Knyga: Sergejus Lazarevas "Karmos diagnostika" (12 knyga)

Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu skaičiau Segėjaus Lazarevo paskutinįjį (dvyliktąjį) „Karmos diagnostikos“ tomą, kuris vadinasi neįprastai švelniai, gal net šiek tiek naiviai – „Gyvenimas kaip drugelio sparnų plevenimas“. Ši knyga Rusijoje pasirodė 2007 – aisiais, o Lietuvoje – 2009 – aisiais. Lazarevo metodai ir teikiamos situacijos visada gręžėsi į žmogaus ligas ir jų gydymą per Meilę. Ne kiekvienam jo knygos, nes jos labai stiprios, įtaigios tiek pasakojimu stiliumi, tiek energetiškai. Knygoje bandžiau aptikti ir 2012 – ųjų metų įvyksiančių dvasinį žmonijos sąmonės lūžio pėdsakų.

Štai čia ištrauka apie Kosminį kamertoną (muziką), kuri seniai nesilankė mūsų Žemėje, kad pakeltų ir suderintų mūsų Planetos ir kartu žmonių vibracijas su Kosminiais dėsniais. Manau, kad tai ryški aliuzija į Metatrono, SaLuSos ir kitų būtybių teigimus apie Kali Jugos pabaigą, kad galiausiai link mūsų artėja spinduliuotė, sąmonės ir pasąmonės šviesa, kuri atvers galimybes pakylėti savo vibracijas ir pagaliau nusimesti pasaulyje įsigalėjusią kapitalistinę nelygybės vergovę.

<...>

„Bet kuri gyvų organizmų populiacija periodiškai turi save suderinti su pagrindiniu Visatos ritmu, nes tai ne tik išsigelbėjimo, bet ir išgyvenimo laidas. O jeigu užgaištama suderinti, vietoj muzikos galime išgirsti kakofoniją. Visuomenė, peržengusi negrįžtamą ribą ir susilietusi su Dieviškumu, žūsta. Periodiškas derinimasis su Dieviškumu būna varginantis, bet suteikia galimybę apsivalyti ir pasikeisti. Periodiškai Visatoje skamba kamertonas, ir Dieviškumas mus aplanko net per mūsų valią. Ir transformacija būna tokia galinga, kad nepasiruošusieji žūsta. <...>

Tai, kad mūsų pasaulyje religija prarado savo galią ir panašėja į falsifikatą, o meilės ir dorovės samprata darosi reliatyvi, liudija tik paprastą ir akivaizdų faktą: pasaulyje seniai nebeskambėjo kamertonas, o Žemės seniai nelankė Dieviškoji logika. Prisiminkite, ką kalbėjo Kristus: „Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“. <...> Vienam kamertonas skambės kaip nuostabi muzika, o kitam, kuris nepasirūpino savo dvasia, - kaip skaudaus atpildo trimitas.“

Savo dvyliktoje „Karmos diagnostikos“ knygoje Lazarevas kritikuoja ir Froido psichoanalizės mokslą, kuris dalinai sumenkino didžiąsias pasaulio religijas. „Savų troškimų, savo gyvuliškojo prado išaukštinimas – štai iš principo ir visa psichoanalizė, tai pagrindinė priemonė, kaip žmogų vėl paversti gyvuliu.“ (p. 413) „Įsijungiu televizorių ir matau įprastą vaizdelį. Kažkurioje šalyje liaudis vėl piktinasi ir maištauja. Mat smuko ekonominiai rodikliai, pablogėjo gyvenimo kokybė. Žiniasklaidos priemonės trimituoja apie tai kiekvieną sekundę. O apie tai, kad degraduoja dorovė ir kultūra, niekas nekalba. Apie tai, kad homoseksualizmas užplūdo visas šalis, ir apie tai, kad visa tai yra dvasinio pakrikimo požymis, niekas nekalba. Juk rytoj jūs apsilankysite pas psichoanalitiką, ir jis įtikinamai bei aistringai jums aiškins, kad gėdijimasis ir moralė tik patologija, kad tai kenkia jūsų sveikatai ir pamerkęs akį jus stumtels prie kušetės, taigi prie svarbiausio dvasios ir kūno sveikatingumo instrumento.“ (414 – 415 p.). Galima, aišku, ginčytis dėl teisumo arba priimti kaip įdomią savotišką tiesą.

Šiaip knygoje properšom iškyla neįtikėtini dalykai ir hipotezės, pvz.: „greta dinozaurų liekanų mokslininkai aptikdavę keistus darinius – amorfišką masę, kurioje būdavę kaulų, akmenų ir pan. kažkuris mokslininkas iškėlė mintį, kad tai buvusi masė, kurią dinozaurai atrajodavę. Tiesiog jie neturėję užpakalinės išeinamosios angos ir žarnyno. Jie surydavę auką, suvirškindavę savo skrandyje ir paskui išvemdavę likučius <...> (p. 419)

Ir visgi, nors su daugeliu dalyku aš asmeniškai sutinku, ypač tai, kad reikia gyventi meilėje ir nieko daugiau ir gražiau už Meilę, nes Meilė ir yra Dievas, tačiau su kai kuriomis išvadomis linkčiau pasiginčyti. Segejus Lazarevas, manding, šiek tiek senamadis. Taip, jo atrasta technika ir mechanizmas labai veiksmingi, tačiau jo kai kurie požiūriai prasprūsta asmeniški ir, mano nuomone, senamadiškai. Toks jausmas, kad autorius laikosi senųjų valiutų, vagnorkių t.y. perdėm pernelyg senamadis. Akivaizdu, kad pasaulis keičiasi, keičiasi žmonija, atsiranda naujos tendencijos, energijos ir žmonijos išlikimo faktoriai, tačiau kartais skaitydamas užčiuopiu, jog užangažuota tai, kad žmonija byra, žmonijos dvasingumas byra ir viskas byra ir besikeičiantis pasaulis tėra tik destruktyvumo tramplynas. Net paties vaiko auklėjimas, toks įspūdis, kad sutvarkytas pagal senamadišką šeimos tradicijų santykį, atėjusį, sakyčiau, net iš puritoniškųjų XIX amžiaus laikų: „Kodėl šeimose išauga problemiški vaikai? Todėl kad pažeidžiama dviejų energijos srautų sąveika. Paprastai motina esti energijos atidavimo, nebaudžiamumo, pasitenkinimo, troškimų išsipildymo simboliu. Tai jaučiama pasąmoningai, biologiškai. O tėvas simbolizuoja troškimų tramdymą, jų apribojimą. Tėvas riboja ir baudžia, motina paglosto ir apgina. Tokioje šeimoje vaikas harmoningas, o jo dvasioje slypi daug meilės.“. (p. 422) Tai ką, grįžkime į XIX amžiaus šeimos sampratos laikus ir gyvenkime netobulėdami nė per nago juodymą? Galbūt. Juk kiek dabar daug skyrybų aplinkui, kiek pasimetusių vaikų, kurių tėvai keičiasi ir keičiasi. Tai visa karta, ateinanti visuomenė išaugs problematiška? Nemanau.

Šiaip visoje knygoje aprašomi įvairūs žmonių įvykiai, taikant karmos mechanizmą. Kartais mes net nesuvokiame, kad darydami neva gerą ir dorą iš tikrųjų žudome save ir aplinkinius, o darydami kažką neva blogą, tiesiog vykdome dievo valią, knygoje mokoma tai suvokti, suprasti savo ligų ir nelaimių priežastis. Yra nemažai pasamprotavimų apie bendrą žmonijos ir socialines klases, jų funkcionavimą, pvz.: „meno žmogus turi žengti visų priešakyje – jis juk aprašinėja dvasią. Kentėdamas ir kankindamasis jis visai visuomenei parodo, kas greitai ištiks ir visus kitus.“ (p. 428) „Bet kadangi blogis yra perdėtas gėrio garbinimas, jo sunaikinti neįmanoma. Blogis – tai mūsų aistros, tad bet koks stiprus prisirišimas, slopinantis meilę, virsta blogiu. Sunaikinti aistras ir troškimus įmanoma, bet tuomet numirsime ir mes, todėl pergalė prieš blogį – tai pergalė prieš savo aistras, tai kankinamas savęs transformavimas, o be meilės Dievui toks procesas būtų neįmanomas. Todėl realiame gyvenime ne visados viskas baigiasi laimingai“ (p. 430).

Šįkart daug cituoju, nes manau, kad knygoje yra begalės naudingos informacijos formuojant mūsų harmoningą gyvenimą. Visgi knygos pabaigoje Lazarevas pereina prie kur kas optimistiškesnių kalbėjimų apie žmonijos ir visos planetos išsaugojimą, kadangi Planeta ir mūsų energetika keičiasi. Vis kalbėdamas apie mūsų gyvenimo būdą iššaukiantį destrukciją, jis visgi skyrių pabaigoje pažymi, kad mato, jog ir pati Amerika ilgai buvusi Sovietų Sąjungos antiteze, pagaliau po truputį gręžiasi į dvasingumą, taip pradėdama lyginti visos Žemės žmonių energetiką į vienovę.

Įtariu, kad autorius rašydamas dvyliktąjį tomą net nenutuokė, kad šis – tai paskutinis tomas. Kiek žinau, po to Lazarevas pradėjo naują knygų ciklą, kaip auklėti vaikus ir t.t. Taigi paskutinė knyga tarsi turėjo būti apibendrinanti visų 15 metų jo darbo metų vaisius, tačiau kai kur man pasirodė šiek tiek papilstymas iš tuščio į kiaurą, juk esmė ta pati – mylėti, mylėti, mylėti. Tik naujos duodamos situacijos geriau įsisąmoninti pačiam skaitytojui ir pritaikyti tai praktiškai asmeninės dvasios evoliucijos eigoje. Veržimasis į Dievą tebėra ir tebebus pagrindinis žmogaus uždavinys.

Gaila, kad leidykla „Asveja“ nebeapsiėmė versti kito Lazarevo knygų ciklo, tačiau tai, ką daugeliui davė „Karmos diagnostika“, tikiu, tai buvo be galo įtaigu, stipru ir sukrečiančia. Aš pats šią knygą pradėjau skaityti penkiolikos metų ir pirmą kartą tada pajutau, kaip svarbu gyventi teisingai. Gal daugelis sakys, kad gyvenimas teisingai yra gyvenimas pagal Lazarevą, bet skaitant jo knygas, tik aklas žmogus nesupras, kad iš tikrųjų teisingas gyvenimas ne primestas autoriaus, bet tai gyvenimas pagal Meilę, kuri pranoksta viską.

Ir iš tikrųjų ši knyga ir visos „Karmos diagnostikos“ knygos tik patvirtina vieną ir tą patį – nieko Visatoje nėra galingesnio nei Dievas ir Meilė. Labai rekomenduoju visiems dvasios ieškotojams pirmiausia paskaityti Lazarevo tekstus, nes vakarietiškoji ezoterika tėra tik iliuzija, jog be pastangų gali gauti visko, ko tik nori. Viskam yra tam tikra kaina, o štai gyvenimiškos situacijos, kartais iki pat buitinių nuopuolių, tokių daug galima rasti „Karmos diagnostikoje“. Taip, tai sukrečia, gilu, pažadina ir ne viskas būna taip gražu ir miela, kaip Vakarų ezoterikoje, sakyčiau, Lazarevo knygas iš vis nepriskirčiau prie ezoterikos, tai nauja meilės ir gyvenimo filosofija. Skaitai knygą ir net nepajauti, kaip pradedi mąstyti pagal ją, atrinkti savo gyvenime situacijas ir pastebi, kaip viskas ima keistis. O ar viskas keičiasi į gerą, tai jau priklauso nuo jūsų ir tai, kaip jūs priimate informaciją.

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com