2013 m. kovo 11 d., pirmadienis

Knyga: Ian Caldwell ir Dustin Thomanson "Ketverto taisyklė" (The Rule of Four)



Sveiki visi,

Štai ir įveikiau ambicingą dviejų jaunų amerikiečių rašytojų Ian Caldwell ir Dustin Thomason knygą „Ketverto taisyklę“ (The Rule of Four), kurią buvau įsigijęs gal prieš kokius šešetą metų ir taip kirmijo ilgai mano knygų lentynoje, kad ėmiau ir perskaičiau. Na, knyga nelengvo formato, su tokia musės staiga nepritrėkši, kaip su laikraščiu. Viso labo knygą sudaro net 466 puslapiai ir gali pasmilkti rankos ją belaikant prieš miegą, bet tai nesutrukdė pasinerti į painią ir įdomią istoriją apie keturis studentus iš Pensilvanijos gyvenimą, kur atkasinėjamos viduramžių paslaptys. 

„Ketverto taisyklė“ – tai nuotykinio pobūdžio knyga, kuri 2004 metais sukėlė tikrą sensaciją, nes romanėlis ne šiaip sau iš piršto laužtas, bet prisodrintas įvairių galvosūkių, žinių apie Viduramžius ir Renesansą, studentiško šiuolaikinio gyvenimo užkulisius. Knyga man pasirodė kaip koks visokiausių nuotykinių ir stebuklinių knygų hibridas. Nors daug kas lygina ją su „Da Vinčio kodu“, tačiau man „Ketverto taisyklė“ toli nuo „Da Vinčio kodo“, veikiau tai Umberto Eco „Rožės vardas“ ir Rowling „Hario Poterio“ talmudų hibridas. Autoriai stengiasi tolygiai paskirstyti herojų gyvenimus ir mįslę, kurią per visą knygą bando išspręsti du studentai. Ir iš tikro, tas studentinis gyvenimas, nuolatinis bėgiojimas pas mergas, šventės, šokiai ir galvoje esanti misija priminė Poterį, o „Hypnerotomachia Poliphili“ (kuri iš tikrųjų egzistuoja!) kuriamos mįslės ir nuorodos su kriminaliniais niuansais jau primena Umberto Eco braižą. Bet kokiu atveju aš labai abejoju, ar autoriai kėsinosi į šiuos autorius, manau, jie tiesiog sekė savo idėjomis ir parašė gan neprastą populiariosios literatūros romaną, kuris patiks ir intelektualams, ir paprastiems nuotykių bei uždavinių literatūros mėgėjams.

Šiaip knyga yra tokio pobūdžio, kad ji greitai tave įtraukia ir prablaško nuo rutinos, ją įdomu skaityti ir gliaudyti. Kai ką galbūt nervins ir viską banalins studentų gyvenimas – jam, mano nuomone, buvo skirta per daug vietos, norėjosi, kad autoriai plėtotų labiau Umberto Eco liniją. Pabaigoje knyga tapo truputį nuobodoka, ilgas ėjimas prie finalo sukūrė pernelyg ištęstos ir bereikalingų gabaritų „priaugintos mėsos“, prikaišiotų bereikšmių apmąstymų įspūdį. 

Patys autoriai šią knygą rašė dviese, jie yra istorijos žinovai, matomai tyrinėję „Hypnerotomachia Poliphili“, todėl puikiai ir įtikinamai derino fikciją su istoriniais faktais, o kartais taip sulydė fantaziją ir faktus, kad buvo sunku atskirti, kur melas, o kur tiesa, ir net norėjosi lėkti ir bėgti goglintis; ar iš tikrųjų Florencijoje buvo taip deginami meno kūriniai, ar iš tikrųjų autoriai šitaip iššifravo penkių šimtų metų senumo kūrinį, ar tai tik jų sukurta fikcija?


Autoriai. Iš kairės: Dustin Thomanson ir Ian Caldwell


Šiaip nenuobodi knyga, labiau skirta pramogai, tačiau kartais pliūpteldavo kokia nors pastraipa ir pamąstymai apie gyvenimą, lyg visai iš kitos operos, tokie taiklūs, filosofiniais, gražūs, nebanalūs ir grakštūs, kad norėjosi net pasibraukti pieštuku, pvz. „Laikas yra ne kas kita, o tik matas, kuriuo matuojama mūsų atskirtis. Jei mes – tik mažutės dalelės neaprėpiamose tolybėse, po kadaise įvykusios sprogimo atskilusios nuo pirminės visumos, tuomet galima sakyti, kad egzistuoja mokslas, paaiškinantis mūsų vienatvę.“ (p. 248) Tekstą vertųsi Erika Liutkutė – Erichsmeier pakankamai gerai susidorojo su užduotimi, ji rado tinkamus žodžius ir įdomių sinonimų, nevengė išnašomis paaiškinti to, ko galbūt skaitytojai nesupras ir nesuvoks. Nors knyga atrodo pakankamai stora, tačiau jos nereikia bijoti, kadangi skaitosi greitai (taip pat ir šrifto dėka!) ir lengvai virškinasi. Čia rasite mažai psichologijos, nes, kaip jau minėjau, knyga skatina atsipalaiduoti, nei gliaudyti – įvykis seka įvykį, kriminalą kriminalas. Keista, kad ši knyga taip tyliai prasliūkino pro mūsų knygynus – gal todėl, kad per daug jau tokių kūrinių sukurta? Nemanau. Tiesiog trūko didesnio skandalo, kaip tai nutiko su „Da Vinčio kodu“, - beje, ši knyga man patiko labiau nei „Da Vinčio kodas“. Gal patiks ir jums.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą