Vakar pabaigiau skaityti
J. M. Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“, kuris, tiesą sakant, mane sukrėtė.
Šiandien dar viena naujiena – romanas pavadintas vieno žymiausio graikų poeto
Konstantino Kavafio (1963-1933) eilėraščio „Barbarų belaukiant“ (1904)
pavadinimu, kurio turinys nusako viso J. M. Coetzee romano turinio esmę. Idėja
man pasirodė tokia geneali ir alegoriškai ironiška, kad tiesiog dalinuosi
interneto platybėse atrastu lietuvišku vertimu:
BARBARŲ
BELAUKIANT
Ko laukia minia, šiandien aikštėje susirinkus?
Sako, šiandien čionai įsiverš barbarai.
Tai kodėl rūmuose nieko nedaro senatas,
Tik sėdi tyliai tyliai ir įstatymų neleidžia?
Nes jau greitai čia pasirodys barbarai,
Senatoriams nerūpisenato rūmai;
Ateis barbarai - jų savi įstatymai.
O mūs imperatorius, ankstyvą rytą pakirdęs -
Ko sėdi soste prabangiam prie pagrindinių vartų
Su karališkais apdarais ir karūna papuoštas?
Taigi šiandien čia barbarai pasirodys,
Kurių vadą jisai nori tenai sutikti -
Jis potvarkįparuošęs prie savęs
laiko,
Kad titulus ir valdžią anam įteiktų.
O kodėl konsulai ir pretorijai irgi išėjo,
Sunkiomis auksasiūlėmis porfyromis vilkini?
Kodėl ant riešų apyrankės su stambiais ametistais,
Ir žiedai masyvūs spindi retaisiais akmenimis?
Kodėl nešasi jie valdžios ženklus, skeptrus raižytus,
Puoštus aukso ir sidabro ornamentais nematytais?
Taigi barbarai šiandien čionai ateina -
Tad prabanga juos apakinti ketina.
O kodėl oratoriai nutilo, jų nesimato,
Kalbų jų skambių, patriotiškų nesigirdi?
Taigi barbarai šiandien čionai ateina -
O barbarai, žinai, nemėgsta tuščių kalbų.
Jau sutemo, o tų barbarų vis dar nesimato,
Tuo tarpu nuo pasienio atnešė žinią nelauktą -
Kad barbarų pasaulyje daugiau nebeliko.
Tai kaip pavyks išgyventi be barbarų;
Jie buvo vienintelė mūsų išeitis.
Pateikiu
ir kiek kitokį Tomo Venclovos vertimą, kuris gerokai skiriasi savo
kompozicija, kur vyrauja retoriniai klausimai ir atsakymai, kitaip sudėlioti
žodžiai ir akcentai. Galite palyginti.
Pirmieji du sezonai „Juodosios našlaitės“ (angl. Black Orphan) buvo daugiau nei geri, jie
tiesiog labai „kabliavo“ ir norėjosi žiūrėti be paliovos. Mokslinės fantastikos
serialas apie genetiką ir kuriamus klounus neretai ši tema pasirodydavo
filmuose, tačiau serialuose iš esmės ši idėjinis rezervas buvo neišnaudotas,
todėl kuo puikiausiai suprantu, kad dirbti prie scenarijaus su šia tema tikrai
velniškai įdomu.
Visgi trečiasis „Juodosios
našlaitės“ sezonas sušlubavo ir žiūrėjosi ne be taip patikliai kaip
ankstesnieji. Kažko pristigo, kažko būta per daug. O per daug, sakyčiau,
bereikšmiškai užsižaista su visokiais bunkeriais, „Ledo“ projekto antraeiliais
įvykiais, kurie žiūrint jau ketvirtą sezoną, kur priartėjama prie tikrosios
tiesos, atrodo, kaip vienas didelis nereikalingas vingis, kas apskritai rodo,
kad netgi toks serialas kaip „Juodoji našlaitė“ bando siužeto atžvilgiu tempti
gumą ir ieškoti, kaip užkimšti seriją, bet paliekant didžiąją intrigą tolimesniems
sezonams.
Taigi, po ketvirto sezono
peržiūros, galiu pasakyti, kad trečiasis sezonas išties buvo turinio prasme
suskystėjęs, o štai ketvirtas sezonas pagerina reikalus, kadangi pagaliau
žaidžiama atviromis kortomis: mums jau žinoma beveik visa organizacijos
grietinėlė, kaip veikia genetikos institucijos ir kaip maustomi paprasti
žmonės. Ypač apvaisinimo klinikos, kurios, o dievai – nežiūrėkite šio sezono
būdamos nėščios, mielos moterys, tai negerai jūsų vaisiui ir jūsų bendrai
psichikai, tačiau taip, tokie aiškūs realūs pavyzdžiai kaip eksperimentas su kūdikiais
„Juodąją našlaitę“ kilsteli dar į geresnį mokslinės fantastikos lygį.
Kristel.
Efektyvioji Helena.
Šeimynėlė.
Felikso tikroji sesuo.
Mika ir Betė.
Aktoriai.
Kaip ir buvo galima
numatyti, šiame sezone atsiranda dar daugiau klonų ir dar daugiau Saros Mening
variantų, bet didžiausia staigmena yra tai, kad pirmoji serija mus ne veltui
grąžina į istorijos pradžią ir papasakoja daugiau apie po traukiniu palindusią
Betę. Netrukus po šio sugrįžimo tampa aišku, su kuo turime reikalą ir kaip
genetiniai eksperimentai valdo žmones. Netrukus atsiranda ir „Ledo“
konkurentai, kurie skruostuose implantuoja paslaptingas lervas. Tiesą sakant,
taip ir nesupratau, kaip toji lerva ir dirbtinis apvaisinimas susijęs, tačiau
vieną tokį „stebuklą“ turi ir pati Sara.
Tiesa, pati Sara šiame
sezone atrodo kiek nusibaigusi kaip kumelė, ypač sezono pabaigoje – visur laksto,
bando apsaugoti dukrelę Kirą ir vis dar žaidžia pavojingą žaidimą su Reichel ir
kita opozicija. Kol ji vis dar kaip pagrindinis klonas rūpinasi tais
nesibaigiančiais reikalais, kur kas patrauklesni atrodo kiti klonai, kad ir ta
pati Elison ar jau iš ano sezono atsiradusi kirpėja Kristel, kuri, regis, kur
kas įdomesnė ir šarmingesnė, nei Sara.
Kas be to, kad priartėjome
prie organizacijų ir valdininkų šiame sezone dar verta? Ogi naujos paslaptys
apie pačią genetiką. Didelis dėmesys Rachel personažui, kuri reabilituojasi
savo motinos Suzanos namuose. Ji pradeda regėti nukirstą gulbę, kuri be jokios
abejonės turi tiek simbolinę, tiek mokslinę reikšmę. Ar tai reiškia, kad klonai
gali regėti kitų antrininkų akimis? Kol kas atsakymo ketvirtame sezone
nerasime, tačiau akivaizdu, kad išgliaudžius vieną paslaptį, reikia atrasti ir
kitą, todėl nuobodžiauti netenka, nors šiame sezone jaučiamas kažkoks
neesmingumas, vilkinimas, tačiau jis ne toks akivaizdus, koks buvo trečiajame
sezone ir tai yra gerai, nes serialas juda kryptinga linkme. Kryptingai,
sakyčiau, judėjo ir aktorė Tatiana Maslany, kuri šiemet jau paskelbta tarp nominantų
„Emmy“ apdovanojimuose. Kas žino, gal jai ir pavyks jį pelnyti, juolab, kad
nežinau daugiau nė vieno personažo nei kine, nei seriale, kad būtų šitiek daug
persikūnyta vienam projektui. Aktorė šiam serialui atiduoda išties labai daug,
o ji dar ir prodiuserė.
Taigi lauksiu penktojo
sezono ir šiek tiek ilsėsiuosi nuo klonų. Labai norėtųsi tikėti, kad penktasis
sezonas bus dar geresnis ir pagaliau Sara Mening iš tikrųjų vėl taps patraukli
ir įdomi.