Tikra transeksualo Gwen (Edward) Araujo gyvenimo istorija

Sveiki,

Nutariau parašyti šį straipsniuką dėl to, kad mūsų spaudoje tiek mažai informacijos apie transeksualus, jų gyvenimus bei likimus. Mes, lietuviai, daugelis net neskiriame transvestito nuo transeksualo, nes esame linkę priskirti vienai ir tai pačiai „iškrypėlių padermei“. Bet gyvenimas mėgsta pokštus ir, deja, kartais labai liūdnus pokštus. Taip nutiko ir amerikietei Gven Arauho (Gwen Araujo) (1985-2002), kuri gimė berniuku, bet dalį gyvenimo nugyveno merginos kailyje.

Iš tikrųjų Gven Arauho gimė berniuku ir motina jam suteikė Edvardo (Edward) vardą, bet dar vaikystėje Edvardas smarkiai domėjosi mergaitiškais dalykais – rengėsi sesers suknelėmis, dažėsi mamos dažais, žaisdavo su moteriškais papuošalais. Edvardas buvo vyriausiasis sūnus trijų vaikų šeimoje, paliktas tėvo ir auginamas vienišos motinos. Motina ilgai neigė ir nenorėjo suprasti sūnaus transformacijų, ilgai nepriėmė fakto, jog jos sūnus jaučiasi ne savo kailyje ir turėjo gimti mergaite. Vaikščiojusi pas psichologus, moteris išsiaiškino, kad translytiškumas įgimtas dalykas, kurio nevalia palaužti, todėl pamažu susitaikė, kad jos sūnus turi tapti mergaite.

Augant Edvardas tapo Gven, jis nenustojo lankyti mokyklos, tačiau dėl neigiamos reakcijos iš mokyklos ir religingos lotynų šaknų turinčios šeimos jautėsi vienišas ir atstumtas, nors motina jį palaikė ir neleido likusiems vaikams iš jo tyčiotis. Gven pamažu ėmė moteriškėti, rengtis ir dažytis kaip mergina, todėl natūralu, kad ėmė sulaukti didelio dėmesio iš aplinkinių vaikinų. Ji net buvo užmezgusi romaną su heteroseksualiu vyru, kuris net neįtarė, kad Gven yra transeksualas, tačiau, įsikišus Gven motinai ir pasakius tiesą, vyrukas nutraukė santykius su mergina. Tai buvo didelis smūgis Gven, nes ji nesijautė visavertis žmogus ir vis dažniau galvodavo apie hormonų terapiją ir lyties pakeitimą.

2002 metais, kai Gven jau buvo 17 metų, įvyko didžiulė tragedija. Motina iš paskutiniųjų spaudė, kad ji pabaigtų mokyklą, tačiau Gven kamavosi, ji ilgėjosi prarasto draugo. Galiausiai vieną vakarą ji sutiko apsilankyti vakarėlyje, į kurį pakvietė jos pažįstama, tačiau ji nežinojo, jog uždaras vakarėlis pasibaigs jos pačios mirtimi. Vakarėlyje keturi vyrukai įsitempė Gven į vonios kambarį ir ten per prievartą išsiaiškino, jog ji turi vyriškas genitalijas. To pakako, kad vaikinai imtų ne tik iš jos tyčiotis, bet ir naudoti smurtą. Vyrukai ją mušė, spardė, įžeidinėjo, o galiausiai ją ėmė smaugti virve ir trankyti garaže atrastu kastuvu. Medicininė ekspertizė vėliau patvirtins, kad Gven mirė nuo smaugimo ir smūgių per galvą. Po žmogžudystės vaikinai suvyniojo Gven kūną ir pikapu nuvežė į užmiestį, kur Siera Nevados kalnuose užkasė palaikus...

Gwen Araujo (1985-2002)

Teismas skriaudikams skyrė antrojo laipsnio žmogžudystės statusą, bet nepriskyrė neapykantos nusikaltimo, leisdamas lyg tyčia suprasti, kad neva Gven dėl savo kitoniškumo pati išprovokavo sau mirtį. Įdomu dar ir tai, kad teismo metu tariamai paaiškėjo, kad du iš skriaudikų neva turėjo intymių santykių su Gven.

Po Gven mirties motina nenustojo kalbėti apie dukrą (taip, būtent apie dukrą, ne sūnų) ir įkūrė Gwen Araujo memorialinį fondą transeksualumo klausimais šviesti mokyklas. Aišku, laidojimo dieną vyko nemaži protestai, ypatingai krikščionių pasaulio atstovų, bet tai nesutrukdė motinai toliau siekti gerovės transeksualams.

Išties ši tikra istorija pamokanti ir primena filmą „Malda už Bobį“ (2009). Tiesa, Gven Arauhai atminti lenkų režisierė Agnieszka Holland, žinoma iš tokių filmų kaip „Europa, Europa!“ (1990), „Paslaptingas sodas“ (1993), „Visiškas užtemimas“ (1995), „Kopijuojant Bethoveną“ (2007) ir „Tamsoje“ (2011), 2006 metais pristatė biografinę dramą pavadinimų „Mergina kaip aš: Gven Arauhos istorija“ (A girl like me: the Gwen Araujo story). Gal tai ne geriausias režisierės darbas, tačiau pati istorija daugiau ar mažiau sukrečianti.

Gven Arauho stoja šalia Metju Šepardo (Matthew Shepard) (1976 – 1998), kuris buvo nužudytas dėl savo netradicinės seksualinės orientacijos. Keista, kai žmonės tampa didvyriais per savo kraują ir paskutinį atodūsį, kad apie juos būtų nors truputį kalbama pagarbiau. Atsiranda tokių, kurie nesibodi šmeižti, nė nepažinoję mirusiųjų teigia, jog tai jie viską išprovokavo ir neva, tokia jų prigimtis – „kabinėtis prie normalių žmonių“. Tik teismo ekspertizės rodo visai ką kitą, - jog tai „normalūs žmonės“ labiau linkę persekioti ir žudyti homoseksualus ir transeksualus.

Matthew Shepard (1976-1998)

Gyvenimiškas paradoksas, tačiau galbūt mūsų mažuose Lietuvos miesteliuose vyksta analogiški dalykai. Kas dabar žino, bet kol nepripažinsime įvairovės ir nepriimsime pasaulio ir žmonių tokių, kokie jie gimė, tol turėsime baimės, kad į mus pačius ir į mūsų artimuosius yra nukreiptos virvės ir kastuvai. Nereikia daug. Užtenka tik nepagrįsto įtarimo.

Jūsų Maištinga Siela