Filmas: "Grėsmingasis aštuonetas" / "The Hateful Eight"

Sveiki, skaitytojai,

Taigi, Quentin Tarantino sugrįžo su naujausiu savo kino darbu „Grėsmingasis aštuonetas“ (angl. The Hateful Eight) (2015), kada režisierius supyko, kad jo kino premjera kone sutapo su „Žvaigždžių karais“, sutriuškinusius visų laikų populiarumą. Pykti ir piktintis režisierius praktiškai neturi pagrindo, nes jis jau turi būrį ištikimiausių savo žiūrovų, na, ir gurmanai, kuriems nepatinka šis režisierius, bet vis tiek jo filmą žiūrės, kaip žiūrėję.

Sniego vesternas, savotiška laikotarpio ir atmosfera ankstesnio „Ištrūkęs Džango“ tąsa, tačiau kai kada gali atrodyti, kad Q. Tarantino išsikvėpė. Režisierius pamažu lyg ir traukiasi tik apie save nubrėžto mito rato zonoje ir praktiškai nieko naujo ir įdomaus lyg ir nebepateikia, tik savo tarantinišką vizitinę kortelę – komiksinio lygio personažai, daug plepalų ir beregint čia pat iš plepalų auganti įtampa. Kaip visada, filme rasite daug smurto, skyriais nelyginant scenarijaus antraščių nuorašais suskirstytą pasakojimą. Q. Tarantino vis dar žavus, vis dar savitas, vis dar originalus, tačiau tik kitų režisierių ir filmų tarpe, o žvelgiant tik į režisieriaus filmų kontekstą, visgi filmas, mano akimis, nėra pats geriausias ir įdomiausias, gal dėl to, kad jau pripratome prie jo stiliaus, gal šiaip kinas dar labiau išsiplėtė ir nustebinti, pritrenkti žiūrovą darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Kokios naujovės? Šįkart pasakojimas izoliuotas „Minės užeigoje“, na, ir dar veiksmas snieguotame kelyje. Dažniausiai Tarantino išsiplečia, bet šįkart jis pasirinko klasikinį detektyvinį pasakojimo metodą, su spėliojimais ir smurtu. Žinoma, nesunku atpažinti ir sugretinti su kitais matytais filmais, bet nuo to toli gražu filmas prastesnis tikrai netampa. Beveik 3 valandų kraupi detektyvinė vesterno linija užliūliuoja subtiliais plepalingais dialogais, familiariais personažų požiūriais į smurtą, gyvenimą ir bendravimą. Tai tarsi pokeris – stilingas, atšiaurus, primenantis „Hju Glaso legendą“ dėl snieguotų atmosferų, filmo afišų ir panašaus laikotarpio premjerų. Filmas geras, įtraukiantis, bet to aštraus ir taiklaus kalibro, išgaląstų ir taiklių judesių akrobatikos, trumpesnių ir esmingesnių pasikalbėjimų, kokie buvo „Nužudyti Bilą“ dalyse ir „Negarbinguose šunsnukiuose“ visgi man pritrūko ir pasirodė, jog juosta truputį ištęsta, galėjo gerą pusvalandį visgi nurėžiant pašnekesius karietoje sutaupyti gero žiūrovo laiko. Filme pasirodo Tarantinui ištikimi aktoriai, kuriems absoliučiai neturiu jokių priekaištų, tačiau šioje juostoje, priešingai nei ankstesniuose filmuose, nėra vaidmens, kuris būtų neabejotinai vertas „Oskaro“, nors antro plano aktorė Jennifer Jason Leigh ir atliko puikiai įsimintiną vaidmenį. Taigi, filmas geras, bet...

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Telma ir Luiza" / "Thelma & Louise"

Sveiki, kino žiūrovai ir skaitytojai,

Šįkart noriu pakomentuoti filmą „Telma ir Luiza“ (angl. Thelma and Louise) (1991), kurį režisavo legendinis „Svetimo“ režisierius Ridley Scott. Na, šį filmą jau seniai ketinau pažiūrėti, bet dėl nesibaigiančių filmų sąrašo, tikriausiai niekada nepažiūrėsiu visų gerų kino juostų, bet atranka yra atranka ir nieko nepadarysi... Bet ne apie tai dabar. Na, kultinis filmas, kurį tikriausiai labai mėgsta lesbietės ir vyrai – apie dvi gyvenimo monotonijos išvargintas drauges, kurios susiruošia į „mergaitišką“ kelionę prasiblaškyti ir įsivelia į kriminalinį pasaulį. Taip, šis filmas neatsitiktinai tapo kultiniu, kadangi panašiu siužetu vėliau bus sukurta begalės filmų! Tiesą sakant, tas begalės mane ir sugadino, nes filme sunkiai įžiūrėjau kažką naujo ir įdomaus, nes viską jau gožė šiek tiek „šviežesni“ filmai, kurie siužetiškai atkartojo kai kuriuos „Telmos ir Luizos“ motyvus. Vienas iš tokių filmų „Meksikietis“ (2001) – kažkuo visgi man pasirodė labai panašus.

Na, tai filmas atvėręs aktoriui Brad Pitt kelią į didįjį kiną – beje, jis pasirodo su kur kas stipresniu vaidmeniu tame pačiam „Meksikietyje“. Nors „Meksikietis“ nėra toks tragiškas siužetiniais vingiais, kaip „Telma ir Luiza“. Aišku, didžiausias šio filmo pliusas yra už šiuos vaidmenis „Oskarui“ nominuotos aktorės Susan Sarandon bei Geena Davis. Kritikai gerai įvertino jų pasirodymus, man irgi jos tiko ir patiko, nors abi draugės sukurtos pagal gana skirtingus charakterių tipus: Telma – infantili, chaotiška ir plepi, o Luiza toji „vyriškoji“, konservatyvi, pedantiška. Toks duetas turėjo susilaukti sėkmės. Visgi filmas daugiau pramoginis, pagrįstas kriminalinių nuotykių dvasia, kaip antai „Bonė ir Klaidas“, tačiau filmą visgi žiūrėti vis tiek gera ir smagu dėl aktorių, dėl garso takelių ir dėl svarbiausias priežasties – režisieriui pavyko sukurti filmą „su dvasia“. Kažkaip pats nepajauti, kaip susidraugauji su moterimis, jauti jų beprotybę, kelionių alchemiją, dulkes, baimę ir adrenaliną, kad nejučia imi klausti: o kurgi visa ši beprotiška kelionė mus visus nuves?

Manau, daugeliui filmas tikrai patiks. Savu laiku tai buvo maištinga juosta ir tikrai įdomi, na, o šiandien? Šiandien irgi gera. Siūlyčiau į filmą žiūrėti kaip į kultinį, pasistengti pajusti laikmečio dvasią, moterų kasdienybės atotrūkį, vaidybą ir tiesiog gerą režisūrą. Nesigailiu žiūrėjęs.

P. S.  Šiaip nerašau įdomių faktų, tačiau net man pačiam paskaičius tapo labai įdomu, tad išverčiau man įdomiausius: Ar žinojote, kad šiame filme vadumo buvo numatytas Meryl Streep ir Galdie Hawn, tačiau ji tuo metu filmuotis negalėjo, (nes, jeigu neklystu, laukėsi kūdikio) ir vėliau ji nusifilmavo su kolege kitoje juostoje „Mirtis jai tinka“ (1992)? Ir dar keletas negirdėtų faktų: Į Telmos vaidmenį pretendavo Nicole Kidman; Susan Sarandos už Geena Davis vyresnė net 10 metų, todėl buvo pašalintas dialogas, kad jos klasės draugės; George Clooney finale pralaimėjo menkai žinomam Brad Pitt dėl antraplanio vaidmens; Geena Davis buvo pasirašiusi sutartį, kad ji galėsianti atlikti arba Luizos arba Telmos vaidmenį, jeigu neatsirastų Luizai tinkamos aktorės; Į DJ vaidmenį, kurį atliko B. Pitt, taip pat pretendavo Johnny Depp, Tom Cruise, Sean Penn ir dar keletas garsių aktorių; į pagrindines aktores norėta imti Michelle Pfeiffer ir Jodie Foster, bet jos buvo kituose projektuose, analogiška, bet jos nugvelbė būtent „Oskarą“ iš S. Sarandon ir G. Davis; dainininkei ir „Oskaro“ laureatei Cher buvo pasiūlytas Telmos vaidmuo, bet ji atsisakė; Telmos vaidmenį buvo svarstoma pasiūlyti net Jassica Lange, Glenn Close, Emma Thmopson, Liza Minnelli, Sigourney Weaver ir kt; filmas nominuotas 6 „Oskarams“, pelnė tik už geriausią scenarijų.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasiutę šunys" / "Reservoir Dogs"

Sveiki, kinomanai,

Susizgribęs šiek tiek susigėdau, kadangi dar yra ne vienas ir ne du nematyti Q. Tarantino filmai, nors ir ne patys geriausi, bet vis tiek norisi juos pamatyti. Filmas „Pasiutę šunys“ (Reservoir Dogs) (1992) yra legendinio režisieriaus Q. Tarantino debiutas didžiajame kine. Kanų kino festivalyje palydėtas ypač aistringai, o po dar kelių metų išplėš ir „Auksinės palmės šakelės“ pergalę su „Bulvariniu skaitalu“. Taigi, Tarantino debiutuoja kine su šia kino juosta ir gana stipria, mano akimis, tačiau tai nėra mano mėgstamiausias jo darbas, toli gražu ir nestipriausias.

„Pasiutę šunys“ tikriausiai yra pats vyriškiausias Tarantino filmas, kadangi jame visiškai neimponuoja jokia moteris, išskyrus gatvėje pastumtos kelios moteriškės ir viena nušauta mašinoje – moterijos man trūko. Aišku, tai kartu ir kitoks Tarantino filmas, galgi labiausiai skiriasi nuo visų savo požiūriu tiek į personažus, veikėjus, tačiau jau tada Tarantino mėgo žiaurumą, cinizmą ir kraują – to šiame filme taip yra per akis. Nors juosta jau eina trečią dešimtmetį, bet ji kaip gerai subrandintas vynas – tiks ciniško, bet gero kino mylėtojams. Pakankamai įdomus scenarijus – tai pasakojimas apie nusikaltėlių klano sueigą ir nesėkmingą apiplėšimą, kuris užsibaigia tarpusavio skerdynėmis. Gal kiek šis filmas primena teatrą, mažos erdvės, stokojama prabangos (juk debiutinis!), viskas sutelkta į dialogus, intrigą, cinizmą, falšyvumą tarp herojų, tuo tikriausiai ir žavi ši juosta.

Filme, kaip ir kitose juostose, pasirodo ir pats Tarantino, tačiau jo personažas nedominuoja. Na, nežinau, sakau vėlgi, Tarantino blogų filmų nekuria – tai skonio reikalas, o šį debiutą laikau pakankamai stipriu darbu, kuris „sulįs“ tada, kai norisi iš kino kažko ciniško ir aštraus, bet ne šiaip sau skerdynių, o elegantiško kraujo liejimo ir kankinimų.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela