Vinilinė plokštelė: Kiesza - Sound of a Woman [Vinyl, LP] (2014)

Apie albumą:  Kiesza - Sound of a Woman [Vinyl, LP] (2014)

Vinilinė plokštelė: George Ezra - Wanted on Voyage [Vinyl, LP] (2014)

Apie albumą George Ezra - Wanted on Voyage (2014) 

Maištingos sielos kalendorius: įvyko Votergeito įsilaužimas, kuris nulėmė prezidento Niksono atsistatydinimą

Sveiki,

Iš tikrųjų nelabai domiuosi politika, tačiau prieš metus teko matyti biografinį-istorinį filmą apie atsistatydinusį JAV prezidentą Niksoną „Frost/Nixon“ (2008), filmas pasakojo apie visą šį Votergeito skandalą. Po šio įvykio amerikiečių pasitikėjimas prezidentu apskritai pasikeitė amžiams. Pasirodo, 1972 metais, birželio 17 d., buvo įsilaužtą į opozicijos demokratų būstinę Votergeite ir tai padarė Nixono šalininkai tam, kad prezidentas vėlei būtų perrinktas. Visa toji istorija būtų nutylėta, tačiau du žurnalistai šią tiesą iškapstė ir pateikė visuomenei, po to nešvaraus skandalo prezidentas, dar nepasibaigus apkaltai (prisiminkime mūsų Paksą), pats atsistatydino.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Madonna ft. Quavo - Future [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Užvakar pasirodęs naujasis keturioliktasis Madonnos albumas „Madame X“ dar tik pradedamas platinti po visą pasaulį. Nesu tikras, ar man šis albumas tinka ir patinka, bet šioji daina „Future“, atliekama kartu su Quavo, kažkaip nenustoja skambėti galvoje. Daina gyvai pirmąkart atlikta per Eurovizijos konkursą Izraelyje, po kurio kilo tam tikras skandalas, nes žmonės buvo itin nepatenkinti Madonnos pasirodymu. Bet ten, kur Madonna, ten ir skandalas – nieko naujo, o štai daina „Future“ kažkaip ritmiškai man labai gražiai skamba nepaisant visko. Kol kas daina Izraelio tope užima 9 vietą, Vengrijoje 30, Prancūzijoje 16 Vokietijoje 24. Manoma, kad atlikėja sukurs vaizdo klipą, na, o kol kas galima pasižiūrėti tai:

Žodžiai / Lyrics

Madonna, Quavo - Future

Mambo, Huncho

Not everyone is coming to the future
Not everyone is learning from the past
Not everyone can come into the future
Not everyone that's here is gonna last (gonna last)
Not everyone is coming to the future
Not everyone is coming from the past
Not everyone can come into the future
Not everyone that's here is gonna last (gonna last)

You ain't woke
Come here woke and hear the broken
Come give hope, come give life
Only get one, so we gotta live it right (gotta live it right)
Come make peace, oh
Come with faith and inspiration
Come complete you
Advice, positive vibes (positive vibes)
Open your mind (open your mind)
Open your eyes (open your eyes)
Yeah (yeah)

Not everyone is coming to the future
Not everyone is learning from the past
Not everyone can come into the future
Not everyone that's here is gonna last (gonna last)
Not everyone is coming to the future (no)
Not everyone is coming from the past (past)
Not everyone can come into the future (to the future, no)
Not everyone that's here is gonna last (gonna last, yeah)

To the future
Past (fast)
Future (no, don't)
Last

I hope you know (know), my life is gold (gold)
I drip that ice (ice), I see the signs (signs)
Just free your mind (free)
Welcome to the future, it's a culture ride (ride)
Too much pain inside
It's an override (yeah, yeah)
You've been puttin' too much time tryin' to survive (tryin')
Don't like the person in your class, so you let 'em die
L-L-Let your light shine (yeah, yeah)

Not everyone is coming to the future (no)
Not everyone is coming from the past (past)
Not everyone can come into the future (to the future, no)
Not everyone that's here is gonna last (gonna last, last)
Not everyone is coming to the future (to the future, no)
Not everyone is coming from the past (past, from the past)
Not everyone can come into the future (to the future, no)
Not everyone that's here is gonna last (gonna last, last)

Future
Quavo
Past
Sparkle
Future

We can light up the dark, everyone has a spark
Don't tell me to stop 'cause you said so (oh, yeah)
Your future is bright (bright), just don't turn off the light (lights)
Tell the sun not to shine (bright) 'cause you said so

Not everyone is coming to the future (no)
Not everyone is coming from the past (past)
Not everyone can come into the future (to the future, no)
Not everyone that's here is gonna last (gonna last, last)

To the future (no, past, past)
From the past
To the future (no, last)

It's the future where we come from, bein' stars
It's the future where we come from, bein' hard
It's the future where we come from, beat 'em all
It's the future where we come from, bein' boss
It's the future where you gotta pay the cost (the future)
It's the future where you come from, bein' lost (the future)
It's the future, crucifixion on a cross (woo)
But you know that I'ma rise above it all, yeah.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Pasirodė Alfredo Hitchcocko filmas "Psichopatas"

Sveiki,

Šią birželio 16 dieną, 1960 metais, pirmąkart pasirodo legendinis Alfred Hitchcocko filmas „Psichopatas“, kuris pakeičia kino raidos istoriją. Iš pradžių filmas buvo beveik nepastebimas ir vangiai apie jį buvo kalbama, tačiau netrukus į jį atkreipia dėmesį kino kritikai ir žiūrovai, kurie iki tol nebuvo pratę ne tik prie tokio atviro smurto ir kraujo kine, bet ir prie intymiai vaizduojamų poros santykių. Filmas buvo itin mažo biudžeto ir kritikuojamas dėl dorovės, tačiau netrukus daugelis panašaus žanro filmų pamažu daugiau ar mažiau ėmė sekti „Psichopato“ keliu, tad šio filmo įtaka neabejojama. 1992 metais filmas įtrauktas į Nacionalinių filmų registrą.

Jūsų Maištinga Siela

Andejaus Tarkovskio filmo "Stalkeris" interpretacijų galimybės

Sveiki,

Apie Andrejaus Tarkovskio (1932-1984) filmą Stalkeris ("Stalker" / "Сталкер") (1979) prikalbėta ir prirašyta tiek daug, kad tikriausiai reikėtų vengti apie jį apskritai rašyti, tačiau man iki šiol yra didžiulė ir nesuprantama mįslė, o gal net visai ne mįslė, o būtent tas žmonių tipas, kurie bijo kalbėti apie klasiką plačiau. „Klasikas yra klasika“ – ir tiek žinių, tačiau ką iš tikrųjų norima tuo pasakyti? Kad klasika nekritikuojama? Kad ji neanalizuojama, nes baiminamasi ją suteršti? Tokiais atvejais, man atrodo, kad žmogus savo nuostatomis pasistatė mentalinius blokus, kurie virto kažin kokiomis pigiomis klišėmis.

Stalkeris yra be jokios abejonės kino šedevras. Tą supratau prieš daugiau nei dešimtmetį, kai pirmąkart pamačiau pagal Arkadijaus ir Boriso Strugackių apysaką Piknikas šalikėlėje pastatytą šį kiek daugiau nei pustrečios valandos trunkančią istoriją. Visai neseniai šį filmą pažiūrėjau antrąkart. Labai bijojau susigriauti anuokart paliktą įspūdį, kaip nutiko su kitais filmais, kuriuos po ilgo laiko žiūrėjau antrąkart. Tiesą sakant, pasistatyto emocinio stabo nesugrioviau, tačiau šiame filme įžvelgiau jau kiek kitokias prasmes.

Iš tikrųjų Tarkovskio paslaptis yra labai paprasta – neapibrėžtumas, kurį režisierius pasiekia, sakyčiau, atsisakęs simbolių, bet panaudojęs vaizdinę metaforą. Nes kas gi yra simbolis? Jis apibrėžtas, tai tam tikra raiška per objektą, kuris šį bei tą visuotiniu sutarimu reiškia, todėl jį suvokti yra kur kas paprasčiau už metaforą, kurią režisierius pasitelkia per vaizdinį. Toji Zona, į kurią keliauja pagrindiniai filmo veikėjai – vedlys Stalkeris, Profesorius ir Rašytojas – irgi nestabili, kintanti kaip vaizdinys, veikėjų pasąmonė – čia, rodos, prisitaikanti prie aplinkos, čia, rodos, aplinka prisitaikanti pagal žmonių vidinius troškimus.

Tas neapibrėžtumas iš esmės išskaido žiūrovus, todėl atsiranda daugybė šio filmo (iš esmės ir visų Tarkovskio kūrinių) interpretacijų ir visos jos bent iš dalies, regis, yra teisingos, todėl neverta aušinti burnos ir įrodinėti, kad kažkas kažko nesuprato, nes Tarkovskio filmai pagal kiekvieno supratimo ir tikriausiai sąmoningumo lygį. Išvengdamas simbolių ir pasitelkęs metaforiškumą, Tarkovskis tampa „nepagaunamu“ ir tikriausiai nėra ir nebus žmogaus pasaulyje, kuris supras, ką pačiam režisieriui reiškė tas filmas, nes toji prasmė tame kūrybos laikotarpyje yra „užkonservuota“ paties režisieriaus pasaulio pajautos būsena.

Stalkerio pradžia prasideda nuo apšiurusio baro, kuriame laukia girtuoklis ateinančio Stalkerio. Pastarasis vedlys turi nuvesti jį į paslaptingą Zoną, išmuštą nukritusio meteorito. Daugelis filme įžvelgia NSO išsilaipinusiųjų nežemiškų būtybių keliamą pavojų, tam tikras nematomas ir nuolat savo formą, pavidalą bekeičiančias esybes, kurios stebi, supranta ir netgi su tavimi žaidžia – kartą švysteli juodas raibuliuojantis šulinio vanduo, per kurį prabyla šios esybės, sakančios, kaip reaguoja į naujus atėjūnus. Vandens abstrakciją ir šulinį galima laikyti bene vieninteliu šiame filme veikiančiu apibrėžtu simboliu. Tiesa, gerai įsižiūrėjus, neaišku, ar tai iš tikrųjų šulinys, veikiau paslaptinga raibuliuojanti tamsi gelmė, kurioje prabyla toji daugiabalsė būtybė, kuri sako, kad duoda sutikimą tiems trims keliauninkams tikėti ir iš savęs pasijuokti. Aistrą toji esybė-pasakotojas įvardija kaip fikciją, atsiradusią tarp jų vidinio ir išorinio pasaulio trinčių, tačiau keliauninkai savo troškimus ir aistras laiko kur kas svarbesniais dalykais, jie smarkiai įtikėję savo iliuzijomis. Atrodo, tai yra viso šio filmo raktas – harmoningai perteikti vidinį sielos veikėjų ritmą ir išorinio pasaulio raišką, kuri yra viso labo tik tų pačių veikėjų vidinių būsenų išraiška. Galiausiai galima tą paslaptingą tamsią gelmę interpretuoti kaip pačių veikėjų vidinį balsą, slaptus tos kelionės lūkesčius į paslaptingąją Zoną, leidimą sau patirtį Zonos nuotykį.

Pirminiu variantu gali atrodyti, kad tos esybės yra išorinės, nes jos priklauso Zonai, kažin kokiai radioaktyviai aplinkai, kur vyksta stebuklai, bet iš tikrųjų kiekvienas veikėjas leidžiasi į savo paties vidinę kelionę, čia pat įsitverdamas į iliuziją, čia pat ją paleisdamas ir vienintelis pavojus, ką Zona gali padaryti su keliautojais, tai yra juos skaudžiai nubausti, jeigu jie bus įsitvėrę savo iliuzijų. Mėtoma pririšta prie veržlės balta taikos skarelė skenuoja erdvę ir siunčia pasąmonei taikos signalą.

Kokias iliuzijas turi pats Stalkeris, kuris geriausiai pažįsta Zoną ir joje vykstančias anomalijas? Atrodo, kad jam niekas nebesvarbu, nes jis palieka net žmoną su dukrele, kad tik galėtų būti Zonoje... Jis prisirišęs prie pačios Zonos, tos idėjos, jog joje vyksta stebuklai ir jam užtenka būti vedliu, to išsipildymo liudininku, šventuoju Petru su raktais į Rojų atėjūnams, tad kad ir kaip bemylėtų savo šeimą, jis nuolat pavojingais keliais grįžta į tą vietą ir mėgaujasi ramybės oaze. Jis guli vandenyje ant samanų ir tarsi sapnuoja patį save. Argi tai ne dar viena dažnai A. Tarkovskio filmuose atsikartojanti metafora – veidrodinis atspindžio efektas, pačios pasąmonės sugestija atsikartoti, rekonstruoti pačią save? Ta pati kelionė į Zoną, ji tik išorinė kelionė, kurioje keliauja fiziniai pavidalai, tačiau tai leidimasis į pačią savo pasąmonę.

Niekingas ir išsikvėpęs rašytojas, senstelėjęs ir viskuo nusivylęs profesorius taip pat leidžiasi į savo kelionę. Kaip vėliau sužinome, profesorius su savimi kuprinėje turi bombą, skirtą susprogdinti Zonai, kitaip sakant, sunaikinti stebuklų lauką, tačiau visi veikėjai lieka ties slenksčiu, tarsi suklupę nusidėjėliai, priėję Šventąją žemę, mėginę „pasikėsinti“ į savo svajonės išsipildymą, tačiau taip ir nedrįsę išbandyti likimo. Pastate užeina smarkus lietus ir atrodo, kad vanduo esminis šio pasakojimo dalykas, nepatvari jungiamoji medžiaga, nes vanduo beformis, – jis ir apvalo, jis ir nuodija. Papsintis vandens skambesys nuolat besikartojantis Tarkovskio filmuose turi ne vieną reikšmę, bet didžiausią tikriausiai paties laiko tekėjimo prasmę, savęs įsiklausimo ir savianalizės reikšmę, o kartu tai tam tikras metafizinio pasaulio vibracijos dažnis – tai tarkovskiškas metodas užpildyti pasąmonės pasireiškimo ritmą.

Jeigu gerai įsižiūrėsime į filmą, pamatysime, kad jis lyg ir truputį negyvas. Atrodytų, kad vaikšto trys apmirę filosofiniai stabai, kurie „vieno veido“, giliai savyje „įkritę“, o jų kalbėsena lyg ir neatitiktų šnekamosios kalbos normų, jie kalbasi pusėtina filosofine kalba ir judėdami erdvėje sudaro trinarį teatralizuotą judesį. Mizanscenos irgi atrodo iš pažiūros negyvos, teatralizuotos, kompoziciškai tvarkingos ir tai apskritai liudija, jog filmas labai nutolęs nuo natūralizmo, čia veikia kiti metafizinės, siurrealistinės erdvės dėsniai, vidinis judesys, išreikštas per frazę, Zonos pokyčius, o veikėjai eina tarsi vienas kitą „užklodami“ – čia vienas žiūri pro atidarytas duris, kitas stebeilijasi pro langą, kitas sėdi ir atrodo, kad aktoriai dirbtų teatriniu principu.

Tikriausiai tik filmo pradžioje Stalkerio žmona atrodo kaip iš „tikro“ gyvenimo. Ji vienintelė atrodo natūrali, gyvenanti buitiniais žemiškais rūpesčiais, o jos vyras tarsi nebepriklauso šiam pasauliui. Vėliau Stalkerį matome merdintį savo namuose, kuriame sklaidosi daugybė pienės pūkų – medžiaga suliejanti tik iš pažiūros anapusinį ir realųjį pasaulius, tačiau galima manyti, kad Stalkeris kažkur savo vaizduotės gelmėje karščiuodamas leidžiasi traukinio bėgiais jau nebe fiziniu, bet dvasiniu būdu atgal į Zoną, o žmona jau dokumentiniu žanro kadre aiškina, kad jis visada buvo kaip ne iš šio pasaulio.  

Juodas šuo atsiranda pirmiausia kaip sapno erdvėje pačioje Zonoje. Galima sakyti, kad tai vieno iš veikėjo, tiksliau – Stalkerio kažkokia vaikystės nuolauža netyčia materializavusi dėl Zonos įtakos, išgriebta iš pačios pasąmonės kaip dar vienas simbolis. Bet ar tai simbolis? Juodas didelis demonišką pasaulį primenantis šuo, kuris ne viename Tarkovskio filme rodosi kaip esminis namų, šeimos sudedamasis narys, atrodytų, jo funkcija nešti gyvulišką instinktą, laukinį ir žmogui užgintą jutimą suvokti anapusinį pasaulį. Lėtai cimpindamasis jis filmo pabaigoje galiausiai kartu su veikėjais partipena į namus ir, pasirodo, jis iš tikrųjų yra ne sąmonės žaismė, o realus šuo. Tas svyravimas tarp to, kas tikra ir netikra, iš esmės yra nuostabus Tarkovskio ribų ištrynimas, nes nėra skirtumo tarp vidinio pasaulio ir išorės, kadangi tai yra vienovė, kitaip sakant, ta pati dvasia tik skirtingos (ne)matomos išraiškos.

Kitas klausimas, dėl ko filmas yra stipriai mistifikuotas – Stalkerio dukters reikšmė pasakojime. Ji neįgali ir galimai tokia gimė dėl Zonos poveikio, tačiau paskutinėmis filmo minutėmis mes pirmąkart matome už Zonos ribų vykstantį realų stebuklą – mergaitė žvilgsniu judina ant stalo padėtas stiklines. Ar tai reiškia, kad ji turi realių galių ar tik yra paveikta Zonos? Apribota fizine negale judėti ji turi niekam nežinomos vidinės galios veikti aplinką. Visgi A. Tarkovskiui svarbu šiuo kadru sujaukti viską, kas atrodo, jau buvo savaime aišku, tarsi paneigti formulę, kad Zona iš tikrųjų tai ta pati žmogaus pasąmonė. Galima interpretuoti ir taip, kad pažinę save ir perėję savas Zonas, mes galime tas galias „atsigabenti“ į išorinį pasaulį, tačiau tik retas gali peržengti tą slenkstį, prie kurio suklupo trijulė. Sunku pasakyti, ar mergytė perėjo savo vidinę Zoną ir tik dėl to, kad ji fiziškai apribota ir dėl to, kad tyra, be nuodėmės ir iliuzijų, ji turi šią galią, ar iš tikrųjų reiktų tai interpretuoti tiesiogiai, jog ji išrinktoji, turinti antgamtinių galių dėl išorinio poveikio – šioji reikšmė tikriausiai mažiausiai tikėtina.

Mergaitė padeda galvą ant stalo, kuris ima virpėti ir pasigirsta traukinio bėgiai, pasipila pienės pūkai. Nors ji atrodo absoliučiai statiška, ji keliauja į savo Zoną, savo vidinį pasaulį. Prieš tai skamba nuostabus eilėraštis, kuris baigiasi „... o per blakstienas sklinda liūdnas, niūrus laimės troškimas.“ Realioje fizinėje plokštumoje mes visi esame įkalinti ribotumo, kaip Stalkeris, kaip rašytojas, kaip žmona savo rūpesčiais, kaip mergaitė savos negalios. Visi jie trokšta kažko daugiau, kad tai vyktų šioje realybėje, tačiau Tarkovskis šiuo filmu sako, kad šioji ribotumo realybė tik viena žmogaus pasireiškimo sudedamųjų, kad iš tikrųjų vyksta intensyvus vidinis virsmas, transformacija, kuri veikia panašiu Zonos principo dėsniais – tai ir yra toji esminė metafora, kada režisierius per vaizdinį perteikia skirtingus žmogaus dvasinius ir fizinius, materialaus ir dvasinius aspektus.

Na, ir pati banaliausia šios istorijos dalis, kodėl vyrai nepereina slenksčio, yra savo svajonės baimė, nes ji didesnė ir sunkesnė negu atrodo. Priartėję prie išsipildymo, jie supranta, kad išsipildymas reiškia egzistencijos su savo trūkumais pabaigą, nes išsipildžius troškimams, nebebus prasmės toliau gyventi. Rašytojas ištaria tą frazę, kad turtuolis, perėjęs Zoną ir gavęs visko, ko troško, galiausiai pasikorė ir kad jis perėjęs išsipildymų slenkstį netaps geresniu žmogumi, negu yra dabar. Galima sakyti, kad rašytojo įsitikinimai atriboja jį nuo laimės, kaip dažnai ir būna, kai vadovaujamės protu, o ne pasiduodami Visatos tėkmei.  

Įdomu tai, kad šis filmas absoliučiai išvengia ne tik sovietinės ideologijos, bet apskritai nėra homo sovieticus ženklų, tarsi filmas būtų pastatytas ne šioje santvarkoje, štai kodėl valdžia šitaip nemėgo Tarkovskio ir būtent po Stalkerio kitas filmas jau bus kuriamas savotiškoje Vakarų tremtyje ir režisierius niekada nebegrįš į Tarybų Sąjungą. Stalkeris nufilmuotas Estijoje, netoli Talino apleistuose pastatuose, kurių aplinka iš esmės labai tinka apysakos atmosferai perteikti, nors Tarkovskis ir labai pakeitė šio kūrinio prasmę.

Kai kas bando filmu vadinti religiniu, tačiau drįsčiau nesutikti. Esminis Tarkovskiui reikalingas dalykas kūryboje yra tikėjimas, bet jis nepasiekiamas protui, atitolęs nuo ideologijos ir krikščioniškųjų dogmų ar bet kokių konkrečiai apčiuopiamų formų. Netgi labiausiai religingiausiame filme Andrejus Rubliovas režisierius išlieka ištikimas bedogminiam tikėjimui, kuris paremtas žmogaus vidine intuicija ir individualiais dvasiniais potyriais, o ne logiškai surašytomis maldomis ir šventaisiais raštais. Tuo labiausiai ir skiriasi šis filmas nuo Vakarų komercinio mistifikuoto kino, kad Stalkeris absoliučiai ne apie ateivius, ne apie mistinius dalykus, tai dvasinis potyris, tų gelmių metaforų puokštė, kuri yra būdas perteikti tai, kas galbūt iš esmės nei literatūra, nei kinu, nei dar kokiomis kitomis meno formomis neperteikiama, tačiau Tarkovskis prie to neperteikiamumo, sakyčiau, yra priartėjęs labiausiai, todėl jis ir yra kino genijus.

Jūsų Maištinga Siela   

Maištingos sielos kalendorius: Karūnuotas paskutinis Vokietijos imperatorius Vilhelmas II-asis

Sveiki,

Šiandien, birželio 15 dieną, 1888 metais buvo karūnuotas 29 metų paskutinis Vokietijos imperatorius Vilhelmas II-asis. (1859-1941). Auklėjamas griežtai militaristiškai naujasis karalius itin daug dėmesio skyrė kariuomenei ir azartiškai ėmė konkuruoti su britais dėl įtakos pasaulyje. Šalies viduje įveikęs kanclerį Otą fon Bismarką, jis galutinai tapo nepamainoma šalies galva. Agresyvia valdymo politika jis susirado daug priešų ir tai iš esmės paklojo pamatus Pirmajam pasauliniam karui, kurį, kaip žinia, jis pralaimėjo, todėl turėjo atsisakyti sosto ir visą savo likusį gyvenimą praleido Nyderlanduose svajodamas grįžti į valdžią.

Jūsų Maištinga Siela