Filmas: "Paryžiau, aš tave myliu!" / "Paris, Je t'aime"

Sveiki visi,

Kanų kino festivalio puošmena ir nostalgiškasis filmas „Paryžiau, aš myliu tave“ (Paris, Je t‘aime) (2006 m.) pagaliau atkeliavo ir į mano kino pasaulį. Šis filmas unikalus ir ypatingai reto žanro ir tipažo, kuris patiks subtilaus, galgi net prancūziško kino gerbėjams. Vikipedijoje filmas apibūdinamas kaip 18 trumpų novelių almanachas apie meilės miestą Paryžių, kurį sukūrė 20 garsių pasaulio režisierių ir dar daugiau garsių viso pasaulio aktorių. Na, ir iš tikrųjų filmas gali pasigirti skirtingų ir pačių pačiausių tiek prancūzų, tiek ir kitataučių aktorių gausa, kurie sutiko filmuotis trumpose, vos 5 minučių pasakojimuose. 

Filmą kurpia skirtingo braižo ir temperamento režisieriai, kuriems patikėta vis kitoks Paryžiaus kvartalas, kuriuose atskleidžiami vis kitokios meilės rūšys, išryškindami Paryžių kaip pilną netikėtumų, mistikos, meilės, skausmo ir džiaugsmo miestą. Filmas primena koliažą, vitražą iš skirtingų spalvų stiklo gabalėlių – tai didelis užmojis, įkūnijantis didmiesčio katilą, kur tuo pačiu metu sprendžiasi daugybė žmonių likimų, tarpusavio santykiai ir meilė. Žinote, filmas patiko tiek savo unikalumu, tiek savo trumpomis novelėmis. Aišku, kai kada norėjosi, kad filmas driektųsi iki begalybės, ypač tose novelėse, kurios labai patiko, bet buvo ir tokių, kur pagalvoji – kažin, ar šitą istoriją būčiau paišęs į šį filmą. Novelių žanrų spektras ypatingai platus – nuo subtilaus humoro, iki skaudžių dramų bei siaubo pasakojimų. Patiko ir tai, kad filmas reprezentuoja Paryžių daugiasluoksnį nuo lotynų kvartalų, nuo priemiesčių daugiabučių iki Eifelio, homoseksualų kvartalo. 

Po filmo jaučiuosi taip, lyg būčiau vartęs katalogą apie Paryžių. Tai ne tik meno kūrinys, bet ir kartu jausmų ir meilės rūšių ekskursija nuo metro požemių iki žmogžudystės dienos metu plačioje aikštėje, nuo žmogaus įsivaizduojamo pasaulio jo galvoje iki paprasto pasisėdėjimo parke su batono gabalu, kada netikėtai po kojomis atsiveria daugiasluoksnis ir įdomus gyvenimas, tada pasijauti, kad iš tikrųjų gyveni, gyveni, gyveni...

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.3


 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Septyni psichopatai" / "Seven Psychopaths"

Sveiki visi,

Režisierius Martin McDonagh galima vadinti savotišku Tarantinu, taip pamaniau, pažiūrėjęs patį naujausią jo darbą „Septyni psichopatai“ (Seven Psychopaths) (2012 m.). Na, tiesą sakant, nieko iš šio filmo per daug nesitikėjau, bet pažiūrėjęs jį, supratau, kad likau kaip su maišu per galvą gavęs. Filmas, žinoma, yra labai vykęs ir pavykęs, bet labiausiai mane nustebino McDonagh parašytas scenarijus, o jis tikrai nenuobodus, netgi įmantrus, originalus ir stiprus! Filmas priminė Tarandino „Bulvarinį skaitalą“, o kai kada net „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ – skrupulingai šaltas, brutalus, bet kartu prisodrintas juodojo humoro elementų, visas šis mišinys sukuria ypatingą nuotaiką, kuria belieka mėgautis.

Filmas iš pradžių atrodo apie nieką – apie tai, kaip reikia kurti filmą. Filmas filme efektas jau yra naudojamas ne kartą kine, bet kaskart jis vis tiek žavi, jeigu pateikiamas išraiškingai ir originaliai. Filmas apie psichopatus ir nenormalius žmones, kurie gyvenimą laiko tik dar vienu filmu, o ir mafijozas besivaikantis savo šuns grobikus taip pat neleidžia abejoti, kad ir patys blogiausi blogiukai turi širdį. Filmą puošia labai garsus aktorių kolektyvas – Colin Farrell, Woody Harrelson, Sam Rockwell, Abbie Cornish, Christopher Wallken ir kiti. Įdomūs personažai, įdomiai lipdomi dialogai ir scenos neleidžia nuobodžiauti ar žvilgčioti į laikrodį, kada, velniai griebtų, šis filmas pasibaigs. Ir tai yra gerai! Esu tokio tipažo filmo mėgėjas, kur galima susikaupti ir mėgautis puikia pasakojama istorija, puikiais aktoriais bei įdomiais pakrikusios psichikos personažais, kurie galbūt ne visai atitinka realybės, tačiau vis tiek yra be galo žavūs ir įdomūs.

Filmą siūlyčiau pažiūrėti beveik visiems, nes jis turėtų patikti ir kinomanams, ir paprastiems žiūrovams. Tiesa, tiems, kam svetimas juodas humoras ir brutalus, be skrupulų demonstruojamas smurtas, tam gal nevertėtų gaišti laiko. Žaviuosi režisieriumi, kuris kūrė filmą, nežinodamas, koks jis išeis, bent jau taip pateikiama pagal scenarijų, bet vis tiek sukūrė beveik puikią juostą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.2


 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gladiatorius" / "Gladiator"

Sveiki visi,

Būna filmų, kuriuos drąsiai būtų galima vadinti „filmų filmais“, kuriuos būtina ir verta pamatyti. Vienas iš tokių filmų yra, žinoma, „Gladiatorius“ (Gladiator) (2000 m.). Filmas jau skaičiuoja savo antrą dešimtmetį, tačiau iki šiol yra įsimenamas ir populiarus tiek jaunų kinomanų, tiek paprastų, ką tik kiną atradusių, žiūrovų. Nutariau ir aš, prisiminti šį filmą ir pasigėrėti senovės gladiatorių kovomis. Tiesa, filmas toli gražu neprimena „Spartako“ serialo, čia kur kas mažiau kraujo, tačiau pati istorija yra nemari ir išliekanti ilgam atmintyje.

Iš esmės, manau, kad šio filmo populiarumą ir gerus kritikų atsiliepimus lėmė ypatingai gerai adaptuotas scenarijus. Iš pradžių nelabai supratau, kodėl filme Gajus Julijus Cezaris vaizduojamas senukas ir jį nužudo jo paties sūnus, nes tikrovėje jis buvo nudurtas Bruto, o ir kiti faktai buvo labai iškraipyti – filmo scenarijus yra išgalvotas, jis neatitinka istorijos, todėl ir pats filmas nėra istorinis, jis tik pasiremia istoriniu kontekstu, bet kuria visai kitokius įvykius. 

Filmas, žinoma, yra puikus! Labai sužavėjo Russell Crowe vaidyba, už kurį, beje, aktorius buvo įvertintas aukščiausia praba – Oskaru. Ir šiaip, filmas iš septynių Oskarų nominacijų yra pelnęs penkis apdovanojimus. Po dešimtmečio režisierius su Russell Crowe grįžta filmu „Robinas Hudas“, bet šlovės ir panašių įvertinimų nebesulaukia. Ne ką prasčiau čia pasirodo ir Joaquin Phoenix‘as, suvaidinęs piktadarį Komodą, pastarasis ypatingai mane sužavėjo.

Gladiatorius – tai neabejotinai vienas sėkmingiausių filmų kino industrijoje, uždirbęs pusę milijardo Amerikos dolerių ir padovanojęs pasauliui nepamirštamą epą apie meilę, kerštą, atsidavimą bei patriotiškumą. Su juo galėtų lygintis nebent brangiausias Europos filmas „Aleksandras Makedonietis“ arba netgi „Troja“. Jeigu dar abejoja, ar verta žiūrėti tokią senieną kaip „Gladiatorius“, tai neabejokite – verta!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 8.5


 

Jūsų Maištinga Siela

Chorų karai 2013: Šeštos savaitės apžvalga. Kino filmai

Sveiki visi,

Štai praūžė dar viena savaitėlė ir šiek tiek pavėluotai skubu minimaliai pakomentuoti sekmadienį, Velykų vakarą, vykusių „Chorų karų“ pasirodymus, kur projekte varžėsi penki chorą – Policijos, Kauno, Vilniaus, Panevėžio ir Benamių chorai. Šią savaitę niekas nekrito iš projekto, o ir pati tema chorams buvo dėkinga, o paties žiūrovams smalsi ir įdomi – dainos iš kino filmų. 

Pasižiūrėkime, kas šįkart ir kaip pasirodė. Reitinguoju pagal savo simpatijas:

1 vieta. Vytautas Matuzas ir Panevėžio Indigo choras:

Puikus kūrinys iš puikaus filmo – „Gladiatorius“. Tikrai, Panevėžys šią savaitę kaip niekad pasistengė ir pasirodė puikiai! Man patiko jų pasirodymas ne tik pasirinktu kūriniu, bet ir scenografija, įvaizdžiu bei aranžuote. Labai! Maladiec. 

2 vieta. ŠarkA ir Šachmatinis Vilniaus choras: 

Nors Zmailaitei nelabai patiko, bet aš iš savo varpinės galiu pasakyti, kad kūrinys pasirinktas labai geras – Rokį visi žino! Scenografija vėlgi nematyta šiame projekte, įdomi idėja, gal ne tokia įspūdinga, kaip praėjusios savaitės, tačiau šis choras, mano akimis, yra vertas ne tik finalo, bet ir laimėjimo – užteks tuos kauniečius kilnoti ant pjedės stalo už tai, kad jie tik kauniečiai. O šiaip, sveikinu su dar vienu užtikrintu pasirodymu, nesvarbu, kad šią savaitę likote paskutiniai. Jūs nuostabūs!

3 vieta. Vaida Genytė ir Policijos choras

:

Puikus kūrinys – Anties „Zombiai“! Patiko scenografija ir dainos atlikimas, kuris labai tiko prie pačios dainos teksto. Nesu Ančių gerbėjas, ypatingai šios dainos, bet visumoje tikrai šis choras pasirodė įdomiai.

4 vieta. Stano ir Benamių Spindulio choras:

Sakoma, kad į upę du kartus negalima įbristi, bet šis choras vėl brenda ir tai jau yra antras jų kūrinys iš miuziklo „Vargdieniai“. Tiesa, šįkart choristams buvo suteikta padainuoti savarankiškai po eilutę ir tai jau yra šis tas. Tiesa, kūrinys pasirinktas išties gražus, tiesiog šįkart pasirodymas nepasibeldė į mano širdį ir tiek. O šiaip šaunuoliai, kad renkatės tokius puikius kūrinius! 

5 vieta. 16HZ ir Kauno Studentiškasis choras:

Ak, kauniečiai... Šįkart jie pas mane paskutiniai. Tiesą sakant, priminė tokią mišrainę, tokią klubinį vakarėlį, bet ne chorą. Nepatiko pasirinktas įvaizdis, nepatiko aranžuotė ir dainos pasirinkimas. Gali pasirodyti, kad esu nusistatęs prieš šį chorą, tačiau apžvelgus visus pasirodymus, šis pasirodė labiausiai prie betvarkės, nieko neišsiskiriantys ir kažkokie nesimpatingi. Bent jau man. 

O štai taip balsavo žiūrovai ir teisėjai – jų balai susumuoti:

1. Vytautas Matuzas ir Panevėžio choras
2. Stano ir Benamių Spindulio choras
3. 16 Hz ir Studeniškasis choras
4. Vaida Genytė ir poicininkų choras
5. Šarkos ir Vilniaus šachmatinis choras

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Optimisto istorija" / "Silver Linings Playbook"

Sveiki visi,

„Kovotojo“ režisierius David O. Russell šiais metais vėl prisikasė prie „Oskaro“ su filmu „Optimisto istorija“ (Silver Linings Playbook) (2012 m.), kur pirmąkart šią prestižiškiausią statulėlę gavo Jennifer Lawrence, kaip geriausia metų aktorė. Žinote, kad ši jaunos kartos aktorė yra puiki, tikriausiai niekas neabejoja, tačiau už šį vaidmenį – sutrikusi šokių mokytoja Tifani – gauti Oskarą? Toks jausmas, kad daugiau niekam nebuvo galima įteikti šio apdovanojimo ir niekas geresnių vaidmenų per metus iš moterų nesukūrė. Nes pažiūrėjus šį filmą, tikrai imi gūžčioti pečiais – už ką Lawrence gavo šį apdovanojimą? Nežinau, nors ji ir vaidino puikiai, tačiau tiek personažas, tiek jos vaidyba nebuvo „Oskaro“ lygio.

Filme kur kas įdomesnis atrodė Bradley Cooper – toks paprastas, naivus, atlapaširdis ir kartu sutrikusios psichikos žmogelis. Man jis labiausiai šįkart įtiko! Kas be ko, pro akis negalėjai praleisti ir Roberto De Niro vaidybos – senas geras veteranas! O šiaip filmas išties įtraukė ir sužavėjo – viskas išlaikyta taip, kaip aš ir norėjau, nors, tenka pripažinti, kad vienoje vietoje filmas užsibuksavo ir tapo pernelyg ištęstas, tačiau finalas vis dėlto buvo, gal kiek banalokas ir priminė „Bridžitos Džons dienoraščius“, tačiau vis tiek gražus. Šiaip nustebau siužeto prasme, nes lietuviškai filmas pavadintas „Optimisto istorija“, tačiau toli gražu filmas nėra apie optimizmą, netgi, sakyčiau, apie žmogaus galimybę vėl susigrąžinti prarastą gyvenimą po reabilitacijos klinikų, o tai toli gražu nėra lengva, kai žmonės nuo tavęs nusigręžia ir tampi vienišas – paradoksas, bet tai puiki terpė užgimti naujai meilei.

Aš pats asmeniškai pažįstu panašių tipų asmenų, todėl man filmas pasirodė pakankamai artimas nei daugeliui jį mačiusiųjų, kuriems filmas gali pasirodyti ypatingai lengvas saldėsis – anaiptol, filmas pakankamai realistiškas, apgaubtas sutrikusių personažų elgsenomis, kurios tipiškai atkartoja žmonių po reabilitacijos pasikeitimą. Iš esmės filmas vykęs, netgi labai vykęs, kurį daugiau ar mažiau verta pamatyti – jis nėra pernelyg lengvas, bet ir jo pasakojimas nėra apsunkintas, toks, sakytum, pusiau sausas vynas, kurį nėra sudėtinga gurkšnoti ir nesutraukia liežuvio. Filmo taip pat nelyginčiau su to paties režisieriaus ankstesniu darbu „Kovotojas“ (2010), kadangi tai pakankamai skirtingos ne tik istorijos, bet ir jausenos. Kuris filmas man geresnis? Pasiliksiu tai sau.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela