Discipline and Digitize: Why Foucault's Panopticon Theory Is More Relevant Than Ever

 

Hello,

 

The All-Seeing Eye: How Bentham’s Panopticon Defined Modern Surveillance

 

The Panopticon is an architectural and utopian concept devised by the English philosopher and social reformer Jeremy Bentham in 1785. The name itself is derived from the Greek words pan (all) and optikon (seeing), translating directly to "all-seeing." Bentham envisioned this design as the optimal blueprint for any institution requiring supervision, such as a prison, hospital, school, or factory, aiming to achieve perfect efficiency in human management with minimal staffing and expenditure.

 

The core architectural feature of the Panopticon is its circular structure with cells built along the perimeter. Crucially, each cell has two windows: one large window facing the exterior to maximize internal lighting, and one facing the central inspection tower. This central tower, the supervisor's station, is where the brilliance of the design manifests. The interplay of light and shadow created by the external windows ensures that the supervisor can always see the occupants, but the supervisor remains unseen and unidentifiable from the cell due to the light direction.

 

The true genius of this model lies not in physical coercion but in its psychological impact. Because the observer is situated in a dimly perceived central position, the inmates can never be certain whether they are being watched at any given moment. This perpetual state of uncertainty forces the observed to assume that they are under constant surveillance. As a result, they are compelled to behave at all times as if the supervisor were vigilant, effectively transforming the power dynamic.

 

The Panopticon thus induces a fundamental shift in social control: external control becomes internalized. The supervised individual becomes their own self-overseer, internalizing the norm of surveillance and disciplining their own conduct. Instead of requiring a large number of guards or the use of physical force, the system operates automatically through the assumption—and fear—that power could be focused on them at any instant.

 

Despite its conceptual perfection, the Panopticon was rarely built to Bentham's exact specifications. However, its idea soared beyond architecture, becoming a powerful metaphor for modern power relations, especially during the latter half of the 20th century. The French philosopher Michel Foucault, in his influential work Discipline and Punish, championed the Panopticon as the ultimate symbol and analytical tool for the modern disciplinary society. Foucault argued that the Panopticon perfectly demonstrated how power transitioned from public, ritualized executions to a subtler system of continuous observation, discipline, and normalization applied across schools, hospitals, and all public institutions.

 

Foucault’s analysis is highly relevant today, as digital technologies have birthed new, far more efficient forms of the Panopticon, often termed the digital panopticon. Widespread surveillance cameras, the comprehensive collection of online data, and social media tracking all enable governments and corporations to access information and subtly influence our behavior, even as we remain unaware of who is watching and when.

 

Ultimately, the Panopticon is more than just a structural model. It serves as a stark example of the mechanics of power, illustrating how perpetual, though unverified, observation breeds a culture of self-discipline. It reveals that power functions not primarily through repression, but productively—shaping and normalizing individual conduct so that people become compliant members of society, having effectively assumed the role of the unseen overseer over themselves.

 

Sincerely,

 

A Rebellious Soul

Panoptikumas – kas tai? Filosofo Michel Foucault metaforos pritaikymas technologijų amžiui

 

Sveiki,

 

Panoptikumas yra utopinė architektūrinė idėja, kurią 1785 m. sugalvojo ir aprašė anglų filosofas bei socialinis reformatas Jeremy Benthamas. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių pan (viskas) ir optikon (matymas), kas tiesiogiai reiškia „viską matantis“. Ši koncepcija buvo sumanyta kaip idealus prižiūrimojo pastato, pavyzdžiui, kalėjimo, ligoninės, mokyklos ar gamyklos, modelis, siekiant pasiekti nepriekaištingą efektyvumą prižiūrint žmones minimaliomis sąnaudomis.

 

Pagrindinis Panoptikumo architektūrinis sprendimas yra žiedinis pastatas su kameromis, išdėstytomis per perimetrą. Kiekviena kamera turi du langus: vieną didelį, nukreiptą į išorę, kad apšviestų kameros vidų, ir vieną, nukreiptą į pastato centrą. Pastato centre yra centrinis bokštas – prižiūrėtojo buveinė. Būtent centrinio bokšto ir išorinių langų sukuriamas šviesos ir kontrasto žaismas yra esminis: prižiūrėtojas visada gali matyti prižiūrimuosius, bet pats lieka nematomas ir neidentifikuojamas dėl apšvietimo krypties.

 

Šio modelio genijus slypi ne fizinėje prievartoje, o psichologiniame poveikyje. Kaliniai, dėl prižiūrėtojo pozicijos tamsiame centre, negali žinoti, ar jie yra stebimi konkrečiu momentu, ar ne. Taigi, galia įgyja naują formą: ji tampa neapibrėžta, tačiau nuolatinė ir automatinė. Nežinomybė priverčia kalinius daryti prielaidą, kad jie yra stebimi visą laiką. Todėl jie nuolat elgiasi taip, tarsi prižiūrėtojas būtų budrus.

 

Panoptikumas veda prie esminio socialinės kontrolės pokyčio: išorinė kontrolė internalizuojama. Prižiūrimasis tampa savo paties prižiūrėtoju – individas pats įsisavina priežiūros normą ir disciplinuoja savo elgesį. Užuot reikalavus didelio prižiūrėtojų skaičiaus ar fizinės jėgos, sistema veikia automatiškai, per prielaidą ir baimę, kad galia bet kada gali būti nukreipta į tave.

Michelis Foucault

 

Nors Panoptikumas, kaip fizinis pastatas, nebuvo plačiai įgyvendintas, jo idėja tapo galinga modernios galios metafora, ypač XX a. antroje pusėje. Prancūzų filosofas Michelis Foucault savo įtakingame veikale „Disciplinuoti ir bausti“ Panoptikumą pavertė šiuolaikinės disciplinuojančios visuomenės simboliu ir analizės įrankiu. Anot Foucault, Panoptikumas parodė, kaip galia perėjo nuo viešo ir ritualizuoto bausmės vykdymo prie subtilesnės, nuolatiniu stebėjimu pagrįstos disciplinos ir norminimo sistemos, taikomos mokyklose, ligoninėse ir visose viešosiose institucijose.

 

Šiandien Foucault analizė yra ypač aktuali, nes skaitmeninės technologijos sukūrė naujas, dar efektyvesnes Panoptikumo formas, dažnai vadinamas skaitmeniniu panoptikumu. Visuotinė stebėjimo kamerų sistema, duomenų rinkimas apie kiekvieną mūsų žingsnį internete, socialinių tinklų sekimas – visa tai leidžia valdžiai ir korporacijoms prieiti prie informacijos ir daryti įtaką mūsų elgesiui, mums patiems nesuvokiant, kas mus stebi ir kada.

 

Taigi, Panoptikumas yra ne tik architektūrinis modelis. Tai yra galios mechanikos pavyzdys, iliustruojantis, kaip nuolatinis, nors ir nepatvirtintas stebėjimas, sukuria autodisciplinos kultūrą. Jis atskleidžia, kaip galia veikia ne represijomis, o produktyviai, formuodama ir normindama individų elgesį taip, kad jie taptų paklusniais visuomenės nariais, patys sau primetę nematomo prižiūrėtojo funkcijas.

 

Maištinga Siela

Kas yra neoliberalizmas, kokie jo bruoažai, politika? Paaiškinimas su pavyzdžiais

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Neoliberalizmas yra ideologija ir politikos modelis, atsiradęs XX amžiuje, pasižymintis stipriu įsitikinimu laisvosios rinkos mechanizmais ir reikalaujantis minimalaus valstybės kišimosi į ekonomiką ir socialinį gyvenimą. Ši doktrina remiasi klasikiniu liberalizmu, tačiau iškelia dar didesnę vertybę individualiai atsakomybei, laisvai prekybai, konkurencijai ir pelno siekimui. Neoliberalizmo esmė yra valstybės aparato ir biurokratijos apribojimas, siekiant, kad rinka taptų pagrindiniu ir efektyviausiu išteklių paskirstymo ir visuomenės organizavimo mechanizmu.

 

Nors neoliberalizmo intelektualinės ištakos siekia XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius, pats terminas buvo sugalvotas anksčiau, o dabartinė reikšmė galutinai įsitvirtino vėliau. Pirmą kartą terminas „neoliberalizmas“ buvo pasiūlytas 1938 metais Paryžiuje vykusiame Walterio Lippmanno kolokviume (Colloque Walter Lippmann). Šio susitikimo tikslas buvo apibrėžti naują liberalizmo formą, kuri galėtų atsakyti į Didžiosios depresijos ir totalitarinių režimų iššūkius. Tačiau šiuolaikinė, kritinė ir plačiai vartojama prasmė, apibūdinanti laisvosios rinkos fundamentalizmą, atsirado tik 1980-aisiais, kai ši politika pradėta masiškai įgyvendinti Vakaruose.

 

Tikruoju neoliberalizmo pakilimu ir globaliu įsigalėjimu laikomas laikas nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo pradžios, ypač Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Šios ideologijos įgyvendinimo lyderiais tapo Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher ir JAV prezidentas Ronaldas Reaganas. Pagrindiniai neoliberalizmo bruožai apima privatizaciją (valstybinių įmonių pardavimas privačioms rankoms, pvz., britų geležinkelių privatizavimas), dereguliaciją (vyriausybės nustatytų taisyklių ir kontrolės panaikinimas, ypač finansų sektoriuje, siekiant padidinti konkurenciją), valstybės išlaidų mažinimą socialinėms programoms (pavyzdžiui, švietimo ir sveikatos apsaugos srityje), laisvą prekybą ir tarptautinių kapitalo srautų liberalizavimą. Be to, esminis bruožas yra profesinių sąjungų galios mažinimas ir darbo rinkos lankstumo didinimas.

 

Filosofai ir politologai neoliberalizmą vertina itin kontroversiškai. Vokiečių–korėjiečių filosofas Byung-Chul Han, kurio knygą dabar skaitau, neoliberalizmą traktuoja kaip naujo tipo išnaudojimo sistemą, kuri pakeičia gamyklos darbininką verslininku. Anot jo, ši sistema nenaudoja išorinės disciplinos ir prievartos, o verčia individą pačiam tapti savo išnaudotoju. Neoliberalizmo subjektas savanoriškai save verčia pasiekti maksimalų našumą, o bet kokia nesėkmė interpretuojama kaip asmeninės kaltės rezultatas, o ne sistemos trūkumas. Taip pat žymus geografas ir socialinių mokslų teoretikas Davidas Harvey neoliberalizmą apibrėžia kaip politinį projektą, skirtą klasės galiai atkurti ir sustiprinti turtingųjų pozicijas, ypač per vadinamąjį „kaupimą per nusavinimą“ (angl. accumulation by dispossession).

 

Kiti kritikai, tokie kaip politologai, atkreipia dėmesį į tai, kad neoliberalizmas lemia didėjančią socialinę nelygybę ir turto koncentraciją visuomenės viršūnėje, tuo pat metu silpnindamas demokratinių institucijų galią korporacijų ir finansinių rinkų naudai. Pavyzdžiui, finansų rinkų dereguliacija JAV ir Europoje, vyravusi dešimtmečius, lėmė 2008 m. finansų krizę, kuri iliustravo rizikos perkėlimą ant visuomenės pečių, o pelno – privačioms rankoms. Tokie pavyzdžiai rodo skirtumą tarp deklaruojamo neoliberalizmo tikslo sukurti efektyvią konkurencinę aplinką ir realaus poveikio.

 

Lietuvoje neoliberalizmo idėjos įsitvirtino po Nepriklausomybės atkūrimo, ypač devintajame dešimtmetyje. Lietuva, pereidama nuo planinės ekonomikos prie rinkos, priėmė daugelį šios ideologijos principų: masinė privatizacija (pavyzdžiui, privatizacijos čekiais), griežta fiskalinė drausmė (valdžios išlaidų kontrolė) ir sparčiai liberalizuota ekonomika (laisvas kapitalo judėjimas, žemi mokesčiai verslui). Nors šie žingsniai padėjo integruotis į Vakarų rinkas ir skatino ekonomikos augimą, jie taip pat sukėlė nemažai socialinių problemų, įskaitant didelę pajamų nelygybę, masinę emigraciją ir viešojo sektoriaus (pvz., švietimo ir sveikatos apsaugos) finansavimo stygių.

 

Šiandien Lietuvos politinėje ir ekonominėje sistemoje vyrauja neoliberalūs mechanizmai, kurie kritikuojami už nepakankamą socialinės atskirties mažinimą ir per didelį visuomenės gerovės palikimą rinkos valiai. Viešojoje erdvėje diskutuojama, kaip subalansuoti laisvosios rinkos privalumus su būtinybe stiprinti socialinę apsaugą ir viešąjį gėrį, siekiant sukurti tvaresnę ir teisingesnę visuomenę, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva išlieka viena iš šalių, kur nelygybė yra ryški Europos Sąjungos kontekste.

 

Jūsų Maištinga Siela

#9 Bašaras (Bashar): Visatos sandara – viena dalelė, Didysis sprogimas – iliuzija, mokslo ir dvasingumo susijungimas

Sveiki,

 

Toliau pateikiu Bašaro žinutę, čenelingo būdu perduodamą per kanalą Darryl Anka tokią kaip ir santrauką.

 

Bašaras pradeda savo mokymą paaiškindamas fundamentalų Visatos vienovės principą, remdamasis Pirmojo spinduliavimo (Prime Radiant) analogija. Jis teigia, kad viskas fizinėje visatoje, ką matome kaip daugybę atomų ir dalelių, iš tiesų yra sudaryta iš vienos vienintelės dalelės. Ši hipotetinė dalelė neturi masės ir juda begaliniu greičiu, o tai leidžia jai būti visur vienu metu, atrodant, jog ji yra šalia savęs pačios milijonus, milijardus kartų. Ši begaliniu greičiu save atkartojanti dalelė ir yra tai, ką mes suvokiame kaip daugybę skirtingų dalelių materiją. Tokiu būdu Bašaras iliustruoja, kad atomai, sudarantys mūsų kūną, kitų žmonių kūnus, planetą, žvaigždes ir visą fizinę visatą, yra viena ir ta pati dalelė, veikianti universaliuoju „laiko dalijimosi režimu“.

 

Remiantis šiuo fiziologinės vienovės principu, Bašaras pabrėžia kiekvieno individo absoliučią ir lemiamą įtaką Visatai. Kadangi viskas yra ta pati dalelė, bet koks mūsų vibracijos, geometrinio rašto ar net mažiausias minties pokytis paveikia tos vienos dalelės trajektoriją. Dėl šios priežasties, pakeitus dalelės kelią savyje, šis pokytis neišvengiamai paveikia kiekvieną kitą jos kombinaciją, t. y. visą fizinę Visatą. Bašaras tvirtina, kad net menkiausias piršto judesys ar minties elektros srovė mūsų smegenyse keičia visos fiziologinės Visatos spektrą. Todėl, kai mes keičiame save, mes tiesiogine prasme pakeičiame visą Visatą, sukuriančią naują, unikalią ir egzistuojančią tik toje akimirkoje tikrovę.

 

Ši koncepcija neatsiejama nuo Bašaro dieviškumo sampratos. Jis skiria „Vieną“ (The One) nuo „Viso Kas Yra“ (All That Is), pastarąjį vadindamas Dievu. „Vienas“ yra homogeniška, nepertraukiama egzistencijos patirtis, kuri pati neturi savęs suvokimo ar patirties, panašiai kaip „niekas“, kuris yra ne neegzistavimas, o nediferencijuota būsena. „Visas Kas Yra“ yra savaime sąmoningas „Vieno“ aspektas, kuris atsiranda per pirmąjį atspindį. Siekdamas suvokti save, „Vienas“ turėjo sukurti „kitą“ – atspindį, kuris leistų sustiprinti savo paties „ašybę“. Šis savaime sąmoningas aspektas nuolat atspindi save per vibracinius raštus, kas sukuria iliuziją, kurią mes vadiname Kūrinijos plėtimusi.

 

Bašaras aiškina, kad Didysis Sprogimas ir tariamas Visatos plėtimasis į išorę tėra iliuzija. Iš tikrųjų viskas vyksta tame pačiame „momento taške“, kuris tėra Čia ir Dabar. Visos erdvės, laikas, paralelinės realybės ir dimensijos yra tik skirtingi vibraciniai atspindžiai, perspektyvos tame pačiame vieninteliame momente. Viskas yra sudaryta iš sąmonės, o sąmonė yra savęs suvokimas, atsiradęs dėl savęs atspindžio per „kitą“. Todėl viskas, kas egzistuoja, net ir, pavyzdžiui, uola, yra sąmoninga savuoju būdu, atspindėdama save per mus, stebėtojus, taip pat patvirtinančius jos atskirą egzistenciją.

 

Pagaliau Bašaras siūlo sutaikyti mokslą ir dvasingumą per sąmonės priėmimą. Jis pabrėžia, kad mokslas negali sukurti išsamios Visatos teorijos neįtraukęs sąmonės, nes ji yra pati egzistencijos kokybė. Jis pateikia pyrago analogiją: jei mes esame tik pyrago gabalėlis, o mūsų gabalėlyje yra sąmonė, tai ir visas pyragas (Visa Kas Yra) turi turėti šį ingredientą. Kalbėdamas apie religijas, Bašaras teigia, kad visi Dievo vardai – Dievas, Alchasa, Jehova, Šviesa – tėra skirtingos archetipinės išraiškos, skirtingi to paties „Viso Kas Yra“ kampai, kurie tarnauja unikalioms kultūroms. Būtent šie archetipai, įskaitant ir mūsų pačių unikalų individualumą, leidžia beribei Kūrinijai patirti save pačiais įvairiausiais būdais. Kiekvienas esame Dievo archetipas, patiriantis save unikaliu požiūriu.

 

Maištinga Siela

Kas yra čenelingas (kanalizavimas)? Paaiškinimas su pavyzdžiais

Sveiki, skaitytojai,

 

Čenelingas yra reiškinys, kai asmuo, vadinamas kanalu (medium arba channeler), teigia priimantis ir perduodantis žinias, patarimus ar informaciją iš neįprastų šaltinių, kurie dažnai identifikuojami kaip dvasinės būtybės, aukštesnės sąmonės, angelai, ateiviai ar kolektyvinės sąmonės. Šis terminas apibūdina ne fizinę komunikaciją, bet proto būseną, kurios metu kanalas, dažnai būdamas tam tikrame transo ar meditacinės būsenos lygyje, tampa tarsi tarpininku tarp šių neįprastų šaltinių ir fizinio pasaulio auditorijos. Šnekamojoje lietuvių kalboje šis reiškinys dažniausiai vadinamas tiesiogiai adaptuotu terminu čenelingas. Kiti galimi lietuviški variantai ar sinonimai apima transavimą, kanalizavimą arba tiesiog informacijos perdavimą per kanalą, tačiau „čenelingas“ yra populiariausias ir labiausiai įsitvirtinęs.

 

Šiuolaikinė čenelingo samprata ir populiarumas atsirado santykinai neseniai, nors pats reiškinys turi gilias šaknis. Čenelingo, kaip specifiškai įvardinto judėjimo, ištakos siekia XIX a. vidurį, kai JAV klestėjo spiritualizmas (tikėjimas, kad gyvieji gali bendrauti su mirusiųjų sielomis), kurio metu mediumai per seansus priimdavo žinutes. Tačiau terminas „channeling“ išpopuliarėjo daug vėliau, aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, Vakarų pasaulyje išplitus Naujojo amžiaus (New Age) judėjimui. Būtent šis judėjimas suteikė reiškiniui platesnį filosofinį pagrindą, nutolstant nuo vien mirusiųjų dvasių iškvietimo ir orientuojantis į aukštesnių, visatos lygmens būtybių, pavyzdžiui, ateivių ar kolektyvinės sąmonės, žinučių perdavimą.

 

Vieni garsiausių pasaulyje čenelingo pavyzdžių, suformavusių šiuolaikinį judėjimą, yra Jane Roberts (1929–1984), kuri teigė priimanti žinias iš entiteto, vadinamo „Seth“. Jos knygos, tokios kaip „Seth Speaks: The Eternal Validity of the Soul“ (liet. „Setas kalba: amžinas sielos galiojimas“), tapo Naujojo amžiaus klasika ir pristatė idėjas apie paralelines realybes bei sąmonės galią. Kitas žinomas pavyzdys – J. Z. Knight, kuri teigia kanalizuojanti „Ramtha“ (35 000 metų senumo iš Atlantidos) žinias, o jos perduotos mokyklos mokymai sulaukė didelio atgarsio. Taip pat paminėtinas ir Darryl Anka, kanaluojantis ateivį, vardu Bašaras, kurio žinutės, kaip matėme, yra itin populiarios internete ir yra išleistos knygų pavidalu.

 

Čenelingo reiškinys yra gyvas ir Lietuvoje, kur veikia ar veikė įvairūs asmenys, teigiantys esantys kanalai. Nors galbūt Lietuvoje nėra tokios pasaulinio lygio figūros kaip „Seth“ kanalas, vietos erdvėje yra žinomų asmenų, perduodančių žinias iš aukštesniųjų šaltinių, kartais identifikuojamų kaip Kristaus, Mergelės Marijos, angelų ar kitų kosminių būtybių energijos. Šios žinios dažnai publikuojamos, vyksta vieši seansai, seminarai. Viena ryškiausių čenelingų – Violeta Petraitienė, kuri išleido ne vieną knygą lietuvių kalba. Tačiau, skirtingai nei Vakaruose, Lietuvos čenelingo bendruomenė dažnai linkusi labiau sieti žinias su tradicinėmis dvasinėmis ar religinėmis figūromis.

 

Visuomenės požiūris į čenelingą yra labai nevienareikšmis. Naujojo amžiaus ar dvasinės literatūros bendruomenėje jis vertinamas kaip įkvėpimo šaltinis, būdas gauti aukštesnę išmintį, paguodą. Šiuos tekstus ir seansus vertinantys žmonės pabrėžia, kad svarbiausia yra ne tai, kas tas būtybes siunčia, o kokia yra žinučių kokybė ir ar jos atsiliepia žmogaus asmeninei patirčiai. Kita vertus, mokslinė bendruomenė ir daugelis tradicinių religinių institucijų čenelingą vertina skeptiškai arba kritiškai. Mokslininkai linkę aiškinti šį reiškinį kaip psichologinį – šių žinučių šaltinis dažnai siejamas su kanalo pasąmone, haliucinacijomis, sapnais, disociaciniais sutrikimais ar tiesiog sąmoningu mitų kūrimu komerciniais tikslais, o tai kelia abejonių dėl jo patikimumo ir autentiškumo.

 

Jūsų Maištinga Siela

#8 Bašaras (Bashar): seksualinė energija ir Kundalini

 

Sveiki,

 

Tęsiu Bašaro, tarpdimensinės būtybės, ateinančios į žmogiškąjį pavidalą ir transliuojančias čenelingo būdu mums žinutes. Šįkart apie seksualinę energiją.

 

Bašaras dar viename įraše detaliai paaiškina seksualinės energijos prigimtį ir jos aukštesnę paskirtį, teigdamas, kad tai yra kur kas daugiau nei vien fizinis aktas. Jis pabrėžia, kad seksualumas yra visų skirtingų žmogaus lygmenų suderinimas (angl. alignment). Šis aktas įžemina aukštesniąją energiją į fizinį kūną ir atveria kūne kanalus, kurie leidžia palaikyti ryšį su aukštesniuoju dvasiniu lygmeniu. Iš esmės, tai yra grandininės grandinės užbaigimas, kuris suteikia galimybę „žaibui“ suderinti visus centrus ir užtikrinti aiškią komunikaciją su aukštesniaisiais lygmenimis.

 

Atsakydamas į klausimą apie lytinių santykių metu vykstančius energetinius mechanizmus, Bašaras mini, kad čakros susilygina ir aktyvuojama Kundalini energija. Šiuo metu žmogus galingai energetiškai prisijungia prie daugiau paties savęs ir prie visos Kūrinijos. Aktas taip pat aktyvuoja tam tikrus genetinius žymenis. Seksualinės energijos pliūpsniai su kiekvienu širdies dūžiu pasklinda po pasaulį vadinamuoju šviesos greičiu ir panardina aplinkinius į ryšio, harmonijos ir integracijos vibracijas.

 

Bašaras kategoriškai atmeta idėją, kad seksas turėtų būti naudojamas tik dauginimuisi. Anot jo, bet koks veiksmas tampa „nereikalingu“ tik tada, kai trūksta aiškios komunikacijos tarp visų dalyvių ir aiškaus sutikimo, pagrįsto panašia vibracija. Jei intymumas yra paremtas apgaule, apgaudinėjimu, slaptumu, dominavimu ar kontrole – jis tampa nereikalingas. Tačiau jei tai vyksta abipusiu susitarimu, teikia malonumą, stiprina tarpusavio ryšius ir padeda kiekvienam (ar visiems santykių dalyviams) atrasti daugiau savęs – jis yra naudojamas teigiamai ir gali būti labai dvasingas.

 

Kalbėdamas apie seksualinės energijos perteklių, Bašaras pataria nukreipti šią energiją į kitas kūrybinės raiškos formas. Jis pateikia pavyzdį, kai pašnekovas, kuris teigia jaučiantis seksualinės energijos perteklių, stabdo save nuo knygos rašymo dėl baimės, jog nepavyks finansiškai. Bašaras paaiškina, kad kūrybiškai save blokuojant ir jaučiant nusivylimą dėl neišreikštos kūrybos, susikaupia kūrybinės energijos perteklius, kuris vėliau nori pasireikšti kitais būdais (šiuo atveju – per seksualumą). Sprendimas – pradėti rašyti ir nukreipti tą energijos srautą į paties žmogaus pageidaujamą kryptį.

 

Galiausiai, Bašaras liečia ir sudėtingesnius intymumo aspektus. Jis teigia, kad pavydas kyla tik tuomet, kai žmogus tiki, kad jam kažko trūksta ar kad jis negauna to, ko jam reikia, – tai „vargšelio“ (poor me) apibrėžimas, o ne neišvengiama žmogaus patirties dalis. Kalbant apie celibatą ir dvasinį mokymą, kad troškimas yra visų kančių šaknis, Bašaras teigia, kad tikroji kančios šaknis yra pasipriešinimas prigimtinei savasties tėkmei (resistance to the natural self). Celibatas tėra leidimo lapelis tiems, kurie bijo peržengti ribas. Tačiau bet koks veiksmas, įskaitant ir intymų, yra iš esmės neutralus ir gali tarnauti tiek pozityviam, tiek negatyviam tikslui, priklausomai nuo ketinimo ir sąžiningumo sau, su kuriuo jis yra atliekamas. Svarbiausia – nuoširdžiai tyrinėti, kodėl renkamės daryti tai, ką darome.

 

Maištinga Siela

Knyga: Álvaro Enrigue "Išsvajotos tavo imperijos"

Alvaro Enrigue. „Išsvajotos tavo imperijos“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 224.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Garsus meksikiečių rašytojas, šešių romanų autorius, Alvaro Enrigue (g. 1969) man pažįstamas iš puikaus romano Staigi mirtis (Rara, 2021). Anuomet knyga padarė didelį įspūdį ir tapo viena mėgstamiausia tuo metu perskaitytų grožinės literatūros kūrinių. Asmeniškai nudžiugau, kai sužinojau, kad leidykla Rara išleis dar vieną A. Enrigue knygą pavadinimu Išsvajotos tavo imperijos (ispn. Tu sueño imperios han sido), kurį į lietuvių kalbą vertė Simonas Bernotas.

 

Anuomet Staigi mirtis pasižymėjo itin intelektualiai paradoksalia istorinių buvusių ir tariamų įvykių eiga, kuri vertė įsitraukti į dailininko M. Caravaggio intriguojantį žaidimą. Labai panašų laikotarpį, tik kiek ankstesnius laikus – tiksliau 1519 m. lapkričio mėnesį – vaizduoja rašytojas savo naujausiame romane Išsvajotos tavo imperijos. Pasirinkęs actekų, vietos vadinami tenočiais, perspektyvą, jis kuria tarsi atsakomąją istorijos versiją europietiškai ekspansinei nusistovėjusiai tiesai. Nenuostabu, nes viską, ką mes paprastai žinome ir išmanome apie indėnų tautas Pietų ir Šiaurės Amerikoje, yra iš nukariautojų perspektyvos. Kitaip sakant, nugalėtojų niekas neteisia, jie rašo savo nugalėtojų istoriją, tad kaip iš tikrųjų vyko konkistadorų invazija į Naująjį pasaulį, tikriausiai, niekas iki šių dienų nė nežino. A. Enrigue atveria būtent tą galimą, nutylėtą perspektyvą kaip atsakomąjį baltosios rasės užkariautojų suformuotai istorinei tiesai.

 

Romanas iš dalies remiasi tikrais istoriniais įvykiais. Pernelyg nenukrypdamas nuo tiesos, autorius iš tikrųjų panaudoja konkistadoro Hernando Korteso asmenybę ir jo kapitonus, tiksliai perteikia datas, istorinius įvykius, kai Korteso armija su žirgais, tenočiams iki tol nežinomi suvėrimai (elniai be ragų), įžygiuoja į vieną garsiausių iki šių dienų actekų miestą Tenočtitlaną (isp. Tenochtitlan), įsikūrusį prie Tekosko ežero. Vėlesniais laikais šios vietovės bus gerokai apgriautos ir nusausintos bei įkurta dabartinė Meksikos sostinė. Šiandien šie griuvėsiai lankomi turistų. Taigi, romane veiksmas vyksta iš esmės vieną dieną šiame europiečiams atėjūnams magiškame ir keistos architektūros didingame mieste, kurį dažnai konkistadoras palygina su Florencija, Venecija ir Ispanijos miestais.

 

Nors romanas labai intelektualus, tačiau jį suprasti nesunku. Autorius pokštauja, montuoja istorines žinomas tiesas su actekų kultūros palikimu. Paprastai mes apie actekus žinome, kad jie buvo didingi, bet kartu labai žiaurūs dėl savo aukojimo ritualų. Pagrindinis Tenočtitlano imperatorius Moktesuma ir jo žmona-sesuo Atotoštli taip pat realiai egzistavę Korteso laikais valdovas ir valdovė, kurie įsileidžia atėjūnus į miestą. Niekas nesupranta, kodėl imperatorius juos priima kaip svečius, tačiau tai dar viena pasyvumo ir kartu paradoksaliai valdovo politinis galybės apreiškimas. Tai, kas europiečiams atrodo kaip pralaimėjimas, kitoje kultūroje gali būti kaip laimėjimas. Europiečiai išsigandę, jie net neabejoja, kad tas svetingumas nukariautojams tėra iliuzija, tad netrukus bus užpulti ir nugalėti. Moktesumos filosofija apie konkistadorus: „Jei kas nors ir ketina juos turėti, tai turime būti mes, ir jei juos sukultūrinsime, jie taps miesto puošmena; jei išmokysime juos drąsos, jų ugnies lazdos padės mūsų kariams (p. 129).“ Taigi valdovas mąsto apie naują „prijaukinimo“ diplomatijos būdą, nes konkistadorai jiems tėra laukiniai, kurie turi mokytis jų kultūros. Tai juokinga, nes būtent analogiškai apie vietos gyventojus galvoja patys europiečiai.

 

Svarbi indėnų ir europiečių kultūros sandūroje jungiamąja dalimi tampa kunigas Agilaras, 10 metų praleidęs majų nelaisvėje ir pramokęs jų kalbos, todėl geba išversti iš majų į ispanų kalbą. Taip pat vergė princesė Malinali (Doña Marina), kuri moka majų ir geba išversti iš vietos nahuatlių kalbos pačiam Agilarui. Iš esmės tai vertimas iš vertimo, kas savaime primena „sugedusį telefoną“, jis netikslus, prarandantis tikrovės emocijas, interpretuojamas. Galima sakyti, kad politiniai pokalbiai, derybos ir karo paskelbimai didele dalimi priklauso nuo vertėjų ir jų geranoriškumo. Iš to kyla ne tik komizmas, bet ir nemaža romano intriga. Ar konkistadoro išprievartauto Malinali iš tikrųjų keršys savo skriaudėjui, kuriam verčia pokalbyje su imperatoriumi metu?

Álvaro Enrigue

 

Kitas svarbus romano dėmuo – psichodelinis efektas, kurį kuria ne vien svaiginantys grybai ir kaktusų sultys, nuo kurių priklausomas liūdnasis imperatorius, bet ir pats pasakojimo būdas. Užkariautojai per maisto valgymo ceremoniją taip pat apsvaigsta, patys to nenutuokdami. Jie ima bastytis po imperatoriaus rūmus ir miestą klaidžiais architektoniškai sukonstruotais vieną į kitą panašiais keliukais, nė nenutuokdami, ar regi tikrovę, ar haliucinacijas. Rašytojas vedžioja veikėjus po didingą ir hipnotizuojantį miestą, išgyvenantį paskutines šlovės actekų metus, leidžia jiems gyventi iliuzijų pasaulyje, kurti strategiją apie išsvajotas imperijas. Beje, eilutė paimta iš Pedro Calderono, baroko laikotarpio ispano dramaturgo Gyvenimas – tai sapnas pjesės. Šiaip romane yra ne viena aliuzija ir ne vienas intertekstualumas su kitais svarbiais Lotynų Amerikos ir Ispanijos kūriniais, kuriuos, manyčiau, pastebės jau patys intelektualiausi ir labiausiai apsiskaitę. Taigi haliucinacija romane sukuria dviprasmybę, būseną, kada užkariautojai, kuriems jau viena koja priklauso šis didingas miestas, nebesupranta, ar jie laimėtojai, ar pačios imperijos kaliniai. Tas nesuvokimas, nors ir komiškas, tačiau jis sukuria actekų ir paties imperatoriaus Moktesumos pranašumą prieš svetimšalius.

 

Kaip ir romane Staigi mirtis, taip ir Išsvajotos tavo imperijos autorius naudoja panašią pašaukojimo struktūrą – jungia istorinius ir išmonės aspektus. Dažnai A. Enrigue vertinamas kaip intelektualus, bet žiniomis neperkraunantis rašytojas, manau, tą sušvelnina dažnai iš paradokso išgaunamas absurdas ir humoras. Nepaisant to, autorius poetiškas: „Tačiau labiausiai jį kankino melancholija. Įgimta arba galbūt nulemta pareigų. Nuo tam tikro amžiaus, karaliaus Akamapičlio palikuonys susilpnėdavo, įsibaimindavo ir nuliūsdavo. Vyrai, įpratę deginti šventyklas, griauti miestus ir plėšti širdis kaip pomidorus, vieną dieną pabudę dukart pagalvodavo prieš pakeldami nuo žemės brangakmenį (p. 70-71).“

 

Be poetikos svarbios pasakojimo detalės, actekų kultūros atributai, ceremonijos, žudymo aktai, besijungiantys su didingojo miesto kiemo baseinėliais, gėlėmis, šokoladu ir tuo pačiu pūvančia mėsa, dvokiančiu senu krauju ir išmatų rankiotojais: „.... tegul saulė niekada nesudegina tau kaklo, kai žengsi pirmyn, Tlakaelelio anūke, ir tegul tavo pirštai niekada nensusitepa, kai šluostysiesi užpakalį (p. 139).“ Kurdamas iškilmingas actekų kultūros ritualus, žodžius ir veikėjų mintis, atrodo, Enrigue šaržuoja, tarsi tyčia kuria iš žemosios kultūros aspektų aukštąją ir tariamai didingą actekų kultūros galybę, todėl atsiranda toks lengvas netikros didybės įspūdis, tai, ką galbūt dabar vietos Meksikos tautelės linkę sudvasinti, ieškodami savo šaknų.

 

Visgi man asmeniškai Staigi mirtis patiko kur kas labiau, nei šis naujasis autoriaus romanas. Pats Alvaro Enrigue parašė Benui Arvydui Grigui (laiškas kaip įvadas publikuojamas knygoje), Rara leidyklos įkūrėjui, laišką, kuriame aiškina vietovardžių ir vardažodžių rašybos niuansus, kurie iš esmės nemažai skaitant apsunkina teksto suvokimą. Gerai, kad knygos pradžioje duotas veikėjų sąrašas, nes tų vardų ir pareigybių maišatyje sunku išskirti besiaudžiančius politinius barjerus ir suvokti, kaip toji kultūrų sandūra persisluoksniuoja. Manau, knygos skaitymą apsunkino ir mano paties neišmanymas apie konkistadorus ir actekus, nes tai palyginti labai tolimi kultūriniai atšvaitai, paprastai padrikai ir paviršutiniškai girdėti istorijos pamokose ar matyti kokiuose nors filmuose. Nepaisant to, romanas kaip idėjinis kūrinys labai pavykęs, paties autoriaus parašytas maro laikotarpiu 2020-2022 (taip jis vadina pandemiją), vilioja tikrovės ir istorinės perspektyvos provokacijomis, bet labiausiai žavi tas išgautas kažin koks vaikiškas smalsumas tyrinėti istoriją kaip vieną didelę galimą žaidimų aikštelę su skirtingomis galimomis žaidimo baigties galimybėmis. Man knyga išties patiko.

 

Maištinga Siela