Knyga: Salman Rushdie "Paskutinis Mauro atodūs" / angl. "The Moor's Last Sigh"

Sveiki, knygų mylėtojai,

Su indų kilmės britų rašytoju Salman Rushdie susipažinau prieš gerą dešimtmetį, kai man į rankas pakliuvo tikriausiai viena kada nors įspūdingiausių skaitytų knygų „Vidurnakčio vaikai“. Nuo to laiko žinojau, kad vienokiais ar kitokiais būdais sugrįšiu prie šio įstabaus ir nuostabaus rašytojo kūrybos, o ir lietuvių kalboje turime išverstą ne vieną jo kūrinį. Šis sugrįžimas buvo ilgas ir netgi šiek tiek pamirštas, bet visai neseniai teko progos perskaityti jo kūrinį „Paskutinis Mauro atodūsis“ (angl. The Moor‘s Last Sigh), į lietuvių kalbą vertimo mes sulaukėme 1998 metais, labai kokybiško ir gražaus vizualine prasme. Galiu pasakyti, kad vertėjas Laimantas Jonušys padarė milžinišką darbą, nes versti Salman Rushdie tekstus yra be galo sudėtinga, ten pina internacionalinių vingrybių, indiškos leksikos, daugiasluoksnių prasmių, todėl išmanyti Indijos kultūrą, yra daugiau ar mažiau būtina sąlyga.

„Paskutinis Mauro atodūsis“, nepaisant savo sodraus pasakojimo gylio, daugiasluoksniškumo, man skaitėsi gana ilgai ir sudėtingai – o tai nėra gerai, kadangi tokią knygą reikia „paimti“ vienu grybšniu, kad tinkamai būtų suvoktas kontekstas, šeimos sagos tęstinumas. Jeigu knygą skaitoma daugiau nei mėnesį, pasakojimas tampa sunkesnis, galvoje ima skeldėti vientisumo žemė, vertis spragos ir pabaiga gali atrodyti pernelyg ištęsta. Bet kokiu atveju, kiekvieno reikalas, kas ir kaip skaitys šią knygą.

Tenka pripažinti, kad kaip ir „Vidurnakčio vaikai“ (įdomu, kaip ši knyga dabar skaitytųsi?), taip ir „Paskutinis Mauro atodūsis“ yra nevienadienė knyga, pilna intelektualus pasakojimo. Salman Rushdie ir vėl pavyko papasakoti siužetą t.y. vientisą giminės sagą, kartu nupasakoti atskirą audringosios Indijos istoriją ir vienaip ar kitaip aprėpti kosmopolitinį pasaulį. Kaip visada autorius aštriai polemizuoja religijos klausimais – šįkart mes turime net keturis frontus: judaizmas, krikščionybė, induizmas ir islamas. Šios keturios koncepcijos, jeigu jas taip galima pavadinti, turi atskirus monolitinius pasaulius, atskirą politiką, lyderius ir žvilgsnį į pasaulį. Spalvinga ir įdomi de Gamų–Zogoibių šeimos linija ilgą šimtmetį zulinasi tarp dvasingo gyvenimo ir verslumo, bando derinti tikėjimą su mokslu ir galbūt iš to autoriui gimė visai netobuli, netgi, sakyčiau, neigiami, geismų, godulio, neteisingų sprendimų, savo įsitikinimų suvaržyti personažai. Tai knyga, kurioje nėra gėrio, bet nėra ir blogio – personažai, situacijos, į kurias jie patenka, pateikti tokiu patosu, lyg jie būtų dvipoliai ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodantys brutalūs, grubūs, negatyvūs. 

 

Rašytojas Salman Rushdie.

Salman Rushdie vėl mėgaujasi šaržuodamas mūsų kultūrinį susiskaldymą, vėl intensyviai ryškina visuomenės ir šeimos modelyje besiformuojančias ryškiausias ydas, jas iškelia taip aistringai ir įdomiai, kad šio autoriaus nesupainiosi su nieku kitu. Aišku, S. Rushdie kuria fiktyvią tikrovę ir nesistengia pernelyg dangstytis faktais, nors esama ir tikrų knygos veikėjų bei įvykių – Indira Gandi, Gandis, britų kolonizacijos pabaiga, pasakojimai apie filmą „Motina Indija“, protestai ir kovos, tačiau visa tai yra kontekstiniai dalykai, neleidžiantis mus galutinai atitrūkti ir pasinerti į gryną magišką realizmą. O magiškas realizmas, kaip ir „Vidurnakčio vaikuose“, yra gausus – vienas ryškiausių tokių būtų pats paskutinysis mauras, gimęs iš Auroros ir žydo Abraomo Zogoibių santuokos, kuris sensta dvigubai greičiau, nei sensta paprasti žmonės, todėl sulaukęs 30 metų, jis jau atrodo kaip 60 metų vyras. Šis magiškas realizmas man tinka ir patinka, bet šįkart nenustebino, nes paskaičius G. G. Marquez kūrybos, nebėra ko stebėtis, kad mistifikuotos šeimos sagos tampa tikru delikatesu grožinės literatūros baruose.

„Paskutinis Mauro atodūsis“ – tai be jokios abejonės verta dėmesio knyga, kuri privalėtų būti šalia geriausių literatūros kūrinių. Deja, mes nesulaukėme pakartotino leidimo ir Salman Rushdie pirmieji išversti kūriniai tampa tikra retenybe, kurią tenka medžioti senų knygų parduotuvėse, portale sena.lt. Šitaip įsigijau ir savo „maurą“. 

Šįkart stebėjausi įdomiu Salman Rushdie magiško realizmo žvilgsniu. Jis toks žaižaruojantis ir plataus masto, kartais jis labai platus ir aprėpiantis horizontus, pasakojantis apie laivus su prieskoniais, apie „Elephanto“ bokštus, namų sąmyšius, giminių karus ir staiga žvilgsnis krenta į žydrai baltas šventyklos plyteles, į smulkius daiktus, per kuriuos ima pasakoti dar didingesnes šeimos legendas. Šįkart man pagrindinis personažas nepasirodė toks įdomus, kurie man savo charakteriais pasirodė įdomios Gamų šeimos moterys, ugningos, dygios, nepriklausomos ir stiprios. Aišku, tokie moterų personažai visada suvilgys skaitytojų širdis, tokia ta jau moterų trauka. O ką jau besakyti apie šeimos šunį, kuris galiausiai tampa iškamša, kurį vežiojasi mauras, šuo tampa mirštančios giminės pranašu. Knygoje pilna pamąstymų apie meilę, jos įvairius lygmenis, bet bene įdomiausia yra niekšingos meilės teorija. Ar įmanoma mylėti žmogų, šiuo atveju Umą, kuri manipuliuoja ir meluoja? Mylėti manipuliaciją?

Perskaičius knygą, apima keistas nemirtingumo jausmas. Niekas niekur nemiršta. „Elefantoje“ ir toliau vaidenasi drambliai ir mirusios giminės moterys, vyrai išplaukia į vandenynus ir daugiau nebegrįžta. Smagu, kada rašytojas gali paliesti tai, kas lieka, kai nebelieko nieko. Lieka tik žodžiai, prisiminimai, kurie tampa legendomis, mitais ir pasakojimais. Kas žino, gal ir mūsų senų tėvų namuose retsykiais pasirodo mūsų prosenelės ir apžiūrinėja šeimos papuošalus. Kas žino.

Jūsų Maištinga Siela