Filmas: "Žaltvykslė" / "Fogo-Fátuo" / "Will-o'-the-Wisp"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Žiūriu tiek filmų, bet niekada nesu susidaręs aiškios nuomonės apie portugalų kiną. Apie brazilų – taip, tačiau apie portugalų beveik nieko. Net nesugebėčiau taip greitai įvardyti kokio nors filmo favorito iš šios šalies, tarsi portugalų kinas mano lauke nelabai egzistuotų. Visgi jis egzistuoja, tad atleiskite tie, kurie žavisi Portugalijos kinu. Nusprendžiau pažiūrėti, nes ilgai laikiau šį filmą rezerve, portugalų režisieriaus João Pedro Rodrigues filmą „Žaltvykslė“ (prot. Fogo-Fátuo) (2022), kurį rodė kurį laiką kino teatras „Skalvija“.

 

Šįkart neapsiriksiu sakydamas, kad filmas išskirtinai LGBTQ auditorijai. Nors daugelis kino kūrėjų protestuoja ir kuria savaip universalius filmus su gėjų ar lesbiečių pasakojimo linijomis, tačiau „Žaltvykslė“ man pasirodė išskirtinai homoseksualiai auditorijai, tačiau, aišku, nebūtinai. Filmas pasakoja apie merdintį Portugalijos karalių 2069 metais, į kurio laidotuves susirenka įvairiausio plauko transvestitai ir homoseksualai, neaiškios iš pirmo žvilgsnio tapatybės žmonės, kurie imituoja portugališkos kultūros elementus, todėl savaime tai lyg ir... parodija. Bet daug istorijos sukasi visgi praeityje apie tą patį, tik dar jaunąjį karalių Alfredą, kuris meta savo karališkai šeimai iššūkį ir, užuot gyvenęs įprastą aristokrato gyvenimą, bando tapti gaisrininku, nes jaučia ryšį su Portugalijos žeme, jam rūpi klimato kaita, išsaugoti senus medžius, tačiau šis sprendimas jį nuveda visiškai kitų patirčių linkme – gaisrininkų mokykloje jis susižavi vyrais, pastebi jų erotiškumą, nuogumą, įsivaizduoja jų gašlumą ir aistrą, o labiausiai jis susibendrauja su juodaodžiu Alfonsu.

 

Filmas keistai trikdantis. Visiškai ne dėl to, kad kadre stambiu planu rodomi vyriški lytiniai organai, oralinis miške tarp skirtingų rasių jaunuolių, bet pati režisūra. Filmas kaip lėlių namelis, jis labai netikroviškas, karikatūrinis, tyčia angažuotas teatrališkai. Suprantu, kad režisierius siekė idėjinio kino, provokuoti ir brėžti ribas keliais probleminiais diskursais: klimato kaitos rūpesčiai, rasinė nelygybė, homoseksualumo tema bei darbininkų klasės ir monarchų luomo atskirties problema.

Filmas provokuojantis, tačiau be aiškios artikuliacijos, nes pasirinktas muzikos ir šokio prisodrintas teatras (tačiau iki filmo „Emilijos Perez“ kaip iki kosmoso), kuris kėlė šypsnį (tokia komedijos raiška), bet labiau man viskas panašėjo į erotinį absurdą, kurioje svarbiausias pamatas režisieriui tampa tiesiog reikšti erotines idėjas. Filmas trikdo, nes jo sąranga dvelkia mėgėjiškumu, neužtikrintumu, kuris iš dalies tampa ir paties filmo trūkumu ir lyg privalumu. Dainuojantys vaikai tarp medžių, neišvysta naivi Alfonso ir Alfredo aistros istorija tyčia fragmentiška, tad žiūrovui nėra laiko nei suvokti šios linijos prasmės, nei susitapatinti. Visgi pagalvojau, kad režisierius galėtų kurti kažką panašaus į italų Tinto Brasso produkciją, gal net estetišką pornografiją, tačiau meninio filmo vizijoje viskas atrodė pernelyg sąlygota ir priminė ne taip seniai Kino pavasaryje matytą argentiniečių režisieriaus Luis Ortega filmą „Žokėjus“, kuriame panašiomis priemonėmis, tik labiau išvystas siužetas ir raiška, priminė „Žaltvyklsę“. Rekomenduočiau tik labai specifinio kino žiūrovui, deja, man filmas nepatiko. Gerai, kad filmo trukmė viso labo 1 valanda ir 7 minutės, bet vis tiek prailgo.

 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Laimingiausia mergina pasaulyje" / "Luckiest Girl Alive"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikėjausi komercinio ir linksmo filmo, žiūrėdamas Mike Barker režisuotą juostą „Laimingiausia mergina pasaulyje“ (angl. Luckiest Girl Alive) (2022), bet gavau tokią šablonais struktūruotą psichoterapinę vienos merginos istoriją. Kiek mačiau, lietuvių jaunimui labai patiko šis filmas, nutariau jį pasižiūrėti vien iš „va-bank“, nieko pernelyg nesidomėjęs, kas iš to išėjo?

 

Filmas literatūrinis ir statytas pagal Jessica Knoll romaną, kuri, beje, pati šiam filmui adaptavo ir scenarijų, pakeisdama kai kurias detales, ypač istorijos pabaigą. Tas iškart mano akiai matėsi, kad filmas išlaiko dviejų laikų (praeities ir dabarties) šokinėjimo struktūrą. Istorija pasakoja apie suaugusią moterį Ani Faneli (aktorė Mila Cunis), stereotipiškai dirbančią madingame žurnalo skiltyje apie moteriškus dalykus rašytoja. Nepamenu kiek, bet labai daug tokių panašių filmų sukuriama. Kodėl ne kokia picų kepėja? Bet tiek to. Ani tuoj ištekės už turtingo vyruko Luko (aktorius Finn Wittrock), bet, kaip jau aišku nuo pat pradžių, ji nemyli to Luko, o Lukas nelabai domisi pačia Ani, santykiai lyg ir neblogi, tačiau daugiau formalūs. Potenciali alkoholikė Ani motina Dina (aktorė Connie Britton) taip trokšta, kad dukra ištekėtų už pinigų maišo, kad to net neslepia nuo dukters, jog asmeninė laimė tėra tik materialūs dalykai. Žodžiu, viskas labai stereotipiška.

 

Stereotipinė atrodo ir pati Ani, ji meluoja, užsiima saviapgaule, dirbdama ir bendraudama su Luku ji nesijaučia savimi, o dažniausiai tiesiog bando įtikti ir atrodyti didmiesčio rafinuota ir ambicinga moterimi, tačiau netrukus sužinome, kad ji anaiptol ne visada tokia buvo. Praeities scenos papasakoja apie Ani išgyvenimus mokykloje, kai jai teko išgyventi kitų mokinių patyčias, prievartą ir net vaikų sušaudymo išpuolį. Ani dvejoja, ar po tiek metų eiti į viešumą, rizikuoti Luko reputacija ir prabilti, bandyti išgyti, ar apsimesti, kad nieko niekada neįvyko? Žingsnis irgi, kaip žinia, nuspėjamas...

 

Filmas, nors ir pastatytas neblogai, medžiaga lyg ir gera, bet viskas jau kine matyta ir analizuota. Tiesą sakant, vietomis buvo nuobodoka. Ne dėl to, kad neturėčiau kokios nors empatijos Ani, bet kaip iš filmo kaip kūrinio visada tikiesi bent cinkelio to, ko nebūtum pagalvojęs, matęs, pajautęs. Deja, „Laimingiausia mergina pasaulyje“ tampa, nors ir aktualia prievartos ir gijimo tema, bet tenka pripažinti, labiau skirta masiniam žiūrovui, kuris nelabai reflektuoja ir menkai kur susiduria su tokiais filmais. Ar tai filmas, kuris keičia gyvenimus? Toli gražu. Bet svarstydamas apie šviesiausią šio filmo aspektą, pagalvojau apie tas prisigėrusias paaugles, kurias išprievartauja tie patys nevaldomi apsvaigę paaugliai. Gal jiems ir būtų toji atsvara ir paskata atkreipti dėmesį, kad tai nėra „nieko tokio“, o bet kuri prievartos trauma iš esmės formuoja viso likusio gyvenimo savijautą ir vertę, kaip ir pačios Ani. Toks didaktinis filmas su akivaizdžiai suformuotu pamokymu.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.4

 

Maištinga Siela

Meksika: 20 stulbinančių ir neįtikėtinų faktų apie Meksiką ir jos kultūrą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

20 Šokiruojantys ir netikėti Faktai Apie Meksiką

 

1. Meksika turi 69 oficialias kalbas: iš jų viena yra ispanų, o likusios 68 – vietinės indėnų kalbos, kurioms taikoma ta pati juridinė galia kaip ir ispanų. Tai daugiau nei bet kurioje kitoje Šiaurės ir Pietų Amerikos šalyje.

 

2. Meksika yra namai nykštukiniams triušiams: pasaulyje yra tik viena triušių rūšis (pilkasis Volcano Rabbit arba Zacatuche), gyvenanti kalnuose, kurių buveinė yra tik Meksikos ugnikalnių regione, aplink Popokatepetlį ir Ištaksiuatlį.

 

3. Pirmoji žemyne spausdinta knyga buvo Meksike. Meksikas buvo pirmasis miestas Amerikos žemyne, kuriame 1539 m. įkurta spaustuvė ir atspausdinta pirmoji knyga.

 

4. Aukščiausias kalnas neturi sniego kepurės: Pico de Orizaba – aukščiausias Meksikos kalnas, viršijantis 5600 metrų, – dėl klimato kaitos sparčiai netenka savo nuolatinės sniego kepurės, ir prognozuojama, kad ji visiškai išnyks per dešimtmetį ar du.

 

5. Meksikos upė teka po jūra: Jukatano pusiasalyje yra povandeninė upė, tekanti cenotės (natūralaus šulinio) viduje, esančioje vandenyno dugne. Tai optinė iliuzija, kurią sukuria sieros vandenilio sluoksnis, skiriantis gėlą ir sūrų vandenį.

 

6. Pasaulio mažiausias ugnikalnis yra Meksikoje. Cuexcomate ugnikalnis Pueblos mieste yra tik 13 metrų aukščio ir laikomas neaktyviu. Jis net turi vidinius laiptus turistams.

 

7. Skaitytojų trūkumas sprendžiamas unikaliu būdu. Knygų pardavimas yra toks mažas, kad vyriausybė retkarčiais taiko politiką, leidžiančią žmonėms bilietais už viešąjį transportą atsiskaityti perskaičius ištraukas iš knygos.

 

8. Pietų Amerika prasideda Meksikoje. Geografiniu požiūriu, didžioji dalis Meksikos yra Šiaurės Amerikos plokštės dalis. Tačiau Meksikoje yra daug daugiau Lotynų Amerikos, nei Šiaurės Amerikos savybių.

 

9. Terminas „Meksikos filtras“ (gelsvai rudas atspalvis), naudojamas filmuose ir televizijoje vaizduojant dykumos peizažus, tapo vizualiu Meksikos, ypač pasienio regionų, stereotipu.

 

10. Meksikas sėda. Meksiko miestas pastatytas ant senovinio ežero dugno ir kasmet grimzta nuo 10 iki 30 centimetrų. Tai daro jį vienu greičiausiai grimztančių didmiesčių pasaulyje.

 

11. Meksikiečių kalba nėra ispanų. Nors dauguma kalba ispaniškai, patys meksikiečiai savo kalbą dažnai vadina tiesiog „mexicano“, pabrėždami savo kalbos ir kultūros unikalumą, kuris apima tūkstančius nahuatlų (actekų kalbos) ir kitų vietinių kalbų žodžių.

 

12. Miestas, apipintas vienu milžinišku voratinkliu. Teksaso valstijos miesto Ocampo gyventojai kartais susiduria su fenomenu, kai ištisi rajonai būna padengiami milžinišku voratinkliu, sukurtu tūkstančių vorų, kurie susijungia migracijos metu.

 

13. Pasaulio turtingiausias žmogus buvo meksikietis (ilgiausią laiką). Verslininkas Carlos Slim Helú ne vienerius metus buvo laikomas turtingiausiu žmogumi pasaulyje pagal Forbes žurnalą, o jo turtas yra sukauptas iš telekomunikacijų, prekybos ir bankininkystės.

 

14. Meksika – kaktusų valstybė. Nors Meksika yra žinoma dėl tekilos, daugiau nei 500 iš 1500 pasaulio kaktusų rūšių auga tik Meksikoje.

 

15. Užkariautojai nevalgė kukurūzų. Ispanų konkistadorai iš pradžių atsisakė valgyti kukurūzus (pagrindinį actekų maistą), manydami, kad jie tinka tik gyvuliams, o vietoj to vertino kviečius.

 

16. Meksika turi JAV atiduotų teritorijų. Po Meksikos ir Amerikos karo 1848 m. Meksika prarado didžiulę teritoriją, kuri tapo JAV valstijomis, įskaitant visą dabartinę Kaliforniją, Nevadą, Jutą ir dalis Arizonos, Naujosios Meksikos, Kolorado ir Vajomingo.

 

17. Didžiausia piramidė pasaulyje yra Meksikoje. Didžioji Čolulos piramidė Pueblos valstijoje (isp. Gran Pirámide de Cholula) pagal savo pagrindo tūrį yra didesnė nei Cheopso piramidė Egipte. Ant šios piramidės ispanai pastatė bažnyčią.

Gran Pirámide de Cholula

 

18. Meksika turi unikalią Kalėdų tradiciją. Oachakos valstijoje kasmet švenčiama „Noche de Rábanos“ (Ridiko naktis), kurioje žmonės kuria sudėtingas skulptūras iš didžiulių ridikėlių.

 

19. Tekilą gamina tik vienas regionas. Tikila, skirtingai nuo daugumos alkoholinių gėrimų, gali būti gaminama tik penkiose Meksikos valstijose, o pagrindinis regionas yra Chalisko valstija.

 

20. Meksika – vėliavos pagerbimas po mirties. Jei Meksikos vėliava nusidėvi, ji negali būti tiesiog išmesta. Ji turi būti sudeginama specialioje ceremonijoje su kariniais pagyrimais. Tai šokiruojančiai griežta ir simboliška taisyklė.

 

Maištinga Siela

Vinilinė Plokštelė: Kelly Clarkson – When Christmas Comes Around...Again (Deluxe edition) [vinyl / LP] (2025)

 

Informacija apie albumą:  Kelly Clarkson – When Christmas Comes Around...Again (Deluxe edition) [vinyl / LP] (2025) 

***

Kelly Clarkson kalėdinis albumas „When Christmas Comes Around...“ (išleistas 2021 m.) buvo atnaujintas ir pakartotinai išleistas „Again“ (liet. Vėl) versija, kuri yra Deluxe leidimas. Nors pats muzikinis turinys buvo įrašytas anksčiau, šis atnaujintas leidimas įtraukė naujas dainas, išleistas vėlesniais metais, ir buvo skirtas pasiūlyti pilnesnę bei patobulintą kalėdinę kolekciją. Naujoji versija, įskaitant fizinius formatus, pavyzdžiui, vinilo plokšteles, dažnai pasirodo rinkoje per Kalėdų sezoną, o kai kurios fizinės plokštelės buvo numatomos išleisti 2025 m. rudenį.

Šis albumas išsiskiria tuo, kad jame atsiskleidžia platesnis šventinių emocijų spektras, nei įprasta kalėdinėje muzikoje. Be linksmų ir tradicinių dainų, Clarkson įtraukė ir asmeniškų, apmąstymų kupinų originalių kūrinių, kurie atspindi sudėtingesnius jausmus, pavyzdžiui, vienišumą ar išsiskyrimą švenčių metu. Tokie kūriniai kaip „Christmas Isn't Canceled (Just You)“ ir „Merry Christmas (To the One I Used to Know)“ pavertė albumą ne tik šventiniu fonu, bet ir psichologine drama, rezonuojančia su tais, kurie per Kalėdas išgyvena sunkumus. Clarkson pati pabrėžė, kad albumas skirtas pripažinti, jog šventinis laikotarpis visus užklumpa skirtingose gyvenimo situacijose.

Atnaujintoje versijoje, kuri kartais vadinama Deluxe Version, papildomai įtraukti tokie kūriniai kaip originali daina „You For Christmas“ ir populiari klasikinė daina „Sleigh Ride“. Šie papildymai papildo jau esamą albumo dainų sąrašą, kuriame yra ir įspūdingi duetai: „Santa, Can't You Hear Me“ su Ariana Grande ir „Glow“ su country žvaigžde Chris Stapleton. Šios dainos leido Clarkson pademonstruoti savo puikius vokalinius gebėjimus įvairiuose muzikiniuose stiliuose – nuo džiazo klasikos iki orkestruotų pop baladžių.

Maištinga Siela

Vinco Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly" vertimai į kitas kalbas

Kuo ypatinga lietuviška genetika ir lietuvių DNR? Tyrimai stebina: nesame tokie genetiškai panašūs su slavais

 

Maištinga Siela

 

Pasirodo, atsižvelgiant į naujausius archeogenetikos ir populiacinės genetikos tyrimus, lietuvių genetinė sandara atskleidžia stulbinantį Europos praeities vaizdą, metantį iššūkį tradiciniams istoriniams naratyvams, kurie lietuvius dažnai grupavo su slavais. Šie moksliniai atradimai rodo, kad lietuviai yra unikali genetinė „laiko kapsulė“, išsaugojusi bruožus, menančius periodus gerokai prieš atsirandant šiuolaikinėms Europos etninėms grupėms.

 

Lietuvių genetika išsiskiria nepaprastu Vakarų medžiotojų-rinkėjų (angl. Western Hunter-Gatherer) paveldo išsaugojimu, kuris siekia 88–100 % kai kurių genomų. Šis Ledynmečio kraujas yra toks pat, koks randamas 10 000 metų senumo skeletuose. Autosominiai tyrimai patvirtino, kad lietuviai genetiškai atsiskyrė nuo kitų Rytų europiečių populiacijų prieš maždaug 12 800 metų, dar iki susiformuojant slavų tapatybei. Šis unikalus genofondas išliko dėl geografinės izoliacijos – Baltijos regiono pelkės, tankūs miškai ir upės sukūrė natūralų barjerą, kuris neleido didelėms Neolito ūkininkų, atėjusių iš Anatolijos, migracijos bangoms transformuoti vietos populiacijos.

 

Nors motinos linijos išliko stabilios, lietuvių Y-DNR (tėvo linijos) atspindi du didelius, bet skirtingus įvykius. Apie 3000 m. pr. Kr. iš Ponto-Kaspijos stepės atkeliavo Jamos kultūros raiteliai, atsinešę bronzą ir genetinę signatūrą R1a Z280 haplogrupę, kuri šiandien randama 35–45 % Lietuvos vyrų. Antrasis srautas, maždaug apie 500 m. pr. Kr., buvo tylesnis – tai N1C haplogrupė, atkeliavusi iš Uralo ar Sibiro regiono per finougrų tautas, kurios atkeliavo prekybos keliais. Šis Sibiro žymeklis šiandien randamas 30–40 % Lietuvos vyrų ir yra genetinis derinys, retai aptinkamas Vakarų ir Pietų slavų bei germanų populiacijose, pabrėžiant genetinę distanciją.

 

Ypatingas genetinės studijos atradimas yra lietuvių motinos linijų (mtDNR) stabilumas. Haplogrupės, tokios kaip U5B, žymimos kaip vienos seniausių genetinės kilmės linijų Europoje, siekiančios Mezolitą. Nepaisant Y-DNR (tėvo linijų) svyravimų, atėjūnai iš stepių nesunaikino vietinių medžiotojų-rinkėjų, o susijungė su jomis, vesdami vietos moteris. Tyrimai patvirtina, kad lietuvių motinos kilmė išliko nepaprastai stabili net per didžiausius istorinius sukrėtimus, įrodant, kad moterys išliko įsišaknijusios savo žemėje.

 

Genetiniai duomenys kategoriškai paneigia idėją, kad lietuviai yra kilę iš slavų. Nors LDK elitas ilgus amžius kalbėjo slaviškomis kalbomis (gudų kanceliarine, vėliau lenkų), kaimo gyventojai prisilaikė savo kalbos, tradicijų ir genetinės sandaros. Skirtingai nei Lenkijoje ar Balkanuose, kur fiksuojamas iki 80 % Y-DNR populiacijos pasikeitimas, Lietuvos Y-DNR linijos išliko tvirtos. Be to, nustatyta, kad Šiaurės Rytų slavai (rusai, baltarusiai, ukrainiečiai) nepakeitė Baltus, o absorbavo – jų genofonde randama ta pati N1C haplogrupė, liudijanti apie Baltų genetinį palikimą tose teritorijose, todėl slaviška tapatybė dažnai buvo lingvistinė revoliucija, o ne genetinė migracija.

 

Genetikos tyrimai lietuvius apibrėžia kaip gyvą priešistorinės Europos liekaną, išlaikiusią genetinį unikalumą per tūkstančius metų. Ši unikalumas pasireiškia ir dabar tiriamais, ne iki galo paaiškintais bruožais, tokiais kaip didesnis raudonų plaukų alelių (10–12 %) pasiskirstymas, padidėjęs neandertaliečių genų srautas ir unikalios adaptacijos. Kartu su lietuvių kalba, kurią lingvistai laiko labiausiai archajiška gyvąja indoeuropiečių kalba, genetiniai atradimai patvirtina, kad lietuviai išsaugojo seną, izoliuotą ir labai reikšmingą Europos genetinio žemėlapio dalį, kuri, kaip manoma, buvo prarasta amžiams.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Christine Jorgensen – pirmoji garsi amerikiečių translytė įžymybė, pakeitusi lytį iš vyro į moters

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu pasakojimus apie mažiau matomus ir žinomus žmones bei jų gyvenimus, kurie padarė didelį pokytį visuomenėje. Šįkart apie Christine Jorgensen, pirmąją JAV žymų asmenį, kuri pakeitė iš vyro į moterį lytį. Tenka pripažinti, kad ji nebuvo pirmoji pasaulyje, galgi net pačioje JAV, tačiau tai pirmąkart toks viešas pareiškimas, kuris buvo taip plačiai matomas JAV-ose ir žmogus to neslėpė. Bet viską nuo pat pradžių...

 

Gyvenimas iki lyties pakeitimo operacijos

 

George'as Williamas Jorgensenas, jaunesnysis, gimė 1926 m. gegužės 30 d. Bronkse, Niujorke. Jis augo darniame, viduriniosios klasės rajone ir buvo vienintelis šeimos vaikas. Tėvai jį auklėjo kaip berniuką, tačiau jau nuo pat ankstyvosios vaikystės George'as jautė gilų diskomfortą dėl savo lyties. Jis apibūdino save kaip drovią, jautrią ir silpnos fizinės būklės vaiką, kuris labiau mėgo žaisti su mergaitėmis ir domėtis moteriškais dalykais, o ne tradicinėmis berniukiškomis veiklomis. Jis visuomet jautėsi „įkalintas“ ne savo kūne, nors dar neturėjo žodžių ar sampratos apibrėžti savo jausmams.

 

Po vidurinės mokyklos baigimo 1945 m., George'as buvo pašauktas į JAV kariuomenę ir tarnavo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Tiesa, jo tarnyba buvo nekombatantinė – jis dirbo klerku. Kariuomenėje George'as ir toliau jautėsi nepritampantis, o privalomas vyriškumo įvaizdis tik sustiprino jo lyties disforiją ir gilų nerimą. Grįžęs iš tarnybos, jis ieškojo savo vietos gyvenime, dirbo įvairius darbus ir studijavo fotografiją, tačiau jį nuolat persekiojo vidinė sumaištis.

 

Prasidėjus 5-ajam dešimtmečiui, George'as aktyviai ieškojo atsakymų į klausimus apie savo tapatybę. Jis domėjosi psichologija ir medicininiais straipsniais. Svarbus lūžis įvyko, kai jis perskaitė knygą apie hormonus ir lyties raidą. Ši informacija padėjo jam suprasti, kad jo jausmai nėra tik homoseksualumas, kaip jis anksčiau manė, bet greičiau susiję su lyties tapatybės nesutapimu. Apsisprendęs keisti gyvenimą, George'as pradėjo bendradarbiauti su keliais JAV gydytojais. Galiausiai, 1950 m. jis iškeliavo į Kopenhagą, Daniją, kur medicinos praktika lyties pakeitimo srityje buvo pažangesnė, ir ten pradėjo hormonų terapiją, o vėliau – ir chirurgines procedūras, kurios jį galutinai transformavo į Christine Jorgensen. Taigi, jo istorija iki lyties keitimo buvo kupina vidinės kovos, drovumo ir desperatiško ieškojimo būdų tapti savimi.

 

Gyvenimas po lyties pakeitimo operacijos

 

Grįžusi iš Danijos 1952 metų pabaigoje jau kaip Christine Jorgensen, ji akimirksniu tapo didžiule tarptautine sensacija. Jos sugrįžimas į Niujorką sulaukė precedento neturinčio žiniasklaidos dėmesio – „New York Daily News“ antraštė „Ex-GI Becomes Blonde Beauty“ (Buvęs karys tampa šviesiaplauke gražuole) katapultavo ją į populiariosios kultūros centrą. Šis viešumas, nors ir nebuvo jos tikslas, suteikė jai unikalų šansą kalbėti apie savo patirtį. Tačiau tėvai, George'as ir Florence Jorgensenai, parodė nepaprastą paramą; jie viešai palaikė dukterį, o tai buvo esminis faktorius jos gebėjimui atlaikyti milžinišką spaudimą.

 

Visuomenė, nors ir nustebinta bei didžiąja dalimi nesuprantanti translytiškumo sąvokos, buvo užvaldyta smalsumo. Ji buvo 50-ųjų metų žvaigždė, o tai Christine leido pasitraukti nuo buvusios kuklios fotografo karjeros ir tapti pramogų pasaulio atlikėja. Ji sėkmingai dirbo kaip naktinio klubo dainininkė, kabareto atlikėja ir scenos aktorė, demonstruodama savo naująjį moteriškumą. Šis darbas jai leido ne tik išsilaikyti finansiškai, bet ir naudoti sceną kaip platformą, kurioje ji galėjo kontroliuoti savo įvaizdį ir viešąjį pasakojimą, užuot tapus vien tik medicininės keistenybės objektu.

 

Vis dėlto, gyvenimas jai nebuvo lengvas. Nors viešai ji buvo žvaigždė, saugumo ir teisinės problemos nuolat ją persekiojo. Christine negalėjo gauti teisinio lyties pripažinimo savo gimimo liudijime, o tai sukeldavo problemų keliaujant ir kitose biurokratinėse situacijose. Labiausiai skaudus buvo momentas 1959 m., kai ji negalėjo ištekėti už savo sužadėtinio Howardo J. Knoxo, nes Niujorko valstijos įstatymai neleido susituokti. Nors jai ir teko patirti visuomenės panieką ir neapykantą, ypač iš konservatyvių sluoksnių, ji niekada nesislėpė. Jos strategija buvo atvirumas ir tiesmukiškumas – ji aktyviai važinėjo po JAV universitetus skaitydama paskaitas, kuriose aiškino apie translytiškumą, kovojo su mitais ir edukavo visuomenę.

 

Christine Jorgensen paliko didžiulį kultūrinį ir psichologinį poveikį. 6-ajame dešimtmetyje ji tapo veidu reiškinio, kuriam daugelis neturėjo žodžio. Ji nebuvo pirmoji lytį keitusi moteris, bet tapo pirmuoju simboliu Amerikoje, įrodžiusiu, kad translyčiai žmonės egzistuoja ir gali gyventi autentišką gyvenimą. Jos istorija, kuri buvo plačiai aprašyta 1967 m. autobiografijoje, suteikė vilties ir įkvėpimo ateinančioms translyčių asmenų kartoms, o jos vieša kova prisidėjo prie lyties tapatybės sampratos perkėlimo iš medicininio kuriozo į žmogaus teisių ir tapatybės klausimą.

 

Iki pat mirties 1989 m. Christine išliko aktyvi viešojoje erdvėje, nors ir nebe tokia intensyviai kaip pirmaisiais metais. Jos viešasis gyvenimas buvo nuolatinis balansas tarp glamūro ir aktyvizmo. Ji demonstravo, kad translytis asmuo gali būti sėkmingas, mylimas ir normalus visuomenės narys, nors pati patyrė ir didelį skausmą, ir nusivylimą dėl nesugebėjimo įgyti pilnaverčių teisių. Jos drąsa tapo tyliu, bet galingu įkvėpimo šaltiniu, leidžiančiu vėlesnėms kartoms lengviau siekti pripažinimo ir lygybės.

Christine Jorgensen mirė 1989 m. gegužės 3 d., būdama 62 metų, nuo šlapimo pūslės ir plaučių vėžio.

 

Tai tiek šįkart!

 

Maištinga Siela