Filmas: "Smagi melodija" / "Lilting"

Sveiki,

Šįkart trumpai apie filmą „Smagi melodija“ (angl. Lilting) (2014), kurį režisavo iš Kambodžos kilęs režisierius Hong Khaou. Na, egzotiškas režisierius tikriausiai turėtų sukurti ir egzotiško turinio filmą. Iš dalies taip ir yra. Jis apjungia Rytietišką ir Vakarietišką kultūras į visumą per senstelėjusią motiną, kuri niekaip negali išmokti anglų kalbos, tačiau supranta, kad kiekviename pasaulio taške yra žmogiškoji žmogaus gelmė ir prigimtis.

Filmas pasakoja apie netektį. Gėjus nuvažiuoja pas savo netiesioginę „uošvę“, kuri glaudžiasi globos namuose ir labai išgyvena sūnaus netektį. Nuo pat pradžių ji supranta, kad netikėtai atsiradęs sūnaus draugas sūnui buvo daugiau nei draugas, tačiau koks ilgas ir skausmingas kelias, susitaikant, kad ne ji, tikroji motina, buvo svarbiausias ir vienintelis žmogus savo sūnui. Kaip gali motinos meilė konkuruoti su kito meile? Apie tai ir filmas.

Visgi filmas mažo biudžeto. Vargina ir tai, kad pasirinkta daug scenų mandarinų ir anglų kalba per tiesioginius vertėjus filme – tai dalis filmo daugiakultūrinio klodo atskleidimo forma, bet nežinau, ar ji visada čia pasiteisina. Forma įdomi tik tuo, kad ji netradicinė, tačiau nepasakyčiau, kad itin sužavėjo. Nemažai gerų pagyrų galėčiau pasakyti aktorei Pei-pei Cheng, kurios personažas buvo filme bene pats sudėtingiausias. Puikusis britų aktorius Ben Whishaw, dėl kurio ir žiūrėjau šį filmą, man pasirodė tik vidutiniokas. Ir tai visai ne dėl jo vidutiniškos vaidybos, kiek dėl jo scenariškai nelabai išvystyto scenarijaus. Motinos meilės ir netekties bei konkurencijos gelmė užgožė tik „paguodos pas uošvę“ priklydusio šunelio-prašalaičio paveikslą.

Filme esama ir smagių nesusikalbėjimo momentų. Kritikams filmas daugiau patiko, negu nepatiko, o man jis, nors ir neilgas, bet, tiesą sakant, truputį prailgo ir buvo vietomis nuobodokas, pernelyg nuspėjamas, bet kartu su nebanaliu ir perspektyviu scenarijumi.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "1971-ieji" / "`71"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart noriu labai trumpai apie britų filmą „1971-ieji“ (angl. `71) (2014), kuris sulaukė net dviejų BAFTA (britiškų „Oskarų“) nominacijų – geriausias britiškas filmas ir geriausias debiutuojantis režisierius. Nors filmas nepelnė nė vieno BAFTO apdovanojimo, tačiau vien nominacijos, sakyčiau, daug ką reiškia. Suviliotas labai gerų atsiliepimų apie filmą ir žinant geras britiško kino tradicijas, ėmiau ir pažiūrėjau...

Nesu iš tų žmonių, kurie mėgsta karinius filmus, tiesą sakant, vengiu jų ir pasižiūriu tik labai suviliotas. Taip nutiko ir su šiuo filmu, kuris pasakoja apie Šiaurės Airijos sukilėlius prieš britus. Esu matęs ne vieną filmą apie šį itin karštą konfliktišką tašką ir kaskart filmas nepalyginamai kitoks, vis žvelgiama iš kitokių rakursų, bet visada taip pat: airiai žvelgia į britus kaip į priešus, o britai į airių sukilėlius kaip į maištininkus-chuliganus. Prisiminiau net kelis filmus, pvz.: „Šešėlių šokėja“ (2011), „Alkis“ (2008) ir kt.

Kalbant apie „1971-ieji“ negaliu nieko blogo pasakyti kaip apie filmą kūrinį. Puiki režisūra, įdomus istorinis laikotarpis, aiškūs frontai, herojai. Vizualumas ir montažas gana tiksliai atskleidžia aštunto dešimtmečio aplinkos detales. O ką jau kalbėti apie jaunąjį aktorių Jack O`Connell, kuris paskutiniuoju metu žaižaruoja sudėtingais vaidmenimis, kurie reikalauja psichologinio ir fizinio pasirengimo. Tiek šiame filme, tiek Angelinos Jolie filme „Nepalūžęs“ jis idealiai atlieka savo kaip aktoriaus darbą. 

Dabar išvardijęs beveik viską, kas filme geriausio, pasakysiu, kad filmas man nepatiko. Na, sutikite, kad būna, tikrai šitaip būna, filmas, rodos, geras, bet nepatinka tema, brutalumas, tamsūs kadrai, nuspėjama baigtis, karinis šturmas, tiesiog negali žiūrėti arba kankiniesi žiūrėdamas. Būtent, sakyčiau, šitaip nutiko ir su šiuo filmu. Būna, nepatinka geras filmas, jis tiesiog ne tau ir nieko negali padaryti, todėl mano įvertinimas susimaišė su subjektyviu požiūriu.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kamilė Klodel 1915" / "Camille Claudel 1915"

Sveiki, kino gerbėjai,

Prancūzų režisierius Bruno Duront Berlyno kino festivalyje pristatė biografinę dramą „Kamilė Klodel 1915“ (pranc. Camille Claudel 1915) (2013). 1988 metais šis režisierius jau buvo pastatęs filmą apie šią prancūzų skulptorę, tačiau režisieriui knietėjo grįžti ir, matyt, kažką dar išsiaiškinti. Na, o aš šį filmą pasirinkau pratęsdamas aktorės Juliette Binoche naujausių filmų repertuarą ir galiu pasakyti, kad šis filmas tikriausiai žiūrėjosi sunkiausiai, lyginant su „Zils Marijos debesimis“ Ir „Tūkstantį kartų labanakt“.

Filmas turi europietiško kino tradicijos, tačiau dėl filmo „gerumo“ drįsčiau pasiginčyti. Vertinant objektyviai, filmas išties geras – neįtikėtinai (kaip visada) gera Juliette Binoche vaidyba. Kiek girdėjau, režisierius dažniausiai renkasi neprofesionalius aktorius, bet šįkart padarė išimtį ir tikrai ne be reikalo, nes kino kritikai pastebėjo ir spėjo jau įvertinti J. Binoche pasirodymą šiame filme. Filmas vizualiai gražus, šaltokas, skausmingas dėl pagrindinio personažo, akcentuotos emocijos plotmės, jų svyravimai, viltys, kurios pasmerktos niekada neišsipildyti... Žvelgiant subjektyviau, filmas man pasirodė pernelyg nuobodus ir visai ne dėl pasirinktos medžiagos – ji puiki. Tiesiog režisierius pasuko momentalumo keliu, kuris gana rizikingas. Aš kaip žiūrovas dažniausiai iš filmo tikiuosi intrigos, o šiame filme jos nebuvo visai. Aišku, filmas ne siužetinis ir režisierius tikino, kad nereikia pasakoti likimo biografijos ir užtenka tik kelių minučių gyvenimo atkarpos, kad nuskambėtų žmogiškoji tiesa, tačiau šios minutės tapo kažkokios ištęstos, ilgos ir nuobodokos...

Aišku, būta nuostabiai puikių, europietiškų filmo scenų ir momentų. Filmas orientuotas ne į siužetą, o į Kamilės Klodel emocines būsenas pirmaisiais gyvenimo metais religinio pobūdžio beprotnamyje-prieglaudoje. Stambūs pirmo kadro rakursai leidžia mėgautis J. Binoche kuriamo personažo veido išraiškomis, sutrikusių emocijų bangavimu – ant to filmas ir laikosi. Visa kita, pvz., religingojo brolio pasirodymas, maldos, pasivaikščiojimai po kalnus tapo tik papildais, iliustracijomis, karkasiniais užpildymais, kurie buvo būtini, tačiau man kaip žiūrovui nesuteikė itin didelio malonumo. Nesant siužetui, nesant intrigai, o tik personažo psichinei būsenai, filmas ima varginti...

Kažkas bandė šį filmą lyginti su kitu prancūzų filmu „Serafina“ (2008). Mano nuomone, „Serafina“ yra šedevras, o štai „Kamilė Klodel 1915“ tiesiog pernelyg plūduriuojantis filmas, aišku, subtilus, tačiau itin specifinis, reikalaujantis įtemptos akies, stebint kiekvieno personažo veido raumens krūptelėjimo, o „Serafina“ apima ištisą epochą, emocijų evoliuciją, todėl „Kamilė Kloudel 1915“ atrodo tarsi musė gintare – filmas, kuris niekur nenuveda.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tūkstantį kartų labanakt" / "1,000 Times Good Night" / "Tusen ganger god natt"

Sveiki, kino žiūrovai,

Filmas „Tūkstantį kartų labanakt“ (angl. A Thousand Times Good Night) (2013) yra skandinaviška produkcija, jos režisieriui norvegas Erik Poppe kažkaip pavyko prisivilioti vieną geidžiamiausių Europos aktorių – Juliette Binoche. Šis filmas pratęsia mano naujausių su šia aktore filmų peržiūros ciklą. Neseniai matytas „Zils Marijos debesys“ ir dabar „Tūkstantį kartų labanakt“ tiesiog išplečia J. Binoche aktorinį meistriškumo panoramą ir leidžia mėgautis kiekvienu Juliette Binoche kvėptelėjimu kino kadre.

Tęsiant apie Juliette Binoche, galiu apsakyti, kad šiame filme ji nemažiau įspūdinga – taikliai pasirinkta juosta, turinys, medžiaga ir sudėtingas personažas, balansuojantis tarp atsakomybės už šeimą ir ekstremalių fotografijų fiksavimo karo zonose. Pašaukimas ir šeima tampa du aštrūs akmenys, tarp kurių grumiasi moteris, ir visgi, kaip jau galima pajusti, viršų ima pašaukimas. Nesulaukdama vyro pritarimo, ji jaučiasi prastai kaskart vis labanakt sakydama per Skype savo šeimai, kai kulkos tiesiog lekia virš galvų, ir nežinia, ar šeima ją pamatys kada nors gyvą. Sudėtingas personažas, dėka J. Binoche vaidybos, spinduliuoja prieštaringos asmenybės energetiką, todėl neretai žiūrovui kyla moraliniai įsipareigojimo klausimai, – o ką Jūs patys pasirinktumėte?

Filmas vizualiai labai gražus. Daug poetinių, sulėtintų meditavių kadrų, kurie galbūt iš dalies šiek tiek slopina emocinę filmo atmosferą, nes yra gana aštrių ir nevienareikšmiškų ritualinių scenų, kaip teroristės apsiriša sprogmenimis ir paaukoja gyvybes vardan savo idėjų, Afrikoje kylantis susišaudymas ir moteris su fotoaparatu, pamiršusi, kad yra žmona, galų galiausiai motina, pasiduoda adrenalinui ir norui papasakoti pasauliui, kad šitame žemės taške skauda. Graži filmo idėja, gražiai suręsta juosta, ryški ir aštri problema, yra aštrių vaizdų, stipri J. Binoche vaidyba, kuri tikriausiai tarptautinėje arenoje nelabai pastebėta vien dėl to, kad filmas nekomercinis ir nepateko į Kanų festivalio aktualumo lauką, bet jei reiktų, tai praspirčiau daugelį Holivudinių vaidmenų ir statyčiau J. Binoche ant pjedės stalo. Paskutinieji jos vaidmenys nepaprastai sudėtingi ir brandūs, o „Tūkstantį kartų labanakt“ yra tas filmas, kuris nenuvils beveik jokio kino gurmano.

Nuoroda į „Scanoramą“, kuriame pasirodė šis filmas: ČIA.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Raudonasis sausas vynas: Oltesse Cahors (Appellation Cahors Controlee) 2012

Sveiki,

Raudonojo sauso vyno pasaulis tikriausiai yra begalinis ir neužtektų kelių gyvenimų, kad paragautume visų vyno rūšių. Šįkart pasirinkimas – prancūziškas vynas Oltesse Cahors (Appellation Cahors Controlee) 2012. Tai dviejų vynuogių vynas: malbecir ir merlot vynuogių mišinys. Etiketėje nurodyta geografinė zona – pietų Prancūzijos regionas, kuris apskritai siejamas su senojo vyno kultūra ir jos atsiradimu.

Na, apie šį vyną sunku kažką aiškiai pasakyti. Dar niekada vyne nebuvau aptikęs mėtų užuominų, bet šis vynas jo turėjo su kaupu! Neįtikėtinas pojūtis. Pirmas įspūdis gal kiek klaidinantis, nes rodėsi vandeningas vynas, nes viską gožė eukaliptinis-mėtų skonis, vėliau jis dingo ir išryškėjo tikrasis vyno skonio žemėlapis. Dominuojantis skonis – juodosios uogos t. y. mėlynės, gervuogės ir juodieji serbentai. Retkarčiais svyruojama tarp šokolado ir braškių skonio, kuris išryškėja išsisklaidžius mėtoms. Visgi tai vynas, kuris aromatizuojasi, kol yra gomuryje, jį nurijus, poskonis neišsilaiko ilgai ir jokių, bent man, naujų spalvų nebeatsiranda. Visgi šis vynas mane nustebino dėl mėtų, tikrai nepaprastas jausmas, kažką naujo atrasti vyne. Dėl šių mėtų vynas atrodo gana jaunas, stabilus, neturi „grąžto“ t. y. jis sukuria lengvumo įspūdį, neuzurpuoja gomurio, bet subtiliai leidžia mėgautis svyruojančiomis uogų gamomis. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kaina Lietuvoje: 6.08 € (≈ 21 lt.)

Jūsų Maištinga Siela