Pasitenkinimas - tai gyvenimo prasmė?

Sveiki visi,

Kaip svarbu vienišam žmogui surasti priežastį dėl ko gyventi. Labai svarbu. Teko kažkada turėti ilgiausią diskusiją su racionalaus tipo mąstančiu žmogumi, kuriam savo sunkiomis gyvenimo akimirkomis lyg ir sąmoningai, lyg pasąmoningai bandžiau guostis, kad man trūksta gyvenimo motyvacijos. O jis man beveik piktu tonu tarė – kokios dar motyvacijos? Kokios?! Jis nesuprato manęs arba suprato ir tai buvo jam nepriimtina.

Gyvendami mes kuriame dvejopą „laimės rūšį“ t.y. pasitenkinimas ir tikrasis džiaugsmas, kuris neprarandamas bent jau taip pat greitai kaip pasitenkinimas. Na, pasitenkinimas. Kaip tai atrodo? Gyveni savo paprastą žmogelio gyvenimą ir didžiausias tavo „džiaugsmo“ trumpalaikiais pakilimo taškais – tai pasitenkinimo forma, kuri kaip orgazmas trunka akimirka. O toliau grįžti į zombio būseną, ieškai kito pasitenkinimo – alkoholio, narkotiko, rūkalų, pirkinių, ko tik norite. Pasitenkinimo lygis labai platus. Tarkim gavus algą bėgti į parduotuves nusipirkti plastikinių iš Kinijos atgabentų niekniekių, (nes pirkiniai – tai trumpas pasitenkinimas), kurie gaminami iš Žemės resursų ir kažkam dar priedu krauna kapitalą. Štai tau ir pasitenkinimas, kai kaimynei Onutei iš Indijoje nukankintos karvutės odos vyras nupirko „Armani“ rankinę, o Onutės kaimynei Marytei ego nuosmukis, kad jos vyras nupirko tokią pat iš Gariūnų tik su suklastotu „Armani“ užrašu, nors tai tų pačių karvučių oda ir forma, siūvimas tas pats. Bet pasitenkinimo Marytė nejaučia, nes jos vyras negali taip patenkinti, kaip Onos vyrelis. Ir tokių pavydžių galima prikurti milijonus.

Tai pasitenkinimo laimė, kuri paremta niekalais, nesąmonėmis. Baisiausias, kad kažkas suformavo, jog taip reikia. Kažkas davė peno manyti, kad laimė yra sudaryta konkurencingumo principu. Toli žvalgytis nereikia, nes kokia valdymo sistema, toks ir žmonių laimės lygis. Gaila tik tai, kad žmonės nebeabsorbuoja dvasinio lygmens, ilgalaikio džiaugsmo, kuris yra vidinis ir besąlyginis, paremtas meile, o ne resursų eikvojimu ir masturbacija.

Bet kai nebelieka gyvenime motyvacijos, vidinio dvasinio lygmens, kuris teiktų džiaugsmo, vilties, o svarbiausia – pilnatvės, žmoguje įvyksta lūžis. Jis tampa pasitenkinimo lygmens primatas. Pasitenkinai ir likai patenkintas iki kito karto. Viskas. Ir su tokiais žmonėmis esu susidūręs labai daug kartų, to išmokė juos pats gyvenimas. Jie man sako: na, ko tu liūdi, zuikeli, nu ko ir vėl draskaisi ir depresuoji, juk gyvenimas yra gražus, pažiūrėk į mane. Pažiūriu aš į juos ir man noris dar labiau verkti. Jų laimė tokia tuščia, nes jų laimė – tik pasitenkinimas pinigais, sėkme, darbu, šunimi, puošniais namais, mašina, priklijuotais nagais, o jų asmeniniai gyvenimai suskeldėję kaip granitas.

Štai jums klausimai. Tai ką daryti žmogui, kuris yra savotiškas sistemos atmata, kuriam neužtenka tik pasitenkinti, o dvasinio resurso gėrybės ne visada išlaikomos širdyje dėl grubios sistemos, bendraminčių nebuvimo ir kitų sąlygų. Negi ir mums, stabilumo ir tikrosios laimės ištroškusiems žmonėms eiti ir užsidaryti į olas kaip budistams ir nebepriklausyti niekam, tik sau?

Kaip visada darau išvadą, kad niekas nesikeis, kol žmonės patys neatsibus ir nepanorės gyventi ne pasitenkinimo lygmenyje, o tikrosios laimės lygyje.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com