Knyga: Marina Stepnova "Lazario moterys"

Marina Stepnova. „Lazario moterys“. – Vilnius: Tyto alba, 2015.

Sveiki, 

Po neseniai atrastos Liudmilos Ulickajos šiuolaikinė rusų literatūra nebetapo neįmanoma ir nepasiekiama, pasibaigianti su M. Bulgakovo Meistras ir Margarita, o pakartotinas Marinos Stepnovos Lazario moterų tiražas Lietuvoje tiesiog suintrigavo, o ko čia slėpti, dar ir Sigito Parulskio, lietuvių šiuolaikinės grožinės literatūros pusdievio, vertimas. Lazario moterys išties susilaukė nemažai dėmesio tiek tarp internetinių dienoraščių, tiek tarp verstinių geriausių knygų aptartų straipsnių, o knygos jau trečius metus besitęsiantis anšlagas prikvietė į Vilniaus knygų mugę 2016 m. net pačią knygos autorę Mariną Stepnovą. Būtent tada leidykla pristatys naujausią autorės knygą Italų pamokos – tiesiog pasigėrėtina ir viską sprogdinanti it Molotovo kokteilis reklama – gyvas autorės žodis, autografai, naujos knygos pristatymas, interviu, populiarumas, graibstomi tiražai. Belieka tiesiog plėšti kepurę nuo galvos ir žemai lenkti galvą, nes Lazario moterys yra tokia knyga, kuriai dažnas bukinistas turėtų atrasti nors kamputį lentynos savo namų bibliotekoje.

Mėgstantiems ilgas šeimos sagas, tokias, kurias, sakykime, skaitėte skandinavų literatūroje (L. S. Christensen Įbrolis, M. Fredriksson Ana, Hana ir Johana) ar Lotynų Amerikos (I. Allende Dvasių namai, M. G. Marquez Šimtas metų vienatvės), beveik abejonių nekyla, kad atpažinsite savitą rusų šeimos sagos epišką pasakojimo magiją. Lazario moterys apima visą Rusijos XX amžių ir papasakojama trijų kartų istoriją, kurios dėmesio centre atsiduria žydų kilmės Lazaras Lindt‘as – matematikos mokslo genijus, kurio darbais pasinaudoja ir jam ramų gyvenimą garantuoja Tarybų Sąjunga. Nuo caro nuvertimo, pereinant bolševikus, pasaulinius karus, Stalino įsigalėjimą ir Sovietų Sąjungos griūties laikotarpį, M. Stepnova subtiliai audžia herojų nuotaikas, gyvenimiškus pokyčius istorinių Rusijos įvykių areale. Visai nesunku atpažinti, ypač Sovietų Sąjungos sąstingio metus, nepriteklių, politinį įšalą, apipintą ir užliūliuotą liaudį optimistiniais Tarybų Sąjungos ideologijos pasakaitėmis. Iš esmės kultūrinis kontekstas Lazario moteryse yra toks svarbus, kad jis sudaro kone pusę knygos „karamelės“ ir įdomumo, be kurio, knyga būtų kaip albinosas, be spalvų ir sielos. Romano „siela“, jeigu tikėsime, kad kūrinių autoriai palieka dalelę sielos savo kūriniuose, ir yra motina Rusija, nepriklausomai nuo politinių įsitikinimų ir visų negerovių, kurie vyko per pastaruosius 100 metų, nepriklausomai nuo mirčių ir neteisybės, kurią patyrė žmonės, Rusija romane yra tokia, kokia yra – svarbi kaip gyvenimas ir motina, kuri tave pagimdė, tie skvarbūs dešimtmečiai, nubrėžti punktyrais veikėjų sąmonėje, kaip metraščiai ir kronikos, todėl tampa neįtikėtinai įtaigios, dar gyvos ir atmenamos praeities liudijimais, ypač tiems skaitytojams, kurie buvo prievarta „priauginti“ prie motinos Rusijos pašonės ir valgė iš vieno politinio dubenio. 

Nors romano centre Lazaris, tačiau akivaizdu, kad jis yra tik didžiulis meteoritas, nuo kurio priklauso jo mylimųjų, žmonos ir anūkės gyvenimai. Jis lyg ir įkūnija XX amžiaus viską, kas nėra tikras patriotinis rusas, tarsi apgamas lygiame veide – žydas, smulkaus sudėjimo, todėl menkos fizinės jėgos, buvęs utėlėtas skurdžius, reiškia, visuomenės atlieka, tačiau dėka žydiškųjų genų ir asmeninių savybių, jis tampa laikmečio savotišku nesusipratimu. Turėjęs visus Rusijoje socialinius neigiamus parametrus būti ištremtas, nesėkmingas ir prasigėręs valkatėlė, jis tapo reikšmingu akademiku. Autorei apskritai patinka kultūriniai, socialiniai kontrastai, santykių modeliai, kurie lyg ir neatitiko Sovietų Sąjungos keliamų vienodų standartų, pvz., Lazaris įsimyli perpus vyresnę Marusią, kuri tiktų kone jam į motinas ir šioji meilė tampa tokia tyra ir sakrali, kad kažin, kokiu išlenktu veidrodžiu ji tampa, kai jis, jau būdamas pagyvenęs, veda Galiną Petrovną – jauną naivuolę ir vėlgi kontrastinis principas, paneigiantis visas sustabarėjusius kultūrinius ir socialinius sovietinių laikų stereotipus apie meilę. Jaunas prie senos, senas prie jaunos kažkodėl nė kiek netrikdo ir moterys, ir vyrai tuokiasi, ir būna kartu toli gražu ne iš turtinės paskatos, o dėl to, kad tai priima kaip likimą, todėl romane tai atrodo savaime suprantama, o ne primontuota dėl egzotiškumo muilo operos klišė.

 Rašytoja Marina Stepnova.

Moterų charakteriai gana skirtingi. Marusia, Galina ir Lida yra trys moterys, dvasiška Lazario gyvenimo tąsa šalia mokslinio gyvenimo, jausmai ir mokslas „nesipjauna“, bet priešingai, papildo vienas kitą ir, rodos, čia viskam atsiranda vietos, laiko ir noro, jeigu yra sąmoningas pasirinkimas būti drauge. Marusia – ištikima, atlaidi, rūpestinga, besąlygiškai trokštanti vaikų, todėl važinėjanti po Rusijos cerkves ir besilankstanti Dievui, kuris laikui bėgant jai išsprūsta iš rankų ir ji tampa tiesiog žemiška buities moterimi. Galina – priešinga Marusios projekcija, ištekėjusi iš būtinybės ji tyliai laukia Lazario mirties, tampa kieta, išlepinta, prabangos ponia, kuriai tradiciniai šeimos santykiai nė motais. Štai jaunoji Lida, dar kadais tėvų vadinama Barbariska, suriša visus palaidus galus ir iš esmės išpildo Lazario moterų troškimus. Baletą lankanti talentingoji Lida vėlgi visai kitokia, nei Marusia ar Galina, autorei, kuriant jos personažą, pavyko perteikti kažkokį metafizinį, neapčiuopiamą likimo giją, kuri atrodo lyg ir savaime suprantama, bet kartu tampa metafizinė, kažkoks gaivalas atėjęs per kraują iš senelio Lazario, todėl tai audrina skaitytoją, tos „povandeninės“ sąsajos, kai vienas kitą nepažinoję giminės, perduoda ne tik fizinius parametrus, bet ir kažkokį tik nuojauta apčiuopiamus gyvenimo uždavinius, sąskaitų suvedimus, gal net pametėja, atraiko dalį savo karmos. 

Romano moterys neatsiejamos nuo knygos struktūros, kiekvienai moteriai skiriama po skyrių, tačiau pasakojimas taip pat nėra nuoseklus, jis chronologijos atžvilgiu skylinėja per skyrius. Pradžioje pasakojama Lidos istorija, vėliau nusikeliama į XX amžiaus pradžią ir pamažu vėl grįžtama prie Lidos asmeninės istorijos. Pasakojimas nenuoseklus ne tik skyriais ir chronologija, bet ir pačiame skyriuje, veikėjai linkę šį bei tą prisiminti, grįžti atgalios, sulyginti praeities įvykius su dabartimi, autorė veda įvairias paralelines situacijas, kurios vienaip ar kitaip atsikartoja per Lazario mylimų moterų gyvenimus.

Lazario moterys yra išties vykęs romanas, kuris, anot straipsnių, jau tapo toks įtakingas Rusijoje, kad kalbėti apie šiuolaikinę rusų literatūrą paskutiniu metu nepaminint Marinos Stepnovos yra praktiškai ne kalbėjimas, nes knyga „įgavo svorio“, o autorė tapo įtakinga šiuolaikinės literatūros figūra, nors, kaip pati M. Stepnova teigia, rašyti jai sunku ir tas procesas gana lėtas, tad rašymas tampa iš savivokos apie kiekvieno žmogaus talento puoselėjimo svarbą. 

Daugiasluoksnis, labai sodrus ir ilgas, kokia tik gali būti šeimos ir mylimų žmonių saga, nors viso labo beveik 400 puslapių, tačiau į juos sugula ne šiaip sau meilės istorijos, kažin kokiais įdomiais rakursais vis atsikartojančios, bet ištisos Rusijos epochos. Manding, tai šiuolaikinis F. Dostojevskis, vėl prikėlęs tikėjimą stipriai sukaltu epiniu pasakojimu, atsisakant postmodernistinio trūkčiojimo, tačiau priešinga nei F. Dostojevskis, M. Stepnova nesikoncentruoja vien tik į žmogaus psichologijos, moralės, kaltės problemas, bet lengvai ir užtikrintai, kaip patyrusi balerina, perbėga nenagrinėdama, nenarstydama savo veikėjus, bet priimdama juos tokius, kokius juos sukūrė laikmetis, socialinė aplinka ir galiausiai šeimos paveldėta metafizinė likimo matrica.

Apskritai galima sakyti, kad Lazario moterys yra knyga apie gyvenimą ant žemės, nepaisant elementarių kultūrinių susitarimo klišių, tačiau joje užkoduota žūtbūtinė išlikimo programa, juk kiekviena moteris, išskyrus Galiną Petrovną (o ir ji pagimdė), norėjo kūdikio, norėjo savų namų, norėjo mylimo žmogaus, troško gyvenimo ir anūkų. Gyvybės gysla driekiasi per šią istoriją, tęstinumas ir perdavimas tampa likimo prievole, metafiziniu ir žodžiais neįvardijama atsakomybe gyventi ir palikti po savęs palikuonis. Lida turi rinktis, ar ji nori įgyvendinti savo svajonę – turėti namus, anūkų, ar tapti tuo, ką mato aplinkiniai – populiaria ir talentinga iš Encko kilusia balerina. Prigimtis tęsti gyvenimą per palikuonis gyvena Lidos prigimtyje ir tai, ką ji įgyvendina, iš esmės užbaigia Lazario neįvardijamą tąsos atsakomybę, kuri Lidos sąmonėje tampa svajone ir tokiu būdu užbaigdama giminės „darbus“, ji pradeda naują savo šeimos istoriją, kuri nusidriekia skaitytojo sąmonėje jau už šios geros knygos ribų. Taigi, nusidriekia ne tik Lidos, bet ir kiekvieno žmogaus šiame pasaulyje istorija ir paskirtis gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Grėsmingasis aštuonetas" / "The Hateful Eight"

Sveiki, skaitytojai,

Taigi, Quentin Tarantino sugrįžo su naujausiu savo kino darbu „Grėsmingasis aštuonetas“ (angl. The Hateful Eight) (2015), kada režisierius supyko, kad jo kino premjera kone sutapo su „Žvaigždžių karais“, sutriuškinusius visų laikų populiarumą. Pykti ir piktintis režisierius praktiškai neturi pagrindo, nes jis jau turi būrį ištikimiausių savo žiūrovų, na, ir gurmanai, kuriems nepatinka šis režisierius, bet vis tiek jo filmą žiūrės, kaip žiūrėję.

Sniego vesternas, savotiška laikotarpio ir atmosfera ankstesnio „Ištrūkęs Džango“ tąsa, tačiau kai kada gali atrodyti, kad Q. Tarantino išsikvėpė. Režisierius pamažu lyg ir traukiasi tik apie save nubrėžto mito rato zonoje ir praktiškai nieko naujo ir įdomaus lyg ir nebepateikia, tik savo tarantinišką vizitinę kortelę – komiksinio lygio personažai, daug plepalų ir beregint čia pat iš plepalų auganti įtampa. Kaip visada, filme rasite daug smurto, skyriais nelyginant scenarijaus antraščių nuorašais suskirstytą pasakojimą. Q. Tarantino vis dar žavus, vis dar savitas, vis dar originalus, tačiau tik kitų režisierių ir filmų tarpe, o žvelgiant tik į režisieriaus filmų kontekstą, visgi filmas, mano akimis, nėra pats geriausias ir įdomiausias, gal dėl to, kad jau pripratome prie jo stiliaus, gal šiaip kinas dar labiau išsiplėtė ir nustebinti, pritrenkti žiūrovą darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Kokios naujovės? Šįkart pasakojimas izoliuotas „Minės užeigoje“, na, ir dar veiksmas snieguotame kelyje. Dažniausiai Tarantino išsiplečia, bet šįkart jis pasirinko klasikinį detektyvinį pasakojimo metodą, su spėliojimais ir smurtu. Žinoma, nesunku atpažinti ir sugretinti su kitais matytais filmais, bet nuo to toli gražu filmas prastesnis tikrai netampa. Beveik 3 valandų kraupi detektyvinė vesterno linija užliūliuoja subtiliais plepalingais dialogais, familiariais personažų požiūriais į smurtą, gyvenimą ir bendravimą. Tai tarsi pokeris – stilingas, atšiaurus, primenantis „Hju Glaso legendą“ dėl snieguotų atmosferų, filmo afišų ir panašaus laikotarpio premjerų. Filmas geras, įtraukiantis, bet to aštraus ir taiklaus kalibro, išgaląstų ir taiklių judesių akrobatikos, trumpesnių ir esmingesnių pasikalbėjimų, kokie buvo „Nužudyti Bilą“ dalyse ir „Negarbinguose šunsnukiuose“ visgi man pritrūko ir pasirodė, jog juosta truputį ištęsta, galėjo gerą pusvalandį visgi nurėžiant pašnekesius karietoje sutaupyti gero žiūrovo laiko. Filme pasirodo Tarantinui ištikimi aktoriai, kuriems absoliučiai neturiu jokių priekaištų, tačiau šioje juostoje, priešingai nei ankstesniuose filmuose, nėra vaidmens, kuris būtų neabejotinai vertas „Oskaro“, nors antro plano aktorė Jennifer Jason Leigh ir atliko puikiai įsimintiną vaidmenį. Taigi, filmas geras, bet...

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Makbetas" / "Macbeth"

Sveiki, skaitytojai,

Iki šiol man nežinomas australų režisierius Justin Kurzel su savo antruoju ilgametražiniu filmu „Makbetas“ (angl. Macbeth) (2015) privertė ploti Kanų festivalio žiūrovus, o grandiozinis projektas ir sodrus batalinių kovų filmo anonsas žadėjo išties nepamirštamą V. Šekspyro pjesės ekranizaciją. Tikėjausi, prisipažinsiu, išties labai daug, nes jau vien tokio aukšto rango aktoriai kaip Michael Fassbender ir Marion Cotillard žadėjo tiesiog ne šiaip filmą, o triuškinantį triumfą.

Buvo metas, kada ketinau šį filmą specialiai žiūrėti kino salėje, tačiau viena ausimi nugirdau – neverta, geriau jau rinktis kitą filmą. Tąkart ir paklausiau. Po dabartinio seanso namuose galiu pasakyti, kad visai nesigailiu, jog nėjau, nors filmas pakankamai geras. Visų pirma – pritrenkiantys aktoriai, ypač M. Fassbender‘is, kuris kaip visada mane abstulbina. V. Šekspyro pjesės parašytos prieš 400 metų, tačiau jos genialios savo vidiniais veikėjų išgyvenimais tarp pasirinkimo ir visiško pamišimo, akivaizdu, kad filmas orientuotas į Makbeto vidinę priešpriešą tarp dorybių ir dorybių išsigimimo, kurį paskatina valdžios ir garbės troškulys, o dar ir iškreiptas kaltės jausmas, kuris tampa karštligiška baime. Pagrindinis veikėjas iš esmės tobulas Makbetas – susipriešinęs, karalius beprotis, karalius žiaurusis. Kaip ir visada V. Šekspyro dramose, taip ir šioje, nevengiama mirties ceremoniškumo ir manieringumo, jeigu krenta didvyriai, tai būtinai taip, kaip krenta gulbės – stilingai, garbingai, su aukštomis frazėmis lūpose. Žinoma, mane šokiravo režisieriaus noras kuo labiau kabintis į V. Šekspyrą ir kuo mažiau interpretuoti, netgi pjesių kalba patiko statiškai literatūriškai epiška ir todėl natūralumas, kurį mums žadėjo batalinės kovos, lyg ir įtraukia į kiną-teatrą. Ir tai visai ne „Ana Kareninos“ naujausia ekranizacija, kai veiksmas butaforiškai vyksta teatro montuojamoje scenoje. Visgi išliko daug V. Šekspyro, ir kalba yra viena didžiausių stoiško pasakojimo atramų. 

Kitas dalykas – filmo vizualumas, kuris reiškiasi ne tik mūšiais, bet ir kadrais, ugnies nušviesti veidai ir pasirodančios laumės, kurios papildo veikėjo vidinę priešpriešą ir pasirinkimo paklydimą. Vaiduokliai tampa Makbeto sąžinės balsu, o ledi Makbet pamažu vis labiau praranda kaip realaus gyvenimo koordinuotoji svarbą, todėl Makbetą pamažu uzurpuoja iliuzija ir dorovės iškrypimas. Iš esmės tai istorija apie tai, kaip idėja tampa mintimi, mintis tampa veiksmais, o veiksmai tampa veikėjo likimu.

Filmas iš esmės geras, nešantis tikrojo „Makbeto“ potekstes ir veikėjo dvasinės ligos diagnozes, tačiau tas, kuris tikisi didingo intrigų, paskalų ir išorinių veiksmų dirgiklių, kokie dažniausiai būna istoriniai epiniai filmai, gali labai prašauti. Aš tai prašoviau, tačiau vis tiek nesigailiu žiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Lietuvos "Eurovizijos" atrankos 2016 m. ypatumai (lyderiai ir autsaideriai)

Sveiki, skaitytojai,

Nutariau brūkštelti savo nuomonę dėl „Eurovizijos“ atrankos į Švediją. Noriu pasidžiaugti, kad į atrankas šiemet kaip niekad sugrįžo tikri scenos vilkai ir veteranai t. y. profesionalai, kurie tikrai turi sceninį įdirbį. Paskutiniuosius dvejus metus buvo labai sudėtinga sistema, kada siūlomos dainos, jas perdainuoja kas savaitę įvairūs atlikėjai, tai tiesiog žvėriškai kūrybiškai ir fiziškai išvargindavo pačius atlikėjus, nors stebėti būdavo gana įdomu, nes lygis prieš dvejus metus atrankos buvo labai smukęs ir dalyvavo praktiškai vien diletantai.

Šiemet atranka šiek tiek supaprastinta ir atlikėjams nereikia kas savaitę perdainuoti kažkieno kūrinio. Mažiau atlikėjams streso, o ir kokybės galima pasiekti geresnės. Tie dveji metai parodė, kad vis tiek atsinešta atlikėjų daina sutampa su pirmuoju atlikėju ir kažkokia kita daina kitam atlikėjui neatitekodavo, vadinasi, šis metodas nepasiteisino.

Stebėjau jau ketverius savaitgalius atranką ir kol kas turiu aiškius lyderius, kuriuos įsivaizduoju Švedijoje. Neslėpsiu mano simpatijomis dalinasi Aistė Pilvelytė ir Donatas Motvydas.

Kas įstrigo iš visos atrankos? Gana aukštas lygis, lyginant su atrankomis, vykusiomis 2004-2005 metais, kai reta daina, kuri praskambėdavo ant scenos. Diletantų drąsa. Nemanau, kad Ištvano čigoniškas pasitikėjimas (nieko rasistiško!) atneštų kokią nors pergalę, jo duetas tiesiog pernelyg nuobodus, galiu tik pasveikinti su geru atlikimu. Evelina Jocytė, paaukojusi Veneciją dėl atrankos, – man daina pasirodė pernelyg nuobodi „Eurovizijos“ publikai, nors drąsus žingsnis kelti lygį, o juk ir jos stovėsena kaip operos divos, bet pagal komisiją kažkaip išvis silpnai pasirodžiusi. Nepatiko man Robertos Timinskaitės nei daina, nei pasirodymas, Eglė Jakštytė, vadinamoji lietuviška Christina Aguilera – pirmasis pasirodymas su klubinės kekšės šokiu atrodė gerai, tačiau vokalui toli iki Aguileros, antrasis jos pasirodymas vokaliai geresnis, bet, dievaži, tame baltame maiše atrodė kaip vaiduoklis Kasparas, o mergiotiška šukuosena, juk ne Telebimbam! 

Visų išgirta Rūta Ščiogolevaitė, sakyčiau, visai nieko. Antrojo pasirodymo atlikimas man dar labiau patiko ir Europai idėja graži – vienytis, bet kaip paminėjo Gagariną, iškart atlyžau, juk Gagarinos pasirodymas ir daina perpus geresnė už Rūtos, tad visgi nuskęstume. Jakaterina Pranevič (Catrinah) – pirmas pasirodymas šiukšlių maiše man nelabai, antrasis – vokaliai kur kas geresnis ir pasistengta iš peties. Labai nustebino ją palaikančių žiūrovų balsai tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio, o man asmeniškai daina erzinanti, tas „Be Free...“ tiesiog pabaigoje kaip koks Hitlerio įsakymas, net nebeskanu darosi klausytis, nors sceninių niuansų, kaip šarvų nusitempimo paieškojusi neblogai. Neringa Šiaudikytė pagaliau sudainavo laisvai ir tikriausiai be klaidų, vokaliai patobulėjusi, bet daina manęs neužbūrė, ir vėl iš Šiaudikytės repertuaro, lyrinė, bet ne ta, kuri užkabintų. Dar vienas Kastytis Kerbedis – Vladas Lacko žiūrisi mums provincialo akimis, nors vyruko balsas gražus, aukštas, stiprus, skaidrus, bet lyg ir kažko trūksta jam pačiam. Be jokios abejonės antrasis Lacko pasirodymas kur kas stipresnis. Jo vis tiek nesiųsčiau į Euroviziją.

Kas dar? Alice Way man iš pirmo karto nepatiko. Antrąkart daina „Hero“ atpažįstama, bet dievaži, mergelė tokia susikrimtusi, kad, rodos, jai bloga nuo to dalyvavimo ir nori pabėgti nuo scenos ir atsakomybės. Nieko, žiūrovai tai įvertino. Komisija irgi. Grupė „Behind The Moon“ – drąsus mėginimas, tik nesuprantu, kodėl apie tas vėliavas kalbama daugiau, nei apie patį kūrinį. O kūrinys šiaip sau, smagi ta Ugnė ir visa kita, tačiau akivaizdu, jog jie į Euroviziją nevažiuos, tačiau po šios atrankos taps žinomesni tai tikrai. Erica Jennings – pirmasis jos pasirodymas, kaip ir komisijai, taip ir man, patiko labiau, nes ji buvo laisvesnė, šiltesnė, dabar per daug įtampos, o jau antrojo pasirodymo suknelė – atleiskite, kodėl nudažyta agro plėvelė tokia populiari? Baisu žiūrėti į tą nudriskusį sijoną, nors daina labai graži, bet kažkur dar reikia pasistengti. Ieva Zasimauskaitė – ėjo ir praėjo, jokio įspūdžio nepaliko, kokį dažniausiai palikdavo ankstesniais metais, kai dalyvaudavo, nebalsuočiau už ją, bet ji tokia miela, ak. Saulenė Chlevickaitė su daina „Strong“ – na, nežinau, atlikimas lyg ir geras, daina su energija ir Saulenė moka dainuoti, kai kažkas palygino su Hilary Duff – visai sutikčiau, bet nežinau, ar reikėjo ant galvos to keisto papuošalo? Dainos visgi nesiųsčiau, bet tai nėra bloga daina, užima tą vidutinę terpę atrankoje. 

Milda Martinkėnaitė su country stiliaus daina pasirodė irgi vidutiniškai, kaip ir pati daina, nėra nei ko peikti, nei per daug kažko girti. Grupė „4 Roses“ man apskritai labai patinka – o kodėl jos tik trys? – pirmas klausimas. Tiek to, o prilyginama Marijos Serifovič „Moltva“ pasirodymui, man visai patiko, nors „Eurovizijai“ klausosi gana sunkokai, ne taip lengvai gal dėl tempo, nežinau. Deivydas Žygas pasigyrė, kad turi daug visokiausių apdovanojimų, užlipęs ant atrankos scenos subliuško – klausėsi kaip diletantas, neįdomiai, silpnai, neprofesionaliai, nors gal daina visai ir turėjo potencialo, bet visgi, pripažinkime, Deividui dar reikia augti. Ir gerokai. Baiba „Mayday“ man daina visai patiko, priminė disco Kylie Minogue dainų dvasią – smagi šiaip paklausyti ir turi ilgą „Eurovizinę“ tradiciją, o ir Baiba dainuoja gerai, bet juk Jūs žinote, tokia daina visgi pražūtų pačioje „Eurovizijoje“. Vaikinų grupė „E.G.O.“ nuskambėjo saldžiai ir lygiai, to tikriausiai ir buvo siekta, o dar žinant, kaip po One Direction sėkmės visi mėgsta vaikinų grupes pasaulyje, gal perspektyvos ir būtų, tačiau manęs kūrinys „nevežė“, gerai, be tas „gerai“ vidutiniškumo lygyje. Ruslanas Kirilkinas – mačiau dar tik vieną pasirodymą, bet man visai patiko, gal tas spektaklis pernelyg už nugaros atrodo primityviai demonstruojamas, dar reiktų kažko paieškoti, tačiau daina graži, kabinanti, vokalas gražus ir tikiu, kad eis daina aukštai finale.

Kas dar? Lawreiga, kurią norisi apibūdinti „na, ta, kuri su raudonais plaukais“. Ir viskas. Daina totaliai ne mano skonio, primena kažką iš buvusių Turkijos kūrinių. Niekada nesiųsčiau, atleiskite. Elena Jurgaitytė turėjo paklausyti Mios ir atrankoje nedalyvauti, nes žiūrėjosi prastai, klausėsi neįdomiai, bet ką gi, sudalyvavo ir iškrito. Dovydas Petriošius – skrybėlė atrodė juokingai, užsidegimas vos kibirkščiavo, vokalas nesiklausė ir truputį priminė bliovimą-mekenimą, gal daina netiko, tempas ar kažkas, tačiau klausėsi prastai, neįsimintinai ir tiesiog reikia dar kaip ir Deivydui augti ir augti. Vienas juokingiausių atlikimų ir pasirodymų, atleiskite, nenoriu šaipytis, buvo jaunojo Vlad Max, dirbančių su Adele mokytojų rengiamas vaikinukas, kuris taip pasitikėjo, taip tikėjo savo daina, o prajuokino visus. Žodžiu, mano topas:

1. Aistė Pilvelytė „You Bet“

Prieš gal ketverius-penkerius metus Aistė dalyvavo su daina „Melancolia“ ir, mano nuomonė, turėjo važiuoti į „Euroviziją“, tačiau Inculto tąkart palaikė žiūrovai labiau. Šiemet reiktų tą klaidą ištaisyti, nes daina daugiau nei stulbinama, turint galvoje, kad Aistė čia atlieka smarkiai karščiuodama ir sirgdama kvėpavimo ligomis + bronchitas. Daina verta „Melancolijos“ ir gal net dar stipresnė. Būtų labai apmaudu, jeigu Aistė liktų antra...

2. Donatas Motvydas „I‘ve Been Waiting For This Night“

Kol nepasirodė Aistė, vos tik pamačiau Motvydo pasirodymą su šia daina, pamaniau, viskas, jis turi važiuoti, nes tai geriausia, ką šiemet turime. Ir išties daina šiuolaikiška, sukalta kaip hitas, skamba kaip hitas, o atlikimo charizma nepakartojama. Labai palaikau šį kūrinį. Ir jeigu Aistei nepasisektų, tai antru numeriu noriu, kad važiuotų Motvydas. Tiesiog daina, kurią malonu klausytis.

3. Petunija „Tomorrow“

Petunija šiaip man patiko. Nežinau, kaip kontekste vertinti dainą, bet jos tiesiog malonu klausytis, užburia kažkaip ir tiek. Tiesa, antrasis atlikėjos pasirodymas buvo gerokai silpnesnis vokaliai ir energetiškai, o ir šokis kažkaip neatrodė gražiai, ypač tie prisilietimai prie atlikėjos – žiūrėjosi nelabai skaniai. Nepaisant visko, kūrinys man patinka.

P. S. Dar kartą pasiklausykime mane prajuokinusio atlikėjo Vlad Max:

Jūsų Maištinga Siela