo keistumų buvo tai, kad jis negalėjo pakęsti didesnių susibūrimų, vengdavo rūmų etikos ir netgi buvo linkęs bendrauti su paprastais žmonėmis, leisdamas laiką su pirtininkais ar lankydamasis smuklėse. Imperijoje jis nebuvo populiarus. Didelė dalis imperijos didikų jį laikė netinkamu valdyti, o jo abejingumas ir negebėjimas spręsti konfliktų nulėmė tai, kad 1400 m. rinkėjai jį nušalino nuo imperatoriaus sosto.

 

Bohemijoje jis susidūrė su nuolatiniais konfliktais su diduomene ir net su Bažnyčia. Vienas svarbiausių jo valdymo epizodų buvo jo neryžtingas požiūris į religinius ginčus, kurie galiausiai privedė prie husitų judėjimo. Nors iš pradžių jis rėmė reformatorių Janą Husą, vėliau nusigręžė ir tapo abejingas, o tai tik dar labiau kurstė įtampą. Situacija pablogėjo po to, kai 1419 m. įvyko Prahos defenestracija (išmetimas iš lango), kuomet religiniai radikalai išmetė miesto pareigūnus pro Naujosios rotušės langus. Būtent po šio įvykio, kuris tapo viena iš husitų karų priežasčių, Vaclovas IV mirė nuo širdies smūgio, manoma, kad jį ištiko apopleksija. Taip baigėsi jo neramios viešpatavimo dienos, palikusios Bohemiją religinių ir politinių permainų sūkuryje.

Tiksliausia ir geriausiai žinoma Vaclovo IV statula su karališkomis regalijomis yra Karolio tilto Senamiesčio tilto bokšte (Old Town Bridge Tower, Staroměstská mostecká věž). Ši skulptūra yra virš pirmojo bokšto arkinio įėjimo, greta jo tėvo, imperatoriaus Karolio IV, skulptūros. Tai yra ne tik Karolio IV, bet ir Vaclovo IV, kaip Bohemijos karaliaus ir Šventosios Romos imperatoriaus, įamžinimas. Skulptūroje Vaclovas IV pavaizduotas su karališkomis regalijomis, o jos autorius – Peteris Parleris.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: AY YOLA – Homay (versija su Дима Билан) [žodžiai / lyrics / текст песни]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Žinau, kad šiuo metu rusišką muziką Lietuvoje gali klausyti išskirtinai tik rusiškai kalbantys ukrainiečiai (kas labai ironiškai skamba, ar ne?), tačiau šios dainos rubrikoje skamba ne rusų kalba, o baškirų kalba su etniniais muzikos motyvais. Išgirdau šią dainą ir man ji iškart labai patiko! Tokia hipnotizuojanti, sušiuolaikinta ir šiek tiek šamaniška, sakyčiau, daina primena kažkuo Viduramžius, kada patys lietuviai darė karo žygius, bet viską nuo pat pradžių...

 

AY YOLA – tai Baškirijos muzikos projektas, garsėjantis unikaliu stiliumi, kuris apjungia tradicinius Baškirijos tautinius motyvus su moderniais muzikos žanrais, tokiais kaip elektroninė, rokas ir popmuzika. Jų muzika pasižymi galingais ritmais, šiuolaikiškomis aranžuotėmis, tačiau pagrindinį skambesį sukuria tradiciniai instrumentai, pavyzdžiui, kurajus, kubyzas, sazas ir dombra. Toks derinys leidžia jiems atkurti senovės legendų ir epų atmosferą, o kartu skamba šiuolaikiškai ir patraukliai platesnei auditorijai.

 

Dainos „Homay“, kurią šiandien pristatau, žanras ir stilius yra unikalus derinys, kurį galima apibūdinti kaip „etno-pop“ arba „folk-rock“ su elektroninės muzikos elementais. Dainos pavadinimas yra tiesiogiai susijęs su Baškirijos herojiniu epu „Ural-Batyr“, kur Homay yra mitologinė gulbė mergelė ir dangiškų būtybių dukra. Epe ji padeda pagrindiniam herojui, simbolizuodama šviesą, išmintį ir likimą. Daina yra ne tik muzikos kūrinys, bet ir filosofinis pasakojimas apie vidinę ir išorinę kelionę, gyvenimo kryžkeles ir pokyčių neišvengiamumą. Dainuojama baškirų kalba, o tai dar labiau sustiprina tapatybę ir ryšį su kultūra.

 

AY YOLA projektas reprezentuoja Baškiriją, atgaivindamas senovės legendas ir tautosaką, sujungdamas jas su šiuolaikiniais muzikos sprendimais. Jie save apibūdina kaip „tiltą tarp praeities ir dabarties“, o dainos „Homay“ populiarumas rodo, kaip stipriai ši idėja rezonuoja su žmonėmis. AY YOLA muzikos projektas jau sulaukė pripažinimo dėl savo originalumo ir gebėjimo iš naujo atrasti bei populiarinti Baškirijos kultūrinį paveldą.

 

Baškirijos muzikos grupė „Ay Yola“ susikūrė 2024 metais Ufoje, Rusijoje, o jos nariai yra trys talentingi muzikantai, jau turėję nemažai patirties muzikos scenoje. Viena iš vokalistų yra Adel Shayhitdinova, kuri ne tik dainuoja, bet ir groja gitara, dombra bei kuria dainų tekstus. Ji yra Ruslano Shayhitdinovo, kito grupės nario, dukra.

 

Ruslan Shayhitdinov yra profesionalus muzikantas, garso inžinierius ir prodiuseris. Jis groja klavišiniais, bosine gitara ir ky-kubyzu. Ruslanas yra apdovanotas Baškirijos Respublikos Nusipelniusio menininko titulu ir yra gerai žinomas kaip DJ Ruslan Sever. Prieš įkurdami „Ay Yola“, tėvas ir dukra kartu koncertavo grupėje „MUSUME“.

 

Trečiasis grupės narys yra Rinatas Ramazanovas, kuris taip pat yra vokalistas ir groja kurajumi. Jis yra žinomas muzikantas ir visuomenės veikėjas Baškirijoje, apdovanotas Baškirijos Respublikos tautos menininko titulu. Be darbo „Ay Yola“, Rinatas yra ir etno-roko grupės „Argymak“ lyderis.

Apie grupės AY YOLA ir dainos „Homay“ pavadinimų reikšmes

Grupės pavadinimas „AY YOLA“ yra kilęs iš dviejų baškirų kalbos žodžių: „Ay“, kuris reiškia „aukščiausią jėgą“ arba „Dievą“, ir „Yola“, kuris reiškia „tradicija“, „paprotys“ arba „universalius dėsnius“. Patys grupės nariai pavadinimą aiškina kaip „visatos dėsniai“ arba „universali chartija“, apibrėžianti pagrindines moralines vertybes, tokias kaip „nežudyk, nevok, gerbk vyresnius ir saugok jaunesnius“.

 

Dainos pavadinimas „Homay“ siejasi, kaip minėjau, su Baškirijos herojiniu epu „Ural-Batyr“. Homay yra mitologinis personažas, gulbė mergelė, dangiškųjų būtybių dukra, kuri padeda pagrindiniam herojui Ural-Batyr kovoti su blogiu ir chaosu. Homay simbolizuoja šviesą, išmintį ir teisingumą. Per šią dainą grupė ne tik pasakoja senovės istoriją, bet ir atgaivina šios mitologinės herojės simbolinę reikšmę šiuolaikiniame kontekste.

Trumpai apie Baškirija ir jos kalbą

 

Baškirija, oficialiai Baškirijos Respublika, yra Rusijos Federacijos teritorinis vienetas, esantis Uralo kalnų pietinėje dalyje, geografinėje riboje tarp Europos ir Azijos. Jos sostinė – Ufa. Nors Baškirijoje gyvena daugiausiai baškirų, kurie yra vietiniai gyventojai, didelė dalis jų kasdien kalba rusiškai. Skirtingi šaltiniai nurodo, kad baškiriškai kalba nuo maždaug 1,1 iki 1,5 milijono žmonių. Baškirų kalba priklauso tiurkų kalbų šeimai ir yra artimesnė totorių ar kazachų kalboms, tuo tarpu rusų kalba yra slavų grupės kalba.  Dėl šios priežasties, baškirų kalba ir rusų kalba skiriasi savo gramatika, fonetika ir žodynu, nors abi naudoja kirilicos abėcėlę. Baškirų kalba turi keletą papildomų raidžių, skirtų atspindėti specifinius garsus, kurių nėra rusų kalboje, pavyzdžiui, raidės „ә“, „ө“ ir „ү“.

 

Po sėkmingos dainos premjeros yra pasirodžiusi ir versija su garsiu rusų atlikėju Dima Bilan versija, tad siūlau šiandien paklausyti AY YOLA dainos „Homay“ ir pasižiūrėti gražaus vaizdo klipo.

 

AY YOLA – Homay

[lyrics / žodžiai]

 

[«Homay» йырының һүҙҙәре]

 

[Куплет 1]

Тамырҙарым минең һорай -

Йәнем дә, ҡаным да һорай

Боронғо хәтер һорай

Кем була ул Һомай

Һомайҙың әсәһе лә Ҡояш

Йәншишмәлә индергән

Атаһы уның Самрау

Яҡшыға күндергән

 

[Куплет 2]

Аҡбуҙат та алмас ҡылыс

Һаҡлар булған да тик Һомай

Йәншишмәгә лә юлды

Белгән дә тик Һомай

Сит-яттарға ла бармаған

Ил йолаһын боҙмаған

Тоғро улан үҫтергән

Бәхет ҡошо Һомай!

 

[Рефрен]

Беҙҙең башҡорт ҡыҙҙары -

Һомайҙың йондоҙҙары

Йәншишмәнең һыу юлы

Һеҙҙең йәнгә яҙылған

Беҙҙең башҡорт ҡыҙҙары -

Һомайҙың йондоҙҙары

Йәншишмәнең һыу юлы

Һеҙҙең йәнгә яҙылған

Беҙҙең башҡорт ҡыҙҙары -

Һомайҙың йондоҙҙары

Йәншишмәнең һыу юлы

Һеҙҙең йәнгә яҙылған

Беҙҙең башҡорт ҡыҙҙары -

Һомайҙың йондоҙҙары

Йәншишмәнең һыу юлы

Һеҙҙең йәнгә яҙылған

Беҙҙең башҡорт ҡыҙҙары -

Һомайҙың йондоҙҙары

Йәншишмәнең һыу юлы

Һеҙҙең йәнгә яҙылған

Беҙҙең башҡорт ҡыҙҙары -

Һомайҙың йондоҙҙары

Йәншишмәнең һыу юлы

Һеҙҙең йәнгә яҙылған

 

Maištinga Siela

Asmenybės. Jakobas Fuggeris, Fuggerių giminė, Matthäus Schwarz, Janosas Thurzas – pirmieji modernūs bankai Europoje ir mados istorija

 Jakobas Fuggeris

Sveiki,

 

Jakobas Fuggeris (1459–1525), pramintas Turtinguoju, buvo vienas įtakingiausių ir turtingiausių Renesanso epochos žmonių, pavertęs savo šeimos prekybos namus tarptautine finansų imperija. Jo giminė, Fuggeriai, kilusi iš paprastų Švabijos audėjų, Augsburge įsitvirtino kaip pirklių ir bankininkų dinastija. Jakobas Fuggeris išplėtė šeimos verslą, investuodamas ne tik į prekybą tekstile, bet ir į sidabro, vario bei kitų metalų kasyklas Centrinėje Europoje, tokiose šalyse kaip Tirolis ir Vengrija.

 

Fuggerių galybės pamatas buvo glaudūs ryšiai su įtakingais Europos valdovais, ypač Habsburgų dinastija. Jakobas Fuggeris teikė dideles paskolas imperatoriams, tokiems kaip Maksimilianas I ir Karolis V.  Šios paskolos ne tik atnešdavo didelį pelną, bet ir suteikdavo politinę įtaką. Būtent Fuggeriai finansavo Karolio V išrinkimą Šventosios Romos imperijos imperatoriumi 1519 metais, taip užsitikrindami imperatoriaus paramą ir privilegijas, pavyzdžiui, teisę kaldinti monetas.

 

Fuggeriai valdė ne tik finansus, bet ir kontroliavo prekybos kelius, turėdami atstovybes visoje Europoje ir net Amerikoje. Jų verslas klestėjo per prekybą prieskoniais, brangiakmeniais ir kitomis vertybėmis. Jakobas Fuggeris buvo laikomas naujovių pradininku: jis naudojo sudėtingas buhalterinės apskaitos sistemas ir aktyviai valdė savo imperijos riziką.

 

Fuggerių giminė garsėjo ne tik savo turtu, bet ir filantropija. 1521 metais Jakobas Fuggeris Augsburge įkūrė Fuggerei – pirmąjį pasaulyje socialinį būstą, skirtą neturtingiems miesto gyventojams. Šis kompleksas, sudarytas iš 108 namų, veikia iki šiol ir yra vienas iš giminės palikimo simbolių.

 

Nors giminės finansinę galią galiausiai palaužė XVI a. pabaigos Ispanijos bankrotai ir Trisdešimties metų karas (1618–1648), jų palikuonys iki šiol gyvena Vokietijoje. Fuggeriai paliko ryškų pėdsaką Europos istorijoje, demonstruodami, kaip verslo įžvalga, politiniai ryšiai ir finansinė galia gali sukurti imperiją, kuri formavo Europos ekonomiką ir politiką šimtmečiais.

Matthäus Schwarz

 

Matthäus Schwarz (1497–1574) buvo vokiečių buhalteris ir prekybininkas, labiausiai žinomas dėl savo „Klaidungsbüchlein“ (Drabužių knygos), kuri laikoma pirmuoju pasaulyje mados žurnalu. Šioje knygoje jis užsakė iliustracijas, kuriose buvo pavaizduotas vilkintis įvairiais drabužiais skirtingais savo gyvenimo etapais.

 

Schwarz dirbo vyriausiuoju buhalteriu Fuggerių prekybos bendrovėje. Jis pradėjo tarnauti Jakobo Fuggerio firmoje 1516 m., o vėliau dirbo ir jo įpėdiniui Antonui Fuggeriui. Ši pozicija suteikė jam glaudų ryšį su viena turtingiausių ir įtakingiausių šeimų Europoje. Būdamas Fuggerių vyriausiuoju buhalteriu, Schwarz sukūrė rankraštį apie buhalteriją „Dreierlay Buchhaltung“ (Trigubas buhalterinis apskaitos būdas). Jis keliavo po visą Fuggerių verslo tinklą Europoje ir buvo gerai susipažinęs su naujausiais apskaitos metodais, kurių mokėsi Italijoje.

Manoma, kad Matthäus Schwarz yra pirmasis mados formuotojas moderniąja prasme, nes jis ne tik fiksavo savo asmeninį stilių, bet ir sąmoningai kūrė savo įvaizdį per drabužius. Jo „Klaidungsbüchlein“ („Drabužių knyga“) yra unikalus to meto mados įrašas, kuriame chronologiškai pavaizduojama, kaip jis rengėsi per 40 metų.

 

Schwarz'o susižavėjimas drabužiais buvo toks didelis, kad didelę dalį savo pajamų jis išleisdavo jiems. Jo užsakytos iliustracijos „Drabužių knygoje“ rodo, kaip jis atrodė nuo kūdikystės iki brandos, atspindint to meto mados tendencijas. Drabužiai jam buvo ne tik apranga, bet ir priemonė parodyti socialinę padėtį ir politinę ištikimybę. Pavyzdžiui, 1530 m. Augsburgo seime jis vilkėjo raudonos ir geltonos spalvos drabužius, parodydamas ištikimybę Šventosios Romos imperatoriui Karoliui V. Schwarz'o sėkminga karjera ir nepriekaištinga reputacija lėmė, kad 1541 m. jis buvo įšventintas į bajorus. Paskutinėje jo knygos iliustracijoje jis pavaizduotas vilkintis juodus gedulo drabužius Antono Fuggerio laidotuvėse 1560 metais, pabrėždamas savo profesinę ir asmeninę priklausomybę nuo Fuggerių giminės.

 

Janosas Thurzo, Vengrijos verslininkas ir kalnakasybos inžinierius, užmezgė labai glaudžius verslo ryšius su Jakobu Fuggeriu. Apie 1500 m. jie įkūrė bendrą įmonę, pavadintą „The Common Hungarian Trade“ (liet. „Bendroji Vengrijos prekyba“), dar žinomą kaip Fuggerių ir Thurzo kompanija. Ši partnerystė suteikė jiems faktišką monopolį vario kasybos ir prekybos srityje Šventojoje Romos Imperijoje.

 

Janoso Thurzo bendradarbiavimas su Jakobu Fuggeriu buvo itin pelningas ir padėjo abiem šeimoms sustiprinti savo finansinę galią. Janosas Thurzo buvo Krokuvos, Lenkijos miesto, tarybos narys ir netgi kurį laiką ėjo mero pareigas. Šeimos ryšiai dar labiau sustiprėjo per santuokas. Janoso sūnus György Thurzo vedė Anną Fugger, o jo duktė Katharina ištekėjo už Johanno Jakobo Fuggerio, kuris priklausė kitai Fuggerių šakai. Šios vedybos ne tik įtvirtino šeimų finansinį bendradarbiavimą, bet ir padėjo jiems išlaikyti įtaką politinėje ir ekonominėje sferoje.

 

Fuggerių ir Thurzo kompanija sparčiai tapo didžiausia kalnakasybos korporacija Europoje, kontroliuodama visą tiekimo grandinę nuo kasyklų ir lydyklų iki galutinių produktų pardavimo. Jų bendradarbiavimas sujungė Fuggerių kapitalą ir verslo patirtį su Thurzo kalnakasybos inžinerijos žiniomis ir įmonėmis, ypač Vengrijos Rūdos kalnuose (dabar Slovakija). Ši partnerystė padėjo Fuggeriams tapti vieniems iš pagrindinių metalo prekybos finansuotojų ir sukaupti didžiulį pelną, kuris buvo investuojamas tiek vidaus, tiek užsienio rinkose.

 

Maištinga Siela

Viešbutis "Art City Inn": adresas Jasinskio g. 14, Vilnius: nuotraukos, atsiliepimai, viešbučio istorija

 Sveiki,

 

Kai apsistoju Vilniuje, dažnai renkuosi šį Jasinskio g. 14 esantį viešbutį „Art City Inn“, kuris tenkina dėl savo neįtikėtinai puikios lokacijos (šalia Gedimino prospektas, Seimas, prekybos centrai, patogu grįžti iš centre esančių teatrų ir koncertų, o ir susiekimo mazgas su tolimaisiais rajonais puikus). Paprastai imu ir pusryčius, jeigu apsistoju savaitei ir ilgiau, o vakarais galima gurkšnoti vyną arba alų, nes baras dirba iki 22 valandos, jeigu neklystu. Nutariau pasidomėti šio viešbučio istorija ir štai ką sužinojau...

 

Viešbutis „Art City Inn“, įsikūręs patogioje Vilniaus vietoje, išsiskiria savo unikaliu konceptu, jungiančiu apgyvendinimą su meno pasauliu. Šio viešbučio reikšmingumas ir siūlomas konceptas slypi jau pačiame pavadinime: jis yra tarsi miesto meno galerija, kurioje galima gyventi. Viešbutis nuolat eksponuoja įvairių menininkų kūrinius, suteikdamas savo svečiams galimybę mėgautis meno atmosfera ne tik muziejuose, bet ir savo kambariuose ar bendrose erdvėse. Nors tikslus parodų grafikas nuolat kinta, viešbutis yra įsipareigojęs nuolat demonstruoti naujus paveikslus ir kitus meno kūrinius, taip palaikydamas gyvybingą ir kintančią meninę aplinką. Šis viešbutis pervadintas iš anksčiau veikusio „Europa City“, o pavadinimo pakeitimas atspindi būtent šį naują, sustiprintą dėmesį menui ir estetikai, siekiant sukurti išskirtinę patirtį.

 

Dėl savo išskirtinio koncepto ir patogios vietos, viešbutyje „Art City Inn“ apsistoja įvairaus profilio svečiai. Dėl artumo Gedimino prospektui ir pėsčiomis pasiekiamo senamiesčio, jis ypač populiarus tarp turistų ir porų, ieškančių romantiškos ar kultūrinės patirties. Verslo keliautojus privilioja ne tik centrinė lokacija, bet ir galimybė naudotis konferencijų salėmis, o šeimos vertina erdvius kambarius ir patogumus, tinkamus ilgesnėms viešnagėms. Apskritai, viešbutis apeliuoja į tuos, kurie vertina švarą, komfortą ir ieško kažko daugiau nei tiesiog nakvynės vietos, o „meno“ koncepcija tampa papildoma vertybe.

 

Viešbučio pasiūla yra išties plati ir pritaikyta įvairiems poreikiams. Svečiai gali rinktis iš standartinių, verslo ir liukso klasės numerių, o ilgesnei viešnagei siūlomi studijos tipo apartamentai su virtuvėlėmis ir netgi terasomis. Visi kambariai yra erdvūs, pasižymi klasikiniu interjeru ir yra aprūpinti moderniais patogumais, tokiais kaip oro kondicionieriai, palydovinius kanalus rodantys televizoriai, mini barai ir nemokamas belaidis internetas. Be apgyvendinimo paslaugų, „Art City Inn“ siūlo ir kitų laisvalaikio bei verslo paslaugų: čia veikia restoranas „Perfect“, kuriame patiekiami savitarnos pusryčiai, pietūs ir vakarienė, siūlomi tarptautiniai bei tradiciniai lietuviški patiekalai. Taip pat veikia baras, yra sauna, treniruoklių salė, o atvykusiems nuosavu transportu siūloma privati automobilių stovėjimo aikštelė. Turistams siūloma galimybė išsinuomoti automobilį ar dviratį, taip pat teikiama išsami turizmo informacija. Tokia plati paslaugų įvairovė leidžia viešbučiui išlaikyti konkurencingumą ir atitikti tiek turistų, tiek verslo klientų lūkesčius.

 

Pastatas, kuriame veikia „Art City Inn“, turi santykinai trumpą, tačiau dinamišką istoriją. Iki maždaug 2002 metų šioje vietoje buvo sklypas su keliais pastatais, o šalia vyko intensyvi miesto plėtra. Pats viešbučio pastatas, nors ir atrodo kaip modernios statybos, buvo pastatytas ar iš esmės perstatytas ir pritaikytas komercinei veiklai apie 2003 metus. Būtent tada čia atsidarė viešbutis „Europa City“, kuris ilgainiui tapo populiarus dėl patogios vietos Vilniaus centre.

 

Ilgą laiką šalia viešbučio, tame pačiame dideliame sklype, kurio pagrindinis adresas taip pat yra J. Jasinskio g. 14, veikė „Neste“ degalinė. Ji buvo nugriauta tik 2019 metais. Jos vietoje šiuo metu statomas naujas verslo centras, kuris vadinasi „Yellowstone“.

 

Taigi, apibendrinant, J. Jasinskio g. 14 adresas apima ne tik viešbutį, bet ir šalia esantį sklypą, kuriame buvo degalinė ir dabar statomas verslo centras. Viešbučio pastatas buvo pastatytas maždaug 2003 metais, o apie 2014–2015 metus pervadintas į „Art City Inn“, pakeičiant jo koncepciją į menui skirtą erdvę.

Maištinga Siela

Klaipėda. Puodžių g. 11 – sena Amatininkų namo istorija iki "Puodžių klinikos" atidarymo

Paveikslas, kabantis „Puodžių klinikoje“, mena pastatą dar ne taip seniai buvusį labai apleistą.

Sveiki, skaitytojai,

 

Kartais imi ir apsilankai tokiuose neįtikėtinose vietose, kurios meno šimtametę ir ilgesnę istoriją. Pavyzdžiui, teko lūkuriuoti „Puodžių klinikos“ koridoriuose, kurie beveik muziejiški, nes išsaugojo ir senus paveikslus, autentiškos konstrukcijos laiptus ir kitus dalykus. Norom nenorom imu iškart domėtis, kokia tikroji „Puodžių klinikos“ pastato istorija, kuri įsikūrusi Klaipėdoje, Puodžių g. 11.

 

Puodžių g. 11 namo istorija yra unikali ir gerokai skiriasi nuo kitų pastatų, nes jis mena senesnius laikus ir atspindi autentišką Klaipėdos amatininkų bei pirklių gyvenimą. Pastato ištakos siekia XVIII a. pabaigą – XIX a. pradžią, kai jis buvo pastatytas kaip vieno iš pasiturinčių miesto pirklių – A. Oferlenderio – rezidencija. Šis namas buvo žinomas kaip Amatininkų namas, nes jo kieme veikė įvairios amatininkų dirbtuvės, sudarydamos savotišką komercinį ir gamybinį centrą. Būtent šis pastatas pergyveno didįjį 1854 m. Klaipėdos gaisrą, po kurio buvo atstatytas ir išsaugojo klasicistinio stiliaus bruožus, o jo paskirtis keitėsi, tarnaujant įvairiems miesto poreikiams.

 

A. Oferlenderis buvo pasiturintis Klaipėdos pirklys, gyvenęs pereinamuoju laikotarpiu, kai miestas sparčiai plėtėsi ir stiprėjo. Jo, kaip ir kitų turtingų to meto pirklių, verslas buvo pagrįstas ne tik prekyba, bet ir nekilnojamojo turto valdymu bei nuoma. Pastatas Puodžių g. 11, buvo pastatytas kaip jo nuosavybė, tarnavusi dvejopam tikslui: reprezentuoti jo statusą mieste ir generuoti pajamas. Priekinėje pastato dalyje, tikėtina, buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, o kieme – amatininkų dirbtuvės.

 

Konceptas įkurti „Amatininkų namus“ nebuvo unikali A. Oferlenderio idėja, o labiau tuo metu įprastas ir praktiškas verslo modelis. Turtingi pirkliai dažnai investuodavo į sklypus, kuriuose galėjo sutelkti amatininkus ir jų dirbtuves, tokiu būdu efektyviai valdydami gamybos ir prekybos grandinę. Tai leido kontroliuoti prekių kokybę, gamybos procesus ir tiesiogiai bendrauti su amatininkais, o taip pat užtikrino nuolatinį pajamų srautą iš patalpų nuomos. Būtent todėl, kad šiame pastate susijungė prekyba ir amatai, jis ir gavo Amatininkų namų vardą, kuris išliko iki šių dienų. Nors tikslios A. Oferlenderio biografijos detalės nežinomos, jo veikla puikiai iliustruoja to meto Klaipėdos pirklių verslumo dvasią ir indėlį į miesto ekonomikos augimą.

 

Pastatas išsiskiria savo klasicistine architektūra, kuri yra būdinga Klaipėdos senamiesčio stiliui. Tai dviejų aukštų plytų mūro statinys, pasižymintis santūria elegancija. Viena iš įdomiausių ir unikaliausių detalių – autentiškos ąžuolinės pagrindinės durys su raižytomis metalinėmis liūtų galvų rankenomis. Būtent šios detalės liudija apie pastato prabangą ir amatininkų meistriškumą. Viduje išliko sraigtiniai ąžuoliniai laiptai, kurie taip pat yra unikalus autentiškas elementas. Per pastarąsias rekonstrukcijas buvo stengiamasi išsaugoti kiekvieną istorinę detalę, kad pastatas neprarastų savo vertės ir pasakotų autentišką istoriją. Dėl savo unikalumo ir ilgaamžiškumo šis pastatas yra įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą.

Cituoju iš uostas.lt: „XX a. pradžioje namų valdos savininku jau nurodomas stalių meistas Zabrovskis, čia turėjęs ir karstų parduotuvę. 1929 m. valdos savininkas - "Gemeinschaftsverein Elbing". 1935 m. savininkė yra "Preussische Gemeinschaft - Verein". 1939-aisiais namas jau priklausė Ligonių kasai, o pokariu jame įsikūrė Karinio jūrų laivyno dalinio ligoninė. 1942 m. adresų knygoje nurodyta savininkė "Christal. Gemeinschaft Memel" - Krikščioniškoji Klaipėdos bendruomenė. Taigi XX a. pirmojoje pusėje namas nuolat priklausė religinėms benduomenėms.“

Nuo pat įkūrimo, kaip turtingo pirklio namas, pastatas keitė savininkus ir funkcijas. Po gaisro jis buvo pritaikytas naujiems poreikiams, o vėlesniu laikotarpiu jame veikė įvairios administracinės ir viešosios įstaigos. Apie 2011 metus pastatas buvo rekonstruotas ir jame įsikūrė Dienos chirurgijos centras bei Psichikos sveikatos dienos stacionaras. Būtent tada, pritaikant pastatą medicinos paslaugoms, buvo suformuotas ir atsirado bendras pavadinimas „Puodžių klinika“. Šiandien šiame pastate sėkmingai suderinama sena architektūra su šiuolaikiniais medicinos poreikiais. Šiandien „Puodžių klinika“ yra puikus pavyzdys, kaip istorinį pastatą galima pritaikyti naujam gyvenimui, išsaugant jo vertę ir grožį.

 

Maištinga Siela

Pasirodė Elizos Orzeszkowos knyga "Prie Nemuno": rašytojos biografija, kūrinio kontekstai, įdomybės

Sveiki,

 

Eliza Orzeszkowa (tikrasis vardas Elżbieta Pawłowska) – viena iškiliausių lenkų pozityvizmo epochos rašytojų, publicistė ir visuomenės veikėja, kurios kūryba paliko ryškų pėdsaką ne tik Lenkijos, bet ir visos Europos literatūroje. Gimusi 1841 m. Milkovščiznos dvare, dabartinės Baltarusijos teritorijoje, ji anksti neteko tėvo, tačiau paveldėjo aistrą literatūrai ir mokslui. Jau vaikystėje atsiskleidė jos talentas, mergaitė daug skaitė ir rašė pasakojimus. Mokslus baigusi Varšuvos pensione, kur susipažino su ilgamete drauge ir kolege, rašytoja Marija Konopnicka, ji anksti ištekėjo už gerokai vyresnio Piotro Orzeškos, tačiau tai nebuvo meilės santuoka. Gyvendama Ludvinove, ji aktyviai domėjosi valstiečių švietimu, o 1863 m. sukilimo metu padėjo sukilėliams, slėpdama savo namuose Romualdą Trauguttą. Šis įvykis, po kurio jos vyras buvo ištremtas į Sibirą, o santuoka anuliuota, tapo lūžio tašku jos gyvenime. Išpardavusi turtą, ji persikėlė į Gardiną, kur ir prasidėjo intensyvus kūrybinis darbas. Orzeszkowa, viena pirmųjų emancipuotų moterų Lenkijoje, aktyviai pasisakė už moterų teises, socialinę lygybę ir žydų asimiliaciją, atspindėdama šias idėjas savo kūryboje. Nors 1905 m. ji buvo nominuota Nobelio literatūros premijai, tačiau ja apdovanotas buvo Henrykas Sienkiewicz, tačiau tai nesumažino jos indėlio į literatūrą svarbos.

 

Vienas brandžiausių ir labiausiai vertinamų Elizos Orzeszkowos kūrinių, neabejotinai, yra romanas „Prie Nemuno“ (Nad Niemnem), išleistas 1888 m., minint 25-ąsias Sausio sukilimo metines. Tai yra plati, daugiasluoksnė pozityvizmo epochos epopėja, vaizduojanti XIX a. antrosios pusės Lenkijos visuomenės panoramą, ypač didelį dėmesį skiriant Lietuvos ir Baltarusijos pasienio kraštų gyvenimui. Romane susipina du pagrindiniai siužetai: meilės istorija tarp jaunos, emancipuotos bajoraitės Justynos Orzelskos ir darbštaus, paprasto Jano Bohatyrovičius, bei gilus požiūris į Sausio sukilimą ir jo pasekmes. Orzeszkowa ypač didelį dėmesį skiria „darbo iš apačios“ idėjai, rodydama, kaip Bohatyrovičių šeima savo nuoširdžiu darbu ir tradicijų puoselėjimu kuria ateitį, priešingai nei nuobodžiaujanti ir degraduojanti dvarininkų aplinka.

 

„Prie Nemuno“ yra ne tik pozityvizmo manifestas, bet ir subtilus, psichologiškai gilus kūrinys. Rašytoja, pasitelkusi trečiojo asmens pasakojimą, meistriškai tapo Nemuno apylinkių gamtos grožį, kuris veikia ne tik kaip veiksmo fonas, bet ir kaip savotiškas veikėjų emocijų atspindys. Gamta romane yra amžina, harmoninga jėga, su kuria susivienija tie, kurie dirba, gerbia praeitį ir puoselėja papročius. Romane taip pat gilinamasi į atminties ir tradicijos svarbą. Sausio sukilimo prisiminimai, vaizduojami per senų bajorų pasakojimus ir pagarbą žuvusiems, tampa moraliniu pagrindu naujai kartai. Per Justynos ir Jano meilės istoriją, kurioje įveikiamas socialinių klasių barjeras, Orzeszkowa parodo, kad tik per darbą, tradicijų puoselėjimą ir ištikimybę paprastiems, tikriems idealams galima sukurti tvirtą ir perspektyvią visuomenę. Tai padarė romaną ne tik vienu svarbiausių pozityvizmo literatūros kūrinių, bet ir iškiliu, iki šių dienų aktualiu pasakojimu apie vertybes, ryšį su praeitimi ir žmogiškąjį orumą. Šiandien jį turime jau lietuviškai perleistą po daugybės metų.

 

Maištinga Siela