Vinilinė plokštelė: Doja Cat – Hot Pink [Vinyl, LP] (2019)

 
Informacija apie albumą: Doja Cat – Hot Pink [Vinyl, LP] (2019)

Vinilinė plokštelė: David Guetta & Chris Willis Feat. Fergie & LMFAO - Gettin' Over You [single vinyl, 2LP] (2010)

 Informacija apie singlą:  David Guetta & Chris Willis Feat. Fergie & LMFAO - Gettin' Over You [single vinyl, 2LP] (2010)

Šios dienos nuotrauka: Karolina Meschino su kūdikiu reklamoje vanduo "Akvilė"

 Sveiki,

Važiuodamas į darbą užsispoksojau į šią Karolinos Meschinos nuotrauką ir tik po kurio laiko supratau, kad tai vandens „Akvilės“ reklama. Niekada nemaniau, kad padarysiu kokį nors įrašą apie Karoliną Meschiną. Tiesą sakant, nelabai žinau, kokio masto ji influencerė, tik prieš 3 metus mačiau reklamoje žiaumojančią dešreles (dviprasmiška reklama, jeigu ką) ir viskas.

Šįkart prisiminiau tuos laikus, kai prieš 15 metų šeima reklamoje buvo gan retas dalykas, o visas prekes prastumdavo didžiakrūtės blondinės, nes kiti dalykai nebuvo labai patrauklūs. Grožio ir reklamos standartai labai priartėjo prie natūralumo ir šeimos koncepto, todėl ir šioji reklama, kuri iš esmės absoliučiai netinka vandens reklamai, nes neaišku, ką čia norima reklamuoti, kol antrame plane nepamatai produkcijos, vis tiek, sakyčiau, suveikia, nes prieš paimdamas „Akvilės“ butelį visada pagalvoji, kad paimi šiek tiek Meschinos dvasios ar tam tikros kūno dalies. Visgi gal reklamos kokybės ir pagėrėjo, galima nusifotografuoti su vaikais ir kūdikiais ir už tai nebūti sudegintai ant laužo. Nieko čia juk blogo, tikriausiai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažytė mama" / "Petite maman"

 

Sveiki,

Operos ir balto rūmuose įspūdingai per Kino pavasarį pristatyta prancūzų režisierės Céline Sciamma drama „Mažytė mama“ (pranc. Petite maman) (2021) buvo reklamuojama kaip privaloma kino festivalio vyšnaitė, kuri visų nepaliks abejingų. Nors retai nusiviliu Kino pavasario repertuaru, visgi naujausias „Liepsnojančios moters portretas“ (2019) bei „Berniokė“ (2011) darbas iš esmės nuvylė per pirmąsias 10 minučių ir to nusivylimo nepavyko pakeisti viso likusio stebėtinai trumpoko filmo metu...

Įtariai žiūriu į švelnaus siužeto, beaistrius, besiužečius nepriklausomo filmo vertinimus. Filmas išties itin lėto pasakojimo tempo ir itin mažabiudžetis, nufilmuotas per kelias savaites Prancūzijos provincijoje su keliais vaikais pasakoja keistą istoriją apie mažą dukrelę, kuri lankosi mamos vaikystės name. Vieną dieną žaisdama miškelyje ji sutinka savo amžiaus mergaitę, kuri stato namelį. Mergaitė netrukus išsiaiškina, jog toji mergytė yra jos pačios mama ir ji gali keliauti laiku...

Visgi didelės fantazijos nesitikėkite. Filmas žavi, kad absoliučiai sąlygiškai geba paprastą, niekuo neypatingą istoriją paversti fantastiniu kūriniu. Sakoma, kad genialūs dalykai yra labai paprasti ir šiuo atveju aš tikrai nesiginčiju. Mergytės žaidžia, jos stato namelį, grįžusios namo kalba apie vieną kitą, tačiau net susiėjusios nakvoti neturi tėvų numerio, o kas jeigu... Visgi visą filmą nieko blogo ir neatsitinka, mergaitės išsiskiria ir grįžta į savo tikrovę. Tiesą sakant, žiūrėti tuos žaidimus buvo ganėtinai jaukiai snobiška: prisimeni vaiko imlumą, psichologiją, pasaulio pajautą, augimą ir todėl filmas, nors ir fantastinių motyvų, jis vis tiek labai natūraliai perteiktas. Aišku, suprantu, kodėl daugeliui šis filmas labai patiko, jog ir „Berniokė“ buvo nufilmuota labai panašia maniera, tačiau visumoje, kol žiūri, atrodo, lyg ir kelia toji simbolinė metaforiška istorija apie motinos ir dukters ryšį sentimentus, tačiau pasibaigus filmui jausmas kaipmat apleidžia, jog šiuo filmu patyriau kažką naujo ar kokią nors netikėtą kelionę. Sunku būtų rekomenduoti kokiai nors išskirtinei auditorijai, nes filmas labai specifinis ir jis, žinoma, nėra prastas, tačiau likau nuviltas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jos vardas Prancūzija" / "France"

 

Sveiki,

Ne vienas prancūzų režisieriaus Bruno Dumont filmas buvo pristatytas „Kino pavasario“ festivalyje lietuvių auditorijai. Tikriausiai režisierių pamenate iš tokių darbų kaip „Kenkenas ir ateiviai“ (2018), „Žana“ (2019), „Žanetė: Žanos d‘Ark vaikystė“ (2017). Man asmeniškai prisimenamas kaip biografinio filmu su J. Binoche „Kamilė Klodel, 1915“ (2013) kūrėjas, na o jo naujausias filmas „Jos vardas Prancūzija“ (pranc. France) (2021) pasirodė „Kino pavasario“ pagrindinėje programoje, matyt, ir ne vien dėl šiuolaikinės tematikos, kiek dėl vienos geidžiamiausios šiuolaikinės prancūzų aktorės Lea Seydoux pasirodymo.

Istorija pasakoja apie išgalvotą labai populiarią prancūzų žurnalistę vardu Frans (kitaip sakant, Prancūzija). Ji yra geidžiama visų pokalbių šou, apie ją rašo dienraščiai, o kiekvienas jos žingsnis sekamas spaudos, ji garsi ir įtakinga, ji veda pagrindines šalies žinias, pati rengia ir ruošia reportažus iš ypatingų įvykių, visada stengdamasi pabrėžti ne auką, o savo gražų veidą. Tačiau Frans nelaiminga, kuo toliau stebime jos gyvenimą, tuo labiau suvokiame, kad karjera suėdė jos asmeninį gyvenimą, jos šalinasi sūnus, šalti santykiai su rašytoju vyru, tad vienintelis jos malonumas ir pareiga atrodyti kaskart puikiai ir nepadaryti lemtingos klaidos, o ji šioje istorijoje padarys ne vieną. Galiausiai Frans suserga depresija, ji išsekusi, trokšta gyvenimo prasmės, meilės, tačiau viešumo kupra ją kaskart slegia, ją atpažįsta visi ir visur.

Didžiausias šio filmo paradoksas, sakyčiau, visai vykęs, kad pagrindinė veikėja Frans pati yra žurnalistė, pati pelnosi iš kitų nelaimių duoną, tačiau pati dėl savo nesėkmių pelno duoną ir kitiems. Filmo pabaigoje ji ištaria lemtingus žodžius, kad karjera iš jos atėmė ir pareikalavo visko, bet ji žino, ką daro ir tai yra tiesiog jos pasirinkimas su visomis pasekmėmis.

Labai bijojau kokio nors feministinio filmo apie dar vieną nepakeliamą buvimą moterimi karjeriste, kuri grumiasi vyrų pasaulyje, istoriją, tai būtų per daug lėkšta. Galiausiai Frans, nors ir išdailinta, ji kelia dviprasmiškus klausimus, ką reiškia būti žmogumi, kai esi ikona. Vienu metu ji atrodo atgailaujanti ir jai rūpi nuskriausti žmonės, pati už avariją aukai sumoka apvalią sumą, tačiau čia pat kitoje scenoje ji su drauge tyčiojasi iš karo pabėgėlių. Iš vienos pusės ji trokšta romantikos, aistros, bet užsidaro kalnų sanatorijoje ir bando įveikti apatiją. Ji tarsi gyva, bet kartu retkarčiais pavirstanti į ledą. Manau, režisieriui pavyko sukurti tai, ką patiria šiuolaikiniai influenceriai, tą automatišką pamažu tapimu robotu, įtinkančiu produktu visuomenei, tačiau vis dar širdyje yra ir ilgesys paprastojo žmogaus gyvenimo. Frans balansuoja ties šiais dviem pasauliais, tačiau netektys ir nusivylimai vis labiau verčia gyventi ne skausmu, o „čia ir dabar“, atsisakant rytojaus ir vilties, nes neverta, kaip ji sako, pernelyg sureikšminti ateities. Tai kitoks filmas nei  lenkų ir švedų bendras filmas „Prakaituok!“, kuris vaizduoja jaunos merginos galutinį palūžimą, „Jos vardas Prancūzija“, apimantis prancūzų žiniasklaidos psichozę, rodo humaniškųjų poreikių didėjančią stagnaciją, pasirinkimą priimti ir tapti Prancūzijai tokiu veidu, kokį šalis nori matyti, kitaip sakant, aukoti žmogiškąsias svajones, pasiliekant karjeros sėkmę kaip pagrindinę priežastį vardan ko reikia gyventi. Aišku, Lea Seydoux buvo puiki.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Icchokas Meras "Lygiosios trunka akimirką"

 

Icchokas Meras. „Lygiosios trunka akimirką“ – Vilnius: Vaga, 1968. – 160 p.

Sveiki, skaitytojai,

Dažnam iš mūsų mokyklinės programas atmintin įstringa tam tikri kūriniai. Vienas iš tokių, bent man, buvo lietuviškai rašęs Icchokas Meras (1934-2014) ir tikriausiai žymiausias romanas Lygiosios trunka akimirką. Pastarasis pasirodė 1963 metais ir tapo skaitomas pasauliniu mastu. Nors I. Meras per gyvenimą neparašė itin daug kūrinių, tačiau visą jo kūrybinę temą būtų galima įvardyti kaip vokiečių okupacijos metų įvykių vaizdavimą per Antrąjį pasaulinį karą. Rašytojas net persikėlęs į Izraelį kūrė lietuviškai, o 2010 metais įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Nors prisimenu iš romano tik mokyklinių laikų nuotrupas, tačiau vedinas prisiminimų lengvai ir greitai perskaičiau šią knygą taip, tarsi kažkada (gal aname gyvenime?) būčiau ją visą nuodugniai perskaitęs.

Šiame nedideliame romane, kurį šešiolika trumpų skyrių, pasakojama Izaoko Lipmano, dažniausiai vadinama Izia, istorija Vilniaus žydų gete, kai tėvas sudarė su geto prižiūrėtoju Šogeriu nerašytą susitarimą, jog jo sūnus su esesininku sužais šachmatų partiją ir, jeigu Šogeris laimėsiąs, jis išvešiąs ir sunaikinsiąs geto vaikus, jeigu laimėsiąs Izaokas, vadinasi, pastarasis praloš savo gyvybę. Izaokas trokšta lygiųjų, nes tai reiškia, kad niekas nenukentės, o kol vyksta jų žaidimas, kurį visi stebi viešai, Izaokas permąsto savo šeimos ir geto žmonių gyvenimą.

Įtampos ir atsakomybės vertas jaunuolio žaidimas su vokiečiu gali pasibaigti bet kaip, tad skaitytojas yra vedamas tos įtampos iki galo. Izaokas maždaug septyniolikos metų vaikinukas, smarkiai įsimylėjęs Esterą ir ištikimai klausantis lenko Janeko. Estera nuolat balta kaip lauko ramunėlė sėdi ant dėžės, o Izia ant rąsto ir lepinasi poilsiu po sunkių stovyklos darbų. Kamuojami alkio jie įsivaizduoja esą žydų pasakos herojai – „Šimekas bėga pasitikti savo Bazios (p. 152),“ – kadangi pasitelkiant fantaziją, svajones lengviau išgyventi tikrovę. Kada svajonės, meilė, švelnumas vis dar labiau svarbios žydų gete, kuriame pamažu visi išvežami į Panerius sušaudyti, akivaizdžiai rodo ir gėlės. Izia nori padovanoti Esterai laukinių ramunių, nes gete gėlių nėra ir jas vartų sargybiniai draudžia įsinešti į getą. Gėlė tampa gyvybės, grožio ir meilės bei ištikimybės simboliu, Izia bandydamas įsinešti jų mylimai mergaitei ne kartą nuplakamas.

Kitą vertus knygoje aptariamos ir Izios brolių ir seserų (Inos, Rachilės, Basios, Rivos, Kasrielio) likimai, kurie nusakomi pranašiškais žydiškais įžanginiais sakiniais, kad žydas Abraomas Limpanas pagimdė vieną ar kitą vaiką. Nereikia to suprasti pažodžiui, žydų tradicijoje suteikti kam nors gyvybę reiškia ją pagimdyti. Taigi per visą istoriją brėžiami lemtingi geto siuvėjo Abraomo Lipmano atžalų likimai. Vienas iš jų, kad neišduotų žydų slėptuvių, turi nusižudyti, kita sušaudoma per vokiečių antpuolį prie Vilnelės, dar kita sučiumpama su žirniais rankose, dar viena tragiškai palūžta pagimdydama vokiečių eksperimentinį vaiką. Holokaustas apima visą Limpano šeimą, bet įdomiausia, kad romane pati širdgėla, paties Abraomo vaikų auka nėra reflektuojama, o tėvas neindividualizuojamas. Sunku pasakyti, ką ponas Lipmanas iš tikrųjų išgyvena, kai mato mirštančius savo vaikus, toks santykis romane, sakyčiau, pasirinktas neatsitiktinai, nes neįmanoma tekstu perteikti tos beprotybės ir skausmo, tad belieka lėta, vangi, šiek tiek apatiška geto žydų kasdieniška tėkmė, susitaikymas su mirtimi, kurios neišvengs nė vienas Lipmano vaikas.

Icchokas Meras

Pirmoji Izaoko meilė taip pat tragiška, jai nelemta išsiskleisti įprastomis humaniškomis sąlygomis. Paliegę, kraują pridavę, alkio ir darbo nualinti jaunuoliai trokšta tos laimės ir net ruošiasi į miškus partizaniniam judėjimui, žydų vyrai į getą paslapčiomis gabena ginklus, slėptuvėje nuolat klausomasi tarybinio radijo apie karo eigą, tačiau šiame pasakojime, kaip ir daugeliui žydų atsidūrus getuose ar koncentracijos stovyklose mažai vilties. Nors knygos idėja neapsiriboja vien žydu getu, štai lenkas Janekas, kuris savo noru prisisiuvo geltoną žvaigždę Izaokai sako: „Neteisingai galvoji, Izia. Ten, toliau – irgi getas. Visas skirtumas tik tas, kad mūsų getas aptvertas, o anas be tvoros (p. 36).“ Šioji nelaisvės ir karo apsuptyje esanti idėja man stipriai siejasi su Santiago H. Amigorena romanu Vidinis getas (Alma littera, 2020), kuriame pasakojama apie pabėgėlį, tačiau dėl sąžinės graužaties taip dvasiškai tebesantį gete.

Visgi knygoje veikėjai gana vienkrypčiai. Žydai, atrodo, vieni kitų neišduoda, vokiečiai yra agresoriai, o gete nėra nei vagių, nei parsidavėlių, tarsi viskas būtų pasakojime atskirta nuo pelų. Kitą vertus, šiame autentiškame pasakojime svarbi pozicija, juolab kad romanas parašytas remiantis autentiškais pasakojimais, prisiminimais ir troškinimu išsakyti istorinę tiesą.

Romane daug pasikartojimų, pasakotojas nuolat vis grįžta į scenas, nusako vis tomis pačiomis detalėmis, kad ir, pavyzdžiui, kad kiemelyje Estera sėdi ant dėžės, o Izia ant rąstų. Ritmiškas pasikartojimas – beviltiškos kasdienybės tėkmės vaizdavimas, nyki ir beprasmiška varomoji laiko tėkmė. Nemažai tekste ir sąlygiškumo, kai kada dialoguose vaizduojami gyvųjų, mirusiųjų ar čionai įsivaizduojamų artimųjų pokalbiai, tačiau vėliau apaiškėja, jog visa tai butaforija, viskas vyksta veikėjo galvoje. Tai atskiros vilties, svajonių ir ilgesio, o kai kada ir jau psichikos pakrikimą, nutolimą dėl sunkiai sveiku protu suvokiamos tikrovės vaizdavimo būdas, tad tekstas retsykiais toks vaiduokliškai persmelktas nuovargiu ir primena sapnišką tikrovę. Visgi svarbiausias pasakojimo varomasis elementas yra spėlionės, ar Izia toks protingas, kad sužais lygiąsias, o gal jis pernelyg didelis idealistas ir altruistas, kuris pasiaukos dėl tėvo, vaikų ir ypač dėl Janeko bei mylimosios Estrelos ir pats susinaikins pažemindamas visų akivaizdoje vokietį Šogerį. Šios paslapties neatskleisiu, patys turėtumėte perskaityti šią knygą, ji gerokai skiriasi nuo kitų autentiškų, neholivudinių bestselerių, pavyzdžiui, Balio Sruogos Dievų miškas ar Primo Levio Jei tai žmogus, bet kokiu atveju, romanas turi magiškos jėgos, neapčiuopiamumo, kurį kuria rašytojo vaizduotė, paveikta eksperimentinio bandymo perteikti grožiniu tekstu siaubingą istorinį liudijimą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus-voras: kelio atgal nėra" / "Spider-Man: No Way Home"

 

Sveiki,

Kai norisi nenuobodaus ir dinamiško filmo, kuris įtrauktų ir atvėsintų smegenis, galima rinktis ką nors iš „Marvel“ komikso pasaulio. Vienas geriausių, bent jau daugelio nuomone, pastatymų buvo būtent naujausias filmas „Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ (angl. Spider-Man: No Way Home) (2021), kurį režisavo Jon Watts.

Beveik pustrečios valandos pasakojime vėl pasakojama apie Piterį Parkerį, kuris gyvena įprastą savo gyvenimą, tačiau visi aplinkui žino, jog jis yra žmogus-voras, todėl nei jo draugai, nei jis pats negali įstoti į aukštąją mokyklą. Ką daro Parkeris? Ogi nueina pas kitą superherojų iš kito filmo, pas daktarą Strendžą ir paprašo jo užkerėti pasaulį taip, kad niekas neprisimintų, jog jis žmogus-voras, tad mano, jog šitaip išspręs savo draugų likimus. Stop! Ar tikrai tai yra tai, ką aš pamačiau šiame filme? Taip! Tai yra paaugliška motyvacija dėl mokslų, kai super didvyris gali išgelbėti tūkstančius likimų, tačiau negali įstoti į aukštąją mokyklą? WTF? Kas per nesąmoninga motyvacija? Neapleido jausmas, jog žiūriu mokiniams, kurie bando stoti į koledžą, motyvacinį filmą apie karjeros ugdymosi ir pasirinkimo galimybes. Visgi toliau, aišku, darosi šiek tiek įdomiau, kai daktaras Strendžas padaro apmaudžią klaidą ir įvelia burtuose klaidą, todėl susikryžmina net kelios visatos versijos ir keletas piktadarių, su kuriais šis žmogus-voras nebuvo susidūręs, tačiau mes puikiai žinome iš ankstesniųjų dalių, patenka į šią tikrovės versiją ir prasideda kovos dėl „atvertimo“ į doros kelią.

Iš tikrųjų iš siužeto tikėjausi kur kas geresnio. Tas pats matytas anuomet „Daktaras Streinžas“ man paliko kur kas geresnį įspūdį, na, o šis filmas man su akivaizdžiu banaloku paauglio kvapeliu tarsi „Marvel“ šioji serija būtų akivaizdžiai orientuota į šios kartos žiūrovą. O gal aš senstu jau ir kažko nebesuprantu? Filmas vizualiai, kaip ir dera dažniausiai šios serijos filmams, veža tiesiogine to žodžio prasme, o idėja sulieti trijų jau ekranuose kažkada matytų „Žmogaus-voro“ aktorių kartas, man pasirodė išties geras ėjimas plėtojant mindfuck vadinamą filmo maišaties siužetinį rebusą, tačiau visumoje filmas gerokai pervertintas. Visų pirma, koks ketvirtokas iš savo vadovėlio rašė dialogus? Jie tokie primityvūs, tarsi niekuo nesiskirtų nuo tų trumpų ir primityvių komikso užrašymų debesėliuose, veikėjai perdėtai sentimentalūs, scenos, kuriose Parkeris verkia, pernelyg ištęstos, o gėrio ir blogio kovos pernelyg vienktyptės ir nuspėjamos. Nežinau, techninė dalis filmo gera, tačiau negi neįmanoma išaugti iš tų keistai primityvių dialogų, elgesio ir motyvacijos skatinimo strategijos plokštumų? Retkarčiais „pagraudenimai“, kurie turėtų suspausti širdį, primena labiau parodijos žanrą, nei iš tikrųjų keltų kokias nors emocijas žiūrovui. Aš suprantu, kodėl šis filmas tapo sėkmingu, tačiau visas jo įdaras toli gražu sėkme nekvepia, bet atsainiai pažiūrėti iš smalsumo be giliamintės analizės ar nuostabos, žinoma, galima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela