Kaip išgyventi, kai nebėra dėl ko gyventi?

Sveiki visi,

Žinau, kaip kartais žmogui pritrūksta jėgų ir, rodos, tuoj palūši. Visai neseniai perskaičiau Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kur užfiksuota alinanti ir atkakli žmogaus kova su gyvenimu. Visada galvojau, kad su gyvenimu nereikia kovoti, juk jis draugas, tačiau, kai atsiduri tokiose lagerių sąlygose, nori nenori turi susikurti kažkokį tikslą, turi nuolat sau ir gyvenimui įrodinėti, kad esi už jį stipresnis. O juk ir mes patys kartais patenkame į kitokį lagerį – sielos ir dvasios lagerį, kada alkstame Meilės ir Šviesos.

Štai viena iš labiausiai Dalios Grinkevičiūtės įkvepiančių miniatiūrų, kuria skubu pasidalyti su Jumis, skaitytojai. Nes perskaičius pagalvojau, kad šie Dalios žodžiai gali būti pritaikyti juodžiausiomis gyvenimo valandomis. Bet kiekvienas, kaip sakant, į esmę kirviu prasikerta eketę pats.

Pridedu:

Mano šviesiam, geram, mylimam žmogui!

Žemėje daug blogio, abejingumo, neapykantos, daug neteisybės, neužtarnautos nuoskaudos, išdavystės... Labai daug. Bet... yra ir kitokių žmonių. Žmonių, kurie bet kokią minutę ateis į pagalbą nepažįstamam žmogui ir tau taip pat. Tai geri, teisingi, nuoširdūs, kuklūs ir jautrūs, nepaperkami žmonės. Džiaukis, jeigu tu sutinki tokį Žmogų! Verta gyventi, kad yra tokių žmonių! Jų nedaug, bet yra. Apsidairyk aplink. Galbūt jis kur nors netoliese! Nors ir kaip siautėtų blogis, nors ir kokius tankius žiedus jis išskleistų, - tokių žmonių bus visada. Jų negalima išrauti su šaknimis, kaip negalima užmušti Šviesos, Gėrio, Žmoniškumo, Taurumo. Kai tavo sieloje bus tamsu, kai joje užges visos ugnys, - prisimink Juos. Ir Jie išties tau rankas.

69. VI. 25

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com