Knyga: Jaroslavas Melnikas "Kelias į rojų"

Sveiki, 

Jaroslavas Melnikas yra vienas įdomiausių šiuolaikinės lietuviškos prozos rašytojų, kuris atstovauja intelektualiai mokslinės fantastikos, misticizmo, neosiurrealizmo, neosimbolizmo žanrams. Tai antroji knyga, kurią perskaičiau šio rašytojo, todėl šiandien noriu pristatyti – „Kelias į rojų“ (Baltos lankos, 2010). Prieš ketvertą metų teko pirmą kartą sugraužti Melniko „Tolimą erdvę“ (2008), kuri, tiesą sakant, padarė iki šiol neišdildomą įspūdį. Na, autorius kuria ir rašo ne tik lietuviškai, bet ir prancūziškai, įtariu, kad ir rusiškai. 

„Kelias į rojų“, manding, iškart asocijuojasi su labai nuvalkiotu pavadinimu, visur, kur tik randasi pavadinimuose žodis „rojus“, kelia rimtą susirūpinimą ir atbaido nuo banalios, neoriginalios literatūros. Pavadinimai gerų knygų būna neretai lyg rakštis užpakalyje, reikia prajoti aklais žirgais, kad to nepastebėtum, o simbolinis žodis „kelias“ išvis super efektingai nudėvėtas. Kas čia dabar bus? „Dharmos kelias“? Keruako „Kelyje“? „Duok durniui kelią“? Visi keliai veda į...? Pernelyg plačiai naudojamas simbolis, kurį rašytojas, o gal leidykla parinko ne itin efektingą pavadinimą, kuris nubaido musę nuo medaus prie gardesnės š... krūvos. Nepaisant to, už šio pavadinimo, šis prozos rinkinys, kurį sudaro miniatiūros, apsakymai, apysakos ir net siurrealistinis romanas yra, manau, vykęs leidinys.

„Kelias į rojų“ – tai, mano galva, ilgai kaiptų tekstų ir nuotrupų rinkinys, kai kurie tekstai net neturi tikslaus žanro apibrėžimo ir labiau panašios į nuotrupos, kurias užrašome kokią nors idėją, tarkim, gerdami alų kokioje nors užeigoje ant servetėlės. Šalia tokių padrikų ir trumpų tekstų randasi ir stiprios novelės, apsakymai, dvelkiantys simboliniais, metafiziniais, ezoterinėmis, dvasinėmis bei filosofiniais niuansais. Štai, kad ir vienas iš kūrinių, apysaka „Siela“ moters – paukštės sutapatinimas man labai priminė F. Kafkos „Metamorfozę“, kai pagrindinis veikėjas pamažu tampa vabalu. Šiame rinkinyje labai daug mokslinės fantastikos, niūraus ir nelabai perspektyvaus žvilgsnio į ateitį, ne, neperspektyvaus ne technikos ir pasiekimų prasme, bet į patį žmogų. Kad ir kokie bebūtų herojai, kūrinio personažai apimti kažkokio nepaaiškinamo metafizinio tuštumos jausmo, begalinio ilgesio ir vienatvės. Ko jie ilgisi? Praeities, paprastumo? Archetipinių pradų?

Atsakymas tikriausiai veda pas Dievą, kurio apstu kūriniuose, kartais didelio ir neapčiuopiamo, kaip visa ko būvimas, o kartais sužmogintas, neretai jam suteikiant tik paprasto žmogelio sąmonę, pritaikant tuos pačius žmogaus rūpesčius, atsakomybės jausenas ir net moralę. Dievo sumenkinimas priveda neretai prie to, kad Dievui reikia tokios pat paguodos, bet iš tikrųjų už viso šito slypi žmogaus dvasinė praraja, religinių stereotipų atmetimas, pamatinio tikėjimo šaknies paieška, kuri, regis, nėra sėkminga. Į Dievą kūriniuose žvelgiama ir filosofiškai, svarstant jo formos galimybes, galimybės individualiai susisiekti su juo tiek per pasąmonę, tiek realiame pasaulyje, lyg „eitume pas kokį nors daktarą“. Dievo gydymo galios neužčiuopiau, jis bejėgis kaip ir pats žmogus, o galiausiai „peršasi mintis“, kad visi keliai veda į patį žmogų, jame trūksta susitaikymo, nors jame yra ir dieviškasis pradas, ir sėkmės bei laimės formulė, tik ji kažkokia nesuvokta, neišsprendžiama.

„Kelias į rojų“ – tai ne tik miglotos ateities peizažai, atmiešti vienatve ir ilgesiu, bet ir visai realiai galimos mūsų pačių versijos. Ypatingai mane sužavėjo pirmasis kūrinys „Kodėl aš nepavargstu gyventi“ apie persodinamas smegenis ir žmogaus pasikėsinimą į amžinybę. Taip, ne tik ateities žmogus meta iššūkį Dievui ir jo dieviškumui, bet ir pats pamažu ima jaustis dievišku, nors tai jau kuo sėkmingiausiai vyksta ir dabar, - plastinės operacijos, širdies, inkstų ir kitų organų persodinimai išplėšia žmogų iš mirties, jį atjaunina ir pratęsia jo gyvenimą. Daugelis kūrinių skamba kaip manifestas Dievui, kodėl mes esame tokie trumpalaikiai, kaip baterijos, jei galime būti tobulesni?

Esama ir transendencinių keistų kelionių, viena iš tų – kelionė turtuolių traukiniu. Kapitalizmo destrukcija žmogaus sielai ir dvasiai žaviai „įsūdyta“ kone vaiduokliškame pasakojime. Personažai atsiduria onirinėse erdvėse, savo sapnų labirintuose, ateityje, kęsdami nepakeliamus laiko būties šuorus, sendami ir jausdamiesi vis labiau vieniši. 

Nors man labiau patinka romanų žanras, o ne prozos rinkiniai, labai tikiuosi, kad Jaroslavas Melnikas nepaleis savo plunksnos ir iš tų begalės savo idėjų sukurps išties įspūdingą kūrinį, nenusileidžianti ne tik „Keliui į rojų“, bet ir jo kur kas labiau išvystytai „Tolimai erdvei“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslėpta" / "Cache" / "Hidden"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vokiečių kilmės režisierius Michael Haneke yra neabejotinai vienas mano mėgstamiausių režisierių, kurį pamėgau iš tokių filmų kaip „Baltas kaspinas“ (2009) ir „Meilė“ (2012). Kanų kino festivalio auksinės palmės šakelės laimėtojas savo praeityje yra sukūręs ir daugiau sėkmingų ir pripažintų filmų. Vienas iš tokių yra „Paslėpta“ (Cache) (2005), kurį sukūrė prancūziškai su prancūzų aktoriais.

Išties filmas suintrigavo jau per penkiolika minučių ir įtraukė savo intriga ir nebepaleido iki pat pabaigos. Keista matyti M. Haneke kuriant tokį kiną, kuris nebūtų toks atidengtas, tai rodo režisieriaus universalumą ir sumanumą, juolab, kad scenarijaus autorius jis pats. „Paslėpta“, manding, šiek tiek priminė intriguojantį Ozono filmą „Provokuojantys užrašai“, viskas daugiau ar mažiau pagrįsta nežinomybe. Rami, tvarkinga šeima ima gauti vaizdajuostes, kuriose  pavaizduotas stebimas jų namas su keistais piešinukais, kurie primena personažo vaikystę. Iš pradžių viskas atrodo lyg nevykęs pokštas, kol vaizdajuostės neima keistis, atverdamos personažo senai slepiamas paslaptis... Efektingai suregztas filmas pilnas puikių ir įsimintinų dialogų, psichologinių niuansų ir tvirtų, logiškai pagrįstų veiksmų, kurie retsykiais netgi šokiruoja lėtai besivystančių veiksmų bėgyje.

Esu sužavėtas šiuo filmu ir po to sunkiai sekėsi užmigti, nes paryčiais norėjau pamatyti ir dar kokį nors šio režisieriaus filmą, tačiau teko eiti miegoti su vaizdais, išgyventais šiame filme. Pagrindinius vaidmenis sukuria prancūzų aktoriai – Daniel Auteuil (man asmeniškai nežinomas iki šiol) bei žavioji Juliette Binoche, kuri kaip visada savo natūraliu būvimu stebina ir stebina mane. Bet šiame filme ne aktoriai svarbiausia, nors ir jie svarbūs, bet psichologiniai personažų sprendimai, kurie griūva solidžios ir laimingos santuokos iliuzijoje. Intelektualų šeima nemažiau išprotėjusi ir turinti problemų nei kritinės būklės daugiabučiuose gyvenantys žmonės. O grįžimai į praeitį, vaikystės klaidų ir traumų prikėlimai yra neabejotinai susiję su neatpirktu kaltės jausmu. Tik klausimas – po 40 metų vis dar žmogus begali jaustis kaltas dėl to, kas nutiko? Ar galima „sudėvėti“ kaltę? Tai vienas iš tų filmų, kurie gali suerzinti, negaunant aiškaus atsakymo, bet dėl to viskas ir yra nuostabu!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šešėlių šokėja" / "Shadow Dancer"

Sveiki, kino mylėtojai,

Britų-airių filmas „Šešėlių šokėja“ (Shadow Dancer) (2012) yra neabejotinai vykusi knygos ekranizacija, kuri pasakoja apie Airijos konfliktą su Anglija dėl šiaurinės Airijos dalies. Nesumaišykite šio filmo su Lars von Trier‘o filmu „Šokėja tamsoje“ (2000)! Šis filmas mus nuneša į 1993 – uosius, kada Airija ypač karštai reagavo į Britanijos politiką dėl Šiaurės Airijos, kuri, kaip žinote, iki šios dienos priklauso britams. Tai airių grupuotės ekstremistai, kurie rengia iš anksto suplanuotas pasalas ir žudo nekaltus žmones, taip keršydami už tėvynę. Nacionalizmu užvaldytos širdys atskiria airius nuo britų ir vyksta tik pirmasis susipriešinimas.

Antrasis vyksta vienos jaunos moters namuose, kai ją pagauna britų žvalgybininkai ir verčia ją išduoti savo šalininkus. Čia mes išvystame britų kilmės aktorių populiarųjį Clive Owen‘ą, bet ne jam šįkart atitinka psichologiškai sunkus vaidmuo, bet jo kolegei taip pat britei Andrea Riseborough, - nuostabaus sukirpimo aktorė šįkart neslepia akių po dažų sluoksniais ir vaidina tiesiu ir blyškiu veidu, pilnu dramatizmo ir begalinio skausmo. Išties jos personažas atsidūręs tarp dviejų ugnių, o siaubingiausia tai, kad ji mintyse jau yra save nusiteisusi myriop: - „aš mirusi, aš jau mirusi, turiu už ką nors kitą numirti“. Airių ekstremistai buvo neabejotini mirtininkai. Sudėtingos ir įtemptos dienos jaunai motinai tampa ypatingas emocinis krūvis, kuris, tiesą sakant, ir žavėjo visą šį filmą, ir buvo visos juostos tikroji varomoji jėga. Ypatingas žvilgsnis į sudėtingą situaciją, puikiai parinkta aktorė ir visada jaudinantis šiek tiek politizuotas filmas atidengia skaudžią ir netolimą Airijos ir Britanijos santykių raidą.

Nesitikėjau, kad filmas patiks, jį puikiai įvertino kritikai. Filmas yra vienas iš tų baisiai šaltų šiaurietiškų juostų, kurie maloniai ir efektingai gramzdina į įtikinamą pasakojimą. Patiko!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užmirštieji" / "Oblivion"

Sveiki, kino mylėtojai,

Mokslinės fantastikos mylėtojams dar vienas prabangus filmas pavadinimu „Užmirštieji“ (Oblivion) (2013), kurį režisavo amerikiečių režisierius Joseph Kosinski. Šį režisierių galima pavadinti visai žaliu, kadangi tai kol kas antrasis jo režisūrinis darbas, kuris gali pasigirti kur kas palankesniais atsiliepimais nei jo debiutas „Tornas“ (2010), kurio, beje, nemačiau. „Užmirštieji“, manau, yra vienas iš tų šių metų didžiųjų kinų, kurie neabejotinai dėl savo mega reklamos ir specialiųjų efektų prisodrintų anonsų pritraukė minias žmonių.

Iš „Užmirštųjų“, tiesą sakant, nieko rimto ir padoraus nesitikėjau, išskyrus gražių paveikslėlių. Apskritai nelabai mėgstu herojinių specialiųjų efektų filmus, su „Keršytojais“ sunkiai draugavau ir didelio įspūdžio nepaliko, tai maždaug to paties tikėjausi ir iš „Užmirštųjų“, kokio nors didvyriško kino. Tiesą sakant, nieko panašaus čia nebuvo, viskas išliko labai logiška, siužetą kaip įmanoma buvo stengtasi pritemti prie „rimto reikalo“, išlaikant populiariosios fantastikos kanonus. Prabangus filmas, tai neabejotinai surijęs ne vieną ir ne du milijonus JAV dolerių ir ką gi mes iš to galiausiai turime? Oigi, sakyčiau, visai vykusią ir padorią kino juostą ne tik adaptuotiems kino žiūrovams, bet ir normaliems mąstantiems piliečiams. Nors filme daugiau ar mažiau viskas nuspėjama, netgi antrininkų kolonijos nebuvo jokia staigmena, tačiau viskas pateikta tokiu patosu, kad neatrodo kaip mažam „leliukui“, kai sukramto mamytė obuolį ir po to šeria kūdikį. Filmas žavus savo pamąstymais apie žmonijos ateitį, robotizacijos laikus, kurie dar tik ateina, ir apskritai apie Žemės planetos perspektyvas. 

Šio filmo grožis man asmeniškai buvo britų aktorė Andrea Riseborough, kuri vaidino Viktoriją, netikrą mylimąją. Šią aktorę pastebėjau dar iš Madonnos filmo „W.E“ (2011), - nepaprastos energetikos aktorė, sparčiai kylanti karjeros laiptais. Tom Cuise tikriausiai yra dar vienas šio filmo sėkmės garantas. Šis puikiai išsilaikęs penkiasdešimtmetis atrodo kaip 30 metų vyras ir nė per nago juodymo nepraradęs savo žavesio. Nežinau, ar jis geras aktorius, bet neabejotinai tinka panašaus turinio filmams, kur atliekamos visokiausios misijos ir reikia panaudoti šaunamuosius ginklus. Būtent technikos šiame filme yra nemažai, ypatingai grėsmingai atrodo užprogramuoti šaudantys rutuliniai robotai, kurie herojams pridaro daug nemalonumų. Be to, kad vaizdas nepriekaištingas ir be to, kad tai šou filmas, kuris turi rodyti efektingus vaizdus ir žavėti žmones, priešingai negu didelė dalis tokių filmų, turi ir savo psichologinę pusę, - ką reiškia jaustis klonu, mylėti, turėti svetimo žmogaus prisiminimus, nežinoti savo ateities, jaustis dirbtiniu, tačiau režisierius šitos dalies nevysto, jam nesvarbu dramatizmas, todėl visi šios filmo pusės gabaritai pateikti jau supresuoti.

Šiaip filmas patiko, padarė teigiamą įspūdį, todėl manau, kad Holivudas išties dar nėra visiškai nusivalkiojęs ir dar yra pajėgus kurti ne tik brangius „šūdniekius“, bet ir didįjį kosmopolitinį kiną.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Sako, pavasaris kaidaise vėlavo, arba "Prarasto laiko beieškant" sindromas

Sveiki, 

Ką tik grįžau iš kiemo, kur ilgai žiūrėjau, kaip mano šuo ėdė senstelėjusią grietinę. Tiesą sakant, neėdė, o laižė, taip vaikai laižo ledus. Be visa to, kad šėriau šunį, dar ir truputį melancholiškai liūdėjau, nes buvo ūkanota, neseniai po lietaus, todėl sušlapo mano šlepetės, su kuriomis mėgstu vaikščioti. Be to, kad sušlapo ir buvo ūkanota ir vėsu, mane apėmė liūdesys dar ir dėl to, kad ant daržinės pamačiau sudžiūvusių žolių vainiką (kraujažolės, klevo lapai, kvietrugiai, rugiagėlės, smilgos, dobilai raudonieji ir baltieji, pelynai, ramunės ir t.t.), kurį buvau nupynęs per Jonines. Per Jonines irgi lijo, tačiau turėjau malonių svečių ir mes po daržinės stogu kepėme šašlykus, ilgai kalbėjomės, bet apie ką – jau nebepamenu, žinau tik tai, kad buvo gera sėdėti lyjant ir šildytis prie žarijų. Virš mūsų skraidė kregždės. Toli lizduose girdėjosi išsiritę jaunikliai. Buvo ilgos dienos ir trumpos naktys. Viskas buvo gerai. O dabar diena taip sutrumpėjo, kad liūdėti net pradėjau. Kažin, ar šuo, kuris laižė grietinę kaip ledus, irgi jaučia, kad po kelių savaičių teks ilgam pamiršti šortus ir marškinėlius ir vėl lįsti į tuos nepatogius ilguosius rūbus? Manau, kad jaučia. Šuo nemėgsta vasaros, jam per karšta, todėl per kaitras nuolat slepiasi šešėlyje.

Prabėgo beveik visa vasara. Liko tik sauja negyvų musių. Tik sauja, manau, tiek būtų vasaros, nugrandžius įkyruoles nuo lipniosios juostos, kuri kabo virtuvėje virš valgomojo stalo, kur mėgsta sėdėti mano senelis ir klausytis savo radijo. Kažkaip liūdna dėl to. Ne dėl radijo ir musių, o dėl to, kad taip greitai bėga laikas. Man jis bėga per greitai, per greitai trumpėja dienos, per greitai atšąla, per greitai temsta, per greitai, per greitai, per greitai...

Kažkokia nepaaiškinama nostalgija. Kvepia bulviakasiu ir vasariniais obuoliais, nors galiu prisiekti, kad dar vakar ėjau vakarais žiūrėti, kaip žydi trešnės ir obelys. Pavasaris kažkur nežmoniškai vėlavo. Taip, taip, žinau, kad taip ir buvo. Jau prabėgo laikas. Šast, ir nebėra. Greit nebebus ir žolės, ant kurios išsitiesus pledą galėsiu ramiai sau skaityti knygą. Nebebus. Galvoju, kad tai kažkokia nesąmonė. Nesąmonė yra ilgėtis prabėgusio laiko, tarsi jis būtų kažkoks artimas žmogus. Žmogus, kurį kas akimirką prarandame. Nuolatinis praradimas atveria begalinę vienatvę ir tuštumą, bet gal tai labiau ne tuštuma, o ilgesys. Keistas ilgesys. Ir visgi, nesąmonė yra ilgėtis nuolat prarandamo laiko. Ypač, jei tas laikas yra geras laikas. 

O kas rytoj? Poryt? Niekas. Rytoj ir vėl reikės gyventi.

Jūsų Maištinga Siela