Filmas: "Miražas" / "Durante la tormenta" / "Mirage"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų mistinių trilerių režisierius Oriol Paulo gana neblogai pažįstamas lietuvių žiūrovams. Jo kūriniai man patinka, kadangi jie truputį nenuspėjami, išplėtoti ir juose nemažai gerų idėjų. „Nematomas svečias“ (2016), „Kūnas“ (2012), „Džiulijos akys“ (2010) – pastarasis tikriausiai buvo geriausias ir labiausiai man patikęs režisieriaus filmas. Naujausias jo darbas „Miražas“ (ispan. Durante la tormenta) (2018), sakyčiau, turėtų būti priskirtas kaip vienas geriausių režisieriaus filmų.

Pradėkime nuo to, kad priešingai nei „Nematomas svečias“, „Miražas“ turi kur kas įdomesnį scenarijų. Aišku, čia kur kas daugiau fantastinių laiko ir erdvių transformacijos motyvų, bet nuo to kaip tik filmą žiūrėti įdomiau. Čia susikerta 1989 metų ir po kelių dešimtmečių atsikartojanti simetriška unikali audra, kuri sujungia paralelinius pasaulius, atsiranda kelios laiko atšakos. Žaidimas su atmintimi, netikėtumai ir įvelta kaimynystėje įvykdyta žmogžudystės istorija leidžia pajusti filme išplėtotas netgi kelias viena su kita susijusias istorijas, kurios pagaviai ir įtikinamai „suveržtos“, nenuobodžios bei siužetiškai nenuspėjamos.

Didžiausia pagrindinės veikėjos dilema yra pasirinkimas grįžti į senąjį pasaulį pas dukrelę Gloriją ar pasilikti su vyru, kurio nelabai pamena. Dvi skirtingos tapatybės negali vienu metu sugyventi skirtingose tikrovėse. Tai nesunku įsivaizduoti ir susitapatinti, kad esminis padarytas sprendimas yra gana logiškas, nes tikriausiai visi iš mūsų rinktųsi būtent dar kartą pamatyti savo vaikus. Šiaip filmas atrodo gana dinamiškas, įtraukiantis. Režisieriui vėl pavyko sudėlioti istoriją kaip dėlionę, rebusą, kurį reikia spręsti ir nežinai, kuo viskas pasibaigs. Scenarijus, mįslinga dėlionė, fantastiniai motyvai, klasikinė žmonos nužudymo istorija – visa tai, sakyčiau, pagalvota ir perteikta tiksliomis dozėmis, todėl filmas neprailgsta ir išlaiko įtampą iki pat pabaigos kaip geras įtraukiantis serialas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Chuljeta" / "Julieta"

Sveiki,

Dar vieni metai ir dar vienas Pedro Almodovaro filmas, kaip visada vaizduojantis sudėtingus ir ryškius moterų gyvenimo užkulisius. Po paskutinio filmo, kada režisierius grįžo prie komedijos ir jautėsi šioks toks atokvėpis režisieriaus gyvenime, tikriausiai ir saulėlydis, neseniai jis paskelbė dar vieną dramą, lyg ir vėl apeliuodamas į savo sėkmingiausių filmų topą. Filmas „Chuljeta“ (ispan. Julieta) (2016), tačiau savo pasakojimo struktūra ir netikėtais paradoksais vargiai prilygsta savo stipriausiems darbams.

Moterų pasaulis ir Almodovaras – tai neatsiejama. Daug aistros, nutrūkstančių santykių, užsimezgusių naujai... Šįkart režisierius nagrinėja motinystės sunkumus. Dukters ir motinos santykiai, depresija, noras mylėti, turėti ir negalėjimas savimi pasirūpinti – viskas „įvilkta“ į puikiai atpažįstamo režisieriaus rūbą. Tema įdomi, šokiruojančių dalykų kaip niekad mažai, kad net kirbteli mintis, kad galbūt šią istoriją turėjo surežisuoti koks nors apsigimęs dramų meistras ir ji būtų nepalyginamai skaudesnė, tamsesnė, o Almodovarui pavyko atskleisti nebent aistras ir motinišką depresiją, įvelkant į laikmečio spalvotus rūbus.

Man asmeniškai pristigo pačios dramos, kažkokių netikėtų siužetinių vingių, kažko tokio, kas verstų apie šį filmą galvoti netgi jam pasibaigus, pvz., „Oda, kurioje gyvenu“, kuris iš esmės šokiravo. O šįkart buvo efektas gana drungnas: na, va, Almodovaras ir vėl, o kas iš to? Filmas nepaliko žadėtų apmąstymų, ko norėjosi iš tokios temos. Bet apskritai kalbant, smagu vėl matyti gerai žinomus ispanų aktorių veidus, vėl pasinerti į beveik kaip trilerį fokusuojamą kartu su grėsmingu garso takeliu į Almodovaro pasaulį. Tai neprasčiausias, bet ir negeriausias režisieriaus darbas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela