Knygos: Antrąkart su Arundhati Roy (Mažmožių dievas, Didžiausios laimės ministerija), Robert Seethaler (Tabakininkas, Visas gyvenimas)

Sveiki,

Būna, kada knyga paliko gerą įspūdį, bet galvoji, kaip būtų gerai dar ką nors lietuviškai perskaityti iš šio autoriaus repertuaro, tačiau nieko neturime. Tiesą sakant, austrų rašytojo Robert Seethaler antrojo romano „Tabakininkas“ išvertimas manęs nė kiek nenustebino, nes pirmasis vertimas „Visas gyvenimas“ turėjo gan gerą pasisekimą tarp intelektualų skaitytojų.

Džiaugiuosi indų rašytojos Arundhati Roy staigiu vertimu į lietuvių kalbą „Didžiausios laimės ministerija“ – prieš daugiau nei trylika metų didžiulį įspūdį man buvo padariusi „Mažmožių dievas“, kad iki šiol slepiu šią knygą ir niekam neskolinu. Tikiuosi vieną dieną prie jos prisėsti ir perskaityti iš naujo – įdomu, kaip naujomis, jau kiek literatūrą pavaikščiojusiomis, akimis atrodytų šis įstabus romanas?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaliniai" / "Prisoners"

Sveiki,

Kanadiečių režisierius Denis Villeneuve man puikiai pažįstamas iš tokių filmų kaip „Moteris, kuri dainuoja“ (2010) bei „Atvykimas“ (2016), tad net nežinau, kas ilgą laiką mane stabdė pažiūrėti puikiai įvertintą kriminalinę dramą „Kaliniai“ (angl. Prisoners) (2013). Tiesą sakant, man režisierius kur kas labiau patiko, kai jis dirbo su prancūziška rinka, pavyzdžiui, jo šokiruojantis filmas „Moteris, kuri dainuoja“ net po daugelio metų rezonuoja savo egzotiška kompozicija ir sudėtingu siužetu. Iš esmės visko, ko besiimtų šis režisierius daugiau ar mažiau verčia suklusti, tad ateityje tikrai norėsiu pamatyti jo filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, nors, pavyzdžiui, „Sicario“ manęs absoliučiai nesudomino, kad antrąją dalį net nebesivarginau žiūrėti...

Kalbant apie „Kalinius“ – tai išties įtraukianti įtempto siužeto drama apie pagrobtus vaikus ir keršto bei tiesos ištroškusį tėvą. Slogi atmosfera, slogios emocijos, gilios traumos – visa tai mėgsta dažniausiai tikrieji kino gurmanai, kuriems kinas nėra vien tik pramoga. Puikiai išvystytas scenarijus turėjo visus šansus kito režisieriaus rankose tapti eiliniu kriminaliniu trileriu, tačiau jis sugebėjo visą medžiagą pakylėti iki vidinės veikėjų tragedijos, atskleisti vidinį rezonansą, todėl bet kokiu atveju filmas puikus, kad ir trunkantis beveik pustrečios valandos.

Pagrindinius vaidmenis sukuria puikiai žinomi Holivudo aktoriai Hugh Jackman bei Jake Gyllenhaal, kurie retai pasirodo kokiose nors visiško pigaus absurdo filmuose. Drąsiai galiu teigti, kad filmas „Kaliniai“ iš esmės yra tas didysis kinas, dėl ko verta traukti į kino sales, nors galima įžvelgti tam tikrų dėsningų ir nuspėjamų filme aplinkybių, kai kada perdėto didvyriškumo tonacijos aukojantis, darant tam tikrus veiksmus, tačiau finalas, kuris atperka savo neteisingumu iš tikrųjų paliudija kino galią, kai iš esmės nepataikaujama žiūrovui su happy end pabaigomis, o iš tikrųjų, kaip gyvenime ir būna – prisišikai į kelnes, tai ir dvokia per tris metrus.

Visgi filmas šį bei tą priminė. Toks savotiškas kelių gerų filmų miksas, kaip antai amerikietiška versija „Paslaptis jų akyse“, kriminalinį seną gerą filmą „Septyni“. Svarbiausia, kodėl filmas pavyko, manau, yra pasirinkta teisinga tonacija, kad nusikaltimas tai nėra nuotykis, kurį reikia patirti, kad sujaudintum ir iš dalies pateisintum žiūrovo lūkesčius, o patirtį tą slegiantį atpirkimo, atsakomybės ir iš dalies beprotybės potyrį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: Oskaras Koršunovas "Katedra"

Sveiki,

Taip, kol kas nematau jokio perspektyvesnio ir genealesnio Lietuvoje teatro režisieriaus už Oskarą Koršunovą – savitas stilius ir braižas, savita medžiagos interpretacija, magiška ir kartu kontraversiška scenografija... Būtų galima daug ką vardyti apie Koršunovo teatrą, bet šįkart pasidalysiu trumpai apie jo pastatytą spektaklį „Katedra“, remiantis Justino Marcinkevičiaus kadais parašyta pjese.

Pirmas įspūdis, kad didingos katedros statybos scenografijos terpėje rutuliojasi savotiška V. Hugo „Paryžiaus katedros“ ir V. Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“ miksas. Tamsus, kone gotikinės atmosferos pasakojimas turi tai, kas iškart mane kaip žiūrovą nuginkluoja – prieblandos misticizmą, davatkišką tarnystę, po kuria slepiasi žmogiškosios aistros, dvilypumas. Pagrindinis veikėjas – Vilniaus arkikatedros architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, grįžęs iš Europos patiria (ak, kaip netikėta!) regėjimą apie katedrą, kuri turi būti pastatyta ant senosios griuvėsių.

Na, tada ir prasideda aistros dėl finansavimo, meilė vienuolei Ievai, kuri susilaukusi sūnaus nuo Vilniaus vyskupo. Kaip priklauso gerai tragedijai – daug mirčių, neteisybės, istorinio konteksto. Visgi man O. Koršunovas patinka tuo, kad jis pjesėse geba iškelti nūdienos aktualijas ir šioji gotiško, barokiško ir klasicizmo persipynusių mentaliteto pasaulyje iškelti modernią idėją apie kiekvieno iš mūsų katedros statybas ir tos statybos griuvėsius t.y. savotišką vertybių, disciplinos ir vidinės ramybės katedrą viduje. Ką kiekvienam iš mūsų reiškia toji katedra? Ką ji atspindi? Geriausiai viską užbaigia liaudiška daina su egzistenciniu klausimu „Kaip man dabar būti?“ Kai katedros pasaulyje griūva, meilė čia yra, čia nėra, kai viskas taip nepastovu ir didingumas tampa niekingu, iliuzija per tiršta... Iš esmės kaip būti tame nepastovume tarp karų ir nelaimių? Kur tas Dievas, kuris turėtų mus apsaugoti? Tokie klausimai „kybo“ pasibaigus spektakliui. Ir tie klausimai teisingi ir smelkiantys dabartį, kaip kiekvienam iš mūsų atrasti tą teisingą koloną, kuri taptu ramsčiu ir užuovėja nuo neteisybės ir karo?

Gera Mariaus Repšio vaidyba, puiki scenografija, kuri turi ir nacionalistinių tautiškų motyvų, bet kartu atspindi visos Vakarų Europos istorinį portretą... Nežinau, man visada Koršunovas palieka įspūdį, dažnai po karnavališka pateiktimi, rėkavimais lieka toji tyroji egzistencinė nata, kuri nuginkluoja. Visumoje „Katedra“ judanti, progresyvi ir statoma spektaklyje kaip Sizifo mite vėlei iš naujo tam, kad ji būtų nugriauta.

Gera recenzija: Matas Grubliauskas – Katedra vs „Katedra“

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikos gyvūnai" / "Amercan Animals"

Sveiki,

Amerikiečių filmas „Amerikos gyvūnai“ (angl. American animal) (2018) toli gražu nėra koks dokumentinis filmas apie gamtą, tai itin amerikietiško stiliaus kriminalinė drama apie apiplėšimą ir dviejų jaunuolių svajonių įgyvendinimą.

Daug gerų kino kritikų atsiliepimų gavusi drama, tiesą sakant, žiūrėjosi itin sunkiai. Visų pirma puiki režisūra, puikus siužetinis montažas, kuris tikrai demonstruoja režisieriaus potencialą. Atmosfera kuriama dviem pasakojimo perspektyvomis – du jaunuoliai tarsi per dokumentiką pasakoja apie savo apiplėšimo planą, todėl retsykiais pateikiamos kelios perspektyvos tos pačios situacijos, kuriant apskritai sujaukto filmo įspūdį. Lyg ir potencialas yra, lyg ir montažas yra ir daugiavariantinė pateiktis yra, tačiau filmas absoliučiai negyvas... Nė per velnio nagą nejaudina pats siužetas – dar vienas nykus crazy vyrukų noras praturtėti ir nusikalsti, nes gyvenime turėjo ne kažin kokius pavyzdžius, nors ir žinodami, kad visa tai geruoju gali nesibaigti, jie vis tiek paveikti veliasi į tą kriminalą – nuobodu. Šiek tiek priminė nelabai sąmoningą filmą „Kokainas“ su J. Deppu ir P. Cruz – nuspėjama, neįdomu, vietomis net banalu.

Pernelyg daug kine mačiau apiplėšimų ir pernelyg paviršutiniškai pateiktos tos pačios ar paralelinės istorijos versijos. Tikslas šio filmo, žinoma, yra pramoga, tačiau nepajutau jokio džiaugsmo. Tiesą sakant, gėrėjausi vien tik aktorių vaidyba – „Šventojo elnio nužudymo“ aktorius Barry Keoghan bei „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždė Evan Peters, kurie išties įtikinami bet kokiuose projektuose, kuriuos man tenka matyti. Visumoje filmas man surūgęs, tamsus, neoriginalus, matytas, atsikartojantis ir kaip kino meno mėgėjui man absoliučiai nuobodus.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: anglų poetė Emily Dickinson apie iškalbingą tylą

Sveiki,

Senoji geroji tyla, tiek išaukštinta Rytų filosofijoje, mums, vakariečiams, tai briliantas, dienos aukštoji nata, žinoma, jeigu mums pavyksta ją suskambinti. Anglų poetė Emily Dickinson (1830-1886) yra pasakiusi, kad tyla arba, kitaip sakant, nieko nesakymas yra kur kas išsamesnis už ilgiausią litaniją. Šįkart neturiu galvoje šaltą atsiribojimą, abejingumą, ignoravimą, bet priešingai – šypseną, pasitikėjimą, apkabinimą. Tas buvimas tyloje pranašesnis už galingą žodį. Kartais.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Gintaras Bleizgys "Xeranthemum"

Gintaras Bleizgys. „Xeranthemum“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 88 p.

Sveiki, skaitytojai,

Niekada nebuvau susidūręs su Gintaro Bleizgio poezija, todėl jo naujausias rinkinys „Xeranthemum“, nominuotas Metų knygos rinkimuose, beregint patraukė dėmesį. Chrizantemos tikriausiai daugeliui asocijuojasi kaip vėlyvo rudens gėlės, kurias dažniausiai nešame per Vėlines su žvakutėmis ir dedame ant artimųjų kapų, todėl nesuklysite, kad rinkinio pavadinimas tiesiogiai koreliuoja su mirusiais artimaisiais, autoritetais, praėjusios vaikystės ir jaunystės metais ir turi mirties, dūlėjimo, erozijos atspalvio toną, – tikriausiai jau niekas nebesuklys.

Lyginant su prieš tai skaitytais Mariaus Buroko Švaraus buvimo bei Gretos Ambrazaitės Trapūs daiktai, šis rinkinys išsiskiria kiek proziško kalbėjimo laikysena – gausūs žodžiai, besiliejantys tarsi iš fontano, neretai nusidriekiantis kaip metafizinis pasakojimas per du-tris puslapius. Subjektas dažnai draskomas širdgėlos, o kartais tiesiog apmąstantis būtį, keliantis įvairius egzistencinio lygmens klausimus, laviruoja tarp realaus pasaulio, savo atsiminimų ir neretai susidaro toks įspūdis – viena koja kažkur Anapus. Tarp gyvenimo ir mirties dar yra ir apgaulingoji, laiko netverianti, kintanti atmintis, kuri ir yra pagrindinė subjekto eilėraščių spyna, kurią pajautomis ir asociacijomis tenka atrakinti, norint patekti į jo pasaulį.

Elegišką eilėraščių toną gyvina kasdieniškų detalių gausa, tačiau visi dvasiniai subjekto resursai remiasi į per gyvenimą surinktą patirtį, neretai žyminčią sunkią, skaudžią, depresyvią ir traumuojančią patirtį, pavyzdžiui, kaip subjektas su mama stebi vilkus ir reflektuoja savo elgesį anuomet ir kaip jis pasielgtų dabar. Atminties (ne)galia nuolat akcentuojama: „vėjas iš tolimosios verniejaus upės / drasko man atmintį – nuo tada iki šiandien (p. 31)“, „prie namo – žmonės – atminties / klampus kisielius – vėjas // draskantis lapus (p. 37)“. Iš esmės jaučiama priešprieša – subjekto tapatybę ir asmenybę palaiko potyriai, atmintis, tačiau kartu tai ženklinama egzistenciniu ilgesiu, šaukiančiu vienur į praeities dienas, kitur – į Anapus. Daugelyje eilėraščių, – kaip ir Vytauto Mačernio Vizijose, – juntama namų, močiutės, mamos, dėduko ilgesys, gal dėl to, kad rinkinys „kvepia namais“, nesunkiai leidžia skaitančiam patirti atpažinimo džiaugsmą, paveikias egzistencines būsenas ir dėl to kiek rinkinys atrodo niūriai tradiciškai lietuviškas.

Gintaras Bleizgys

Atpažįstamos lyrinės prozos gairės, kaip antai Broniaus Radzevičiaus svetimumo mieste jausena, pavyzdžiui, „ne čia mano vieta – nei žemei šiai nei laikui / nesu pavaldus – ar supranti kad žmonės juokiasi / kai taip sakau? Ar eitum prieš visus? (p. 25)“. Išpažinties tonas dviprasmiškas – retsykiais subjektas kreipiasi tarsi į mirusiuosius, kai kada į patį Aukščiausiąjį, o kai kada į patį save, mąslųjį filosofą, kuris eina per pasaulį ir laukia savo valandos. Iš vienos pusės tai lyg vidutinio amžiaus krizė, takoskyra tarp praėjusių dienų, poetinių Druskininkų rudenų, jau mirusių poetų-draugų-autoritetų, neišvengiamai susitaikant, kad sensta kūnas ir gyvenimas kažin kur pasitraukia: „kai pasensiu / tepsiu skaudančias / kojas – veisiejuos gyvenusios močiutės senatve – savo / vaikystės metais (p. 78)“. Paradoksalusis savo giminės tradicijų tęstinumas – jaunystė ir senatvė, eina greta ir laiko priėmimas iš esmės leidžia subjektui susitaikyti su tokiu pasauliu, koks jis yra – laikinas, nuolat kintantis, mirtingas.

Skaičiau šį rinkinį ir iš tikrųjų buvau nustebintas atpažįstamomis jausenomis, giliu ryšio su savimi, artimaisiais ir pasauliu pajautimu. Poetas ne kartą panaudoja depresijos sąvoką, mini sirgęs net keletą kartų ir galima įtarti, kad dėl to poetiško jautrumo šios būsenos būtos užaštrintos. Kai kada eilėraščiuose pratrūkstama vietoj šauksmo egzistencinių klausimų kruša, į kuriuos nėra aiškaus atsakymo, vien tik perspektyvos, pasvarstymai. Negalima nesižavėti išgrynintu kalbėjimu, apjungta bendra rinkinio nuotaika ir tematika, nors 2013 metų „rudeniniai“ eilėraščiai man asmeniškai atrodo stipresni ir paveikesni metafiziniu gyliu už 2015-ųjų eilėraščius. Svarbios datos, tik po eilėmis, tiek jose, metų nuorodos kaip laiko ir gyvenimo biografinis (ir ne tik!) liudijimas, patirties įgalinimas metafiziniame-dvasiniame eilėraščio kalbėjime.

Kai ką skaičiau po keletą kartų ir vis galvojau, kaip jautriai, kone genialiai skambėjo man šios eilutės bendrame eilėraščio audinyje, minties struktūroje: „tirpstant sniegui bijau kad neatsibustų / medžiai – šešėliai – gyvanašliai // nesantys // esantys manyje (p. 42“), „prie kapinių tvoros / suplyšus cirko afiša lyg iš anapus / plaikstos - - (p. 17)“.

Geriausiai visą rinkinio nuotaiką ir mintį atskleistų šios eilutės: „gyvybės mūsų šnekasi ir laiką ir pasaulio / šio pavidalus sudaužiusios – esu anapus /  ir šiam pasauly – formose / ir išsilaisvinęs iš jų... (p. 24)“. Tikriausiai nesumeluosiu pasakęs, kad šiemet tai geriausia, jautriausia ir paveikiausia poezija, kokią skaičiau iš lietuvių literatūros negausaus (bet ir nereikia!) aruodo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp pilkų debesų" / "Ashes in the Snow"

Sveiki,

Žinoma, kad reklaminis šūkis „geriausias visų laikų lietuviškas filmas!“ tėra tik lozungas pritraukti žiūrovą. Taip ir nutiko su filmu „Tarp pilkų debesų“ (angl. Ahes in the Snow) (2018), pagal bestselerį „Tarp pilkų debesų“, kurį parašė lietuvių kilmės rašytoja Ruta Sepetys. Tiesą sakant, nesižavėjau jos knyga ir kiek gaila, kad atėjusi verstinė literatūra kur kas lengvesnės raiškos, pasakojimo tono, praktiškai prieinama kaip popsas visiems tapo tarsi sensacija, nors pašonėje turėjome kur kas išraiškingesnę, nesumeluotą ir visomis prasmėmis geresnę Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Bet taip jau būna, kad savame krašte pranašu nebūsi, panašiai ir su „geriausiomis“ lietuviškomis juostomis – kai dirba tarptautinė rinka, kažkodėl daugelis žiūrovų yra patenkinti, matydami holivudinį braižą, o nepriklausomą kiną laiko nevertu dėmesio. Nors turiu sutikti, kad gero lietuviško kino praktiškai nėra – pavienės juostos, atsiradusios per stebuklą per dešimtmetį, manau, tik paliudija krachą šioje sferoje. Kiti pasakytų, užtat turime nuostabų teatrą...

Visgi „Tarp pilkų debesų“ nepavyko... Nors užsieniečiui šiuos gražius panoraminio tipažo vaizdelius rodyti gal ir įdomu, jis turėtų priimti kaip ir daugelį europinio masto filmų apie Antrąjį pasaulinį karą... Prisikvietėme anglų aktorių, gerą režisierių, pasiėmėm lietuvių kilmės rašytojos kūrinį – kad čia viskas taip globaliai, tai nieko tokio, tačiau neverta tikėtis kažko savito, kažko taip atpažįstamo, nacionalistinio, tautos patirties istorijos. Visgi filmas yra meilės istorija ir antraeiliai dalykai liko kaip tremtis ir tautos kentėjimas, pernelyg viskas pateikta kaip individuali istorija, nepaliečia ir nesudaro įspūdžio, kad tai masinė tautos katastrofa. Režisieriaus nereikia kaltinti, kad nuėjo į meilės liniją ir nesugebėjo papasakoti per Liną visos tautos tragedijos, nes ir R. Sepetys gi savo knygoje „ne kažin ką“ terašo...

Man, kaip lietuviui, gaila, kad viskas nuėjo atpažįstamais keliais, tad eilinį kartą pasitvirtinau, jeigu žiūriu kokį nors filmą apie kitos tautos karus, tremtį, masinį genocidą, turiu įsivaizduoti šimtus kartų baisesnę realybę. Pavyzdžiui, anglimi padažyti aktorių veidai nesugebėjo perteikti to siaubo – skorbuto, šiltinės, utėlių suėstų kūnų ir pusę metų saulės neregėjusių merdinčių lietuvių, įsiraususių kaip kurmiai žieminėse apkasuose...

Aišku, filme būta pavienių širdį griebiančių epizodų, pavyzdžiui, kaip iš motinos išplėšiamas kūdikėlio lavonėlis ir per traukinio angą išmetamas, yra ir dar kitų epizodų, bet tai fragmentai, kurie turėjo (privalėjo?) sukurti tą tiesą, paliudyti pasauliui (čia bent mano lūkesčiai) apie tūkstančių žmonių kančią – gal tam netinkamas knygos formatas, reiktų dokumentikos? Aš nesu tikras, bet šia istorija, kurią siūlo filmas, aš nepatikėjau, filmas pernelyg paviršutiniškas, nors gražiai nufilmuotas, aktoriai puikiai dirba pagal teatrui būdingas scenas, viskas spindi, tviska, bet, – Dievas mato! – na, nėra kibirkšties, nėra tikrumo, tad „Tarp pilkų debesų“ laikau tiesiog parodomuoju filmu Vakarams – maždaug taip: susipažinkite, tarp kitko, tokią mes tragediją turėjome, čia mes, tarp kitko, lietuviai, o dabar paklausykite istorijos apie meilę, kuri kaip ir visose tautose – o kaip be atpažįstamo braižo? Čia prisiminiau rašytojos Giedros Radvilavičiūtės mintį, kad mes, žiūrovai, norime būti visada nustebinti ir šokiruoti, tačiau pagal atpažįstamus triukus, nes kitaip juk jausimės pernelyg sugluminti, nepatogūs. To suglumimo ir nepatogumo būtent ir norėjau.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela