Filmas: "Moteris, kuri dainuoja" / "Incendies"

Sveiki visi,

Šiandien noriu Jums pristatyti „Kino pavasario 2011“ daugiausia žiūrovų simpatijų pelniusį filmą „Moteris, kuri dainuoja“ (Incendies) (2010 m.). Tai kanadiečių filmas, kuris mus nukelia į Artimuosius Rytus, kur kaunasi krikščionys ir musulmonai už savo įsitikinimus, bet tai kartu ir pasakojimas apie keistą ir beviltišką meilę, kuri gimė iš skirtingų stovyklų. Iš esmės filmas gali pasirodyti gan žiaurus, o jaudinantis siužetas suveltas ir gan painus, tačiau pabaigoje smogiama tokia baisia tiesa, kad net sunku patikėti, jog taip įmanoma. Aš visgi manau, kad vienas iš pagrindinių gero filmo elementų yra puikus siužetas, juk ekranizuoti galima bet ką, kad ir paprasčiausiai Balzako kurinį, kuris šiai dienai kino ekranuose pasirodytų siužeto sumetimais kaip mažiau už vidutinybę, todėl gerbiu siužetus, kurie yra rašomi būtent kino filmo kūrimui, nes tai dažniausiai pasiteisina šiuolaikiniame kine.

„Moteris, kuri dainuoja“ – tikslus ir kraugeriškas pasakojimas, kuriame įsivelia ištisa giminių karta. Filmo pradžioje užduodamas uždavinys, ar įmanoma, kad 1+1 būtų lygus vienetui, tai neįsivaizduojama matematinė nesąmonę, kurią patikrina ir įrodo pats gyvenimas, jog vis dėlto šitaip įmanoma. Kai kas bandė nuteisti šį filmą kaip manipuliatorių, kuris tiesiog žaidžia žiūrovų jausmais, balansuodamas ant itin sunkių temų kaip antai vaikai tarp tos pačios šeimos narių ir panašiai, kurie prikausto žiūrovo vaizduotę ir žaidžia jo suformuotomis vertybėmis, tačiau norėčiau filmą šiek tiek apginti, nes jo meninė plotmė irgi pakankamai nemenka, o ir siužetas nevienkryptis, jis paliečia Artimųjų Rytų politiką, šeimos tradicijos, svetimas kultūras bei kalbas. Taip, filmas kurtas iš pagrindų suluošinti žiūrovą emociškai, tačiau, mano galva, apgalvoti ir kiti dalykai, kurie prikausto dėmesį ne tik prie siužeto, bet ir prie puikios aktorių vaidybos, spalvų, gamtovaizdžio, kultūrų, kameros judesio ir pan.

Šokiruojantis siužetas vertas pagarbos, bet kitą vertus sukurti kažką įtikinamai šokiruojančio nėra jau taip ir lengva visko mačiusiam šiuolaikiniam kino gurmanui, tam reikia kartu ir subtilumo, kad nebūtų viskas perdėm tiesmukiška ir banalu, o „Moteris, kuri dainuoja“, mano galva, kaip tik ir yra vienas geresnių filmo variantų, kaip tai galima padaryti. Jeigu tokį filmą, tarkim, būtų sukurpę Iranas ar Irakas, o ne Kanada, manau, jis nebūtų susilaukęs tokio pripažinimo, nes kalbėti apie savo krašto problemas ir tai demonstruoti kitiems gali daugelis, o kai tai ryžtąsi daryti kitataučiai, visa tai kažkodėl susilaukia dažniausiai pripažinimo.

Iš esmės, manau, kad filmas patiks daugeliui, nereikia būti ir kino gurmanu, nes filme nemažai įtemptų ir įdomių scenų, kurie patiks ir paprasto plauko žiūrovams, nes filme yra tikrai puikių ir įtaigių scenų, iš kurių, rodos, nebelieka jokių išeičių, kaip tik mirti, tačiau gailestingasis likimas moteriai, kuri dainuoja, suteikė nugyventi ilgą gyvenimą.

Filmą pirmą kartą žiūrėjau prieš beveik dvejus metus originalų kalba ir nesupratau pagrindinės esmės, todėl susigadinau savo receptorius, visai neseniai pasirodė filmas ir lietuvių subtitrais, tad nusprendžiau sau suteikti malonumą pažiūrėti antrąkart, tačiau jau žiūrėjimas nebebuvo toks įdomus, kadangi kadrai jau matyti, tik iš po jų atkasama šiek tiek kitokia prasmė, todėl iš esmės laikau šį filmą jau sugadintu, nes negalėjau vienu smūgiu maksimaliai išgyventi ir siužetą, ir prasmę, bet tai yra mano paties kaltė, į kurią Jūs nepretenduojate, taigi, jeigu turėsite galimybę, pažiūrėkite šį filmą, manau, nepasigailėsite.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb:  8.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: G. G. Marquez "Patriarcho ruduo"

Sveiki visi,

Tęsiu G.G. Markeso erą ir šįkart noriu pakalbėti apie jo kūrinį „Patriarcho ruduo“, kurį Markesas rašė 1968-1975 metais. Tai jau ne pirmą kartą jau išleistas lietuvių kalba romanas, o man teko skaityti spaustuvės „Vilties“ 1994 – aisiais metais išleistą romaną serijoje „Mažasis romanas“. Noriu prisipažinti, kad mažas ir suspaustas knygos formatas visgi manęs neišgąsdino, netgi sakyčiau, buvo savotiškai įdomu skaityti, tačiau turiu atkreipti dėmesį, kad knyga ryškiai reikalauja redagavimo, nes nuolat sutikdavai įvairių spaustuvės klaidų – praleistos arba vietomis sukeistos raidės, tad galvoju, kad kiti romano leidimai yra kur kas geresnės ir kokybiškesnės korektūros.

Sultingas romanas! Kaip ir visi Markeso romanai, nors prisipažinsiu, kad pradėjau nuo „Prisiminimai apie liūdnąsias kekšes“, kuris nesuteikė jokio ypatingo prieskonio, tad galvojau, ko visi giria tą Markesą, na, aišku, kol neperskaičiau šedevru laikomą „Šimtas metų vienatvės“. „Patriarcho ruduo“ yra tipinis magiško realizmo atspindys su ryškiu Markeso dvasinio pasaulio peizažu, romanas su ryškiais Kolumbijos politikos užkambariais ir aliuzijomis į tam tikrus istorinius asmenis, kurių man nepavyko identifikuoti, tik numanyti, kadangi menkai žinau pačios Kolumbijos istoriją, tiksliau pasakiau, beveik nieko nežinau. Šįkart Markesas, pasitelkęs liūdno humoro patosą, pasakoja apie tautos tėvą – prezidentą Ignasijų, kalba apie valdymo metus, kurie, rodos, apimą didžiulę epochą ir žmogaus beribę tuštumą. Žinot, Markesą dievinu dėl tų detalių, kuriais jis žaidžia per visą romaną, pvz.: raupsuotieji po rožių krūmais, karvės ir vištos rūmuose, gydomoji druska, nesama jūra, paralitikai ant laiptų, akvarele dažomi paukščiai, kometos metai ir t.t.

Iš tikro šis romanas labiau susikoncentravęs į patriarchą, jo dvasinį gyvenimą ir politiką, pastaroji lieka antrame plane. Vienišas tautos tėvas, kuris visai nesirūpina savo tauta ir visi nuo jo nusigręžia, kuriam labiausiai reikia meilės, o ne pareigų. Galbūt Markesas norėjo pasakyti, kad negalima žmogaus, kuris nepatiria meilės ir laimės, prileisti prie valdžios, nes šis neturėdamas emocinių receptorių nesugebės būti tinkamas tautos tėvas. Išties knyga kvepia rudeniu, nors tai simbolika, tačiau žmogaus dvasia persmelkta nuolatiniu ėjimu į mirtį, todėl visas romanas nepaprastai melancholiškas, nors jame, kaip jau minėjau, ir yra nemažai liūdno, kai kada net ciniško, šalto ir egoistiško, žvelgiant iš patriarcho pozicijos, ironijos.

Man asmeniškai įdomiausias yra ištransliuotas žmogaus santykis su pasauliu. Ar jis būtų kitoks, jei patriarchas būtų ne valdžioje, o tarkim būtų eilinis kareivukas? Ar žmogaus santykis su pasauliu būtinai priklauso nuo gautų pareigų, o gal jis įgimtas? Galbūt nė nebūtų kilęs šis klausimas, jeigu šią istoriją būtų užrašęs kitas rašytojas, tačiau su Markesu painu dėl magiškojo realizmo, kuris, dievaži, išlydo takoskyrą tarp įgimtinų ir įgytų dalykų, jie atrodo kaip mišrainė, todėl tik pačiam skaitytojui belieka nuspręsti, kurioje pusėje atstovauja jo personažas.

Be jokios abejonės pats tekstas ir jo struktūra teikia malonumą, nors struktūra nėra klasikinė, dialogai ir pamąstymai, ilgi per puslapius nusidriekę sakiniai šiek tiek net erzina, nes nesuvoki, kada įeini ir į kokio žmogaus mintis, tačiau neverta visko suvokti, nes tekstas plaukia, o esmė išryškėja savaime ir be pastangų struktūrizuoti tekstą. Skaitai ir mėgaujiesi, nors perskaitai tris puslapius, užverti, nueini pasidaryti arbatos, grįžti ir velniai rautų, nors užmušk, nepasakysi, ką perskaitei per tuos paskutinius puslapius, nes tekstas ir prasmė tokie kaip sniegas, jie čia yra momentalūs. Ir perskaičius visą romaną vargu, ar įmanoma parašyti kokį nors platesnį atpasakojimą, taip, kažkokius esminius patriarcho gyvenimo etapus galima suminėti, tačiau teksto daug, o polėkis daugiau dvasinis, o kai kalbama apie dvasinį būseną, o ne mums įprastą siužetą, supranti, kad tekstas yra tik momentalus, kartu išgyvenamas ir čia pat paliekamas už puslapio ar kito. Žinau, kad kitiems tokio pobūdžio kūryba labai nepatinka, tačiau aš ja laikau visa galva aukščiau už mums įprastinę romano tipažą. Rodos, romane nėra kulminacijos, tačiau pajuntamas savotiškas cikliškumas, personažo gyvenimo tarpsniai, kurie primena gyvenimo tėkmę, o abstraktumas ir kasdienybės tėkmė tik suteikia gyvenimo realumo jauseną.

Patiko man šis kūrinys, gal ir ne „Šimtas metų vienatvės“, „Patriarcho ruduo“ daug siauresnis, tačiau jausena ir kalbėjimas identiški, vis tas pats – vienatvė, vienatvė, vienatvė... Ta žmogaus vienatvė tokia didelė, kad nieko nebelieka, kaip tik ją prisijaukinti – įdomu, ar Markesas sutiktų su šita mano mintimi? Nors jo personažai taip ir nesusitaiko su vienatve, ji tampa likimu ir, deja, ne pačia laimingiausia, nes personažai taip ir miršta vieniši ir apleisti.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Knyga: G. G. Markesas "... apie gražiąją Erendirą"

Sveiki visi,

Jau nebe pirmą kartą į rankas papuola bene garsiausio Kolumbijos rašytojo G.G. Markeso (Gabriel Garcia Marquez) kūriniai. Šįkart man į rankas pateko 1994 metais spaustuvės „Viltis“ „Mažojo romano“ serijoje išleisto du Markeso kūriniai – „Graudus negirdėtas pasakojimas apie tyrąją Erendirą ir jos nevidonę močiutę“ sutrumpintai tiesiog rašoma „... apie gražiąją Erendirą“ ir jau nebe pirmą kartą publikuotas garsus romanas „Patriarcho ruduo“. Sunku įsivaizduoti, kad į tokią mažą knygutę telpa net du kūriniai, kai tuo tarpu leidykla „Alma Litera“ „Patriarcho rudenį“ išleido didžiuliu ir plačiu formatu, bet šįkart noriu pakalbėti apie „... apie gražiąją Erendirą“.

Tai nedidelės apimties epinis kūrinys apie močiutės pardavinėjamą anūkę. Žinoma, Markesas magiško realizmo meistras čia taip pat nestokoja savos magijos, tačiau šis kūrinys man labiau priminė pasaką, kokią nors seną iš rytų kraštų atkeliavusią pasakaitę apie karavaną, tačiau neverta apsigauti, juk tai egzotiškoji Lotynų Amerika. Išties kūrinys sultingas, daugiasluoksnis, tačiau jame nėra jau tiek daug simbolikos ir aliuzijų į politiką, kas labai dažnai pasitaiko Markeso kūryboje. Pabaigus skaityti kūrinį man kilo klausimas – aha, o ką visgi Markesas šiuo kūriniu norėjo pasakyti? Pakalbėti apie meilę? Ir vėl? Galbūt, nes panašu, kad autoriui nieko nėra svarbiau, nei išreikšti šį žmogiškąjį (jausmą?).

Vargiai čia galime analizuoti veikėjų charakterius, nes jie pakankamai dėsningi ir aiškūs – atsidavusi anūkė ir nuožmioji močiutė bei naivuolis Ulavas. Įdomiausia yra tai, kad pasakojimo stilius nesigilina į Erendiros vidinį pasaulį, todėl sunku iš pradžių suvokti, ką ji jaučia gyvendama su TOKIA močiute, kuri net miegodama verčia anūkę dirbti juodus darbus. Daug nuostabių sultingų detalių, kurie kuria abstraktų ir kartu smegenis dirginančias detales, kurios istorijoje tampa „legendomis“, pvz.: negandos vėjas, paskui važiuojantis fotografas, Amadžių kaulai ir t.t. Apskritai pasikartojančios detalės Markeso kūryboje turi labai didelės reikšmės ir prisideda prie magiškojo realizmo jausenos.

Knygą skaičiau autobuse, kol iš Vilniaus atvažiavau į Klaipėdą sukrimtau šią istoriją su pasimėgavimu. Nemanau, kad meilės istorija, jeigu ją dar galima pavadinti meilės istorija, skirta vaikams ir paaugliams, juolab, kad ir čia daug Markesui būdingos erotikos, kuri skamba – atėjo, užgulė ir pamylėjo, o visa kita – ilgesys, tuštuma, prasmės ieškojimas. Pavadinime pavartotas žodis „tyrioji“ šiek tiek verčia susimąstyti, kas čia tyra, kai tave kasdien išdulkina geras legionas vyrų, o godžioji močiutė prie prieangio skaičiuoja už tai pinigus? Abejotina ir keista „meilės istorija“, kuri mano nuostabai baigėsi ne itin vykusiai, nors ko ir norėti, nes tai ne pirmas ir ne paskutinis Markeso kūrinys, kuris tiesiog pasibaigia žmogaus svajonių neišsipildymu, kažkokiu keistu ilgesiu, kažkokia keistai apčiuopiama vienatve, kad žmogus yra tik sau, nors kitame žingsnyje jis ir pasineria į aistras, tačiau kūrinys per paviršutiniškumą, per kūniškąją aistrą visgi deklaruoja žmogaus dvasinį pasaulį, tokį keistai sausą, tuščią, beieškantį, gal dėl to, Erendira pabaigoje tiesiog pabėga nuo Ulavo toli į horizontą ir pasirenka asmeninę laisvę, o ne meilę.

Na, ir žinoma, erdvė. Čia ir vėl nesuprasi nieko, nei epochos, nei laiko, nei kultūros. Močiutė su Erendira keliauja vos ne karavanu, kurį neša indėnai, o čia pat važiuoja fotografas ant dviračio ir automobiliai, čia lyg ir pilys, karaliai, o šalia ir šių dienų epochos pasaulis. Ta keista maišalynė labai sodri, nujaučiama ir tuo žavi, nes tai kartu netikra, bet nepatikėti neįmanoma. Nieko ir nepridursi – magiškasis realizmas.

Paprastai nepaprastas kūrinukas. Nežinau, ar iš vis žmonės dabar besusiduria su Markeso „Erendira“, nežinau, ar yra naujesnių vertimų, tačiau paskaityti tikrai verta, ypač tiems, kurie domisi Markeso kūryba ir magiškuoju realizmu. Man asmeniškai jau nuo pat pirmųjų puslapių „nunešė stogą“, vėl buvo nepaprastai gera pasinerti į Markeso pasaulį ir pajusti gomuryje tai, kur daugiau niekas nieko panašaus negali perteikti. Aišku, nemažas nuopelnas ir pačiam vertėjui – Valdui Petrauskui, kuris pasiryžo išversti šį kūrinuką.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Knyga: "Basilissa "Kaip tapti ragana"

Sveiki visi,

Visiems, kurie besidomi raganystėmis, šįkart patariu jei neįsigyti, tai bent „prie progos“ pavartyti vokiečių kilmės baltosios raganos Basilissos leidyklos „Alma littera“ į lietuvių kalbą išverstą knygą „Kaip tapti ragana“ su jau nieko nebestebinančia ir etatine paantrašte „Sveikatos, meilės ir pinigų būrimai“, nors iš tikrųjų tų burtų beveik nerasta, tik vienetiniai ritualai, kurie manding šiek tiek primena apeigas iš kultinio amerikiečių serialo „San Francisko raganos“.

„Kaip tapti ragana“ iš esmės net nekalba, kaip ja tapti, o tik enciklopediškai supažindina su raganos sąvoka, pažeria šiek tiek istorijos mitų bei faktų, trumpai lyg prabėgomis supažindina su skirtingomis raganavimo mokyklomis ir iš esmės nieko naujo daugiau nebepasako. Visa kita knygos medžiaga man priminė „išgoglintą“ informaciją iš interneto, kurią reikalui prispaudus laisvai, manau, galima rasti įvairiuose šaltiniuose. Taip, knyga patogi, nes ji sistemingai suredaguota ir susisteminta, kaip sakant, viskas vienoje vietoje – kokias žoleles kada skinti, kada melsti tos meilės, koks akmuo kokiam zodiakui tinka ir kiti ale magiški dalykai, kuriuos, manding, laisvai galima rasti pigiuose moterų žurnaluose, kaip antai „Būrėja“ ir kt.

Aš asmeniškai niekada nepirkčiau šios knygos, bet taip atsitiko, kad ją atidavė, tai „prie progos“ ją paskaitinėjau, prisiminiau žolininkystę, magiškus piešiamus ratus, žvakes, kurias taip mėgdavau degioti paauglystėje, na, gerai, ir dabar mėgstu užsidegti, nes tikiu elementų skleidžiama energetika, o knyga „Kaip tapti ragana“ kaip tik ir deklaruoja penkių elementų (ugnies, oro, vandens, žemės ir eterio) veiksmingumą ir galią. Knygoje taip pat esti daug visokiausių lentelių, kurie nurodo, ką ir kokiu metu ir kokiems žmonės tinka naudoti, vartoti, rinkti, kaupti, atiduoti, ryti, valgyti, gerti ir žodžiu, viską, ką ir taip be šios knygos pagalvos darome kasdien.

Knygoje taip pat rasite ir pamokymus, kaip išdėlioti Taro kortas, tačiau gilesnių kortų reikšmių ir kitų dalykėlių teks kapstytis po kitas ezoterines knygas. Sakyčiau, knyga yra kaip koks raganaitės ar mago pradžiamokslis, kuris tai, ką daro, turi tikėti, nes tikėjimo galia yra milžiniška, manau, su tuo nedrįs niekas ginčytis. O šiaip knygą vertinčiau kaip pigią vidutinybę, kurią Basilissa „prastūmė“ į rinką ir tikriausiai užsikalė pinigėlių, nes vien iš būrimo, vargu, ar įmanoma pragyventi. Jeigu domitės paprastais mistiniais dalykėliais, tikite, kad viduje esate kažkokia nepaprastai jautri asmenybė, galgi net antgamtinė būtybė, tai gal knyga „Kaip tapti ragana“ visai ir nieko, kaip koks katekizmas prieš pradedant nagrinėti Bibliją. Mane asmeniškai kažkodėl tokios raganiškos knygos ne tik, kad nelabai žavi, bet ir pradeda nuvilti, kad ir kaip ten bebūtų, belieka tik kažkam pritarti, kad kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo lyties, esame kažkuo ypatingi ir turime realios potencijos ugdyti intuiciją ir ją pritaikyti kasdieniniame gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com   

Filmas: "Būti Džonu Malkovičiumi" / "Being John Malkovich"

Sveiki visi,

Kažkada, labai seniai teko matyti „Oskarui“ nominuotą filmą „Būti Džonu Malkovičiumi“ (Being John Malkovich) (1999 m.), tačiau praslinkus geram dešimtmečiui mano galvoje nieko neliko, tad sužiūrėjau filmą su visai šviežia galva ir taip įdomiai, kad net nustebau, kaip nieko neprisimenu, tik bereikšmes nuotrupas iš pirmojo žiūrėjimo.

Mano galva, be jokios abejonės šio filmo stiprioji sritis yra originalus ir netradicinis siužetas, kurio scenarijus prisidengia realiai egzistuojančio aktoriaus Džono Malkovičiaus tapatybe. Buvo smagu matyti, kaip aktorius Malkovičius vaidina save, o ir suvaidinti save reikia šiokios tokios rizikos, tačiau neįprastas siužetas viską išlygina, nes filmas balansuoja tarp realybės ir fantazijos ašmenų ir bando atskleisti asmens individualybę ir žmogaus dvasios skirtybes. Filme nemažai iš vėžių išmušančių meilės ir lyčių kryžminimų, Lotė įsimyli Maksimą ir jos bendrauja per Malkovičiaus kūną. Iš esmės yra ir nemažai keisto humoro ir mūsų visuomenėje nusistovėjusius standartus iškreiptų dalykų – mažo aukšto biuras, portalas ir kiti nerealūs dalykai, kurie pateikti magiško realizmo rėmuose.

Iš tikrųjų pusę filmo net spėliojau, ar Lotė tai ta pati garsioji Cameron Diaz? Nes po tokiomis kudlomis lyg ir švietė keistai atpažįstami skruostai ir akytės, bet iki galo nebuvau tikras, kol filmo pabaigoje nepamačiau užrašo – Cameron Diaz, išties, filme atrodė kaip urvinė moteris. Keisto ir nestandartinio žmogaus tipažas yra pagrindinis filmo koziris, mat tokie žmonės dažniausiai kapitalistiniame pasaulyje turi asocialų vaidmenį dėl savo nemokėjimo pritapti prie racionalaus ir greitai mąstančio pasaulio – marionetininkas bei egzotiškų gyvūnų augintoja. Keisto ir nepaaiškinamo pasaulio raiška analizuoja mūsų beprotiško ir chaotiško pasaulio ryšį su žmogaus pasąmone. Filmas turėtų patikti tiems, kurie iš filmo tikisi kažkokios originalesnės idėjos, kuriems humoras suderintas su žmogaus tragedija.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.8 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marija Antuanetė" / "Marie Antoinette"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Marija Antuanetė“ (Marie Antoinette) (2006 m.). Taigi dar vienas Sofios Coppolos filmas su jos žvaigždute Kirsten Dunst, kuri 1999 – aisiais pasirodė šios režisierės režisuotame filme „Jaunosios savižudės“. Iš esmės tai sunkiai sulyginami filmai savo tematika, vienas bylinėja paauglišką pasaulėlį, o kitas nušviečią istorinę epochą. Mariją Antuanetę teko girdėti per istorijos pamokas, o galvoje išliko tik du faktai, kad buvo garsi Prancūzijos karalienė ir kad jai nukirto galvą, tad susidomėjau ir filmu ne tiek kaip menine produkcija, kiek norėjosi labiau pasidomėti pačia Antuanetės personalija.

Iš esmės filmas man patiko, pakankamai manieringas barokas, o gal rokokas – niekaip neskiriu šių dviejų epochos skirtybių, kai veiksmas rutuliojasi Prancūzijoje, nesvarbu. Filme užfiksuotos manieros kėlė ir šypseną, ir gailestį tuometiniams žmonėms, kurie turėjo išprotėti nuo tokio gyvenimo, kur kiekviename žingsnyje buvo reikalaujama etiketo. Šiaip galvojau, kad bus daugiau atskleista Marijos Antuanetės vidinė savijauta, kitaip pavaizduotos Versalio rūmų intrigos, tačiau viskas, neskaitant visų etiketų, viskas atrodė ganėtinai lengva, na, taip pat neskaitant to, kad Antuanetės tikslas – susilaukti sūnaus ir sujungti Austrijos ir Prancūzijos draugystę, bet puritoniškasis ir drovusis vyras Liudvikas Augustas pavaizduotas toks drovus, kad šis perdėm šiais laikais turėtų išgerti litrus degtinės, kad užvirstų ant bobos, atsiprašant už termeniją.

Šiaip nustebino ir tokios scenos, kaip viešas gimdymas prie visų dvariškių ir pamačiau, kaip iš tikrųjų kine realizuotas posakis „karalius mirė, tegyvuoja karalius“, pastaroji situacija atrodė itin makabriška. Galiu pasakyti, kad praleidau prie filmo visai smagiai laiką, kažko itin labai ypatingo nesitikėjau, nes kažką sukurti ypatingesnio su kostiuminėmis dramomis sunkoka, juolab, kad prieš pusmetį mačiau „Hercogienę“, o ir seniau pasitaikydavo vienas kitas panašaus tipažo filmas. Mėgstantiems tokius filmus, manau, kad turėtų patikti, o ir Kirsten Dunst keistai tiko šiam vaidmeniui – blyški, šviesiaplaukė ir mėlynakė, itin apvalaus veiduko, bet visgi man asmeniškai, kuriant istorinę biografinę dramą, pasigedau daugiau pačios Marijos Antuanetės, gal man per mažai kančios būta jos personaže, nežinau, tačiau kartais atrodydavo, kad kostiumai ir etiketo demonstravimai užgožė pačią asmenybę. Dar vienas pastebėjimas – keistai pasirinktas garso takelis, tokiai epochai elektrinės gitaros ir šiuolaikinės dainos, o ne smuikas ir Vivaldis, itin keistas ir drąsus eksperimentas. Žinoma, tikėjausi pamatyti ir sceną, kaip lekia karalienės galva nuo kaladės, bet Coppola neužkibo ant šio saldaus kabliuko ir neketino mums demonstruoti drastiškų scenų. Tiesa, filmas filmuotas tikrame Versalyje, režisierė gavo išskirtinį leidimą, tad vien dėl ekskursijos po rūmus gal verta pamatyti filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis:  65/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Černobylio mūšis" / "The Battel of Chernobyl"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti kino filmą „Černobylio mūšis“ (The Battle of Chernobyl) (2006 m.) – tai  prancūzų dokumentinis filmas, kuris pasakoja tikrąją (ar tikrai?) Černobylio atominės elektrinės katastrofos, kurį įvyko 1986 – aisiais, istoriją. Iš tikrųjų filmą dar jo nematęs vertinau skeptiškai, bet nebuvo ką veikti pirmadienio vakarą, tai sakau pasižiūrėsiu per LRT televiziją rodomą dokumentinį istorinės tematikos filmą, apie mūsų visą žmoniją sukrėtusią katastrofą.

1986 – aisiais tuometinėje Sovietų Sąjungoje, kurioje toks dalykas kaip seksas nė neegzistavo, viskas buvo gražu ir tobula, įvyko viena didžiausių katastrofų žmonijos istorijoje – sprogo atominė Černobylio elektrinė. Filme pateikiami kai kurie faktai išties šokiruoja. Sovietų Sąjungą į tikros radiacijos pragarą pasiuntė apie pusę milijono žmonių iš visos Europos Sąjungos. Nepaprastai įdomi istorija apie tai, kaip buvo užglaistomi Černobylio padariniai ir tikriausiai niekas nė nežino, kad jei ne kruvinas šachtininkų darbas, tai po Černobylio susikaupęs vandens ir radiacijos slėgis galėjo sukelti antrą sprogimą – tūkstančius kartų didesnį sprogimą, kuris praktiškai būtų, tiesiogine ta žodžio prasme, nunešęs pusę Europos į dausas, galgi net ir mūsų mylimą ir kartu peikiamą Lietuvėlę.

Filmas šiek tiek dvelkia sensacingosios dokumentikos žanru, tačiau autentiški kadrai iš tų ligoninių ir tų laikų, kai įvyko didžioji tragedija, nepalieka abejingo žmogaus, ypač dar likusių gyvų žmonių liudijimai. Nemažai kalbama ir apie vėžinius susirgimus, nes dauguma dalyvavusių Černobylio mūšio operacijoje per 20 metų susirgo įvairiomis vėžinėmis ir genetinėmis ligomis. Apskaičiuota, kad jau 30 tūkstančių žmonių, kurie prisidėjo gelbstint Černobylį, jau yra išėjusių Anapilin nuo vėžinės ligos. Iš tikrųjų, bent jau man, buvo įdomu stebėti, kaip buvo gelbstimi žmonės, kaip jie buvo išvežami iš miesto ir kaip radiaciją į atmosferą metantį Černobylį ištisus mėnesius bandoma apvilgti švino karstu. Ir iš tiesų, kai kurie kadrai, kai žmonės lenda į super pavojingą aplinką, kad per 45 sekundes su kastuvų pakeltų kelias šiukšleles ir bėgtų keistis su kolega, primena vaidybinį filmą apie povandeninį laivą „K-19“ ir net Tarkovskio „Stalklerį“.

Kokia pavojinga misiją atliko žmonės ir kokios didžiulės katastrofos buvo išvengta, galite tik sužinoti pažiūrėję šį filmą. Aš tikiu, kad su Joponijos Fukušimos elektrine buvo kur kas paprasčiau, kadangi žmonija jau turėjo patirties, jie jau žinojo spinduliuotės pavojingumą ir tai, kaip su ja reikėtų kovoti. Kad ir kaip ten bebūtų, po filmo norisi pareikšti, kad visos šalys kuo greičiau užsidarytų atomines elektrines, kad daugiau nebekiltų panašių katastrofų, bet toli gražu, kad tai rūpėtų politikai ir energetikos ištroškusiems plėšrūnams – Baltarusija prie Vilniaus jau statosi atominę, Kaliningradas taip pat statosi sau, Lenkija irgi mūsų pašonėje svajoja apie atominę, o ir pati Lietuva galvoja apie naują atominę Visagine... Pamirštame savo ir aplinkos saugumą bei pusiausvyrą. Pasakyčiau, nežaiskite su dideliais degtukais, bet kas manęs, žemės kurmio, paklausys?

Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 8.4

 

Jūsų Maištinga Siela