Filmas: "Roma" / "Roma"

Sveiki,

Gerai, pažiūrėti meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuaron filmą „Roma“ (ispan. Roma) (2018) paspartino būtent prieš kelias dienas pelnytas „Oskaro“ įvertinimas kaip geriausias užsienio šalių filmas. Venecijos festivalyje – auksinis liūtas. Šis režisierius paskutiniu metu dirbo su angliakalbiais aktoriais ir projektais. Tereikia prisiminti „Gravitacija“ (2013) ir tą patį „Žmonių vaikai“ (2006) – visi jie grandioziniai, išskirtiniai darbai. Mano pažintis su šiuo režisieriumi tikriausiai prasidėjo nuo jo ispaniškojo filmo „Taip pat ir tavo mamą“ (2001), kuris taip pat kino kritikų buvo įvertintas labai gerai. Su „Roma“ režisierius tarsi sugrįžta prie ispanakalbių projektų, į „Taip pat ir tavo mamą“ laikus ir kuria savitą etninį atspalvį turintį kiną.

Sakoma, kad visi keliai veda į Romą, bet šiame filme tikriausiai tai paties režisieriaus kelias į jo praeitį. Kūrėjas tikina, kad 90 proc. juostos yra jo vaikystės rekonstrukcija. Nesunku patikėti, nes 8 dešimtmečio pradžios detalės, tolygus meksikiečių socialinis pasiskirstymas – indėnų rasės palikuonys tarnauja europietiškojo gymio meksikiečiams (čia kaip ir telenovelėse), tačiau pats pasakojimas turinčių ne iš lengvųjų tonų. Įvykių centre – vietinė tarnaitė, kuri nešioja kūdikį nuo menkai pažįstamo kavalieriaus. Ji pasmerkta būti vieniša, tačiau šalia esantis turtuolių gyvenimas klostosi ne kaip pasakoje, bet irgi viskas griūva. Žodžiu, lėto nespalvoto pasakojimo tėkmėje turime du atskirus laikmečio įrėmintus socialinius pasaulius, kuriame verkia ir Izaura, verkia ir turtuoliai... Visą laiką galvojau žiūrėdamas, kodėl filmas pavadintas „Roma“, jeigu jis meksikietiškas? Tikriausiai čia galima įžvelgti ne tik kelius į atmintį, bet ir į tam tikrą žmogiškumo ir pažeidžiamumo bei laimės didybę kaip amžinąjį miestą. Iš esmės filme įvyksta keletas sukrėtimų, kurie primena senovės Romos tragedijas – žemės drebėjimas, miško gaisras, kuriame ima dainuoti prisigėręs vyras (nuoroda tarsi į beprotį Neroną, kuris padegė miestą). Bet nesu tikras, ar iki galo šiuos simbolius supratau teisingai...

Tačiau filmas gana nesudėtingas, jis remiasi telenovelės griaučiais – nėščia tarnaitė paliekama vienui viena ir jeigu ne režisūrinė galia pasakoti išties nebanaliai, tikriausiai, filmas būtų žlugęs. Viena jautriausių scenų gimdymo namuose, kai iš moters „rakama“ placenta, o jos žvilgsnis vis krypsta į negyvą kūdikį – moters trauma, vienas galingas įspaudas filme, kuris paženklina dvasiniu įtrūkiu moterį visam gyvenimui, o žiūrovas akimirkai sustingsta ir pamiršta, kad kvėpuoja. Na, o po to... Gyvenimas vėl tęsiasi. Dėl savo socialinių Lotynų Amerikos peripetijų filmas man kiek priminė brazilų filmą „Antra mama“ (2015), rodytą per „Kino pavasaryje“, tik ten viskas kur kas socialiai glausčiau ir kiek aštriau, na, o tuo tarpu „Roma“ labiau tapybiškas, poetiškas filmas, kiek subtilesnis, kurio kadrai, kad ir kiemo plaunamos plytelės, papasakoja atskirą istoriją. Kiek filmas man asmeniškai aktualus? Norėtųsi pasakyti, kad beveik niekuo, tačiau tikriausiai visus su šiuo filmu vienys bendražmogiškas empatijos jausmas su pagrindine personaže. Jeigu kinas kelia empatiją, manau, tai jau yra šis tas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Suspirija" / "Suspiria"

Sveiki,

Jau nebežinau, kelintas mano matytas italų režisieriaus Luca Guardagnino filmas „Suspirija“ (angl. Suspiria) (2018), kuris net man iš šio režisieriaus po stulbinamai populiaraus LGBT tematikos filmo „Vadink mane savo vardu“ tapo itin netikėtas. Mistinis siaubo filmas! Pats režisierius prisipažino, kad visada svajojo režisuoti siaubo filmą, tad pasirinko tautiečio Dario Argento 1977 metais pristačiusio pirmosios „Suspirija“ versiją, kuri ir tapo jam perdirbtos istorijos medžiaga. L. Guardagnino nesistengia kopijuoti ar kaip nors kitaip pataikauti pirminiam variantui, bet ieško savo žiūros taško ir savitų sprendimų, juolab kad dabartinis filmas visa valanda ilgesnis už pirmtaką – visa trukmė net pustrečios valandos!

Tiesą sakant, bijojau, kad filmas labai prailgs, tačiau ryžausi, nes tai šiuo metu mano mėgstamiausias šiuolaikinis italų režisierius, kurį pamėgau nuo pirmojo pamatyto jo filmo „Meilė“ (2009), kuriame fantastiškai pasirodė aktorė Tilda Swinton. Vėliau „Didesni purslai“ – filmas iš Kino pavasario repertuaro. Nieko nuostabaus, kad ir šįkart režisierius pasikvietė savo mūzą, kuri „Suspirijoje“ atliko net tris skirtingus vaidmenis – du iš jų vargiai dėl grimo beatpažįstami.

Filmas apie raganas, kurios įkūrusios šokių studiją bando atlikti ritualą, kuriam reikia be proto didelio atsidavimo, kruopštumo ir tikslingumo. Visas filmas yra tarsi ilga iliuzinė skraistė, prisodrinta nuojautų, išraiškingų meno detalių, aštrių žvilgsnių... Siaubas kuriamas panašiu principu kaip R. Polanskio „Rozmari kūdikis“ ir jis atrodo kur kas efektyvesnis už, tarkim, vidutinius amerikietiško stiliaus siaubo filmus. Būtent sukelta ekspresija per nuojautas yra šios filmo visas grožis ir stiprybė, dėl ko žiūrėjau taip susijaudinęs ir paveiktas dinamiškų vaizdų, garsų, detalių ir net nelabai gilinausi į paties filmo turinį, kuris liko tarsi antrame plane. Kai ekspresija turi tokią didelę galią įtraukti ir nesulaukti ant kiekvieno kampo tykančio šabloniškai „sukramtyto“ paaiškinimo, filmas tampa kaip raganiška hipnozė, perauganti į ilgą ritualo stebėjimą. Neapleido jausmas, kad iš tikrųjų žiūriu kažin kokias uždraustas satanistines apeigas – ir tai, sakau, yra jėga! To iš filmo ir laukiu! Paskutinįkart, pamaniau, pasibaigus filmui, jaučiausi taip nejaukiai tikriausiai per filmą „Paveldėtas“, kuriame vėlgi nestandartinėmis, bet kiek jau įprastesnėmis formomis nei „Suspirija“, pasakojama bauginantis velnio atėjimas.

„Suspirija“ palieka dvejopus jausmus. Iš vienos pusės – tai grakštus nuojautomis grįstas stilingas pasakojimo montažas, kuo visada ir gali pasigirti režisierius, iš kitos pusės, tai lyg ir kažkas nedoro, daug nedoresnio, nei, pavyzdžiui, „Pjūklo“ serijoje, kai veikėjas nusipjauna kokią nors savo kūno dalį vardan išlikimo. Nors yra nemažai žmonių, kurie kritikuoja „Suspiriją“, bent man, tai vienas geriausių ir stilingiausių siaubo filmų, matytų paskutiniuoju metu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Logan Pearsall Smith apie gyvenimo tikslą ir pasimėgavimą

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos citata priklauso Logan Pearsall Smith (1865-1946) britų ir amerikiečių eseistui ir visuomenės kritikui. Išsilavinęs vyras buvo labiausiai žinomas dėl savo aforizmų, kurie tapo plačiai pasklidę po Vakarų pasaulį. Šiandien vienas iš jų yra apie gyvenimo siekius, kuriuos mums jau nuo mokyklos pradinių klasių kala į galvas, kad reikia stiebtis, siekti, kad reikia planingai ir atkakliai nepasiduoti, tačiau niekas taip niekada ir nemokina, kaip po to tais vaisiais mėgautis.

Ironiška, bet šis aforizmas tarsi ir šaiposi iš tų siekėjų, kuriems gyvenimo tikslu virsta jau net ne pats tikslas, bet procesas. Mėgautis savo rezultatais, kad ir kas tai bebūtų, manau, reikia su dėkingumu, pagarba ir meile sau ir pasauliui. Paskutiniu metu to mokausi – tiesiog mėgautis savo mažais pasiekimais, netgi elementariausia sėkme, kuri (beje, jeigu tikėsime, kad pasaulyje nė plaukas nenukrenta be Dievo žinios), vadinasi, taip pat yra neatsitiktinė. Taigi kviečius Jus visus mėgautis savo mažytėmis pergalėmis, nes... Mes to verti!

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jurijus Veklenko - Run With The Lions [Lyrics / Žodžiai]

Sveiki,

Šios dienos dainos rubrikoje negalėjau nepaminėti Jurijaus Veklenko, kuris vakar vėlai vakare laimėjo kelialapį į Euroviziją. Jis buvo laikomas vienu iš favoritų, bet laurus jau žarstė Monikai Marijai... Šiandien gerai apgalvojus visus pasirodymus ir kiek kiekvienas atlikėjas ten įdėjo darbo ir kokia nuostabiai unikali ir seksualiai laisva tampa Lietuva – juk pusė pasirodymų turėjo vienokius ar kitokius LGBTQ pasirodymo motyvus, kas apskritai prieš kokius 15 metų buvo sunkiai įmanoma tokiose atrankose.

Vertinant pasirodymus, man vienas įdomiausių buvo kaip asmenybė Alien Chico, kuris sujungė iki tol nematytą tautinį įvaizdį su Drag Queen ir atrodė išties įspūdingai. Manau, kad toks pasirodymas „Eurovizijai“ itin tiko, o ir daina tokia įdomi, bet ją paniūniuoti nesugebėčiau net ir iš dešimto sykio. Patiko Antikvariniai Kašpirovskio dantys su „Mažule“ – įsimenantis priedainis, tačiau pats įvaizdis „Europai“ didžiajai daliai atrodytų nesuprantamas (ten „bardakėlis“ man niekada nesižiūri), nes tokį turėjo kažkas iš Moldovos ir jiems absoliučiai nesisekė. Mūsų kontekste tai išties gera daina.

Monikos Marijos baladė, kad ir kaip gerai, kad ir kaip profesionaliai atliktų, atrodo na... klasiškai nuobodi „Eurovizijos“ konkursui. Lietuviai liko, mano supratimu, per viduriuką su „saugiu“ konservatyviu variantu, atsisakę ekstravagancijos, pasirinko tiesiog gerą popsinį kūrinį, kuris, kaip vienas atsakingas komentatorius iš užsienio pasakė apie Jurijaus kūrinį: tai išties puikus kūrinys, pop kokybės rodiklis, tačiau mes „Eurovizijoje“ norime ko nors išskirtinio, kas išsišoktų, išsiskirtų, būtų įdomu... Šįkart prie kokybės mes norime išskirtinumo. Manau, sutinku su šiuo komentatoriumi, kad kūrinys „Run With The Lions“ yra išties geras, jį ne gėda siųsti, tačiau norint rezultatų „Eurovizijoje“ nebeužtenka nei kokybės, nei gero ir tvarkingo vokalo, reikia čia kaip sporte – ekstravagancijos, įžūlumo, na, o tokios dainos kaip Jurijaus (su visa pagarba jam), manau, liks kažkur per aukso viduriuką. Kaip, manau, Monikos Marijos daina irgi.

Pasiklausykime Jurijaus dainos „Run With The Lions“:

Žodžiai / Lyrics

Jurijos Veklenko – Run With The Lions

If you wanna see, just open your eyes

If you wanna breathe, let’s go outside in the open

Out of the open

There’s no need to stay locked up inside

This kingdom is yours and this kingdom is mine

Let me show you

Just let me show you

There’s no need to be afraid

You don’t got to hide away

Cause we got a love that can’t be caged

We got love a that can’t be caged

C’mon, c’mon let your feelings out

C’mon, c’mon get your freedom now, run wild

Run with the lions

C’mon, c’mon let your feelings out

C’mon, c’mon get your freedom now, run wild

You run with the lions

If you wanna voice, just open your mouth

Don’t worry about words, we’ll figure it out

Just try it

Just try it

There’s no need to be afraid

You don’t got to hide away

Cause we got love that can’t be caged

We got love that can’t be caged

C’mon, c’mon let your feelings out

C’mon, c’mon get your freedom now, run wild

Run with the lions

C’mon, c’mon let your feelings out

C’mon, c’mon get your freedom now, run wild

You run with the lions

Cause we got a love that can’t be caged

So we got a love that can’t be caged

Run with the lions

Run with the lions

C’mon, c’mon let your feelings out

C’mon, c’mon get your freedom now, run wild

You run with the lions

Cause we got a love that can’t be caged

So we got a love that can’t be caged.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasakiškai turtingi" / "Crazy Rich Asians"

Sveiki,

Azijos turtų pripumpuotas filmas „Pasakiškai turtingi“ (angl. Crazy Rich Asians) (2018), vos tik pasirodęs tapo tikra sensacija, nes puslapyje rottentomatoes.com tapo vienu geriausiai įvertintu filmu. Tiesa, iš pačių žiūrovų po kiek laiko apie filmą pradėjo sklisti kalbos, kad filmas gerokai pervertintas, na, o dabar, pavyzdžiui, IMDb bazėje jo reitingas siekia vos septynetą. Nepaisant visko, norėjosi kažko įnoringai spalvingo, kas atitiktų gerą pramoginį filmą, kurį žiūrėdamas nesijaustum absoliučiai bukas, nesuprasdamas lėkštų juokelių. Sakyčiau, „Pasakiškai turtingi“ pateisina tokius lūkesčius.

Spalvingame kone karnavaliniame filme daug pompastiškos prabangos. Istorijos principas kaip Pelenės pasakoje – turtuolio motina nepripažįsta amerikietės emigrantės ir nenori, kad ji taptų jo sūnaus žmona ir tą kuo ryškiausiai parodo savo manieromis. Daug prabangių kadrų tėra tik menkas atspindys, kaip kartais turtuoliai (ir nebūtinai azijiečiai) švenčia savo vestuves. Nepaisant azijietiškos kultūros niuansų ir gausybę šios rasės aktorių, filmas absoliučiai amerikietiško braižo ir primena netgi „Pagirios Las Vesgase“ stiliuką – daug alkoholio, linksmybių, paviršutiniška meilės istorija su paviršutiniškomis Pelenės problemomis: sudievintas motinos kultas, turtingųjų galia, į kurią neįsiliesi, jeigu esi skurdžius... Ir tas vėlgi cinkelis, kad amerikietiškoji vidutinė kultūra (laisvumas, paprastumas, ale nenoras puikuotis), kuo pasižymėjo pagrindinė veikėja, yra kur kas geresnis vertybinis variantas už išlepusius ir tik savo prabanga besimėgaujančius azijiečius. Žodžiu, filmas atrodo kaip ir užsakytos varžybos, kuris dar kartą patvirtina, kad prieš Ameriką negalima sakyti nė pusės blogo žodžio: Amerika – 1, Azija – 0. Rungtynės baigtos.

Žinoma, filmą pagyvina tas dinamiškas vaizdų kaitaliojimas, egzotiški vaizdai ir net patys aktoriai. Jeigu ta pati istorija būtų primesta vien tik amerikietiškai versijai su amerikiečių aktoriais, tada filmas nė per pusę su tokiomis pat scenomis neatrodytų toks geras, koks yra su tuo vargšės skurstančios Azijos žiūrovui į sąmonę įstrigusiu kontekstu, kuriame, pasirodo, dar yra ir tokių pakvaišusių turtuolių... Kultūrinis mąstymo laukas ir visos žinios apie socialinius niuansus dar kartą patvirtina, kiek daug mes gauna informacijos apie amerikietiškos viduriniosios ir turtingosios klasės socialinius gyvenimus ir kiek mažai apie Azijos. Todėl šiuo atveju dėl egzotikos nesiginčiju, filmas strategiškai apgalvotas, nes tikrai įdomiau žiūrėti apie azijiečius turtuolius nei apie turtuolius amerikiečius. Filmas linksmas, filmas pasakiškas, filmas hiperbolizuotai melodramatiškas, filmas prabangiame lukšte su tokiu paprastu turiniu, kad besimėgaujant staiga apima jausmas, kad ankstėliau tokių istorijų didaktiką kartojosi iš filmo į filmą, bet tie filmai neatrodė tokie puikiai nublizginti kai „Pasakiškai turtingi“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Vilniaus knygų mugė 2019: kava, karbonadai, malalietkos, eunuchai, knygos ir triusikų snygis

Sveiki,

20-oji, bet nepaskutinė Vilniaus knygų mugė buvo šiemet man labai trumpa. Vos penketas gražių valandų, kurias „iššvaisčiau“ daugiau ne tiek renginiams, kiek gerdamas kavą ir kirsdamas karbonadus šurmulingoje valgyklėlėje. Kadangi taip nutiko, kad pavyko tik penktadienį iš ryto, tad grandioziniuose renginiuose nedalyvavau, nors žmonių nestigo, bet įsivaizduoju, kas Knygų mugėje dėjosi šiandien, šeštadienį, kai žmonės turi laisvadienį.

Ko vykstama į knygų mugę? Ogi knygų ir renginių. Duonos ir žaidimų. Su renginiais man sunku, nes visada dubliuojasi ir atrodo, norisi ten nueiti, ir ten, o stabilumo taip ir nėra. Dažniausiai jau renkiesi tą autorių, kurį nors kiek pažįsti, esi jį skaitęs. Šiemet, beje, renginiuose beveik nebuvau. Įkišau visur nosį po truputį, labiau užsisėdėjau Aušros Kaziliūnaitės pristatyme apie Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“, kriterijus – nes skaitęs. Kaip tokiais atvejais ir būna, kalbama apie asmenybę, o ne apie knygą – bet ar kaip nors kitaip galima?

Deja, nemačiau Martynenko užmėtymo triusikais ir liemenėlėmis. Bet galvoju, kad tokie „skandalingi“ performansai pasiteisina kaip puiki reklama. Kas kitąmet atsiveš „tačkę“ mėšlo? Dėl kvapo... Pala, nepavokite šios idėjos, nes ji – mano! Šiaip Knygų mugėje prabėgau per stendus kokius tris-keturis kartus ir nusipirkau tai, ką daugmaž nusipirko ar gavo dovanų visi literatūros gurmanai. Nesunku tą pasitikrinti internete, apžiūrėjus jų nufotografuotas knygas. Šiemet, priešingai nei pernai, žinojau kiekvieną knygą, kurią pirksiu. Nors galvoje ir skaičiavau, jeigu pakentėjus ir palaukus kokioj Maximoj 40 proc. nuolaidos,  žinoma, knyga bus pigesnė, bet vat... Kaip čia neparsiveši iš Knygų mugės karčiausių naujienų?

Dalinuosi grobiu. Ir neklauskite, kad... visa tai turėsiu laiko suskaityti.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Marijonas Mikutavičius - Padavimai apie žmones [Vinyl, 2LP] (2017)

Informacija apie albumą: Marijonas Mikutavičius - Padavimai apie žmones [Vinyl, 2LP] (2017)