Lietuvos kariuomenė: ar reikia privalomos karo prievolės?

Sveiki visi,

Neveltui klausiu dėl Lietuvos kariuomenės. Pamenu savo vaikystę, žinot, kuo ji skiriasi nuo mergiotiškos vaikystės? Tau nuolat buvo primetama, jog anksčiau ar vėliau, jei nesimokysi ir neturėsiu vaikų, tave tuojau supakuos ir į armiją paims. Ir tikrai, nekenčiau vien šios minties, tačiau, kol atėjo jau mano laikas, Lietuvos kariuomenė tapo profesionali ir imami tik savanoriai. Karinė prievolė, man regis, buvo kažkas baisaus... O juk tiek baisių dalykų teko apie ją girdėti, o aštresnio liežuvio bobelės tik ir laidydavo replikas, kad tik iš kariuomenės grįžtama „tikru vyru“. Gal kai kurie ir grįždavo mulai, eržilai, praradę savo tapatų švelnumą patriarchato „pasaulėlyje“, kurį pavadinčiau priverstiniu lageriu, kada norom ir nenorom „kačialini“ raumenis, avimi sunkūs kerzai ir kas dvi savaites lendama po kirpimo mašinėle, kad palaikytum karišką, - apsaugok Juozai Statkevičiau, - stiliuką. Taip, vyriškumas karo, o reiktų sakyti gražiai, kaip mus mokė – šalies gynybos sektorius tikriausiai priaugina vyriškos – patiniškos agresijos, kuri tikriausiai neretai ir suprantama kaip „vyriškumas“. Štai sau galime ir pasiploti, kodėl šeimose tiek smurto, kodėl vyrai šiokie ar anokie. O jūs man pabandykite įrodyti, kad karinė prievolė prie to neprisidėjo?

Visai neseniai čia vėl pasirodė iš krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės lūpų gandai, kad dėl finansų gali būti, kad Lietuva vėl turės grįžti prie priverstinės karo prievolės. Iš vis man labai įdomi ta mūsų atsilikusi Lietuvos politikėlė, ji tokia niekinga, tokia pilna srutų ir dvokianti, bet niekada nepaliauja manęs stebinti. Kol mes beveik gerus du dešimtmečius vertėm jaunuolius norom nenorom eiti į katorgą – oops, norėjau pasakyti ginti ir mylėti tėvynės, Latvija jau seniausiai turėjo profesionalią kariuomenę ir apskritai visos Vakarų išsivysčiusios šalys turi tik profesionalios gynybos statusą. Tai ši sistema buvo paveldėta būtent iš Sovietų Sąjungos, kurioje reikėjo armijoje atsidžiaugti ilgus du metus.

Ar reikia Lietuvai atgal grįžti penkiais žingsniais atgal vien dėl to, kad biudžetinė karvė užtrūko ir nebebus pinigų kopūstienei ir kerzams pripirkti? Ir iš tikro, kodėl į balą metami tokie pinigai. Tik pamanykit, gynybai! Nuo ko mes ginamės? Gal patys nuo savęs? Vienas internetinis komentaras labai taikliai pasakė, jog su latviais mes niekada nekariausime, nes broliai, jei pultų lenkai, vis tiek mus suėstų, jei pultų rusai su baltarusiais, vis tiek mus suėstų. Esame per silpni savo tautine sudėtimi ir čia jums, vaikeliai, ne XX amžiaus pirmoji pusė ir nepasivaikščiojimas po partizanų miškelius, kai aplinkui tokie ginklai sukurti. Ir visgi, tada kam ta kariuomenė ir kam jos iš vis reikia? Ar tik čia ponia valstybė kartais nepraplauna nemažai pinigėlių? Apskritai, juk mokomasi kariuomenėje ne tiek gynybos, o kariavimo taktikos. Juk ginklai sklidini agresyvios energetikos, o vargšas žmogelis, užliūliuotas patriotiškų dainelių, vėl tampa įrankiu, jis ir vėl pavaldi pelė sistemai, kuri praplauna pinigus, užverbuoja nuobodžiaujantį jaunimą ir prikepa daug gražių karinių kotletų. Ir išties, mane tik tai stebina, kad Europoje nevyksta masinis karas, kai visi taip iš širdies ima „ginti tėvynę“, akivaizdu, kad nori nenori imi ir numatyti taikinį bei priešą.

Galbūt kas nors su manimi ginčytųsi dėl gynybos, primintų man istoriją, tą pačią Sausio 13 – ąją ir tuoj piestų man žertų, kad ir dabar lietuviai kai kurie, gal ne visi, stotų krūtinėmis už tėvynę. Galbūt. Dar kažkas juokavo, kad grąžinus karinę prievolę, pats jaunimas išsilakstys slėptis nuo valstybės į miškus, o aš tik palinksėjau galvelę, paklaksėjau akelėmis ir sakau: vaje, vaje, kaip diena, taip dar viena priežastis palikti Lietuvą. Dar kitas klausimas, ar vertybė gultis po tuo tanku, lyg neva taip ir beišreiškiama meilė tėvynei iš senesniosios kartos vis lyg girdžiu skundą, jeigu tą tanką galima apeiti. Juk gyvybė ne ką mažesnė vertybė! Galbūt ir reikia pasiruošti ginti save, savo šalį, bet aš ką noriu pasakyti... Apie bendrą tendenciją, kuri vyko ir Šaltojo karo metais. Jei ginkluojasi kaimynas, tai ir kitas kaimynas, žiūrėk, jau pabūklą tuoj šluostys. Jei apskritai nereikėtų nuo nieko mūsų ginti, gal ir pasaulis būtų ne toks agresyvus. Juk kiek milijardų kasmet JAV, Rusija, Šiaurės Korėja tiesiog meta į karinę galią, kai tuo tarpu žmogų pamaitinti galėtų. Juk mat, reik mylėti savo tėvynę! Tik kažin, ar ta meilė neiškreipta kitų tėvynių atžvilgiu, jeigu pradėtume nuo savęs, gal ir pasaulis pasikeistų, bet juk laboratorijos žiurkei nepasakysi, kad ji kilusi iš kanalizacijos, juk anarchistu ir kruvinuoju revoliucionieriumi išvadins ir pasiųs šieko pjauti.

Taigi ką aš norėjau pasakyti? Ogi tai, kad apskritai ta karo prievolės mokyklėlė suaugusiems man atrodo absurdiška. Aš jos niekada nepalaikysiu, nors ir niekinti negaliu. Tiesiog mums patiems reikia nuspręsti, kas mums geriau. Juk galiausiai turėtų būti referendumai, galiausiai turėtų kalbėti tauta, tie, kurie galbūt eitų į tas kariuomenes, o ne visokie „išrinktieji“, kurie vienaip ar kitaip yra paveikti politinių srovių, oligarchų ir kitų bepročių, kurie šika ir tapšnoja virš mūsų galvų, atsiprašau už išsireiškimą.

Juk pasaulis, juk ir ta pati Lietuva yra tokia tik dėl to, kad mes patys toleruojame, kad be mūsų vox popoli vyktų absurdo žaidimas. Reikia perskaityti taisykles, kad žinotum, kaip jas sulaužyti ir pakeisti. Kartais reikia nelįsti po tanku, o jį tiesiog apeiti. Kartais. Bet ne visada.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com