Informacija apie albumą: Maluma – Pretty Boy, Dirty Boy [vinyl, 2LP] (2015)
2022 m. gruodžio 14 d., trečiadienis
2022 m. gruodžio 10 d., šeštadienis
Knygos: D. Stuart "Šugis Beinas", N. Haratischwili "Aštuntas gyvenimas", H. Kent "Atsidavimas"
Sveiki,
Daugelis iš Jūsų
dalinasi, ką Kalėdų knygų senis paštomatais atsiunčia. Kaip visada noriu
padėkoti „Baltų lankų“ leidyklai už dvi šaunias knygas, kurios laukia mano akių
t. y. Hannah Kent „Atsidavimas“ ir Douglas Stuart „Šugis Beinas“. Abiejų
laukiau dar tada, kai tik pasirodė leidyklos puslapyje rezervavimo skyrelyje ir
tai tapo metų pabaigos labiausiai laukiamų knygų sąraše. Štai Sakartvelo
rašytoja Nino Haratischwilės stulbinančios apimties kūrinys „Aštuntas gyvenimas“
tapo nelabai planuotu pirkiniu. Tai tas retas atvejis, kai įtikina internautai
skaitytojai, jog knyga viena geriausių šiais metais pasirodžiusių. Kada galėsiu
tuo įsitikinti? Vienas Dievas težino, nes lentynose pas mane dar pilna visokio
gėrio nesuskaityto.
Visgi šiomis dienomis – žiemos
pasaka. Medžiai ir krūmai taip pritraukę balto šerkšno, kad tiesiog vaikštai
galvą užvertęs ir gėriesi. Arba patyri keistą nuotykį prie DPD siuntų aparato,
į kurį iš leidyklos atėjo šios dvi „Baltų lankų“ knygos.
Sumaigiau siuntos kodą,
girdžiu, kai kažkur trakštelėjo durelės, tačiau jos neatšoko, mat, varvantis
sušalęs vanduo per automatą prišaldė visas automato dureles. Maniau, kad
praradau siuntinį, bet susimurkdęs pirštines į kišenes plikais nagais ėmiau
vieną po kito lupinėti visas spinteles, bet ir vėl neaptikau, kuri yra atrakinta
niša. Po to viską vėl pakartojau su didesne jėga ir galiausiai vieną
prišalusią, neatšokusią kamerą pavyko atlupti. Nežinau, kaip kiti savo
siuntinius pasiims, tačiau savojo vos netekau. Iki šiolei menu tuos, kurie kodu
atsidaro spinteles ir netyčia jas, nespėję pasiimti siuntinio, trinkteli atgal.
Visgi be dramų, bet su įdomybėmis šiandien.
Jūsų Maištinga Siela
Serialas: "1899" / "1899" (1 sezonas / season 1)
Sveiki,
Lyg ir nepasakyčiau, kad
labai žaviuosi šiuolaikiniu vokiečių kinu, nors retkarčiais pasitaiko neblogų
perliukų, o štai vokiečius pavadinti gerų ir kokybiškų serialų šalimi irgi
nekirba nei liežuvis, nei klaviatūra. Visgi vokiečiai Jantje Friese ir Baran bo
Odar (nors jis ir šveicaras), bendradarbiaudami su Netflix ir kitais serialų
kūrėjais, sukūrė unikalų trijų sezonų serialą „Tamsa“ (angl. Dark),
kuris ir mus, lietuvius, įtraukė į savo mįsles ir rebusus. Po itin sėkmingo
projekto šis duetas pasiryžo tęsti savo realizaciją ir sukūrė dar vieną serialą
pavadinimu „1899“ (vok. 1899), kuriame labai panašiai kaip ir
„Tamsoje“ juntama istorijos autentika.
Tiesą sakant, „Tamsos“
mačiau tik du sezonus, po to šį serialą padėjau į šalį ir dabar po šio naujojo
projekto starto pamaniau, ar nebūtų verta sugrįžti ir pribaigti tai, kas
nepribaigta. Nes projektas buvo novatoriškas, autentiškas, įdomus ir
įtraukiantis. Visgi žiūrėdamas pirmąjį „1899“ sezoną nepalioviau galvoti apie
„Tamsą“, nes šis kūrėjų duetas akivaizdžiai naudoja tai, ką pasiekė su
ankstesniuoju projektu. Atpažįstama įtampa, pasakojama tamsi ir tiršta
stilistika bei žaidimas su persikėlimu per laiko tunelius naratyvu.
Šioji istorija prasideda 1899
metais, laive plaukiančiu iš Europos naujo gyvenimo ir brolio besiilginti pabėgėle
Maura Franklin. Slėpdama tapatybę, ji tikisi surasti brolį, spaudžia savo
rankose laikraščio iškarpą apie dingusį jūrų laivą „Prometėjas“. Atrodo, kad
autoriai ims ir išnaudos Bermudų trikampį, tą ypatingą tikrovėje egzistuojančią
jūrų vietą, kurion pradingo ne vienas laivas. Aišku, naujam laivui lemta gauti
signalą, jog netoliese yra prieš keturis mėnesius dingusio „Prometėjo“ buveinė,
iš kurio buvo išsiųstas signalas... Taigi laivu plaukia ne tik Maura, bet
ištisas tautų katilas: graži ir prakauli sutenerė, nekaltoji geiša su savo
motina, karą išgyvenęs epileptikas, jo nuolankioji žmona, juodaodis ir
šviesiaplaukių šeimyna iš Skandinavijos... Ir žinoma, jau tikriausiai nė vienas
serialas nebeapsieina ir be LGBTQ veikėjų kaip būtinojo naratyvinio komponento
(kas savaime yra sveikintina), kunigu apsimetantis portugalas ir arogantiškas avantiūristas
ispanas. Žodžiu, laive daug visko, tad pamažu narpliojamos jų istorijos,
aiškinamos paslaptys, bet kartu viskas apgaubiama laivo vaiduoklio „Prometėjo“
paslaptimis. Laivo kapitonas po savo miegamuoju atranda slaptą nusileidimą į...
prisiminimų pasaulį, netgi į ateitį.
Visas serialas
sudurstytas kaip Kubikas rubikas, atrodo, serialo kūrėjai džiaugiasi vedžiodami
savo žiūrovą po daugiaplanį pasaulį, kurio egzistavimas yra viso serialo idėjos
pagrindas: ar šis pasaulis iš tikrųjų yra tik sapnas, o gal tai tikrovė? Kas
žaidžia šį dievišką visatos žaidimą? Pateikiami, kaip ir galite numanyti, net
keli šios istorijos variantai, tačiau serialo pabaiga viską atperka su kaupu,
nes kūrėjai nusviedžia mus į tolimą tolimą ateitį kosmose, kada nuo žarnelių ir
aparatūros atsijungusi Franklin pagaliau suvokia, jog ji labai ilgą laiką gyveno
ne tame laive, kuriame manėsi esanti, ir viskas tebuvo dirbtinio intelekto
simuliakras. Iš tikrųjų šiek tiek skiriasi nuo „Tamsos“, nes tai jau kita
serialo idėja – kaip žmogui, kuris turi visus jausmus, instinktus, kurį galima
psichologiškai ir visaip kitaip palaužti, atsilaikyti ir ištrūkti iš dirbtinio
intelekto sukurto pasaulio, kuris yra pernelyg tikras, kad būtų dirbtinis?
Aišku, kai kada serialo
kūrėjai pernelyg sušablonindavo veikėjų poelgius ir jų šnekamąją kalbą.
Pavyzdžiui, bėgdami nuo į laivą besiskverbiančios keistos juodos substancijos,
veikėjai laksto koridoriais ir vieni kitų klausia: „kur jis nuėjo?“, nors visi plikomis
akimis mato, kas ir kur pasuka klaidžiais koridoriais. Kam tas dirbtinis ir
netikras apsimestinis interesas? Aišku, kai kada veikėjai atrodo pernelyg
plokšti, karikatūriški, pavyzdžiui, religinga skandinavų šeimynėlė, apsėsta religijos
imasi visur matyti velnius ir demonus, tačiau visus tuos veikėjus kaip paveikslėlius
apgaubia simuliakrinis pasaulis ir visa tai, kas jie manosi esą, tėra tik
literatūriniai kiautai.
Žiūrėdamas nepalioviau
galvoti ir apie „Vakarų pasaulis“ serialą, kurio pirmąjį sezoną sužiūrėjau aikčiodamas
iš susižavėjimo, tačiau antrojo neįveikiau nei pusės. Ar nenutiks taip ir su „1899“
serialu kitame sezone? Šį pirmąjį sezoną sužiūrėjau pusiaugulomis per vieną
šeštadienį ir jis mane tikrai įtraukė, kad pamiršau viską, net pavalgyti, o tai
ir yra, ko aš tikiuosi iš labai gero serialo! Galiu tik pasakyti: prašau, nenusivažiuokite,
kūrėjai, žemyn, nes turite gerą idėją ir gan gerai išplėtotas galvosūkis yra
tai, ką galima toliau autentiškai plėtoti kituose sezonuose.
Jūsų Maištinga Siela
2022 m. gruodžio 6 d., antradienis
Filmas: "Ko nežino vyrai"
Sveiki,
Kada paskutinįkart
žiūrėjau kokią lietuvišką komediją? Tiesą sakant, nepamenu, nes visos jos buvo
labai stipriai nuviliančios, todėl pasirodę gana palankūs vertinimai Roberto
Kuliūno režisuotam pagal analogišką lenkų scenarijų filmui „Ko nežino vyrai“
(2022), man įsižiebė viltis, kad galbūt pagaliau išties lietuviškos komedijos
žanre įsižiebė naujas proveržis.
Yra dalykų, kuris nesikeičia.
Tai lietuviški komerciniai komedijos filmai. Atrodo, jog jis prieš dešimt metų
buvo toks koks ir šis, kuriame vėl švysteli už galimybę kokiame lofte
nufilmuoti kelias scenas atpažįstamos vietos ir Agnės Jagelavičiūtės veidas ar
dar kiokio TV ar radijo vedėjo balselis – viskas paskubom, kosmetiškai ir absoliučiai
pro šalį. Tą patį galvojau žiūrėdamas „Ko nežino vyrai“. Pirmąsias 2 minučių su
draugu laukėme, kada filmas pradės mus linksminti ir juokinti, tačiau be
arogantiško žurnalo redaktoriaus medinių juokėlių ir nesėkmių nieko nepamatėme.
Ir myžimas tarpuvartėje su geriausiu draugu, atleiskite, atrodė siaubingai
nuobodu, kaip ir patekimas pas būrėją, kuri, pažarsčiusi prieskonių, paverčia
redaktorių moterimi, nes šis neva nesupranta moterų pasaulio.
Klaikios temos, klaikios
situacijos ir beveik mediniai bajeriai. Tik Rimantė Valiukaitė perteikė kelias
išties kvatotis privertusias scenas, tačiau visas naratyvas laikosi ant XX
amžiaus amerikietiškų (kas kad lenkų sukurtas scenarijus) idėjų apie tai, kaip
apkeisti sielą su kūnu, kad galų gale pabaigoje įvyktų pagrindinio veikėjo
nuostatų ir vertybių pokytis. Šiuo atveju žaidžiama pačiais banaliausiais,
pačiais kvailiausiais vyrų ir moterų stereotipais kaip antai vaikščiojimas „ant
kablų“, liemenėlės dydis ir apsimetimai apie vyrų „kabinimo“ reikalus: iš
piršto laužti vyrų ir moterų slapti pokalbiai. Viskas eina per vieną ir tą patį
„galą“, nors ir bandoma čia nuskaidrinti tas banalybes kažin kokiu keistai ne
lietuviškos kultūros rėmuose perteikiamu žmogiškumu. Viską stelbia tas noras
perteikti karikatūriškai, lengvai ir blizgiai, turiu galvoje, tą neįprastą lyčių
kaitos situaciją kažin kaip amerikietiškos komedijos formomis, o pastaroji
lyčių situacija lietuviško kino kontekste tikriausiai nenagrinėta, bet
žiūrėdami su draugu pradėjome lenkti pirštus, kas kokias komedijas prisimename
ir kas kiek nuvokta, tapę kino kičo stereotipais.
Žodžiu, „Ko nežino vyrai“
buvo skaudžiai sužiūrėtas, nes jaučiausi apgautas dėl žadamos neblogos juoko dozės
ir gero turinio, bet filmą teko pabaigti keiksmais ir dzenbudistine savitvarda
duoti naują priesaiką, jog vėl nežiūrėsiu dešimt metų lietuviškos komedijos.
Mano įvertinimas: 3/10
IMDb: 6.9
Jūsų Maištinga Siela
2022 m. gruodžio 3 d., šeštadienis
Aktualijos: Vilniaus ir Kauno Kalėdų eglių karuose – garbės reikalas, kieno didesnis ir geresnis falas
Sveiki,
Ką tokiu laiku galima
kalbėti banaliau nei apie mus kraupiai dirginančių kasmetinių eglučių karų
naujienas? Kasmet vis landžiau ir primygtiniau, kasmet vis įkyriau ir įžūliau
mums brukamas tas „balsuok, kuri gražesnė“ niekalas. Tą daro visi didieji žinių
portalai, įskaitant ir mano mėgstamą 15min.lt
Kai atrodo, jog viskas
baigėsi ir toliau nebeįmanoma smukti žemyn, turiu galvoje, sukiršinami Kauno ir
Vilniaus gyventojai, staiga įžiebti savo egles pradeda kitų miestų gyventojai
ir prasideda tokios antraštės: „Kuklesnė, bet nuoširdesnė Dzūkijos Kalėdų eglė“.
Nuokada kuklumas yra nuoširdumas? Ką tai sako apie mus pačius ir mūsų vertybes?
Ogi viską ir nieko. Žiniasklaida manipuliuoja taip, kaip nori, Kalėdų egles paversdama
būtina prestižine miesto garbės atributika, o jei miestas neskyrė daug dėmesio,
vadinasi, miestas kažkoks... apsileidęs, nes eglučių karuose turi dalyvauti ir
už savo miesto garbę atstovėti, supraskite, visi, kas save laiko
konkurencingais miestais. Man tai primena mūsuose įsigalėjusį stereotipą, kad kuo
didesnis pas vyrą falas, tuo vyras vyriškesnis; kuo prašmatnesnė eglutė, tuo
miestas patriotiškesnis, geresnis, kūrybingesnis ir visoks kitoks -esnis.
Bet įdomu ir tai, kad
visada tame banalybės cirke yra aktyvistų, kurie gina tas Kalėdų egles.
Pirmąkart surengta eglučių mėgėjų akcija-atrakcija prieš eglučių heiterius,
tiksliau tuos, kurie palaiko kitas eglutes, o kitas eglutes puola. Vilniaus
eglė, tiksliau jos imitacinė konstrukcija, primenanti ne tik tortą (juk
simboliška, Vilnius švenčia jubiliejų), bet ir vestuvinės suknelės pasijonius.
Dar kiti, kuriems juokingi šie patriotiniai ir miesto šovinistiniai karai, guglina,
tarkim, kokią 1968 metų katedros eglės nuotrauką ir primontuoja prie
šiuolaikinės konstrukcijos rypuodami, kad dingsta vaikystėje suformuota tikroji
Kalėdų dvasia, nes komercija pasiglemžia viską.
Nusibodusio kai kam Ukrainos
ir Rusijos karo kontekste šis pas mus vykstantis reiškinys yra besiformuojantis
lietuviškas paprotys, nes nei Rygos, nei Talino eglutės nėra tokios modernios
ir puikios, kaip pas mus, todėl mūsų žaliaskarės įtraukiamos į gražiausių ir
puikiausių top pasaulinių eglučių sąrašus, o tai juk beveik tas pats, kaip itin
aukšta vieta „Eurovizijoje“. Ir viskas dėl tų varžytuvių, mūsų atsidavimo
pompastiškoms iškilmėms ir isterija. O kad panikuojame dėl to, kad šiemet
mažiau pompastikos, geras įrodymas buvo Vilniaus pirmosios šiųmetės eglės bandomasis
įžiebimas, kurios spalvų girlianda buvo priskirta LGBTQ nava propagandai, nors
ir galutinė versija, garbingi konspiracijos teoretikai netruko surasti sąsajų su
Rusijos Kremliaus raudonaisiais kaskadiniais bokštais.
Tampame įnoringi net
prabangai, nes eglučių isterijas pakursto ir mūsų didieji autoritetai influenceriai
(vis dar be guglės nemoku padoriai šio žodžio užrašyti). Filmanavičiūtė sako aną,
o Petruškevičius ir Juozukas negailėjo pastabų, nes jeigu kreipiasi
žiniasklaida, reikia pateikti kokį nors vertinimą ir poziciją, geriausia, jeigu
negali sukritikuoti konstrukcijų, imi kritikuoti kainą, nes eglutės kaina yra
antras isteriškas dalykas, dėl kurio nesibijo tautiečiai klykti, nes už visų
dekoracijų reikia paskaičiuoti ir plaunamų savivaldybės biudžetų kišenes,
įžvelgti, kiek čia tos lemputės atsieis miestelėnam, kurie dėl padidėjusių
elektros kainų rečiau varsto šaldytuvo dureles ir laukia, kada žuvį ir faršą
galės laikyti, Sibiro anticiklonui atslinkus į girliandomis apjuostą Marijos
Žemę, tiesiog balkone.
Kas baisiausia?
Baisiausia, kad pats piktinuosi tuo neregėtu užgimusiu papročiu kritikuoti ir
piktintis, apie tai kalbėti su cinizmo gaidele. Pažadu, jeigu kitąmet Lietuva
neišnyks iš žemėlapio, dėl tų žaliaskarių kovų ir aistrų bus dar daugiau kalbų,
pykčio ir šventinės isterijos (čia kaip pasaulio futbolo čempionate, greitai
kauniečiai ir vilniečiai išgėrę karšto vyno bokalais gūrins vienas kitam nosis
ir liesis čiurkšlėmis ne šventinis šampanas, o iš nosies čiaupų į viršų
garuojantis garbės kraujelis. Nes juk svarbiausia, kieno didesnis ir geresnis!
Jūsų Maištinga Siela














