Aktualijos: Ingrida Šimonytė sumaišė kairę su dešine, Jakštą su Anušausku!

 

Sveiki,

 

Kalbėk apie politiką ir sulauksi priešų ir pasmerkimo, bet, Dieve, reikia!

 

Šiomis dienomis ypač, kai nebesuprantu Ingridos Šimonytės nei veiksmų, nei sprendimų, jaučiuosi kartais kaip Alisa, atsikandusi absurdą didinančio grybo šono. Akivaizdu, jog premjerė turėjo daryti spaudimą atsistatydinti Švietimo ir sporto ministrui Gintautui Jakštui, bet tikriausiai susipainiojo mygtukus ar kairę ir dešinę kaip ir NŠA, skirdama gimnazistams matematikos užduotis išplėstinio kurso B kursui, o A kursui palengvintas. Ji atleido Krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską, nes... (ar kas girdėjo jos argumentus? Skaičiau 5 kartus ir nesupratau, o šiaip Šimonytei melžti į tuščią kibirą nebūdinga), bet akivaizdu, kad Anušauskas per mažai gąsdino, per mažai kalbėjo apie karą ir grėsmę, reketavo iš biudžeto kerzams ir dronams, per mažai trigerino. Ir tai taip akivaizdu, kai įsijungi žinias, kad kaip tik sakinys iš žinių vedėjo, taip anekdotas. Paprastai žiniose tai būna pirmosios naujienos, tas žurnalistinis srutomis perdvėsęs gražusis mobingas – reikia būti durnu lietuviu arba perplautom smegenim, kad nesuvoktum, kas aplinkui vyksta. Baisiausia, kad intelektualai, inteligentai tą pasigavę kaip visuotinę nuleistą iš dangaus maną dalijasi kaip nekvestionuojama tiesa, atjungę savas paskutines likusio kritinio mąstymo smegenų šakneles.

 

Ką noriu pasakyti? Tai, ką sakė Radauskas, ką sakė ir šiųmetės Knygų mugės šūkis: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu!“. Supraskite, kas yra pasaka, o kas ne. Dvelkteli nuo A. Kamiu kapo senomis žiniomis apie absurdą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Delinkventai" / "Los delincuentes"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Pamažu manasis Kino pavasaris eina prie pabaigos ir taip... pradėkime apžvalgą apie filmą nuo švietėjiškos veiklos. Štai ką sako Visuotinė lietuvių enciklopedija:

 

delinkveñtas (lot. delinquens, kilm. delinquentis – nusižengiantis), teisės pažeidėjas; asmuo, padaręs deliktą.

 

Apie tokius nusižengiančius filmą sukūrė argentiniečių režisierius Rodrigo Moreno, pavadinęs savo naujausią filmą „Delinkventai“ (ispan. Los Delincuentes) (2023), pastarasis sulaukė gerų kino kritikų įvertinimų, o pats filmas įtrauktas į Kino pavasario repertuarą. Ne kiekvienas dabar pasiryžta tokiems ilgiems filmams, nes seansas trunka kiek ilgiau nei 3 valandas, todėl dažnas pagalvoja: ar verta?

 

Šiaip šiemet ir paskutiniuosius „Kino pavasario“ sykius pasigendu Lotynų Amerikos ir ispanų kino, kurį tikriausiai išstūmė azijietiški hitai. Kur „Gojos“ laimėtojai ir žinomos nepriklausomo ispaniško kino žvaigždės, su kuriomis, regis, augau Kino pavasaryje? Tarsi nustumta į antrą planą, o galgi ir jų kino ambicijos bei realizacija nebepasiekia aukšto lygio? Sunku pasakyti, tačiau džiaugiuosi, kad šiemet bent vieną Lotynų Amerikos filmą pavyko pamatyti.

 

Istorija pasakoja apie du bankininkus draugus – Moraną ir Romaną. Vieną dieną Moranas apiplėšia savo darbovietės banko saugyklą su tikslu, kad perduos pinigus savo kitam draugui, o jis savanoriškai atkalės trejus metus kalėjime, o išėjęs galės gyventi iš paslėptų pinigų ir nebedirbti sunkių monotoniškų darbų. Planas lyg ir trilerio vertas siužetas, tačiau trilerio nė iš tolo neprimena. Filmas gana lėtas ir keistas, o tas keistumas iš tikrųjų labiausiai visoje toje istorijoje ir patiko.

 

Iš tikrųjų žiūrėjau ir galvojau: ar tai tikrai komedija? Ar turėčiau šiojo filmo atkarpoje juoktis? Stebiu Morano kančias kalėjime ir Romano byrančius santykius bei naująjį romaną, panašėjantį į hipišką atsipūtimą po bankinio darbo, ir nelabai suprantu, kur link filmas mane kreipia. Režisierius išgauna keistą filmo tekstūrą, lėtą egzistencinę melancholišką natą, tačiau siužetiškai jis nenutolsta nuo komercinių siužetinių šablonų, priešingai – ištęsia juos tarsi gumą, kuria retsykiais sunkiai paaiškinamą istoriją, kuri tikriausiai byloja argentiniečių darbo etikos ir kultūros perdegimą: žmonės nebemato prasmės gyventi vien tik dirbdami ir durstydami galą su galu didmiesčiuose, jie pasiilgo kaimo ir gamtos, laiko sau ir romantikai, santykiams, o ne greitam vartojimui ir pasiekimų bei rezultatų visuomenėje karjeros darymui. Veikėjas galiausiai išeina iš kalėjimo ir jo laukia kitoks gyvenimas, tačiau filmas... Jis man toks eklektiškas ir dėl to sunku nuspręsti, ar tai filmo stiprybė, ar trikdis. Tačiau žiūrisi retsykiais įdomiai, o kai kada, atrodo, patenki į nieko nesakančią sceninę duobę ir tiesiog stebi, kaip veikėjai turškiasi vandenyje 10 minučių ir kaitinasi saulėje. Visgi nesigailiu, kad žiūrėjau, nes tai buvo kitokia kino patirtis, nei tikėjausi.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Grafas" / "El Conde"

 Sveiki,

 

Čilės režisierius Pablo Larrin yra ne kartą mane nustebinęs savo filmais „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016), „Klubas“ (2015), „Ne“ (2012). Šiemet Kino pavasaris nerodys jo vieno savičiausio ir originaliausių darbų „Grafas“ (ispan. El Conde), kuris pasakoja fantastinę siaubo istoriją apie realiai egzistavusį Čilės diktatorių Augustą Pinochetą (1915-2006). Filme, savaime aišku, nieko tikroviško nesitikėkite, tai veikiau režisieriaus fantazijos vaisius, nes jis vaizduoja Pinochetą kaip vampyrą, gyvenantį 250 metų, bet pastaruoju metu, suvaidinęs visuomenėje savo mirtį, jis pasitraukė su žmona, vaikais ir ištikimu tarnu į atokų Čilės kaimą, kuriame ruošiasi numirti, nes atsisako kraujo.

 

Didžiausias vaikų skausmas yra tėvo palikti palikimo dokumentai, o dar į kaimą atvežama darbšti vienuolė agentė, nusamdyta sutvarkyti šeimos palikimo buhalteriją, tačiau jai terūpi bažnyčios interesai, bet netrukus ji suvilios senąjį Pinochetą ir pati pasiduos demoniškam pasauliui. Visame filme nėra kažin daug veiksmo, viskas sukasi apie Pinocheto melancholiją, iš kurios jį išvaduoja netikėtai atvykusi ne kas kita, bet vampyrė Margaret Thatcher, su kuria tikrasis Pinochetas iš tikrųjų buvo susitikęs.

 

Filmas nufilmuotas noir stiliumi, tarsi pasakotų ne apie diktatorių, o Drakulą. Iš vienos pusės filmas labai originalus, nes tai diktatoriaus metafora, blogis, kuris atnešė šaliai daug tragedijų, todėl režisierius kandžiai ir pasišmaikštaudamas perteikia Pinocheto vampyrizmą kaip esminį jo blogio šaltinį, sarkastiškai šaiposi iš istorinės asmenybės ir tai tikrai veikia. Filmą galima pavadinti savotišku meniniu protestu prieš šalyje buvusį režimą, deja, mes, lietuviai, bijome kine šaipytis ir kritikuoti, veikiau ieškome perdėto didvyriškumo ir kuriame istorinius mitus. „Grafas“ šiaip visai kitokios tekstūros filmas, palyginus su ankstesniais režisieriaus darbais, bet vis tiek estetiškai išraiškingas ir įdomus darbas, kuris gal ir nepatiks kiekvienam, bet gurmanai, manau, priims neblogai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tikroji priežastis" / "Magyarázat mindenre" / "Explanation for Everything"

 Sveiki,

 

Man patinka filmai apie švietimą ir mokyklos gyvenimą, nes dažniausiai tokie filmai būna socialiai aštrūs, iškelia nemažai klausimų, į kuriuos dažnai atsakymo nėra, todėl filmai lieka atviri ir apie juos įdomu mąstyti. Panašiai to tikėjausi iš vengrų režisieriaus Gábor Reisz filmo „Tikroji priežastis“ (vengr. Magyarázat mindenre) (2023), kuriame pasakojama apie abiturientą Abelį, kuris neišlaiko istorijos egzamino, todėl gėdingai apkaltina mokytoją nusistačiusį jo atžvilgiu.

 

Iš tikrųjų filmas perteikia visą mokyklos ir mokytojo pažeidžiamumo istoriją. Kaip yra lengva kompromituoti, meluoti ir kerštauti, kai iš tikrųjų dėl savo nesėkmės Abelis kaltas tik pats. Manau, Lietuvos mokyklose taip pat dažnai mokytojai terorizuojami vaikų ir jų tėvų dėl asmeninių nesėkmių, jie persekiojami, atakuojami socialiniuose tinkluose, gėdinami ir aptariami kaip prasti pedagogai. Filmas ne tik perteikia šmeižto istoriją, bet ir paradoksaliai atskleidžia žiniasklaidos formuojamą „tiesą“ dėl to, kas tariamai įvyko: Abelis neišlaiko egzamino, nes jis pamiršo išsisegti patriotinį vengrų ženklelį. Apie šį šmeižtą parašo ambicinga žurnalistė, kuri iš mokytojo istorijos labai greitai pasidaro karjerą ir jaučiasi labai dėl to laiminga. Visas socialinis burbulas išpučiamas iki beprotybės, tačiau labiausiai stebina mokyklos pozicija: nuslopinti skandalą mokytojo sąskaita, kad tik mokykla išlaikytų gerą reputaciją, nes reikia gauti remontams finansavimą.

 

Labai panašią mokyklos poziciją galima pamatyti ir šių metų japonų filme „Monstras“, kada skalpuojami mokytojai, priversti administracijos atsiprašinėti, kad tik viešojoje erdvėje mokyklos vardas nenuskambėtų blogai. Bet argi ne tokioje slopinimo ir melo visuomenėje gyvename ir mes? Švietimo ministerija meluoja gyventojams, brukdama klaidingą statistiką, mokytojai lieka neišgirsti ir pateikiami kaip egoistai, kurie negalvoja apie mokinių ugdymą ir dar drįsta streikuoti, jie gėdinami ir žeminami. Toji profesija, kurią po metų turėtų padaryti prestižine, išėjo tokia pajuokianti ir žeminanti, kad tikriausiai belieka tik sėdėti ir sukti tokius filmus kaip „Tikroji priežastis“ apie absurdą, kuris kuriamas švietimo įstaigose. Kitą vertus, verta filmą pasižiūrėti ir dėl keistokai, atrodo, atsilikusios vengrų švietimo sistemos, nes juk šitaip egzaminą, kai išsitraukdavai bilietėlį ir kalbėdavai komisijai, laikydavo sovietiniai žmonės, pasirodo, sistema išlikusi dar nuo socialistinių laikų. Taip pat filmas šiek tiek padeda susigaudyti ir suprasti pačius vengrus Europos kontekste, kodėl jie tokie prieštaringi. Mokytojas ir Abelio tėvas iškart susipyksta dėl politinių pažiūrų, atrodo, jog Vengrijoje yra dvi susipriešinusios grupės: vieni iš jų palaiko Orbano diktatorišką poziciją, kiti trokšta atsinaujinimo ir liberalumo. Filmas papasakotas iš pačių įvairiausių perspektyvų, todėl istorija teka ekrane kaip koks kaleidoskopas, o tai patikimas būdas byloti apie skirtingas tiesas ir pozicijas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visi mes svetimi" / "All of Us Strangers"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Britų režisierius Andrew Haigh mėgsta LGBTQ+ temas kine, jo sukurti filmai kaip „Savaitgalis“ ir serialas „Looking“ tapo tikrai kine LGBTQ temas įprasminančiais pasakojimais, kurie pasižymi nebanaliu jautrumu ir giliamintiškumu. Lietuviams režisierius tikriausiai labiau žinomas dėl filmo „45 metai“, o naujausia jo drama, puikiai įvertinta tiek kino kritikų, tiek žiūrovų „Visi mes svetimi“ (angl. All of Us Strangers) (2023) šiemet buvo įtraukta į Kino pavasario programą. Esu šiek tiek sutrikęs, kad kitas LGBTQ temos filmas „Labirintai“ buvo kur kas labiau reklamuojamas ir jam skirta kur kas daugiau seansų, nei šiam, kuris, mano galva, yra vertesnis plačiosios auditorijos.

 

Nesitikėjau, kad filmo metu bus pilna salė, „Visi mes svetimi“ filmo atėjo pasižiūrėti ir jaunimas, ir jau visai pagyvenusių sutuoktinių, tad tikriausiai kinas (ir nė vienas neišįjo!), nors ir turi LGBTQ indeksą, lietuviai toli gražu neskirsto kino. Istorija pasakoja apie vyrą vardu Adamas, kurį nepaprastai jautriai suvaidino britų aktorius Andrew Scott, pastarasis veikėjas labai uždaro būdo, tačiau vis tiek pradeda romantinius santykius su tame pačiame name gyvenančius Hariu, pastarąjį suvaidino kylanti kino žvaigždė Paul Mescal (kas matė pernykštį jo pasirodymą filme „Po saulės“, tikriausiai supras apie ką aš). Vyrukai rūko žolę, mylisi daug ir visaip, o po visko apžiūrinėja Adamo nuotraukas, kalbasi apie savo prisiminimus ir išgyvenimus ir, regis, pagaliau Adamui pavyko surasti gyvenimo atramą, tačiau netrukus žiūrovas yra išsviestas į keistus vaiduokliškus pasaulius, kada Adamas grįžta pas savo mirusius tėvus.

 

Ką galima pasakyti mirusiems tėvams apie savo homoseksualumą ir gyvenimą, ko negalėjai pasakyti, kai jie dar buvo gyvi? Širdį veriantys dialogai ir atsivėrimai šiame filme, man regis, yra geriausia viso filmo dalis, per juos norisi graudintis, susitapatinti, suvokti, kaip sunku Adamui buvo mokykloje, kokį abejingumą jis patyrė, kai šis buvo mažas, suprasti motinos kaltę, kad jis yra toks, koks yra... Galiausiai tie pokalbiai grąžina Adamui savastį, susitaikymą, apsivalymą ir savotišką išgijimą. Filmas labai specifinės tekstūros, galima sakyti, metafizinė patirtis, nes ilgą laiką nesuvoki, ar tai kažkokios Adamo haliucinacijos, ar sapnai, o gal įsivaizdavimai? Galiausiai visa šioji vaiduokliškoji istorija šiurpi tuo, kad tai yra būdas kalbėti apie tai, ko negalėjai ar nesugebėjai padaryti, kol buvai gyvas. Filmas jautrus, veikia emocijas, o pagrindinių aktorių vaidyba suteikia istorijai jaukumo ir intymumo. Paskutinioji filmo scena, kada Adamas ir Haris pavirsta žvaigždės šviesa – net nuėjo šiurpuliukai, kai tamsiame fone tokios pat žvaigždės įsižiebdavo su mirusiųjų sielomis, bylojančiomis apie begalybėje esančią vienatvę ir svetimumą, kurią tegali pagydyti tik vienas kito artumas. Vienas geriausių ir gražiausių šio sezono Kino pavasario filmų.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Interesų zona" / "The Zone of Interest"

 Sveiki,

 

Kiek daug šiemet girdėjau apie „Oskarą“ ir Didįjį Kanų kino prizą pelniusį „Interesų zona“ (angl. The Zone of Interest) (2023), kurį režisavo Jonathan Glazer. Filmas tapo Kino pavasario atidarymo filmu ir vienu labiausiai internete komentuojamu ir aptarinėjamu šio sezono festivalio naujienų. Režisierius pasakoja istoriją apie Antrąjį pasaulinį karą ir vaizduoja vokiečių karininkų šeimynėlę, gyvenančią gautame prabangiame name su baseinu, sodu ir žalia veja visiškai šalia Aušvico koncentracijos stovyklos, o tiksliau – jų puikius namus ir mirties stovyklą skiria tiktai aukšta siena.

 

Puikus kontrastas, kurį išgavo režisierius šiaip jau tiek kine, tiek teatre visada pasiteisina, t. y. byloti apie pačius baisiausius dalykus su naiviai saldžiu švelnumu, neskiriant smurtiniams efektams ir tiesioginei prievartai dėmesio, o kalbant apie tariamą gėrio ir teisingumo bei laimės oazę šalia Didžiojo blogio. Tris metus šalia Aušvico gyvenantis karininkas Rudolfas su žmona Hedvyga ir mažamečiais vaikais, rodos, patiria įprastą buržuazinį saulėtą gyvenimą: jie rengia piknikus ir žaidžia prie baseino, įsimylėję paaugliai bučiuojasi, maitinami kūdikiai... ir visas tas žmogiškasis žemiškasis rojus vyksta girdint už sienos šūviams, keiksmams, klyksmams, krentant ant sodo pelenams, jaučiant kaminų dūmų tvaiką. Baisiausia, kad veikėjai per tą laiką tiek įprato prie koncentracijos metamo šešėlio, kad įprato ignoruoti lyg kokį pravažiuojantį traukinį, kuris nieko nebestebina, kad skleidžia dundėjimą. Filmas gali šokiruoti, jog tie patys žmonės, išgyvenantys paprastas žmogiškąsias dramas, iš tikrųjų yra kalti ir dėl abejingumo tam, kas vyksta už sienos, ir dėl to, kad jie tą siaubą ir kuria. Iš kur tada kyla toji baisi žmogiškoji jėga? Iš kur atsiranda abejingumas ir pakantumas blogiui?

 

Vokiečių aktorei Sandra Hüller – aukso amžius! Per šį sezoną ji sužibo vaidmeniu filme „Kryčio anatomija“, pastarąjį galite taip pat pamatyti šio sezono Kino pavasaryje. Nieko, atrodo, neišsiskirianti aktorė geba kaip kokia I. Huppert kurti dramatinę vidinę liniją, o režisieriai perteikti ją kadrais.

 

Visumoje man filmas išties patiko, suprantu jo subtilias užuominas ir nesmagią atmosferą, kurią papildo ženklai ir garsai, pastarieji ataidi iš koncentracijos stovyklos ir leidžia pačiam žiūrovui pusę filmo įsivaizduoti, kas vyksta pašonėje. Gal pasigedau įdomesnės istorijos pačioje Hedvygos ir Rudolfo šeimoje, nes tvyranti jųdviejų šeimos idilišką kasdienybę iš esmės sudrumsčia tik Rudolfo paaukštinimas ir perkėlimas, o žmonas negali susitaikyti, kad reikės palikti tokią puikią vietą su vaikais. TOKIĄ PUIKIĄ, nes mirties pašonėje nėra, kai ją ignoruoji,  kaip ir viskas, kas vyksta baisaus mūsų pačių gyvenime, kai praeiname abejingai. Visgi filmu nelikau šokiruotas, ar kaip nors prikaustytas prie kėdės, patiko paskutinės Aušvico po daugel metų muziejaus valytojų pastangos nuvalyti dėmes, kad istorijos siaubas blizgėtų iš po poliruotų stiklų, o koridoriai būtų švarūs ir pritaikyti turistams, tarsi atėję pasižiūrėti istorinės tragedijos jaustųsi kaip ant tos žalios pievelės vaizduojama šeimynėlė. Verta bent kartą pamatyti, ypač tiems, kurie prisižiūrėjo tiesiogiai vaizduojamų prievartos siaubo vaizdų klasikiniuose Holokaustą pasakojančiuose filmuose.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaupikai" / "Hoard"

Sveiki,

 

Vienas iš rekomenduojamų filmų buvo šiųmetėj Kino pavasario programoje filmas „Kaupikai“ (angl. Hoard) (2023), kurį režisavo Luna Carmoon. Apie kaupikus kaip sudėtingą sutrikimą esu girdėjęs komercinėje amerikiečių dokumentinėje realybės šou laidoje, panašioje į mūsų „TV pagalba“. Amerikiečiai (dažniausiai suaugę vaikai) išsikviečia kaupikų valytojus su kameromis, gėdingai filmuoja prišnerkštus ir sąvartynus primenančius namus, o tuo metu tėvai ašaroja dėl kiekvienos priverstinai išmetamos šiukšlelės, kurią manę kada nors tikrai panaudosią. Pasižiūrėkite, manau, dar rodo lietuviškai per kažkokį kanalą. Maždaug to tikėjausi ir iš paties filmo „Kaupikai“ – analogiškos tos amerikietiškos realybės alternatyvos. Buvo šiek tiek ir jos.

 

Istorija pasakoja apie sutrikusią Marijos mamą, kuri pasižymi infantiliais optimizmo protrūkiais ir visko, kas blizga, bet iš esmės jau yra šlamštas, kaupimu. Mergaitė besąlygiškai priima mamą, nes iš jos pačios mokykloje tyčiojasi, todėl keistuolė mama su savo neregėta fantazija ir vaikiškomis dainomis yra jos paguoda, o šiukšlių kalnai ir lakstantys gyviai bei smarvė – apsauga nuo brutaliai disciplinuoto pasaulio. Galiausiai motina išveža į psichiatrinę, o Mariją užaugina geroji kaimynystės moteris, kuri po savo stogu glaudžia ir trisdešimtmetį Maiklą. Po daugel metų Marija gauna motinos pelenus, tačiau kvaišindamasi narkotikais su kur kas vyresniu Maiklu, ji nebeskiria, kur yra tikrovė, o kur praeities atšvaitai, išnirę iš pasąmonės, todėl režisierė pasitelkia keistą, kone psichodelinį pasakojimo būdą, atkarodama savaip vaikystės vaizdavimo etapus.

 

Visgi žiūrovas iš pradžių nelabai supranta, kodėl Marija kartu su Maiklu ryja motinos pelenus, kodėl jie taip nuožmiai ir smurtiškai bei erotiškai bendrauja, kai tuo tarpu Maiklo sužadėtinei liko iki gimdymo ne tiek ir daug. Visgi tai geras režisierės būdas sulipinti pakrikusią Marijos tikrovę, užgožtą prasiveržiančio psichologinio skausmo su kvaišalais. Maiklas irgi keistuolis, kuris taip pat priima pamišėliškus Marijos elgesio būdus kaip dalį erotinio fetišizmo, nes toks sulaukėjimas ir vaikų žaidimai jį jaudina, jis priklausomas nuo jos siautėjimo.

Visgi filmas kraupiai sudėliotas, kada maniakiški kaupimai paaiškina poreikį išreikšti esminius praradimus, kuo daugiau vienatvės ir pažeidžiamumo, tuo norisi daugiau aplink save turėti daiktų, o šiame sutrikime labiausiai išryškinamas motinos ir dukters ryšys, kuris normaliems ir socialiai integruotiems visuomenėje gali pasirodyti kraupus. Visgi režisierė randa savitą meninį priėjimą prie šio sutrikimo, jai padeda tam tikros netikroviškos ir itin teatralizuotos bei šiaip žiūrovą verčia klausti (kas čia dabar vyksta?) scenos, kurios tik iš pirmo žvilgsnio neatitinka tikrovės, bet galų gale viskam per detales iškyla pasąmoniniai pasikartojantys paaiškinimai. Marija apsvaigusi bando kartoti savo mamos programą, kad vėl pasijustų saugi ir maža, bet bėda tame, kad Marija visai kitas žmogus, tad kas atsitiks, kai vieną dieną narkotikų poveikis baigsis ir teks suvokti, kad šiukšlės – tai ne motinos apkabinimai? Šiaip skaudus filmas, kuriame maža komiškų dalykų, tačiau papasakota išradingai, man patiko.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela