Filmas: "Rojaus dienos" / "Days of Heaven"

Sveiki, kinomanai,

Filmas „Rojaus dienos“ (Days of Heaven) (1978) yra vienas iš tų meninių filmų, kurie pateikia puikų kinematografinį grožį, užburiančius estetinius vaizdus. Galbūt tai ir lėmė amerikiečių režisieriaus Terrence Malick, žinomą tokių filmų kūrėjas kaip „Gyvybės medis“ (2011), „Plona raudona linija“ (1998), sėkmę. Išties šis filmas pasiekė neregėtų aukštumų kaip savitas ir novatoriškas žvilgsnis į dramą, derinant gamtos ir žmogaus paraleles, kas vėliau kine pasirodys taip įprasta ir kasdieniška, be ko mes neįsivaizduotume daugelio draminių filmų. „Rojaus dienos“ vėliau įkvėps ne vieną režisierių kurti gilų ir lėtą kiną, todėl šią juostą jei ne dėl įdomumo, tai dėl kino industrijos pokyčių verta pažiūrėti. Filmas nominuotas „Oskarams“ kaip geriausias operatoriaus darbas, už kostiumus ir garso takelį. Filmas tarptautinėje Kanų festivalyje pelnė geriausio režisieriaus titulą. Nepaisant kai kurių pralaimėjimų, filmas yra laikomas viena labiausiai pripažintų juostų ne tik 1978 –aisiais, bet ir per visą kino gyvavimo erą. Keista, o tiek mažai apie ją esame girdėję Lietuvoje.

Tiesą sakant, man asmeniškai labiau patinka vėlyvieji T. Malick kūriniai, ypatingai „Gyvybės medis“. Štai „Rojaus dienos“ labai skiriasi nuo vėlyvųjų režisieriaus darbų, jis paprastesnis siužeto atžvilgiu, stengiamasi pavergti paprastą istoriją gamtos grožiu. Nepasakyčiau, kad filmas man patiko. Nepaisant suvokimo, kokią įtaką ši juosta turėjo kinui, manau, kad juosta šiomis dienomis mažai ką besudomintų. Žinoma, labiausiai užbūrė spalvų koloritas, nuostabiai gražiai pavaizduotas skurstančiųjų amerikiečių darbas laukuose, daug saulės, geltonos ir tirštai gintarinės spalvos, todėl labai svarbu, kad filmą žiūrėtumėte kokybiškos rezoliucijos, nes, mano galva, didžiausias šio filmo pliusas ir yra juostos estetinė vertė. Na, o drama taip pat ne iš banaliųjų – po laikinuosius darbus keliaujantys įsimylėjėliai apsimeta broliu ir seserimi, kol atkeliauja pas ūkininką, kuris nusižiūrį „sesę“ ir galiausiai ją veda. Išties skaudi drama, bet jos emocinis pliūpsnis manęs nepalietė, jis liko tarsi įstiklintas už tų gražių gamtos vaizdų, toks švelnus ir šilkinis. Pagrindinius vaidmenis sukuria tuokart labai jaunas ir simpatingas Richard Gere, jaunutė Brooke Adams bei Sam Shepard, - ne vienadieniai ir neatsitiktiniai aktoriai, kurie savo karjeroje sukurs neblogų ir ryškių vaidmenų.

Manau, filmas visgi turėtų patikti lėto kino mėgėjams, kurie mėgsta lėtai slenkančius prasmingus vaizdus, gražias spalvas, gilias istorijas. Šį filmą galimą drąsiai priskirti prie vertingųjų juostų, tik labai apmaudu, kad pats nesuradau to santykiu su juosta, kurios galbūt norėjau.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aurora" / "Vanishing Waves"

Sveiki, kinomanai,

Lietuviško kino pasaulyje yra šventė, bent jau taip ilgą laiką galvojau, kai pro akis vis urmu slinkdavo geri Kristinos Bruožytės filmo „Aurora“ (Vanishing Waves) (2012) atsiliepimai ir recenzijos. Po lietuviško kracho „Valentinas vienas“, maniau, kad „Aurora“ bus atgaiva visomis prasmėmis ir akims, ir sielai. Tikriausiai taip ir būtų nutikę, jeigu nebūčiau toks „medis“, kuriam sunkiai „lenda“ mokslinė fantastika. Tiesą sakant, į galvą nešauna nė vienas lietuviškas filmas, kurį vienareikšmiškai galėtume priskirti šiam žanrui. Ir pamanykit, pirmąjį lietuvišką mokslinės fantastikos filmą sukūrė moteris! Bravo!

Be to, kad filmas daro šiokį tokį perversmą lietuviško kino fronte ir be to, kad perversmą puikiai įvertina užsienių šalių kritikai, - tą rodo festivaliai ir juose surinkti prizai bei apdovanojimai, - visgi Kristinos Bruožytės prieš tai matytas darbas „Kolekcionierė“ mano akimis buvo visiškai nesuprastas, nepatiko ir priminė šaltą, frigidišką filmą su dar šaltesniu Gabijos Ryškuvienės kuriamu personažu bei jo psichika. Bet šunys matė, režisierė sukuria „Aurorą“, kurią angliškai kažkodėl visi pavadino „Nykstančios bangos“ ir tai turėjo būti perversmas, kaip supratau, ne tiek lietuviško kino industrijoje, kiek pačios K. Bruožytės kūrybiniame gyvenime.

Filmas „Aurora“ nėra prastas ir man priminė keletą panašaus formato sukurtų nepriklausomo kino pavyzdžių, ypatingai savo jausenomis. Kelionė po žmogaus psichiką (galbūt net sielą), - žodžiu, į tas erdves, kur gyvename mes, bet materialiai negalime nukeliauti ir apčiuopti. Viskas padaryta ir sukonstruota pakankamai skoningai, gražiai, tvarkingai. Neskurdus siužetas ir šiuolaikinis medicinos tyrinėjimai, skverbimasis į žmogaus savivokos užribius visada bus įdomi ir patraukli tema. Be visa to, skoningai parinktos spalvos, „mokslinės“ dekoracijos (laboratorija, dėžė su vandeniu, laidai ant galvos), tačiau viskas pasirodė pernelyg šalta, dvelkė šiurkščiu šiaurietišku kinu, kuriame tiek maža šilumos, o šilumą galėjome pajusti bene gražiausioje filmo scenoje, kai Marius Jampolskis ir Jurgita Jutaitė nuogi vartosi ant grindų, pro plyšius slenkant gintariniams saulės spinduliams. Tai tikrai buvo gražu, erotiška, šilta ir minkšta, bet iš esmės filmas, nors ir „liečiasi prie sielos“ ir kalba apie keistą meilės ryšį, yra šaltas, metalinis ir truputį negyvas. Pasąmonės scenos kai kurios pasirodė pernelyg teatralizuotos, kaip antai orgijų scena (lietuviškame kine!) ir Šarūno Barto stebėjimas iš šalies, šukavimas prieš veidrodį ir kiti dalykai, bet kadangi viskas vyksta pasąmonėje, tai kodėl gi ne?

Asmeniškai filmas nesužavėjo, tikėjausi tikrai daigiau, tikėjausi panirti į kažką tokio gilaus ir mąslaus, bet priminė aibė matytų vidutinių mokslinės fantastikos filmų ir pamaniau, kad „Aurora“ jų kontekste nei geresnė, nei kažkuo išskirtinė, o dėti pliusą vien tam, kad tai „lietuviška“, nematau prasmės. Visgi mano šiokios tokios antipatijos nėra nusistatymas, tiesiog tai nebuvo mano filmas, kokio norėjosi išvysti, ypatingai kai tikslas buvo pasisemtt kažkokių emocijų. „Aurora“ savo šaltumu, personažų kai kuriais judesiais, sprendimais ir jausenomis, sakyčiau, arti „Kolekcionierės“ braižo. Nepaisant mano šiokių tokių antipatijų, filmą iš objektyviosios pusės vertinu sėkmingu darbu.

Na, ir žinoma, aktoriai. Daug kas kalbėjo apie sekso scenas, kurios kai kam pasirodė bejausmės, o kai kam netgi pornografinės. Pornografijos čia tikrai nėra, o scenos pakankamai estetiškos, tačiau, kai kada trūko dvasios, pernelyg kai kurie staigūs ir grubūs pabučiavimai atrodė teatralizuoti, tačiau tai ne aktorių kaltė, manau, to norėjo pati režisierė. Muzikos takelis vėlgi labai įvairus: nuo operos iki narkotinės muzikos, kurios klausosi amerikiečių paaugliai ir po to apspangę patiria savotišką katarsį, tokia muzika labai „ėjo per širdį“, kartais nuo jos darėsi bloga, kur kas geriau su operinėmis vietomis. Filmo finalas truputį užsitęsė, pasikuždėjimai tamsoje vos suprantami ir girdimi, norėjosi kažkokio staigaus smūgio, netikėtumo, pabaiga pernelyg nuspėjama, bet vėlgi, tai yra režisierės sprendimai, ji taip matė filmą. 

Daug kas filme nepatiko, tačiau stebino specialieji efektai, kuriem duočiau pliusą, kai kurios scenos su aktoriais tikrai puikios, o kai kur pritrūko parako dėl statiškumo ir šaltumo. Kryžminu subjektyvų ir objektyvų žvilgsnius ir žiūriu, kas iš to išeina.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Morisas" / "Maurice"

 

Sveiki, kinomanai,

Filmas „Morisas“ (Maurice) (1987), kurį režisavo amerikiečių režisierius James Ivory, kuris žinomas labiau kaip XX amžiaus pradžios kostiuminių dramų kūrėjas. Filmas „Morisas“ yra vienas iš pirmųjų didžiuosius ir populiariuosius kino ekranus pasiekęs kino filmas, kuris prabyla apie homoseksualizmą, iki tol filmai būdavo nekomerciniai ir dažniausiai rodomi uždaruose kino klubuose. Vaidybinis filmas buvo sutiktas ypač palankiai tiek žiūrovų, tiek pačių kino kritikų, o tarptautinėje Venecijos kino festivalyje aktorius Hugh Grant kartu su kolega James Willby pelnė geriausio aktoriaus prizą, režisierius gavo prizą už režisūrą, o pats filmas buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausius kostiumus. Šis filmas H. Grantui tapo lemtingas, nes tai buvo pirmasis jo rimtai pripažintas vaidmuo, kuris nulems jo tolesnę ilgą ir skandalais pažymėtą karjerą. 

Filmas pastatytas pagal autobiografinį romaną ir pasakoja XX amžiaus pradžios atsiminimus, kurie pilni britiško šarmo. Anglija neseniai palaidojusi Viktorijos epochos laikus, bet vis dar tebesivaduojanti iš dorovės ir moralės įtakos, sunkiai skinasi kelią į laisvę, galima sakyti, per kraują ir kančias. Tokioje epochoje susitinka du jauni universiteto studentai, kurie pamilsta vienas kitą, tačiau aplinkybės, skirtingas požiūris į seksualumą ir meilę bei laikmečio baimės išskiria jaunuolius. Ypatingai šiame filme puikiai pasirodo pirmojo plano aktoriai, kurie įtikinamai ir drąsiai suvaidina įsimylėjėlius ir draugus, puikiai atkuriama laikmečių ir epochų sandūra, pokyčiai, kurie nulems ne tik Anglijos, bet ir viso pasaulio raidą. 

Filmas man pasirodė itin sultingas, sodrus, pilnas begalės spalvų, britiškos atmosferos ir dvasios. Dievinu filmus, kurie pasakoja XIX ir XX amžiaus pradžios istorijas, kur pilna perdėto mandagumo, etiketo, gražių kostiumų, valgio ir arbatos ceremonijų. Šis filmas turi visus laikmečiui būdingus prieskonius, o istorija pernelyg nenusaldinta, nors ir turi romantinių bruožų, tačiau ji tvirtai ir skoningai laikosi ant dramos pamatų. Iš esmės mėgavausi kiekviena detale, kiekvienu anglišku pastatu, koridoriais, aktoriais, dialogais, jausmais. Šiek tiek priminė prieš keletą mėnesių matytą filmą „Sugrįžimas į Braidshedą“ (2008), šie filmai, manau, labai susikalba, nes panašios temos, laikmetis ir jausenos. Manau, filmai lygiaverčiai, todėl vertinsiu juos tokiais pat balais. Tikrai, „Morisas“ yra vienas iš tų patogesnių filmų, kurie kalba apie homoseksualizmo savivokos raidą istorijos bėgyje, tausojant erotikos, bet neatsižadant romantikos. Visomis prasmėmis vykęs filmas, kurį įvertins kostiuminių dramų mėgėjai ir šiaip gero ir vertingo kino gerbėjai.

P.S. Filmą anglų kalba per Torrentų programą atsisiųsite iš ČIA.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Arbatėlė su Musoliniu" / "Tea With Mussolini"

Sveiki, kinomanai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Arbatėlė su Musoliniu“ (Tea With Mussolini) (1999). Na, išties labiau laukiau, kol galėsiu pamatyti šią juostą ir pagaliau sulaukiau šios dienos. Tiesą sakant, taip ir nesupratau, ar buvo verta laukti, ar nelabai. Nors filmą daugelis mačiusiųjų giria ir negaili gerų žodžių, manding, geri atsiliepimai nėra gero filmo garantas, bet iš dalies vedinas jų, troškau pamatyti šią juostą, kurioje pasirodo pirmo ryškumo tokios britų aktorės kaip Judi Dench, Joan Plowright ir Maggie Smith, o ką jau bekalbėti apie šio filmo perlą ir kaip visada fantastiškai atrodančią dainininkę Cher! 

„Arbatėlė su Musoliniu“ – tai ganėtinai lengvo kolorito žvilgsnis į didžią Italijos tragediją, Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse, griūvančių visuomenės sluoksnių bei yrančio senojo pasaulio jausenos. Išties, manau, kad drama turėjo išeiti išties vykusi ir stipri, nes medžiaga ir turinys tikrai verti tiek filmo pastatymo, tiek šaunių aktorių, tačiau visgi buvo pasirinktas romantinis kalbėjimas. Tikrosios dramos, - moterų „išvarymas“ iš Italijos, fašisto Musolinio keliama grėsmė ne tik Europai, bet ir Italijos žmonės, žydų persekiojimas, tarpininkavimas su Hitleriu, tebuvo tik lengvas glaistas, palyginus su ta baime, kuri iš tikrųjų turėjo tvyroti filme. Romantinis ir lengvas kalbėjimas, sakyčiau, sugriovė tvirto filmo pamatus ir paliko toks „poskystis“ pataikavimas „silpnų nervų žiūrovams“. 

Nepaisant, bent jau mano akimis, šio trūkumo, lengvas filmas turi savito žavesio dėl aktorių, sintetiniai sprendimai ir nenatūralios scenos irgi neleidžia užmigti. Galiu pasakyti, kad per visą filmą, tikriausiai viena Cher ir atstovėjo visą filmą, kadangi ji vienintelė buvo ryški, įdomi, patraukli ir tiko šiam filmui, o perekšlės, pagyvenusios moterys visada vaikščiojančios pulkeliais, priminė labiau komediją griūvančio pasaulio scenoje. Tą patį galiu pasakyti apie jaunąjį aktorių Baird Wallace, kuris suvaidino ūgtelėjusį Lucą, labai dailaus sukirpimo vaikinas, tačiau matėsi, kad dirba netalentingai, mokyklinė vaidyba tarp grandų jam netiko ir režisieriui reikėjo kito sprendimo, bet yra kaip yra.

Per visą filmą patiko bene vienintelė scena, kuri leido šiek tiek virptelėti. Kai ant stogo išėjusi auklė bando įkalbėti globotinį ir toliau apsimesti moterimi, kad nepaimtų jį į kariuomenę. Argi tokia yra meilė, - klausia jis. Ir moteris jam atsako, kad taip, tokia ir yra meilė. Skaudi, pasiaukojanti, nenorinti pasiduoti ir prarasti, norinti visada apsaugoti nuo blogo. Tokia ir yra meilė.

P.S. Filmą anglų kalba ir angliškais subtitrais galite parsisiųsti per Torrent programą paspaudę ČIA.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Chip St. Clair "Drugelių sodas" (The Butterfly Garden)

Sveiki,

Sukrečiantys autobiografiniai romanai yra užtikrintas sėkmės garantas. Penketą metų Lietuva rijo žurnalistinius (pus)romanus apie mūsų šalies „žvaigždės“, paskutiniu metu tai atslūgo ir, ačiū Dievuliui. Tačiau mes kol kas nepajėgiame atsispirti autobiografijos žanrui, taip nutiko ir man, kai knygyne prabėgomis nuskaičiau knygos galinį viršelį – smurtas, tėvo patyčios, sunkus gyvenimas. Capt! Ir užkibau! Chip St. Clair knyga „Drugelių sodas“ – štai ir mano krepšelyje.

Nedidelės apimties romanas, nesiekiantis nė 200 puslapių susirijo savaime. Nežinau, nesijaučiu, kad perskaičiau gerą knygą, tačiau nesijaučiu išvaistęs laiką. Autorius gyvai dalijasi savo vaikystės patirtimi, kuri pagrįsta baimės ir smurto protrūkiais. Vaikystėje Čipas buvo pagrobtas ir auginamas nuolat besikraustančių „tėvų“, apie kuriuos jis nieko nenutuokė. Sadistas tėvas jį nuolatos kankindavo, privesdavo nuolatos bijoti, o vaiko akivaizdoje mušama „motina“ nuolat varė stresą. Tačiau tokie vaizdai ir potyriai leido Čipui vis vien mylėti Lizą ir pasinerti į mėgstamą literatūros mokslą. Sensacinga gyvenimo istorija sutalpinta į „Drugelių sodą“, kuri parašyta veikiau kaip didaktinė paskaita, paminklas sunkiai autoriaus vaikystei, iš kurios išaugęs apie savo netikrus tėvus jis sužino kraupių dalykų, kurie verti būti aptarti „Ekstrasensų mūšyje“. Žinoma, autorius buvo kviečiamas į TV laidas ir ne kartą pasakojo savo skaudžią ir, tiesą sakant, neįtikėtiną gyvenimo istoriją, kuri, regis, susiklosto tik filmuose, bet čia pasirodo besą realybė. 

 

Autorius Chip St. Clair su žmona Lisa.

„Drugelių sodas“ nepretenduoja būti ta rimtoji literatūra, kurią norėtųsi prijunti prie šedevrų ar klasikos, tai paprasta išpažinties + grožinės literatūros šablonu parašytas kūrinys, lengvas skaitalas, bet kartu ir emocionalus, kadangi nuo pat pirmųjų puslapių žinome, jog tai tikras ir neišgalvotas autoriaus gyvenimas. „Gimtojo žodžio“ leidykla mėgsta leisti tokias knygas, kurios sukrečia, sensacingai pritraukia prie knygos, tokią literatūrą aš vertinu kaip tarpinę, kuri puikiai užpildo sau vietą tarp meilės romanų ir sunkiosios artilerijos. 

Žinoma, pirmoji knygos pusė pasirodė kur kas įdomesnė, jame daugiau smurto, vaiko baimės, persiritus į antrąją knygos dalį, knyga tampa labiau detektyvine, o finalas tampa ypatingai nuviliantis, ne, ne dėl to, kad herojai galiausiai atgauna ramybę, bet dėl pasirinkto nusaldinto patoso, ėmė kartotis skyriai, tos pačios mintys apie atgimimą, išsivadavimą nuo demonu, - žodžiu, autorius lyg norėjo kažką dar pridurti, bet ėmė „pjauti grybą“, o tos metaforos su drugeliais, kur tęsėsi iš puslapio į puslapį, tiesą sakant, įkyrėjo, nes priminė banalias keverzones, kurias galima parašyti 6 klasės mokiniai. Šiaip ar taip, knyga gan pusėtina, skaityti ją galima lengvai ir greitai. Rekomenduoju pasiimti į kelionę arba laukiant eilėje pas gydytojus. Pravers.

Jūsų Maištinga Siela