Filmas: "Genijus" / "Genius"

Sveiki,

Labai mėgstu biografines juostas apie rašytojus, tad šįkart pasirinkau nekukliu pavadinimu filmą „Genijus“ (angl. Genius) (2016), kuris pasakoja apie rašytojo Thomas Wolfe (1900-1938) karjeros pradžią, šlovę ir pabaigą. Lietuviškai mes turime jo bene garsiausią debiutinį kūrinį „Žvelk, Angele, į savo būstą“.

Taigi istorija pasakoja apie T. Wolfe, kurį suvaidina visų numylėtinis Jude Law. Kaip ir dažniausiai būna, arba žymūs rašytojai prislėgti flegmantikai, arba dideli ir ambicingi cholerikai. Toks cholerikas buvo T. Wolfe nuo pat savo karjeros pradžios. Iš vienos pusės galima sakyti, kad filme jo biogafijos pateiktis spalvinga: čia galima smerkti rašytoją už šeimos santykių žlugdymą vardan ambicijų, čia iškart pateisinti, kad vardan geros knygos galima viską. Tokius dvilypius žiūros taškus ypač mėgsta biografinės juostos, kurios randa kirmgraužas, kaip pavaizduoti kuo įvairiau asmenybę. Kad ir kaip bebūtų gaila lėtapėdžio redaktoriaus, kurį suvaidino Colin Firth ir kaip bebūtų gaila Wolfe žmonos, kurią suvaidino Nicole Kidman, visgi filmas šiandien žiūrisi kiek nevykusiai.

Visų pirma scenos smarkiai manieriengai ir teatrališkai stilizuotos, pritaikytos reginiui ir masiniam žiūrovui, todėl filmas dvokia kaip naftalinas pernelyg dideliu noru papasakoti edukacinį pasakojimą, kad būtų neužmirštas šis didis rašytojas, stovėjęs šalia Skoto Fidžeraldo ir Ernesto Heminvėjaus. Tiesą sakant, jie irgi švysteli keliose scenose. Filmas atmosferinis ir kostiuminis, viskas ekranizuota be išskirtinio režisūrinio braižo, tarsi Holivudui paliepus, mums panorėjus, sukalkite mums filmą apie Thomą Wolfe. Ir tai jaučiasi: sukišti pinigai, ilgai ir taisyklingai pagal šabloną dėliojamos scenos, aktorių teatrinis meistriškumas trykšta ir ko gi norėti iš šios istorijos? Nebent vieno – tikrumo. Visa kita – imitacija, gražiai suregztas eilėraštis, kuris jaudina savo romantine poetika, tačiau paties autoriaus gyvenimo čia nerasite, kaip, beje, ir daugelyje, holivudiškai angažuotų biografinių filmų.

Juostos neapkaltinsi ir bedvasiškumu, ji yra, tik ji režisūriškai šabloniška, nuspėjama, tvarkinga, teatralizuota scena, kad ir toji scena, kai pagrindinis personažas redaguoja traukinių stotyje savo rankraštį ir bėga paskui traukinį, pro kurio langą kyšo redaktoriaus galva: jis kone deklamuoja lyg beprotis, foną „paspalvina“ vis garsėjanti orkestrinė muzika ir... Velniai rautų, kaip gražu, bet visa tai blizgi butaforija, taip niekada nebuvo.

Taigi nutolus nuo laikmečio dvasios, realumo ir pasinėrus tik į kostiumų sintetiką mes iš „Genijaus“ ir gauname tik sintetinę estetiką, biografinius faktus, įvilktus į žiūrovui patogius rūbus.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Lars Mytting "Plauk su skęstančiais"

Lars Mytting. „Plauk su skęstančiais“. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vos tik pasirodė iš Norvegijos nauja literatūrinė sensacija – Lars Mytting romanas Plauk su skęstančiais (norveg. Svøm Med Dem Som Drukner), iškart pasipylė puikių komentarų ir recenzijų apie šią knygą. Pats rašytojas – medkirtys. Ką gero literatūriškai gali pasiūlyti, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantis medkirtys ar baldžius? Nederėtų vertinti žmogaus pagal profesiją jo literatūrinių galimybių, tačiau tas lietuviškas stereotipinis žmogaus matymas toks agrariškas, kad savaime profesija tampa žmogaus savasties etikete. Velniop šią etiketę, nes Lars Mytting yra lygiavertis rašytojas skandinavų rašytojų gretose.

Plauk su skęstančiais – absoliučiai nuostabus pavadinimas knygai, o tai iškart kelia pasitikėjimą, kad galbūt į veiksmą, o ne į objektą orientuotas pavadinimas pasiūlys išties originalų ir įtraukiantį turinį. Tiesą sakant, pirmoji knygos pusė kaip skaitytoją prislėgė, nes lūkesčiai buvo aukštesni, nei knygos turinys galėjo jį išpildyti. Visų pirma, autorius gal truputį pernelyg ilgai užsižaidė pagrindinio veikėjo migracija iš Norvegijos į atšiaurias salas, kurios turėjo beregint tapti pamatiniu atmosferos kūrimo elementu, tačiau neįtikino, ilgai teko rašytojui vedžioti skaitytoją po vietines apylinkes, štai suomių rašytojai Katja Kettu romane Už nuodėmes bus atleista tą, regis, daro be jokių pastangų ir skaitytojas patiki nuo pat pirmojo iki paskutinio sakinio.

Išskydusi knygos pradžia (išskyrus ta vieta, kai įtikinamai aprašomi raštuoti medžiai), neįtraukia į giminės paslaptingą sagą – autorius labai skrupulingai tausoja užuominas ir literatūriškai leidžia austi kontekstinį pasakojimo klodą, o detektyvinį mįslingumą „pajungia“ tada, kai pagrindinis veikėjas sutinka paslaptingą salos moterį ir leidžiasi į flirtu grįstą santykių žaidimą. Iš esmės galima sakyti, kad autorius panaudoja vieną iš sėkmingiausių per paskutiniuosius dešimtmečius skandinavų literatūros receptų – trilerio žanrą. Nors tai nėra visiškai tyras trileris ir taikomi tik tam tikri elementai, vis tiek dėl geografinės plotmės ir įvykių dinamikos istorija iš esmės skandinaviška.

Bala nematė, skandinaviška jau patvirtinta kaip kokybės ženklas, tačiau kas šiame romane savito? Žinoma, medienos aprašymai ir panaudojimas medžio kaip pasaulio filosofijos artefakto elementas su aiškiai juntama autoriaus (ir pasakotojo) žavesiu medienos fetišui – tai iš tikrųjų duoda istorijai parako, tačiau ir ne tai yra „skaniausias“ istorijos elementas. Autorius panaudoja istorinius elementus ir nukelia per medžio rieves į riešutmedžio giraitę, kur 1916 metais įvyko Pirmojo pasaulinio karo skerdynės.

Rašytojas Lars Mytting.

Ką regėjo riešutmedžiai, kokią energiją sugėrė mediena, kad po daugel metų šių medžių mediena tapo itin vertinga ir dėl kare panaudotų dujų ir skerdynių itin patvari? Pasirodo, mediena brangesnė nei auksas! Autoriui pavyko išgauti medienos istorijos ir žmonijos istorijos dermės metafizinį lygmenį – tai energetinio lygmens teksto prasmė, deja, parašyta visgi pop kultūrine grožine kalba. Tačiau, kas sako, kad pop kultūrinių tekstų nereikia? Tokį tekstą kaip Plauk su skęstančiais galima skaityti puslapį po puslapio, nes tekstas vartotojiškas ir su juo kovoti nereikia, nes atitinka visus greitojo skaitymo standartus.

Beskaitant Plauk su skęstančiais ir galvojant apie medžio atminties galias, nejučia vis prisimindavau metų pradžioje skaitytą kataloniečio Jaume Cabre Prisipažįstu, kurioje taip pat medžio simbolika ir iš jo padarytas smuikas irgi kone genialiai siejosi su mūsų žmonijos istorijos metafizine derme, tik J. Cabre buvo išplėtota kur kas plačiau ir kūrinio fabula neįprastai sudėtinga, tad paskaitomas galbūt ne taip paprastai kaip Plauk su skęstančiais.

Nepaisant metafizinių niuansų, visgi tai yra šeimos saga, kurią narsto protagonistas Edvardas, keliaudamas po Šiaurės Europą ir dėliodamas savo giminės medį nuo pats Holokausto iki šių dienų. Veikėjas bando suvokti savo tapatybę, svarsto, kuo ši fizinė ir atminties kelionė keičia jį, paprastą Norvegijos ūkininką? Kartu, žinoma, nauja ir meilės istorijos šeimos transformacija, kuri paliudija, kad neįmanoma užmegzti naujų, rimtų santykių su kitu žmogumi, jeigu nėra santykių tęstinumo iš giminės bendro aruodo ir nėra iki galo suvokta žmogaus tapatybė. Šeimos energetikos ir genetikos istorija, „įvilkta“ į medžio rieves, iš esmės labai popsiškai papasakota, tad stipriausia šios istorijos dalimi tampa ne raiška, bet skandinaviškai išdėstyta gyvenimo filosofija kiek netikėtu, kaip literatūrologė Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė įvardijo, tradicijų žiniomis grįstu novatorišku žiūros kampu.

Taip, ne visi medkirčiai geba šitaip rašyti.

Jūsų Maištinga Siela 

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 45 (3641), 2017 gruodžio 8 d.

Sveiki,

Nauja savaitė – naujas Literatūra ir menas numeris, ant kurio viršelio šįkart puikuojasi F. Kafkos romano motyvais sukurto baleto „Procesas“ scena. Apie šį baletą aprašo net dvi korespondentės, tačiau perskaičiau tik Jūratės Visockaitės recenziją (S. Aleksijevič ir F. Kafka scenoje), kadangi norėjau daugiau sužinoti apie A. Aleksijevič Nekrošiaus pasaulyje. Visgi supratau vieną: geriau jau vienąkart pamatyti, negu perskaityti dešimt recenzijų apie teatrą. Šiuo atveju labiau sudomino Cinkas (Zn), kadangi teko „prisiliesti“ prie A. Aleksijevič kūrybos. Pati recenzentė gana skeptiškai vertina spektaklį, nes recenzija veikiau lyginamoji kritika tarp skirtingų medijų, kurios atskaitos taškas visgi yra baltarusių rašytojos polifonija, kurios, kaip galima suprasti, J. Visockaitė ir pasigenda labiausiai spektaklyje.

Vienas įdomiausių šio numerio straipsnių –  Vilmos Mosteikienės verstas pašnekesys su A. Reckwitzu apie politines ir kultūrines permainas XX-XIX a. Interviu įdomus savo aktualiais pjūviais, naujų sąvokų apie vidurinę naująją klasę, kurioje atsiranda naujausių laikų žmogus: išsilavinęs, savo sveikata ir kūnu besirūpinantis žmogus, kurio didžiausias uždavinys – išskirtinai realizuoti save. Kaip atvarą šiam kosmopilitiniam žmogui ima formuotis nacionalistinė dešiniųjų politika, kuri iš esmės beveik laimi visoje Europoje, išskyrus Prancūzijoje... Dėmesio vertas straipsnis, nubrėžiantis naują žiūros tašką.

Kitas dėmesio vertas straipsnis – Francesco M. Cataluccio Černobylis, kurį išvertė Toma Gudelytė. Straipsnio autorius keliauja į Černobylio žemes ir dokumentiškai aprašo įspūdžius. Literatūra kiek primenanti S Aleksijevič dokumentiką, tačiau čia svarbiausia lieka ne žmogus, bet tikriausiai globalaus ir saugaus pasaulio nebuvimas didžiulės katastrofos fone. Ir visgi mano vaizduotėje labiausiai be tos milžiniškos radiacijos ir armijos negimusių kūdikių buvo matavusios milžinės juodos žuvys, kurios gyvena užtvenktose Perpetės vandenyse.

Laimantas Jonušys pratęsia amžiną VLLK kovą už kalbos švarinimą. Jo aktualus straipsnis iš esmės skirtas tiems forumuose ūžiantiems neišmanėliams anarchistams, kurie veikia iš savo politinės inercijos, nei žiūrėdami kalbos laisvumo. Pavyzdžiais iliustruodamas savo pamąstymus, straipsnio autorius iš esmės gina elitinę lietuvių kalbą, kuri turi turėti savo vadžias, nes be televizinės žargoniškos kalbėsenos visgi dar rašomos ir mokslinės knygos, ir aktualioji informacija, kurioms gyvybiškai svarbios kalbos grynumo ribos.

Antanas Sheshi apžvelgia net tris knygas, kurias tikriausiai niekada neskaitysiu, nes paprasčiausiai nebelieka laiko ir aktualūs jau kiti autoriai, bet iš viso to, ką jis apžvelgia Neša tulpę pelikanas: lietuvių poetai vaikams (Tyto alba), Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika („Aukso žuvys“), Kelias į Laumes („Kauko laiptai“). Pagalvojau: vaje, kaip priviso naujų negirdėtų ir nematytų leidyklų. Iš kur tokioje neskaitančioje tautoje, kur kasmet vis kas nors leidyboje bankrutuoja vis dar randasi ambicingų, kurie gali konkuruoti su Alma littera ir kitomis jau ne dešimtį metų ir savo vardą turinčiomis komercinėmis leidyklomis?

Kaip Vytautas Lansbergis nepažiūrės rusiško filmo, kuris įkūnija absoliučiai rusišką kasdienybę? Žinoma, per rusišką politikos prizmę. Tiesą sakant, supratau, kad geriau pačiam pažiūrėti filmą, nei bandyti suprasti iš recenzijos, kas toji Rusija. O kas toji Lietuva – Veryga, Petrauskienė ir Co?

Pavel Basinskij Levas Levo šešėlyje pasakoja apie rusų tautos didįjį rašytojo giminę – tėvo ir sūnaus, augusio didingo tėvo šešėlyje. Įdomiausia, kad ištrauka iliustruoja tuos tamsius europietiškus filmus apie puritoniškus laikus, kai tėvai pririšdavo paauglius, kad šie naktimis nesimasturbuotų po patalais. L. Tolstojus didžios moralės žmogus iš esmės „pjudėsi“ su sūnumi iš po savojo šešėlio įvairiais moralės klausimais, bet labiausiai seksualiniais – ištrauką vertė Jūratė Visockaitė.

Dalia Juodakytė toliau publikuoja Hedonisto užrašai (V) dalis, kurios atitinka standartinį lietuvių literatūros pasakotoją: ironišką, cinišką, apie savo užpakalį besisukantį pasakotoją, kuriam kur kas svarbiau už pajuokimą ir ironiją yra „parodyti save“ kaip unikalų ir savikritišką žmogų. Tekstas – lengvas, ironiškas, pasakotojas – vyras, kuris nepraleidžia lengvabūdiškumo seksualine prasme ir taiklių lepių sentencijas primenančių sakinių „tritaškių“, kad galutinai pritrauktų skaitytoją, bet labiausiai man patiko pieštuko ir popieriaus filosofija. Gal dėl to, viso numerio citata būtų iš šios publikacijos: „Geros širdies kvailiai yra vienintelė kvailių rūšis, ant kurios negaliu pykti“ (p. 33).

Super nusipelnęs lenkų poetas Bohdan Zadura, kurio eilėraščius išvertė Antanas A. Jonynas pasirodė gana vidutiniškai, kažin ko juose neaptikau, kas virpėtų, kaip ir Vytauto Rubavičiaus vaikystės sėklytėje. Tiesiog negyva, proziška ir trumpalaikė lyrika – sorry (liet. „atsiprašau“), švelniai tariant, „neužkabino“.

Tiek blusų šiame kafkiškame procese.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Dua Lipa - "New Rules" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Kaip pirmą kartą išgirdau ir pamačiau Dua Lipos dainą „New Rules“ – juokiausi kone iki ašarų, net cypiau: kaip paaugliai gali žiūrėti tokį absurdišką vaizdo klipą? Kur merginos susikimba rankomis ir stumdo vieną kitą nuo telefono prie vonios kambario durų ir viena kitą kontroliuoja. Tokius vaizdo klipus juk kuria, nebent lietuviai, nes trūksta pinigų ir gerų idėjų, tačiau, kaip dažniausiai būna, į ką spjaunu, po to geriu.

Iš kur ta Dua Lipa? Nauja žvaigždė gimė 1995 metais Londone tėvo iš Kosovo ir motinos albanės šeimoje. Tikriausiai tėvas dainininkas ir įdiegė pomėgį dainuoti, o vaikystės dievaičiai Pink Ir N. Furtado irgi turėjo įtakos. Atlikėja savo karjerą pradėjo 14 metų kaip modelis, tačiau greit sulaukusi palaikymo pasuko į muzikos industriją. Jos singlas „New Rules“ (liet. Naujos taisyklės) tapo vienu didžiausiu atlikėjos hitu. Amerikoje šis singlas tapo auksiniu su 100 tūkstančiu pardavimu (kol kas duomenis neatnaujinti), po dukart platininiu tapo Švedijoje ir Australijoje. Nors Billboard reitinge aukščiausią vietą pasiekė tik 20, singlas Europoje buvo kur kas sėkmingesnis ir nemažai šalių pasiekę aukščiausią poziciją. Šiandien siūlau pasiklausyti „Naujų taisyklių“.

Žodžiai / Lyrics

"New Rules"

One, one, one...

Talkin' in my sleep at night
Makin' myself crazy
(Out of my mind, out of my mind)
Wrote it down and read it out
Hopin' it would save me
(Too many times, too many times)
My love, he makes me feel like nobody else
Nobody else
But my love, he doesn't love me, so I tell myself
I tell myself

One, don't pick up the phone
You know he's only calling 'cause he's drunk and alone
Two, don't let him in
You'll have to kick him out again
Three, don't be his friend
You know you're gonna wake up in his bed in the morning
And if you're under him, you ain't getting over him

I got new rules, I count 'em
I got new rules, I count 'em
I gotta tell them to myself
I got new rules, I count 'em
I gotta tell them to myself

I keep pushin' forwards, but he keeps pullin' me backwards
(Nowhere to turn) no way
(Nowhere to turn) no
Now I'm standing back from it, I finally see the pattern
(I never learn, I never learn)
But my love, he doesn't love me, so I tell myself
I tell myself
I do, I do, I do

One, don't pick up the phone
You know he's only calling 'cause he's drunk and alone
Two, don't let him in
You'll have to kick him out again
Three, don't be his friend
You know you're gonna wake up in his bed in the morning
And if you're under him, you ain't getting over him

I got new rules, I count 'em
I got new rules, I count 'em
I gotta tell them to myself
I got new rules, I count 'em
I gotta tell them to myself

Practice makes perfect
I'm still tryna' learn it by heart
(I got new rules, I count 'em)
Eat, sleep, and breathe it
Rehearse and repeat it, 'cause I
(I got new, I got new, I...)

One, don't pick up the phone
You know he's only calling 'cause he's drunk and alone
Two, don't let him in
You'll have to kick him out again
Three, don't be his friend
You know you're gonna wake up in his bed in the morning
And if you're under him, you ain't getting over him

I got new rules, I count 'em
I got new rules, I count 'em
(Oh, whoa-oh)
I gotta tell them to myself
I got new rules, I count 'em
(Baby, you know I count 'em)
I gotta tell them to myself

Don't let him in, don't let him in
Don't, don't, don't, don't
Don't be his friend, don't be his friend
Don't, don't, don't, don't
Don't let him in, don't let him in
Don't, don't, don't, don't
Don't be his friend, don't be his friend
Don't, don't, don't, don't
You gettin' over him

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sekso abėcėlė" / "The To Do List"

Sveiki,

Dieve švenčiausias, nepamenu, kada žiūrėjau tokią lėkštą komediją kaip „Sekso abėcėlė“ (angl. The To Do List) (2013). Net buvau pamiršęs, kad egzistuoja tokia plati bukų filmų rinka, tą man visai neseniai priminė LNK televizija, kuri ir parodė, kad po vidurnakčio visgi jau niekas neberodo erotikos tėveliams, bet rodo mokyklinio tipažo lėkštas komedijas apie antrą galą.

Gerai, nereikia tikriausiai „stumti“ ant tokių filmų. Siužetas gal ir „visai nieko“: paauglė su dviem lūzerėm draugėm trinasi aplink baseiną ir uždarbiauja, svajodamos prarasti nekaltybę. Spokso į pasportavusį vaikiną ir seilėjasi, rašydamos mergaitiškus dienoraščius, bet iš esmės nori gerai ir skaniai pasidulkinti. Beveik kiekvienas „bajeris“ yra susijęs su seksualiniu niuansu, todėl filmas absoliučiai užtvindytas amerikietiškojo komedijos žanro lėkštybėmis. Būtų ne tiek graudu, jeigu aktorė bent 15 metų neatrodo vyresnė už savo įkūnijamą personažą, tad nei čia realumo, nei čia kažin kokio įspūdžio nepavadinsi ir komedija ima panašėti į teatralizuotų situacijų (iš serijos „Dviračio žinios“) farsą, kur kiekvienas kadras tampa tiesiog absurdu.

Ir žinokite, juokiausi, tikrai juokiausi iš filmo siauraprotiškumo, situacijų nebuvimu ir paaugliška, primityvia pateiktimi apie ananasų skonio spermą ir senamadiškai (ak, kaip netikėta!) nusmukusias liemenėles baseine.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Imagine Dragons - "Demons" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šiandien vėl svečiuojasi alternatyviojo roko grupė „Imagine Dragons“ su daina „Demons“, kuri buvo įtraukta į jų debiutinį albumą „Night Visions“. Daina iškart tapo pastebėta dėl savo kiek gal paaugliško skambesio, bet užvedančio „ant“ šviesaus roko. Ši daina buvo antra pagal populiarumą po „Radioactive“ – abu singlai susilaukė didelės komercinės sėkmės.

„Demons“ vien JAV-ose tapo penkiskart platininiu su daugiau nei 5 milijonų singlo pardavimu. Latvijoje ir Kanadoje daina užėmė pirmąsias pozicijas, taip pat daugelyje šalių užėmė labai aukštas klausymo pozicijas ir nuraškė ne vieną platininį pardavimo sertifikatą.

Kol kas pas mane iš JAV keliauja vinilinė plokštelė „Night Visions“, siūlau paklausyti šios lengvai „kabinančios“ dainos:

Žodžiai / Lyrics

"Demons"

When the days are cold
And the cards all fold
And the saints we see
Are all made of gold

When your dreams all fail
And the ones we hail
Are the worst of all
And the blood's run stale

I wanna hide the truth
I wanna shelter you
But with the beast inside
There's nowhere we can hide

No matter what we breed
We still are made of greed
This is my kingdom come
This is my kingdom come

When you feel my heat
Look into my eyes
It's where my demons hide
It's where my demons hide
Don't get too close
It's dark inside
It's where my demons hide
It's where my demons hide

At the curtain's call
It's the last of all
When the lights fade out
All the sinners crawl

So they dug your grave
And the masquerade
Will come calling out
At the mess you made

Don't wanna let you down
But I am hell bound
Though this is all for you
Don't wanna hide the truth

No matter what we breed
We still are made of greed
This is my kingdom come
This is my kingdom come

When you feel my heat
Look into my eyes
It's where my demons hide
It's where my demons hide
Don't get too close
It's dark inside
It's where my demons hide
It's where my demons hide

They say it's what you make
I say it's up to fate
It's woven in my soul
I need to let you go

Your eyes, they shine so bright
I wanna save that light
I can't escape this now
Unless you show me how

When you feel my heat
Look into my eyes
It's where my demons hide
It's where my demons hide
Don't get too close
It's dark inside
It's where my demons hide
It's where my demons hide

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: R. Pociaus karikatūra apie Kauno ambicijas ir Lukiškių paminklą

Sveiki,

Šios dienos nuotrauka – R. Pociaus karikatūra, kuri tikriausiai apibūdina amžinai susiskaldžiusią Lietuvą. Šįkart dėl Lukiškių aikštės paminklo.

Tiesiog perfrazuosiu vieno feisbukiečio komentarą: normalioje demokratinėje valstybėje žmonės nubalsuoja ir priima daugumos nuosprendį, išsigimusioje posovietinėje valstybėje dauguma nubalsuoja, o visgi nusprendžia valdžia.

Tiesą sakant, man absoliučiai nerūpi, koks paminklas turi ten stovėti, tačiau iš tokios tuštybių mugės išsirutulioja kažin koks atseit labai jau svarbus rezonansas. Jis svarbus tik tiek, kiek demaskuoja „išsivysčiusią“ lietuvių visuomenę kaip visuomenę, slystančią paviršiumi. Kaip antai amžinas Kauno kompleksas dėl to, kad jis yra Kaunas, o ne Vilnius. Kol Vilnius darosi viską sau ir tik dėl savęs, kai tuo tarpu Kaunas visuomet turi jausti kažin kokią idėjinę konkurenciją – jau gi „užsiplėšė“ pastatyti netgi du Vyčio paminklus gigantus! Atseit, kol Vilnius neapsisprendžia, Kaunas šauna į kosmosą dvigubu greičiu... Šauna į bereikšmį taikinį bergždžioje konkurencijos erdvėje, kuri veikiau panaši į reikalą iš principo.

Kaip ir kasmetinės kalėdinių eglučių kovos, taip ir Vytis toliau ne vienija, o kiršina Lietuvą, užleisdamas vietą tuštybei ir iš esmės kaip visada paslėpdamas kitas, kur kas svarbesnes problemas: emigraciją, socialinę atskirtį, mažus atlyginimus, žmogaus teises...

Jūsų Maištinga Siela