Filmas: "Naujoji karta Z" / "The Girl with all the gifts"

Sveiki,

Apokalipsinių filmų bumas niekaip nesibaigia. Vienas iš tokių „Naujoji karta Z“ (angl. The Girl With All the Gifts) (2016) irgi iš šios serijos. Ilgai galvojau, kodėl lietuviai pasirinko tokį keistą filmo vertimą, nes šiaip Z kartos vaikai dažniausiai apibūdinami kaip vieniši emigrantų vaikai, palikti Lietuvoje, tad susieti jų kartos pavadinimą su siaubo filmu buvo makabriškas triukas, netgi diskriminuojantis jų būklę ir pažeidžiamumą, o štai filmo pagrindinė veikėja mergaitė neatrodo tokia pažeidžiama, kaip paprasti žmonės mirtingieji.

Šiaip filmo siužetas gana neblogai išvystytas ir intriguoja nuo pirmųjų kadrų. Gan niūrokas filmo fonas tenkina, bet kaip ir visuose tokiuose su genetika, zombiais ir t.t. susijusiuose filmuose nerimastingai žiūrovo protas (aišku, jeigu jis „įjungtas“), ieško logikos elementų, tai šįkart pasigedau tik vienoje vietoje: kurių galų mokyti vaikus-kraujasiurbius aukštosios grožinės literatūros ir kitų dalykų, jeigu juos pakaitom pamažu pakvaišusi mokslininkė skerdė kaip višteles? Kam juos ugdyti intelektualiai, jeigu jų tikslas tėra suteikti organus? Kažkaip intelektualinis jų stebėjimas labai jau nevykusiai motyvuotas...

Visa kita išties perteikta neblogai, yra įtikinamų ir vykusiai įtampą keliančių scenų, tačiau kalbant apie zombių pasaulį ir grybelį, kuris uzurpuoja žmonių smegenis – gal ir nebloga mintis, tačiau visgi filmas labiau trilerio pagrindu  ir svarbiausia čia yra išgyventi žmonėms, kurių charakterių tipažai nori nenori visgi pernelyg tipiniai: yra savanaudžiai ir yra altruistai, kurie gaili šių vaikų. Aišku, finišo tiesiojoje altruistei nuskyla labiausiai, o blogiukams baigiasi ne taip gerai. Nepaisant mokslinės fantastikos išmonės, filmo charakterių šachmatų lenta pernelyg „teisinga“ ir nekelianti pernelyg daug diskusijų, kas iš esmės filmą prigesina ir padaro jį „dar vienu filmu apie zombius“, kuris turi potencialo paskęsti filmų sraute, tačiau tikriausiai dėl aktorių Glenn Close ir Gemma Arterton buvimo kadruose filmas, bent pas mane, užsiliks atminty kurį laiką ilgėliau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jau ilgiuosi tavęs" / "Miss You Already"

Sveiki,

Romantinė drama „Jau ilgiuosi tavęs“ (angl. Miss You Already) (2015) režisavo pirmosios „Saulėlydžio“ dalies (mano akimis ir geriausios dalies) režisierė Chatherine Hardwicke, kuri mėgsta dreifuoti nuo fantastinių juostų iki romantinių dramų. Šį filmą gana vidutiniškai, bet neprastai įvertino kino kritikai, o Lietuvos jaunimui, kuris taip dievina romantinius filmus, jau krykštauja komentuodami, kad nėra matę geresnio filmo už „Jau ilgiuosi tavęs“.

Paskutinį kartą smarkiai tikriausiai verkiau po filmo „Mano sesers globėjas“ ar „Mano gyvenimas po manęs“ ir nuo to karto vis prėskiau atrodo kine vaizduojama vėžio tematika. Šįkart apie neišskiriamas drauges, viena trokšta susilaukti kūdikio, o kita – tiesiog įveikti vėžį. Juosta gana idealistinė ir iš tos serijos „Užrašų knygutė“, nei labai blogai, nei itin gerai. Režisierė nesistengia išgauti naujų šia tema rakursų, praradimo istorija rutuliojama su pokštais, pajuokavimais, galvos skutimo scenomis (o kaip kitaip?), su ašaromis, pasiaukojimu, išaukštinant betarpiškus moterų draugystės santykius. Viskas lyg ir būtų gražu, tačiau tokie santykiai ne itin bent mane įtikino, romantinis potėpis pernelyg didelis, idealizmo ir pasiaukojimo pozos išdidintas, eliminuojant tiesiog natūralumą, nors to siekta sąmoningai – juoktis ligai į akis. 

Filmą vertą žiūrėti vien dėl pagrindinių aktorių – Drew Barrymore ir Toni Collette. T. Collette apskritai čia nudirbo didžiausią darbą ir buvo pagrindinėse rogėse, tačiau juk ligoniai ir būna epicentras. Visą filmą vis stebėjomės, kaip ši puiki aktorė panaši į Uma Thurman. Taigi iš visos vaidybos, man šiame filme ir patiko Toni būvimas kadre, o visa kita tempiama prie sentimentalumo, kad net finalinės scenos, „vėžininkės“ vykimas į draugės gimdymą pasirodė toks nuobodus siužetinis žingsnis, kad net galėjai nusukti akis ar pasispraginti popkornų. Nepaisant visų klišių, žanro įsiėdusių gudrybių, nuspėjamumo, filmas gana linksmai ir smagiai susižiūrėjo. 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Makbetas" / "Macbeth"

Sveiki, skaitytojai,

Iki šiol man nežinomas australų režisierius Justin Kurzel su savo antruoju ilgametražiniu filmu „Makbetas“ (angl. Macbeth) (2015) privertė ploti Kanų festivalio žiūrovus, o grandiozinis projektas ir sodrus batalinių kovų filmo anonsas žadėjo išties nepamirštamą V. Šekspyro pjesės ekranizaciją. Tikėjausi, prisipažinsiu, išties labai daug, nes jau vien tokio aukšto rango aktoriai kaip Michael Fassbender ir Marion Cotillard žadėjo tiesiog ne šiaip filmą, o triuškinantį triumfą.

Buvo metas, kada ketinau šį filmą specialiai žiūrėti kino salėje, tačiau viena ausimi nugirdau – neverta, geriau jau rinktis kitą filmą. Tąkart ir paklausiau. Po dabartinio seanso namuose galiu pasakyti, kad visai nesigailiu, jog nėjau, nors filmas pakankamai geras. Visų pirma – pritrenkiantys aktoriai, ypač M. Fassbender‘is, kuris kaip visada mane abstulbina. V. Šekspyro pjesės parašytos prieš 400 metų, tačiau jos genialios savo vidiniais veikėjų išgyvenimais tarp pasirinkimo ir visiško pamišimo, akivaizdu, kad filmas orientuotas į Makbeto vidinę priešpriešą tarp dorybių ir dorybių išsigimimo, kurį paskatina valdžios ir garbės troškulys, o dar ir iškreiptas kaltės jausmas, kuris tampa karštligiška baime. Pagrindinis veikėjas iš esmės tobulas Makbetas – susipriešinęs, karalius beprotis, karalius žiaurusis. Kaip ir visada V. Šekspyro dramose, taip ir šioje, nevengiama mirties ceremoniškumo ir manieringumo, jeigu krenta didvyriai, tai būtinai taip, kaip krenta gulbės – stilingai, garbingai, su aukštomis frazėmis lūpose. Žinoma, mane šokiravo režisieriaus noras kuo labiau kabintis į V. Šekspyrą ir kuo mažiau interpretuoti, netgi pjesių kalba patiko statiškai literatūriškai epiška ir todėl natūralumas, kurį mums žadėjo batalinės kovos, lyg ir įtraukia į kiną-teatrą. Ir tai visai ne „Ana Kareninos“ naujausia ekranizacija, kai veiksmas butaforiškai vyksta teatro montuojamoje scenoje. Visgi išliko daug V. Šekspyro, ir kalba yra viena didžiausių stoiško pasakojimo atramų. 

Kitas dalykas – filmo vizualumas, kuris reiškiasi ne tik mūšiais, bet ir kadrais, ugnies nušviesti veidai ir pasirodančios laumės, kurios papildo veikėjo vidinę priešpriešą ir pasirinkimo paklydimą. Vaiduokliai tampa Makbeto sąžinės balsu, o ledi Makbet pamažu vis labiau praranda kaip realaus gyvenimo koordinuotoji svarbą, todėl Makbetą pamažu uzurpuoja iliuzija ir dorovės iškrypimas. Iš esmės tai istorija apie tai, kaip idėja tampa mintimi, mintis tampa veiksmais, o veiksmai tampa veikėjo likimu.

Filmas iš esmės geras, nešantis tikrojo „Makbeto“ potekstes ir veikėjo dvasinės ligos diagnozes, tačiau tas, kuris tikisi didingo intrigų, paskalų ir išorinių veiksmų dirgiklių, kokie dažniausiai būna istoriniai epiniai filmai, gali labai prašauti. Aš tai prašoviau, tačiau vis tiek nesigailiu žiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pakilęs iš pelenų" / "Cinderella Man"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Pakilęs iš pelenų“ (Cinderella Man) (2005). Tai amerikiečio režisieriaus Ron Howard biografinė drama apie garsų tarpukario amerikiečių boksininką James Braddock. „Nuostabaus proto“ režisierius ir vėl į savo filmą pasikviečia vieną ryškiausių Holivudo aktorių Russell‘ą Crowe ir sukuria pakankamai įtaigią dramą, dėl kurios verta padūsauti jautresniems žiūrovams. Nors R. Crowe žinomas kaip temperamentingas ir aikštingas aktorius, kuris nebijo keiktis ir spjauti į akis režisieriams, nebijodamas prarasti vaidmens, tačiau jo būvimas filmuose tampa magišku pasimėgavimu. Ne iš kelmo spirtas australas prisipažino viename iš interviu, kad būtent šis vaidmuo kol kas yra pats mėgstamiausių jo karjeroje, na, žinoma, dėl jo turėjęs ne vieną traumą ir net iki tokio lygio, kad prireikė operacijos. Štai jo kolegė Renee Zellweger, kuri šiuo metu daro sėkmingą karjeros pertrauką, prisipažino perskaičiusi net 200 meilės boksininko ir jo žmonos laiškų ir uoliai mokinosi Nju Džersio išskirtinės tarmės...

Aktorių pasiaukojimams nebuvo galo ir tai matyti per visą filmą. Žinote, filmas išties drebina širdį, ypatingai žiūrint, kaip žmogus niekinamai priklausomas nuo šalies ekonomikas ir kiek jis daug gali aukotis dėl savo šeimos. Sunkoka matyti Amerikos ekonomikos depresijos laikus, kada vaikai auga puspadžiu, o nevalgęs vyras ir dar su sulūžusia ranka kimba į juodžiausius darbus. Nepaisant sunkaus gyvenimo vaizdų, manau, kad filmas pernelyg romantizuotas, jis galėjo be skrupulų vaizduoti tikruosius depresijos padarinius, nes būtent ši situacija „užaugino“ vieną talentingiausių boksininkų pasaulyje. Praktiškai iš neįmanomo padaryta įmanoma, ir dabar galvoju, kad nesu sportinių dramų mėgėjas, tačiau šis filmas, ypatingai dėl savo istorinio konteksto, man labai tiko ir patiko. Gražiai nufilmuotas, jautrus, nors ir su romantiniais prieskoniais, daugelio tikrai nepaliks neabejingo, o štai man net vieną kitą ašarą išspaudė. Sunkus žmogaus gyvenimas ir jo socialinė padėtis visada jaudins žiūrovą tiek dokumentiniuose, tiek vaidybiniuose filmuose, o „Pakilęs iš pelenų“ yra viena iš tų juostų, kuri prikaustys prie ekrano ir nepaleis tiek rimtesnio kino mėgėjus, tiek paprastus žiūrovus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dabar yra gerai" / "Now Is Good"

Sveiki visi,

Šįkart keliauju į britiško kino zoną ir noriu pakomentuoti ir pasidalyti įspūdžiais apie naujausią Ol Parker darbą „Dabar yra gerai“ (galima versti tiesiog „Dabar gerai“) (Now Is Good) (2012 m.). Filmo premjera vyko rugpjūčio mėnesį Airijoje ir tai antrasis anglų režisieriaus Ol Parker pilnametražis darbas, anksčiau jis buvo sukūręs „Įsivaizduok mane ir save“ (2005 m.). Tai totaliai skirtingas jo darbas beveik visame kame, nuo lesbietiškų pasakojimų perėjo prie knygos ekranizacijos apie merginą, sergančią ketverius metus vėžiu ir, žinoma, meilės istorija. Na, tikriausiai kiekvienas esame matęs bent vieną šia tema susijusį filmą, o jų pasaulyje apstu kaip žvyro. Iš tikro būčiau šios juostos net neklibinęs, tačiau norėjau pamatyti Dakotos Fanning debiutą nekomerciniame kine, nes ši „išpenėta“ Holivudo žvaigždutė nusprendė spjauti į Holivudo dėmesį ir surizikuoti mažo biudžeto filme, pati sako, jog ši patirtis buvo jai įdomi ir į naudą.

„Dabar yra gerai“ iš esmės nieko nesiskiria nuo daugelių filmų apie merginą sergančia vėžiu. Pilna sentimentalumo, siužetas pakankamai vidutiniškas, gal ne toks sudėtingas ir įmantrus emociniais aspektais ir problematika kaip „Mano sesers globėjas“, tačiau tikrai patiks tiems filmų fanams kaip „Padaužos“, „Paskutinė daina“, „Ruduo Niujorke“, „Užrašų knygutė“, „Įsimintinas kelias“, „Namas“ ir ištisa virtinė panašių filmų į tai, bet toli gražu neprilygsta filmui „Mano gyvenimas be manęs“. Ilgai stebiu Dakotos Fanning karjerą ir galiu pasakyti, kad visada vaidinti „vėžininkę“ nėra lengva – čia mažai charizmo, turi vaikščioti papilkusi, nuobodoka, graudulinga ir panašiai, todėl šis Dakotai vaidmuo buvo kartu ir iššūkis, tačiau negaliu pasakyti, kad mane šis filmas itin sužavėjo, turiu galvoje, šios žvaigždutės, o dabar jau žvaigždės vaidyba, nors didelių priekaištų irgi neturiu, sakyčiau, vidutinis darbas jos karjeroje ir tikrai neprastas...

Na, siužetas rutuliojasi graudulingai, daug sentimentų, noro gyventi, nesutarimai šeimoje, kraujas, ašaros, apsikabinimai, svajonės, norų sąrašai – viskas kaip ir standartiniame filme apie meilę, užgimusią ligos įkarštyje, kuriai lemta gyvuoti taip trumpai... Taip, patiko pasižiūrėjimui, savo asmeniniams pagraudenimams, tačiau neslepiu, kad tikėjausi iš filmo kažko daugiau, gal iš režisūros, gal kažkokio kitokio kalbėjimo šia tema, kaip tai bandė daryti filmas „Padaužos“ – žaisti, o ne svajoti ir graudentis iki paskutiniosios. Ir tas perdėtas saldumo vaizdavimas, kai žmogus miršta, paišomi perdėtai gražūs sapnai, nors realybėje žmogus raitosi iš skausmo. Žinote, pasakysiu atvirai, kad nebeužtenka tokiais filmais manęs sugraudinti, reikia pjauti per nervą, įtikinti, pasiūlyti kažką naujo, tiesiog dabar visame tame „sirgulingų“ filmų virtinėje šis filmas tiesiog nebeišsiskiria niekuo... Bet neabejoju, kad atsiras tokių, kurie sakys: „Tai geriausia, ką esu matę, arba – įtraukiu jį į savo top 10 geriausiųjų.“ Ir šis filmas tikrai kai kam vertas būti pačiu geriausiu, tačiau ne man.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Submarinas" / "Submarine"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Submarinas“ (Submarine) (2010 m.). Nesumaišykite šio filmo su tais pačiais metais ir tokiu pačiu pavadinimu pasirodžiusiu ir danišku filmu – jie totaliai skirtingi. „Submarinas“ – tai mokyklinių laikų meilės ir pasaulėžiūros dozė, kada viskas apie tave sukasi ir bandai tarp visko prisijaukinti šį beprotišką pasaulį. Taip, filmas labai „kaloringas“ jausmų prasme – šiek tiek empatiškas ir šaltas, savotiškai drėksta sintetiniu personažų vaizdavimu, tačiau nepaprastai įdomus, įtaigus, netgi drįsčiau sakyti, kad vietomis užburiantis savo režisūriniu originalumu ir ryškia meistryste.

Taip, filmas ganėtinai stiprus, net nežinau, su kuo jį galima palyginti. Jeigu matėte „Jausmų galią“ ir „Ponas Niekas“ – tai tarsi šių filmų savotiškas mišinys, kuris pretenduoja į neprastą filmą gurmanams. Filmas išties puikios režisūros pavyzdys, įdomus, žavus kąsnelis. Subtilus humoras toli gražu neskirtas pakvarksėjimams ir pakikenimams, jis veikiau šaltokas, keistas ir netgi melancholiškas, tad jei sutinkate, kad liūdesys būna gražus, galiu pasakyti, kad filmas išties turėtų patikti – man patiko. Įdomūs patys personažai, aktoriai – toli gražu ne grožio etalonai, toli nuo Holivudo inspiruotų įvaizdžių, tuo jie artimesni pasirodė ir man. Aišku, dvelkia ir siurrealizmo kvapais, tačiau sudėtingo problematiško pasaulio išjautimas ir perteikimas žodžiais bei vaizdiniais neprimena paaugliškų meilės agonijų, atvirkščiai, tai priimi kaip suaugusio žmogaus kančią, kuri ir graži, ir skaudi. Vietomis užburiantis garso takelis, šaltos jūros vaizdiniai – nejauti, kaip ir pats gyveni kažkokį panašų paralelinį gyvenimą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela