Vėsus rugpjūtis paguldė mane į žolę

Sveiki,

Išbėgau ant kalvų vakarop, sakau, reikia pasiganyti. Kažkodėl man toks neįtikėtinai vėsus ir netgi per šaltas rugpjūtis visai nepatinka, prisimenu juos visai kitokius – kvėpuoti negalėdavome, taip būdavo karšta. Perėjau žolę medžiaginėmis šlepetėmis – sušlapo, bet tiek to. Neatsimenu, kada paskutinįkart gulėjau ant žolės ir žiūrėjau į dangų laisva krūtine, apie nieką negalavodamas, tik tai būdamas čia ir dabar. Tikriausiai vasaros pradžioje... Gulėjau tarp kalvų, žolėje. Tolumoje dūsavo „bumčikai“ – kažkas išsinuomavo pirtį šeštadieniui ir paleido kakarinę per žemaitiškas kalvas. Aukštai vakarėjant skraidė kregždės ir kiti paukščiai... Prifotografavau dangų – mėgstu fotografuoti debesis, bet tai tikriausiai esu jau minėjęs – mano Facebook‘o galerijoje ištisa galerija. 

Kodėl taip patinka debesys? Nežinau. Gal dėl to, kad jie nuolat dreifuoja, nuolat kinta, transformuojasi, išnyksta ir niekada nebesugrįžta. Gal ir mes tokie – kaip debesys, vienadieniai, pagal nuotaiką, patirtis. Rytojus nebepasikartos kaip ir vakarykštė diena. Į tą pačią upę neįmanoma įbristi, nes vanduo, jo molekulės jau bus kitos. Debesys... o jie kaip dėlionė, niekada, niekur daugiau šiame pasaulyje, Visatoje jie nesusidėlios lygiai taip, kaip jau buvo susidėlioję. Ir man patinka juos užfiksuoti. Tokius, kokių daugiau niekas niekada nebeišvys.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com