Sveiki visi,
Štai ir įveikiau ambicingą dviejų jaunų amerikiečių rašytojų Ian Caldwell
ir Dustin Thomason knygą „Ketverto taisyklę“ (The Rule of Four), kurią buvau
įsigijęs gal prieš kokius šešetą metų ir taip kirmijo ilgai mano knygų
lentynoje, kad ėmiau ir perskaičiau. Na, knyga nelengvo formato, su tokia musės
staiga nepritrėkši, kaip su laikraščiu. Viso labo knygą sudaro net 466
puslapiai ir gali pasmilkti rankos ją belaikant prieš miegą, bet tai nesutrukdė
pasinerti į painią ir įdomią istoriją apie keturis studentus iš Pensilvanijos
gyvenimą, kur atkasinėjamos viduramžių paslaptys.
„Ketverto taisyklė“ – tai nuotykinio pobūdžio knyga, kuri 2004 metais sukėlė
tikrą sensaciją, nes romanėlis ne šiaip sau iš piršto laužtas, bet prisodrintas
įvairių galvosūkių, žinių apie Viduramžius ir Renesansą, studentiško
šiuolaikinio gyvenimo užkulisius. Knyga man pasirodė kaip koks visokiausių
nuotykinių ir stebuklinių knygų hibridas. Nors daug kas lygina ją su „Da Vinčio
kodu“, tačiau man „Ketverto taisyklė“ toli nuo „Da Vinčio kodo“, veikiau tai
Umberto Eco „Rožės vardas“ ir Rowling „Hario Poterio“ talmudų hibridas. Autoriai
stengiasi tolygiai paskirstyti herojų gyvenimus ir mįslę, kurią per visą knygą
bando išspręsti du studentai. Ir iš tikro, tas studentinis gyvenimas,
nuolatinis bėgiojimas pas mergas, šventės, šokiai ir galvoje esanti misija
priminė Poterį, o „Hypnerotomachia Poliphili“ (kuri iš tikrųjų egzistuoja!)
kuriamos mįslės ir nuorodos su kriminaliniais niuansais jau primena Umberto Eco
braižą. Bet kokiu atveju aš labai abejoju, ar autoriai kėsinosi į šiuos
autorius, manau, jie tiesiog sekė savo idėjomis ir parašė gan neprastą
populiariosios literatūros romaną, kuris patiks ir intelektualams, ir
paprastiems nuotykių bei uždavinių literatūros mėgėjams.
Šiaip knyga yra tokio pobūdžio, kad ji greitai tave įtraukia ir prablaško
nuo rutinos, ją įdomu skaityti ir gliaudyti. Kai ką galbūt nervins ir viską
banalins studentų gyvenimas – jam, mano nuomone, buvo skirta per daug vietos,
norėjosi, kad autoriai plėtotų labiau Umberto Eco liniją. Pabaigoje knyga tapo
truputį nuobodoka, ilgas ėjimas prie finalo sukūrė pernelyg ištęstos ir
bereikalingų gabaritų „priaugintos mėsos“, prikaišiotų bereikšmių apmąstymų
įspūdį.
Patys autoriai šią knygą rašė dviese, jie yra istorijos žinovai, matomai
tyrinėję „Hypnerotomachia Poliphili“, todėl puikiai ir įtikinamai derino fikciją
su istoriniais faktais, o kartais taip sulydė fantaziją ir faktus, kad buvo
sunku atskirti, kur melas, o kur tiesa, ir net norėjosi lėkti ir bėgti goglintis;
ar iš tikrųjų Florencijoje buvo taip deginami meno kūriniai, ar iš tikrųjų
autoriai šitaip iššifravo penkių šimtų metų senumo kūrinį, ar tai tik jų
sukurta fikcija?
Autoriai. Iš kairės: Dustin Thomanson ir Ian Caldwell
Šiaip nenuobodi knyga, labiau skirta pramogai, tačiau kartais pliūpteldavo
kokia nors pastraipa ir pamąstymai apie gyvenimą, lyg visai iš kitos operos,
tokie taiklūs, filosofiniais, gražūs, nebanalūs ir grakštūs, kad norėjosi net
pasibraukti pieštuku, pvz. „Laikas yra ne
kas kita, o tik matas, kuriuo matuojama mūsų atskirtis. Jei mes – tik mažutės
dalelės neaprėpiamose tolybėse, po kadaise įvykusios sprogimo atskilusios nuo
pirminės visumos, tuomet galima sakyti, kad egzistuoja mokslas, paaiškinantis
mūsų vienatvę.“ (p. 248) Tekstą vertųsi Erika Liutkutė – Erichsmeier pakankamai
gerai susidorojo su užduotimi, ji rado tinkamus žodžius ir įdomių sinonimų,
nevengė išnašomis paaiškinti to, ko galbūt skaitytojai nesupras ir nesuvoks.
Nors knyga atrodo pakankamai stora, tačiau jos nereikia bijoti, kadangi
skaitosi greitai (taip pat ir šrifto dėka!) ir lengvai virškinasi. Čia rasite
mažai psichologijos, nes, kaip jau minėjau, knyga skatina atsipalaiduoti, nei
gliaudyti – įvykis seka įvykį, kriminalą kriminalas. Keista, kad ši knyga taip
tyliai prasliūkino pro mūsų knygynus – gal todėl, kad per daug jau tokių
kūrinių sukurta? Nemanau. Tiesiog trūko didesnio skandalo, kaip tai nutiko su „Da
Vinčio kodu“, - beje, ši knyga man patiko labiau nei „Da Vinčio kodas“. Gal
patiks ir jums.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą