Filmas: "Magiškos naktys" / "Notti Magiche"

Sveiki,

Rytis Zemkauskas apie šį filmą sako, kad jis apie italų kino nusiritimą į bedugnę. Man, nelabai išmanančiam italų kino raidą, filmas „Magiškos naktys“ (ital. Notti Magiche) (2018) buvo tarsi testas, kuris patvirtino, kad iš tikrųjų beveik nieko nežinau apie italų kiną. Be kelių garsių kino klasikų pavardžių, kažin, ar galėčiau ką gero apie jį papasakoti. O ir laiko klasikai nelabai ir belieka, kai gerų filmų srautas šiais laikais irgi gana didelis, tik spėk viską sužiūrėti...

„Magiškos naktys“ – tai komedija, pagrįsta tam tikromis italų kino klišėmis. Ypač kalbant apie veikėjus, jie perdėtai nenatūralūs, kone karikatūros. Bet iš kitos pusės visai tinka tokiam perversijų ir komedijos žanrui. Gali būti, kad kai kurios scenos pertransformuotos ir jos turi atitikmenis su italų kino klasika, tačiau didžioji dalis žiūrovų, neišmanydami, tikriausiai to (kaip ir aš) nepastebės, todėl tokiu atveju reikia mėgautis tuo, kas pateikta be transformacijų. Tai visgi yra komedija, tam tikras kino kūrėjų kartų kivirčas, tylus ir saikingas pamokslavimas, apie tai, kaip naujoji italų kino kūrėjų karta prarado savastį. Kitą vertus, jeigu kinas neevoliucionuotų, jis tiesiog imtų kartotis ir būtų dar baisiau...

Trys draugai – kuklus akiniuočius, narkotikus ryjanti naivuolė ir atviras sangvinikas mergišius. Visų tipažai kominiai, dirbtiniai, hiperbolizuoti. Žinoma, tada belieka gėrėtis apsukriais juokeliais, Romos architektūra, futbolo rungtynėmis-legendomis, aršiu senojo kino kūrėjų kietakaktiškumu. Žiūrėdamas šią juostą nesikankinau, ji pakankamai dinamiška, sodri, linksma, turinti probleminį tašką ir režisieriaus sumanymą lengvai su humoru tą pateikti. Tai toli gražu nėra festivalio šlageris, tačiau iš kino salės išėjau lengvutėlis ir tikrai nesikankinau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maja" / "Maya"

Sveiki,

Žinote, tendencija kol kas nesikeičia. Kiekvienais metais Kino pavasaryje yra vienas filmas, kurio nesulaukiu iki pabaigos ir tausodamas save ir laiką tiesiog lengva širdimi išeinu iš salės. Šiemet toks filmas buvo „Maja“ (pranc. Maya) (2018), kuris buvo išgirtas dėl lyriškumo ir egzotiškų Indijos spalvų, bet širdis sakė: nesirink šio filmo, nesirink. O ką aš? Velniop nuojautą ir ėmiausi proto – patogus seansas, laikas, o ir pagyrų filmas sulaukęs.

Sunku buvo nuo pat pirmųjų kadrų, nepaėmė filmas nei vizualiai, nei problematiškai, nei vaidyba, nei dar kažkuo. Tiesiog filmo idėja yra tūkstantį kartų geresnė už jos įgyvendinimą. Istorija pasakoja apie sutraumuotą vyruką, kuris atgaivos ieškosi Indijoje ir ten susižavi vietos mergina, jie vyksta po apylinkes, vaikinas nuolat sapnuodamas verkia, krūpteli, kai perskaito antraštę apie terorizmą... Viskas turėjo lyg ir labai subtiliai persisunkti, turėjo pasakoti apie vaikino dramą, traumą, o dabar žiūrėdamas tiesiog nieko nejaučiau. Erzino daugelis tiesiog beviltiškai ištęstų kadrų, bereikšmių pasivažinėjimų mopedais, kad užfiksuotų Indijos pakeles. Daug tokių kadrų, kuriuose atseit ten tas pasakojimo subtilus lyrizmas, bet jis be aistros ir įtaigos, tiesiog retsykiais atrodė, kad filmavo tiesiog studentai kokiam trečio kurso paprastam egzaminui.

Žodžiu „Majoje“ man istorija nesivystę, niekas nejaudino. Iškultas langas, antraštė, pargriuvimas su mopedu... Tiesiog viskas taip vyksta tarsi iš kvailo ir buko nuobodulio. Atleiskite, bet šį filmą statyti į pagrindinę programą buvo prastas sumanymas, tad iš esmės jo niekam nerekomenduoju, nebent... Velnias, nebent tikrai įžvelgsite šiame filme mano taip ir neregėto genialumo.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Angelas" / "El Angel"

Sveiki,

Po „Laukinės kriaušės“ ir „Vagiliautojų“ tikriausiai kol kas trečia labiausiai patikusi kino juosta šiame Kino pavasaryje buvo argentiniečių biografinis filmas „Angelas“ (ispan. El Angel) (2018), kuris pasakoja apie jauną angeliškos išvaizdos serijinį žudiką aštunto dešimtmečio pradžioje. Greitai tikrajam žudikui sukaks penkiasdešimt metų, kai kali kalėjime, na, o apie jį ir jo legendines žudynes jau sukurtos ir pirmasis filmas.

Visgi nuo pat pradžių filmu abejojau. Labiausiai kliuvo jaunojo garbaniaus Karlito aktoriaus vaidyba stambiame plane. Negeba kai kada „permesti“ vidinio blogojo genijaus vidinio pasaulio, bet už jį daug ką padaro jo paties veiksmai. Taip, vietomis jaunasis aktorius iš tikrųjų gana neblogai perteikia, bet visumoje tai buvo vienas didžiausių šio filmo trūkumų, ko nepasakysi apie jo nusikaltimų partnerį Ramoną, kuris kur kas aukštesnio kalibro aktorius su gera patirtimi kine ir televizijoje. Na, o visa kita – bravo! Gerai suręsta vyriška „Boni ir Klaido“ argentinietiška versija. Puiki režisūra, garso takelis, scenos... Viskas taip stilingai ir kruopščiai pateikta, kad kai kada pasijutau tiesiog žiūrėdamas suaugusiems skirtą animacinį filmą.

Bežiūrėdamas filmą, vis svarsčiau ne apie vaikio bebaimiškumą, nes kad jis šioks toks be saugiklio ir vieno šulo – čia viskas aišku, dėl to jis ir įdomus kaip psykas ar šizofrenikas. Bet vis laukiau kito momentu (čia net įdomu, kaip realus asmuo vertintų šio filmo vaizduoti vyrišką seksualumą), kada velniai griebtų garbanius pasibučiuos su juodbruvu draugeliu. Kiek daug intrigos iš LGBT pusės, bet taip ir nesulaukiame nė vieno vyriško pasidulkinimo. Kitą vertus, dėl to filmas ir dar įdomesnis, nes viskas palikta žiūrovo vaizduotei.

Vis galvoju apie tą pagrindinę dainą, kuria prasideda ir baigiasi filmais. Tikras hitas! Tiesiog apmaudu, kad organizatoriai šio muzikinio takelio nepasirinko festivalio pagrindinei dainai! Netgi dabar rašydamas šias eilutes, jos klausausi... Apibendrinus filmo visumą, man jis išties paliko ką pamąstyti, išėjęs iš salės vis perkurdavau ir prisimindavau kai kurias scenas, apgalvodavau režisūrinius sprendimus. O ir pati istorija kažkaip jaudino, įtraukė ir priešingai nei kokia „Bohemijos rapsodija“, šis biografinis filmas iš esmės atskleidžia laikmetį ir problemą, nestokodamas žiaurumo. Tai tas atvejis, kada biografiniam filmui dera ta kino sintetika, savotiška netikrumo (kaip antai šokantis namuose nusikaltėlis, kuriam viskas vis tiek, kai policijos ekipažas apsupęs namus) ir tampa kažin kokia almodovariška žaisminga estetika. Žinokit, verta bent sykį pasižiūrėti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Garso takelis “El extraño de pelo largo“ - Banda Sonora :

Jūsų Maistinga Siela

Filmas: "Netikėta meilė" / "El Amor menos pensado"

Sveiki,

Tikriausiai tik dėka festivalių galime pasižiūrėti Lotynų Amerikos kiną plačiajame ekrane, o ne kur nors užsislėpę po antklode nelegaliai. Šįkart į pagrindinę programą Kino pavasaris „ištempė“ argentiniečių romantinę dramą „Netikėta meilė“ (ispan. El Amor menos pensado) (2018). Filmas pasakoja apie pagyvenusią porą, kuri išlydi vienturtį sūnų į užsienį mokslams, o patys pasilikę vieni namuose nelabai bežino, ką bedaryti su savo santykiais.

Pykite-nepykite, bet tai vienas iš tų filmų, kur tikrai nė nežiūrėjęs į pavardę, galėjau pasakyti, kad jį režisavo moteris. Tai, savaime aišku, nėra nei pliusas, nei minusas. Tiesiog jaučiausi tam tikras žiūros kampas, „minkštumas“ ir netgi jaukumas. Filme pasirodo ryškiausi Argentinos aktorių duetas ir čia prisiminiau, kad jeigu mes kurtume tokio tipažo komercinį kiną, o ne bandytume suvaidinti anekdotines situacijas, gal ir į tą nustekentą lietuvišką kiną imčiau žiūrėti kitaip...

Šiaip „Netikėta meilė“ nėra jau tokia netikėta... Jau nuo pat pradžių aiški filmo pasakojimo struktūra, netgi nereikia turėti iš literatūros metiniam aštuntuko, kad žinotum, kaip tokios šeiminės novelės baigiasi – žiedinė kompozicija – kuo prasidėjo, tuo ir pasibaigė. Taigi meilė patyrė eilinį išbandymą ir filmas, atrodo, būtų apie tą patį, ką pasakoja eiliniai serialai, bet... Bet jį kažkaip taip meiliai sužiūrėjau. Tie saikingi gyvenimiški juokeliai, pokalbiai prie vyno taurės, tas pagyvenusių žmonių laimės ir naujų potyrių, aistrų ieškojimas toks „minkštas“, kad iš esmės susitapatini ir nesvarbu, kad tau dar nėra penkiasdešimt ar keturiasdešimt. Nes filmas apie tai, jeigu gyvenime nors kartą patyriai skyrybas, žinai, kokiais keliais galima „prasieiti“, kai bandoma užpildyti tuštumą.

Kažin kokio originalumo filmas nepasiūlo, tačiau malonų jaukumą tarsi vyno taurę visgi pakviečia pasimėgauti tais santykiais, vykusiais dialogais, saikingais komiškais nutikimais. Man iš esmės filmas subalansuotas žanriškai – jei išgyvenate šiuo metu skyrybų dramą, toks filmas neprivers jus pasijausti prasčiau ir venų pjaustytis ar permiegoti su visais esančiais kino salėje, bet jeigu ir turite stiprius santykius, netgi tada galite šyptelti iš kažkada jūsų pačių kurtų panašių dramų.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marius Povilas Elijas Martynenko "Praeis"

Marius Povilas Elijas Martynenko. „Praeis“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

Dar pernai kaip karštą bandelę krimtau po Vilniaus knygų mugės debiutinę Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygą su itin nepatogiu pavadinimu Be penkių pasaulio pradžia, kuri tuokart padarė neišdildomą įspūdį, kadangi nieko panašaus nebuvau skaitęs šiuolaikinių lietuvių autorių sraute. Atrodė, kad viskas su ta knyga puiku – ir savitas stilius, ir nūdienos jaunuolio jausena, egzistencinė beprasmybės pajauta... Atrodo, kiekviename sakinyje galėjai tapatintis su bet kokia pasakotojo mintimi, linkčioti galvą ir šypsotis: taip, taip, būtent mes visi taip jaučiamės! Ir kaip apmaudu, kai dalis literatūrą nagrinėjančių autoritetingų apžvalgininkų „sumala“ debiutą į miltus. Kas nutiko? Negi aš skaitydamas kažko nesupratau? Į šiuos mano asmeninius klausimus iš esmės atsakė antroji Martynenko knyga Praeis, pasirodžiusi po metų nuo debiuto.

Nesigilindamas į didesnes kūrinio analizes, pasakysiu, kad Praeis yra to paties pasakotojo iš debiutinės knygos tąsa. Tą liudija pasakotojo tonas, tos pačios iš teksto į teksto slenkančios ir jau įspūdžio nebepaliekančios teksto kūrimo formuluotės ir minties artikuliacija. Praeis tarsi pabudino mane iš esmės daug kritiškiau pasižiūrėti į Martynenko kūrybos visumą ir tartum išsiblaivyti nuo tapatumo su tam tikromis egzistencinėmis būsenomis.

Antroji knyga nebeatrodo tokia neginčytinai tvirta ir tvari kaip debiutas. Gal dėl to, kad pritrūko originalumo, subrandinimo ir kitų kūrybinių evoliucinių šuolių. Lūkesčiai bent jau buvo tokie: ką naujo, kitokio pasiūlys Martynenko? Nepasiūlė absoliučiai nieko. Nei žanro, nei formos, nei kalbėjimo pokyčio atžvilgiu, netgi turinio prasme. Jis absoliučiai išliko dėsningas kaip ir debiutiniame variante. Kitą vertus, gal autoriaus tikslas ir nebuvo kažin kuo išsiskirti – tęsti tai, ką pripažino paaugliai ir jaunuoliai skaitytojai irgi yra gerai. Ir jeigu trečioji knyga bus panaši, tikriausiai knygas galėsime pavadinti trilogija? Visgi mano kaip skaitytojo lūkesčiai liko neišsipildę.

Jeigu pirmojoje knygoje buvo galima jausti daugiau asmeninės autentikos, autoriaus patirčių, šioje knygoje atrodo toji riba ima dilti ir autorius daugiau remiasi fiktyviomis įžvalgomis, daugiau leidžiasi į sprangius ir abstrakčius filosofavimus. Nepaisant ten absoliučiai ekshibisionistinių aprašymų apie tai, kaip jaunasis autorius šniokščia „kokso šniūrus“ ir aprašinėja savo kūno pojūčius tarsi paliudydamas – taip, narkotikai dieviški, kol nepabandai antrąsyk. Bei dar iš pirmosios knygos aidinčios patirtys su vienuoliais, tos pačios kūną ir dvasią sekinančios masturbacijos... Nauja atsiranda tik jo patirtys studijuojant teatrą. Sunku dabar ir patikėti, kaip autorius (pasakotojas?) išlipa per langą nuogas ir eina stogu priklijuoti klaustuko, kad sužavėtų Tarkovskio darbo komandą. Nuolatinis apsinuoginimas iš puslapio į puslapį pradeda atrodyti savotiškai manieringa, perdėtai ekscentriška ir veikiau deklaruoja asmenybės formą, jo prieinamumą, nei turinio gelmę ir išsigryninimą. (Aišku, dabar čia analizuoju asmenybę, o ne kūrinį, bet ar tokie tekstai nėra labai tapatūs?).

Marius Povilas Elijas Martynenko (nuotr. Vismantės Ruzgaitės)

Beskaitydamas vis galvojau, kas man pačiam per tuos metus nutiko, kad nebegaliu tapatintis su Martynenko tekstais? Tarsi „praaugau“ tas jausenas, būsenas... Įkyriai atsikartojanti statistika, kurią pasakotojas minko kaip molį savo argumentams ir gyvenimiškoms patirtims pagrįsti (arba paneigti) ima netgi pabosti. Pavyzdžiui, Giedra Radvilavičiūtė, kurdama savo tekstus taip pat remiasi publicistinėmis antraštėmis ir kitais informaciniais šaltiniais, bet jie taip natūraliai išsilydo jos tekstuose ir įgauna fabulos akrobatikos, kad tampa tikru tekstiniu moliu, o štai Martynenko tekstuose tai tampa tiesiog kliše – skaityti darosi skanu tik iki tam tikros ribos.

Nebegalėjau šįkart tapatintis ir su kai kuriomis būsenomis, nes akis ėmė badyti atsiveriančios banalybės, kurios priminė mano paties jau „peraugtas“ paaugliškas ir jaunuoliškas sofistines filosofines „iš tuščio į kiaurą“ perpilstymus. Pavyzdžiui: „Vis dėlto netikiu, kad tiesa yra absurdas. Nes... Nenoriu, kad tai būtų tiesa. Jei aš atsisakau tikėti kažkuriuo teiginiu, tai ar tas teiginys vis dar yra objektyvi tiesa? Gal ir taip. Tai, kad atsisakau ja tikėti, tiesos nepakeičia. Pakeičia tik mano statusą. Tampu debilu (p. 38)“. Arba dar: „Nesuprantu, kaip valgydamas sugebu įsikąst į liežuvį ar skruosto vidinę pusę. Aš kramtau jau daugiau nei dvidešimt metų, kaip vis dar sugenu supist šitą reikalą? (p. 41)“. Kai kurie pareiškimai ir deklaracijos primena net nebe intelektualiai nušviečiantį Martynenko, bet – atleiskite, autoriaus gerbėjai, – isteriškai prekybos centre rėkiantį užsispyrusį vaikigalį: „Tai kad kartais noris atsigulti ant žemės ir klykti, kad kas nors padės, yra mano subjektyvi reakcija. Turiu teisę į ją. Kaip ir teisę palinkėt tuštybei užsipisti grabais, net jei tai ir būtų objektyvusis absoliutas (p. 130)“.

Nepaisant kai kurių tiesiog idėjiškai nesubrandintų teksto vietų (jeigu apskritai iš jaunų rašytojų galima reikalauti brandos, jeigu ji eina iš vien su amžiaus tarsnio potyriais), tekstuose vis dar galima aptikti saldžių „razinkų“, kai pagaviai ir aptakiai "pagaunami" tam tikri mūsų civilizacijos gyvavimo absurdiškumo faktiniai įrodymai, pavyzdžiui, savo noru vergauti sistemai: „ Jei maždaug 70 proc. žmonių šiandien atmestų pinigus – eurą – kaip atsiskaitymo priemonę, euras nebeturėtų jokios galios. Tam tikra prasme tai mūsų bendro tikėjimo išraiška. Mūsų egzistavimo sąlygos nėra objektyvi duotybė, tai susitarimas (p. 95)“. Man asmeniškai ši mintis buvo kilusi skaitant Y. N. Harari Lietuvoje bestseleriu tapusią knygą Sapiens. Glausta žmonijos istorija, kurioje autorius teigia, kad daugelis socialinių elgsenos ir sisteminių dalykų yra paremti vien tik žmogaus gebėjimu įsivaizduoti ir susitarti dėl bendro vaizdinio. Tai išties liūdna, jog prie to susitarimo tu asmeniškai tik gali prisitaikyti, bet nesi jos lemiamas kūrėjas.

Apibendrinus antrąją Martynenko knygą, galiu pasakyti, kad greitu metu trečios knygos nenorėčiau. Arba norėčiau, bet pamatyti visiškai jį kitokį, tik ar pamatysime, kai autorius gerai ir patogiai įvaldęs vieną kalbėjimo manierą, kuri patraukli informacinius tekstus kremtančiam jaunimui (ir iš esmės mes visi gi kremtame tokius tekstus). Nesunku trumpais ir kapotais sakiniais, remiantis statistika, atviru kūniškumu ir šiokiais tokiais (pa)filosofavimais sukurti daugeliui jaunosios kartos skaitytojui tekstus, per kuriuos jie gali tapatintis su nūdienos nepatvariomis jausenomis, kurios dažnai atrodo net nebenatūralios, o išprovokuotos sąmoningai eksperimentuojant su savo kūnu, profesija, darbais, kvaišalais netgi įsitikinimais. Praeis, mano akimis, silpnesnė knyga ir be knygos viršelio tikriausiai niekuo nepranoko debiutą. Recenzija pabaigsiu citata, kuri apskritai apibūdina ne tik Martynenko knygas, bet ir chaotišką, nestabilų, naujų potyrių ir išsilaisvinimo iš formų ištroškusius mus pačius: „Su visais pasidulkinimais fortuose, subinių pasitrynimais, chaotiškais elementais, nesusikalbėjimais ir nesusipratimais. Bandome harmonizuoti (p. 91)“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Širdžių dama" / "Dronningen" / "Queen of Hearts"

Sveiki,

Tiesą sakant, jau nebeįsivaizduoju „Kino pavasario“ be gero ir kokybiško danų kino ir stulbinančios aktorės Trine Dyrholm, kuri kasmet sukuria po kelis įstabius vaidmenis. Šįkart moters režisierės kurta drama „Širdžių dama“ (dan. Dronningen) (2019). Įdomu tai, kad filmas pas mus rodomas festivalyje, o didžiuosius Danijos kino ekranus dar net nepradėtas rodyti – debiutas kovo 28 dieną...

Filmas pasakoja apie tai, ką jau danai yra šiek tiek pasakoję įstabiai nejaukiame filme „Medžioklė“, kuris pasakojo apie vyrą, išgyvenantį išpuolius, nes buvo neteisingai apkaltintas tvirkinęs berniuką... „Širdžių dama“ kur kas kitoks filmas ir, sakyčiau, dėl tam tikrų nejaukių kadrų, tikriausiai nelabai ką bendro su „Medžiokle“ ir turi bendro. Pagyvenusi moteris pradeda romaną su paaugliu – vyro sūnumi iš pirmosios santuokos. Išsiilgusi jaunystės vėjų, intymumo ir laisvės nuo atsakomybės ir namų, moteriai tiesiog pradeda važiuoti stogas ir ji iš inercijos pradeda šį flirtą, kuris baigiasi taip, kaip baigiasi visi santykiai su paaugliais – ašaromis ir skandalais.

Netgi žinodami tų santykių lemtį, filmas išties turi ką pasiūlyti. Visų pirma, retai regimą moters aistros analizės pjūvį, kiek nepatogiomis scenomis suręstą taip, kad būtų davatkoms kuo pasipiktinti, na, o ištvermingiems vojaristams sąlyginai įsibrauti į tam tikrą intymią nusikaltimo aikštelę ir... vien dėl to potyrio verta pamatyti šį filmą, kaip ir, žinoma, dėl pagrindinės aktorės Trine, kuri juslingai, įtaigiai ir kaip visada savo plačiomis žydromis akytėmis atrėmė visus kameros rakursus.

Tai nėra pamokslaujantis filmas: oi, nebūkit blogi suaugusieji, nesilieskit prie nepilnamečių... Tai net nelaikyčiau filmo apie pedofilijos užuomazgą, manau, tai moralės ir socialinių normų skalėje nepamatuojami jusliniai dalykai, nulemti daugelio priežasčių. Galbūt streso ir vienatvės, kurios daugelis iš mūsų „atsivalgome“ su kaupu ir visi skirtingai į tai reaguojame ir ne visada, pripažinkime, adekvačiai. Šio pasakojimo moters raiška buvo tokia ir aš kaip žiūrovas visiškai tai priimu, tad man kiek jau keista, kad po seanso daugelis dar išeina pabalusiais veidais, moraliai išprievartauti, netgi atrodo kaip ištvirkinti, nors iš esmės nieko itin labai šokiruojančio čia nebuvo. Šokiruoja tik tas pats faktas, kad suaugusi moteris pasielgė kaip šešiolikmetė ir tai... kiek „egzotiškai“, bet žinote, kaip su rožančiumi per kuprą kai kurioms Kino pavasario davatkoms.

Iš esmės filmas sukaltas niūrokai, bet įtaigiai, šiek tiek provokacijos, šiek tiek erotikos, šiek tiek moralinio įsitikinimo išjudinimo, todėl sveikinu filmo režisierę, kad pavyko sujaudinti tas mūsų lietuviškas širdeles. Šiaip ar taip, po filmo viskas lyg ir teisinga: tiek moteris, tiek paauglys tapo mūsų socialinio normatyvo sukurtomis aukomis.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.8

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvilypiai gyvenimai" / "Doubles vies"

Sveiki,

Labai mėgstu prancūzų režisierių Olivier Assayas. Tai tikriausiai trečiasis jo matytas filmas „Dvilypiai gyvenimai“ (pranc. Doubles Vies) (2018). Anksčiau matyti taip pat puikūs filmai „Zils Marijos debesys“ ir „Asmeninė pirkėja“ išties buvo mane intelektualiai prikaustę, tad beveik neabejojau, kad gerai „pasikrausiu“ ir iš šio filmo.

Istorija pasakoja apie santykių keturkampį knygų leidybos sferoje. Intelektualioje vyno gėrimo ir vakaronių terpėje „trinasi“ vidutinio amžiaus žmonės, kalbantys apie leidybos pokyčius, nė nesuprasdami, kad iš tikrųjų jie kalba apie savo amžiaus pokyčius ir naujos kartos atėjimo. Tai tam tikra šabloninė simbolinė kalbėjimo forma, kurią naudoja režisierius ir savo kituose filmuose. Kita prasme tai filmas apie saviapgaulę, gyvenimas apgaubtas melo, suvokiant jį, bet sąmoningai vengiant tiesos, kad, neduok Dieve, nesugriūtų tiesiog patogus santykis su gyvenimo partneriu. Kitaip sakant, tai ne tik jau prancūziška šiuolaikinė gyvenimo maniera, bet ganėtinai tendencinga ir Lietuvoje...

Filmas „plepus“, jame daug gana specifinės sferos dialogų – apie aktorystę, apie leidybos užkulisius, apie knygos rašymą... Kartais atrodo, kad patys veikėjai yra klišiniai knygos personažai, o jų aprašyti veikėjai kur kas gyvenimiškesni. Režisierius tiesiog nuostabus dialogų kūrėjas! Vien dėl jų eičiau dar kartą pažiūrėti šio iš esmės gero filmo. Nors man labiau patiko jo paskutinieji filmai, ypač „Zils Marijos debesys“, kuriame Juliette Binoche atliko įspūdingą vaidmenį. Na, o „Dvilypiuose gyvenimuose“ ji susilieja su ketviriuke ir aktoriniu požiūriu nelabai kur čia yra aktoriams labai pasireikšti, nes filmas ne apie asmenybes, o apie santykius.

Visgi buvo vieta, kai nesuturėjau juoko. Kai ketveriukė kalbasi prie vasarnamio terasoje apie audio knygos įgarsinimą ir vienas iš jų sako, kad reiktų paskambinti Juliettai Binoche ir susitarti, kad jį įrašytų audio knygą, o ta pati aktorė tame pačiame kadre vaidindama visai kitą personažą sako, kad niekas taip nedaro, nes reikia susisiekti su jos vadybininku... Smulkmena, bet kokia prancūziška ir natūrali! Šiaip filmas gal kiek siužetiškai primena pernelyg paprastą muilo operą ir galima pasigesti originalumo, tačiau intelektualių dialogų dėka filmas kaip koks ledkalnis pasirodo kur kas galingesnis už bet kokį Lotynų Amerikos serialą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.5

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela