Dienos citata: Darius Kuolys apie sovietizacijos ir desovietizacijos procesų panašumus

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Bet iš tos sovietizacijos mes turime ir pranašumą, mes turime alergiją prievartai, mes labai greitai jaučiame, kur yra manipuliuojama, meluojama, kur pasiduodama konjunktūrai, kur išduodama laisvė, nes mes jauni būdami maištavome prieš tą įsiėdusią sovietinę imperiją, tą prievartos, melo imperiją. Ir dėl to dabar, kai matai jaunimą, pasiduodantį konjunktūrai, kai matai tas pačias klišes arba kai desovietizavimas vyksta pasitelkus tas pačias sovietines priemones, tai kaip mes galime laisvai diskutuoti, jei dalis visuomenės bijo.“ Darius Kuolys

 

Paradoksas tikriausiai tame, kad aršūs desovietizacijos rykliai, kurie griauna paminklus, keičia pavadinimus, pataikauja liaudžiai kurdami teisuolio pozas, iš tikrųjų naudoja tas pačias sovietizacijos priemones ir taip pat elgiasi ir matuoja dabarties žmones, tad belieka pritarti Dariui Kuoliui, kad mes vis dar iš dalies labai infantili, nesubrendusi visuomenė, kuri dairosi į praeitį ir bando ištaisyti diktantą, parašytą prieš 35 metus. Tai tik patvirtina prof. V. Daujotytės seniau išreikštą mintį, kad mes dar nesusigyvenom su savo praeitimi.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Prof. Danutė Gailienė apie pozityvumą, susitelkimą, vertybes ir kovą už meilę ir džiaugsmą

 

Sveiki,

 

„Reikia paklausti savo sąžinės – ar tikrai man taip blogai ir aš kažko šiuo metu negaliu padaryti, ar tik koketuoju su sunkumais? Tokiais laikais koketuoti su sunkumais negalima, reikia iš tikrųjų gyventi. Tai yra ginti savo pareigas, kasdienybę, normalumą, džiaugsmus, meilę ir viską, kas yra pozityvu, puoselėti ir palaikyti. Taip pat reikia kovoti ir už mūsų visuomenę, kad joje būtų kuo mažiau negatyvumo, sąstingio, kad joje vyktų kuo normalesni, teisingesni, šviesesni dalykai. Dabar mūsų kova tokia.“ Profesorė Danutė Gailienė

 

Danutė Gailienė (g. 1951 m.) yra garsi Lietuvos psichologė, profesorė, habilituota socialinių mokslų daktarė. Ji yra viena iš pagrindinių psichologijos mokslo lyderių Lietuvoje, ypač daug prisidėjusi prie kolektyvinių traumų psichologijos ir savižudybių prevencijos tyrimų.

 

Profesorė D. Gailienė yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytoja. Ji tyrinėja sunkių, ilgalaikių traumų ir istorinių įvykių, tokių kaip sovietmetis ir okupacija, psichologinius padarinius visuomenei. Jos knyga „Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos požiūriu“ yra vienas žinomiausių darbų šia tema. Už savo nuopelnus ir indėlį į savižudybių prevencijos sritį Lietuvoje ji yra apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

 

Maištinga Siela

 

Dienos citata: Elena Leontjeva apie valdžios ir verslo įtampą, subsidiarumą

 

Sveiki, skaitytojai

„Mes sukūrėme Lietuvą laisviems žmonėms, kad jie laisvai bendradarbiautų. Todėl atsiradus problemoms sprendimas turi ateiti iš žmonių susitarimo, dėl bendruomenės įsijungimo, o ne centralizuoto nurodymo. Tam yra labai gražus terminas – subsidiarumas. <...> Verslo ir valdžios santykiai visais laikais buvo ir yra didelės įtampos šaltinis. Geras sprendimas yra tik vienas: mažinant valdžios galias, mažinti ir žmonių priklausomybę nuo valdžios.“ Elena Leontjeva

 

Taigi... Subsidiarumas yra politinis ir socialinis principas, teigiantis, kad sprendimai turi būti priimami kuo arčiau piliečių, atsižvelgiant į tai, kas yra efektyviau. Pagrindinė taisyklė yra tokia: sprendimų priėmimas ir problemų sprendimas turėtų būti priskiriamas žemiausio lygio valdžiai (pavyzdžiui, savivaldybėms), o aukštesnės valdžios institucijos (pavyzdžiui, nacionalinė vyriausybė) turėtų imtis veiksmų tik tada, kai žemesnysis lygis negali veiksmingai išspręsti problemos.  Šis principas yra skirtas skatinti atsakomybę ir laisvę vietiniame lygmenyje, tuo pačiu užtikrinant, kad bendras gėris būtų ginamas, kai to reikia. Subsidiarumo principas yra vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos pamatų, taip pat plačiai naudojamas katalikų socialiniame mokyme bei konstitucinėje teisėje.

 

Elenė Leontjeva yra viena iš pagrindinių Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) įkūrėjų ir ilgametė jo vadovė. Ji yra žinoma kaip ryški laisvosios rinkos idėjų šalininkė, aktyviai prisidėjusi prie ekonominių reformų Lietuvai atgavus nepriklausomybę.  Be ekonominės veiklos, ji yra publicistė, rašytoja ir mokslinių straipsnių autorė.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Martynas Liuteris (Martin Luther) apie Popiežių ir kritiką katalikų Bažnyčiai

 

Sveiki,

 

Kaip tik skaitau Martyn Rady „Nauja Vidurio Europos istorija“ skyrių apie Reformaciją ir Martyną Liuterį, tad negalėjau nepasidalyti jo ištartomis citatomis, kurios rodo pašaipūnišką požiūrį į tuometinę katalikų krikščionių Bažnyčios politiką ir patį Popiežių.

 

Martinas Liuteris (1483–1546) buvo vokiečių teologas ir vienuolis, kurio veiksmai davė pradžią Protestantų reformacijai. 1517 m. jis paskelbė 95 tezes, kuriose kritikavo Katalikų Bažnyčios indulgencijų pardavimą ir popiežiaus autoritetą. Šis įvykis lėmė naujos krikščionybės atšakos, protestantizmo, atsiradimą, kuris pakeitė Vakarų Europos religinį ir politinį žemėlapį.

 

„Gegutė, ryjanti krikščionių kiaušinius ir šikanti kardinolais.“ „Bezdalų Vitenberge užsiries popiežiaus nosis“. „Jeigu danguje negalima juoktis, aš ten nenoriu.“ Martynas Liuteris

 

Nors šis aštrus ir įžeidžiantis pasakymas puikiai atitinka Martino Liuterio retoriką ir požiūrį į Bažnyčios korupciją, citata „Gegutė, ryjanti krikščionių kiaušinius ir šikanti kardinolais“ iš tiesų dažniausiai priskiriama Vokiečių ordino didžiajam magistrui Albrechtui Brandenburgiečiui.  Jis ją ištarė 1525 metais, paaiškindamas, kodėl atsisakė katalikų tikėjimo ir priėmė protestantizmą, o po to M. Liuteris ją galimai įtraukė ir atkartojo savo pamoksluose, kuriuose nevengė žeminančių vulgarių žodžių.

 

Ši citata, „Bezdalų Vitenberge užsiries popiežiaus nosis“, priklauso Martinui Liuteriui.  Jis ją ištarė atsakydamas į popiežiaus bulę, kuri atskyrė jį nuo Bažnyčios. Šis pasakymas atspindėjo protestantizmo lyderio aštrų požiūrį į popiežių ir Vatikano valdžią, lygindamas jį su bezdalu ir parodė, kad Liuteris jaučia didelę neapykantą popiežiui.

 

„Jeigu danguje negalima juoktis, aš ten nenoriu“ puikiai atspindi jo asmenybę ir požiūrį į gyvenimą bei tikėjimą. Šis pasakymas rodo, kad Liuteris, nepaisant savo aštrių teologinių ginčų, tikėjo, jog džiaugsmas ir humoras yra svarbi gyvenimo dalis ir kad nuobodus ar asketiškas dangus jam būtų nepriimtinas. Citata taip pat išreiškia jo kritiką to meto Bažnyčios dogmoms, kurios dažnai reikalavo pernelyg didelio rimtumo ir atsisakymo nuo žemiškų džiaugsmų.

 

Maištinga Siela

Kaip susitvarkyti namuose vinilinių plokštelių kolekciją, kad rastum tai, ką nori?

Sveiki,

 

Regis, kai susikaupė namuose beveik 1000 vinilinių plokštelių, būdavo sunku kokią ir surasti, tad šią vasarą įvyko tam tikra tvarkos revoliucija. Staiga vinilinių plokštelių sistema įgavo šiokią tokią tvarką, nors kai kam tai atsiėjo beveik visą dieną. Įdėti vinilines plokšteles į plastiko įmautes, suskirstyti pagal abėcėlę, rasti vietos ir teminę sistemą. Tam tikra prasme, dabar ramiau ir paprasčiau, nes nebėra taip chaotiška.

 

Patarimai, ką daryti su vinilinių plokštelių gausa: a) turėkite plastikinių įdėklų, kad plokštelių viršeliai nesitrintų viena į kitą ir išliktų estetiški; b) galite skirstyti kategorijomis: solo atlikėjai, muzikos grupės, albumai kaip dainų rinkiniai; c) solo atlikėjus išskaidykite į vyrus ir moteris; d) dėliokite į vieną pusę pagal abėcėlės tvarką.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nusidėjėliai" / "Sinners"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip gerai, kad beveik nieko nežinojau apie režisieriaus Ryan Coogler filmą „Nusidėjėliai“ (angl. Sinners) (2025). Beveik tik tiek, kad filmas gerai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, kad jis pasakoja apie XX amžiaus juodaodžių žmonių problemas. Kadangi tik tiek, tai labai nustebino šis filmas žanriniu požiūriu ir netikėtais, kiek nenuspėjamais siužetais. Ryan Coogler režisierius yra man jau žinomas, jis sėkmingai ir kokybiškai dirbo prie filmų „Krydas“ frančizės, taip pat fantastinių juostų „Juodoji pantera“ dalių. Pats būdamas juodosios rasės atstovu kine stengiasi akcentuoti juodosios rasės pasakojimus ir įtraukti kuo daugiau aktorių. Ir, dievaži, jam tai puikiai sekasi.

 

Filmas „Nusidėjėliai“ apgaulingai prasideda kaip kokia Sausojo įstatymo laikų kriminalinė istorija –XX amžiaus 4 dešimtmečio pradžia, kai siautėja Čikagos gangsteriai, daug nelegalaus alkoholio pardavinėjimo ir, žinoma, dar neužtikrintos praktiškai juodaodžių teisės ir dar ilgai į juos bus žiūrima kaip į antrarūšius. Bet visgi šioje epochoje į gimtinę pietuose grįžta broliai dvyniai Smoke ir Stack, kuriuos suvaidina vienas ir tas pats pašėlęs aktorius Michael B. Jordan, su kuriuo režisierius yra dirbęs jau ne viename sėkmingame savo kino projekte. Žodžiu, broliai nešė muilą iš Čikagos ir čionai atvykę nori suorganizuoti vietos juodaodžiams vakarėlį daržinėje su alkoholiu, to meto dainomis ir šokiais. Didžioji dalis pirmojoje filmo pusėje apgaulinga – ji tarsi kuria stilizuotą ir karikatūrinį pasakojimą apie tiesiog juoduosius gangsterius, stengiasi sukelti įspūdį, jog filmas bus apie Sausojo įstatymo pažeidimus ir vietos ginčus su teisėsauga, nors vystoma ir muzikinė filmo pusė.

 

Maždaug trečdaliui filmui praėjus, kurio dalis, tiesą sakant, nebuvo nei labai įtrauki, nei labai įdomi, keičiasi žaidimo sąlygos ir kriminalinė istorija tampa tikra siaubo istorija. Netikėtai čionai atsiranda vampyras Remikas (aktorius Jack O'Connell), kuris naktį apsupa daržinėje pramogaujančius žmones, tačiau dėl vampyrams būdingų savybių, jie negali užeiti į vidų. Čia ir prasideda visa siaubo trilerio intriga: ar pagrindiniams veikėjams pavyks iki ryto atsilaikyti prieš pastatą apsupusius vampyrus, kurių gretos dėl gyvųjų nesusivokimo vis gausėja?

 

Režisierius sukūrė keistą įdomią pasakojimo tekstūrą. Jis lyg ir naudoja jau gerai žinomus Holivudo triukus ir netgi vampyrų vaizdavimo taisykles (česnakas, pakvietimas į vidų, skraidymas, kraujo gėrimas...), bet kartu dėl laikmečio vaizdavimo, muzikos, dainų sukuria savitą siaubo atmosferą, kuri be jokios abejonės lenkia nemažai vidutinių siaubo istorijų. Pasakysiu paprastai: tai kokybiškas siaubo filmas, nors vertybiniu požiūriu, filmas pernelyg deklaratyviai artikuliuoja brolių draugystės išbandymo principus, tad viskas laikosi ant idėjos, kad brolis saugo brolį be jokių sąlygų. Šamanizmas, muzikos vibracija, sukelti hipnotizuojantys  vaizdiniai, kuriuose staiga transliuojami skirtingų epochų kakofoniški šokių vaizdiniai besilinksminančiųjų aikštelėje, kas iš esmės ir stebina, ir kelia estetinio eksperimento įspūdį. Šiame iš esmės tvarkingai išdirbtame holivudiniame variante parodo tai, ko visada ir norisi – individualus režisieriaus sumanymas susilydo su Holivudo nuspėjamumu ir įvyksta kūrybinė chemija – sukuriama savita filmo kokybė ir išskirtinumas, panašiai kaip grėsmingame Damieno Chazelle filme „Babilonas“ (2021). Man filmas šįkart patiko, nes jis sugebėjo mane nustebinti.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Zigmantas Liuksemburgietis – Bohemijos ir Vengrijos karalius, Šventosios Romos imperijos imperatorius

 Sveiki,

 

Tęsiu pažintį su Europos monarchais ir šįkart apie Zigmantą.

 

Zigmantas Liuksemburgietis (1368–1437) buvo viena įtakingiausių XV a. Europos asmenybių, valdžiusi platų žemių tinklą. Jis paveldėjo Vengrijos karaliaus sostą, o vėliau tapo Šventosios Romos imperatoriumi, Bohemijos karaliumi ir Brandenburgo margrafu. Šie titulai atspindėjo jo galybę, tačiau jo valdymas buvo nuolatinė kova dėl išlaikymo. Jo asmenybė buvo ryški ir prieštaringa: jis pasižymėjo ne tik ambicijomis ir politiniu talentu, bet ir ekstravagantiškumu, dosnumu ir polinkiu į prabangų gyvenimą.  Tiek jo šalininkai, tiek priešininkai pripažino jo iškalbą ir diplomatijos įgūdžius, tačiau taip pat kritikavo dėl permainingo būdo ir neryžtingumo kritinėse situacijose, dėl ko jis dažnai prarasdavo savo sąjungininkų pasitikėjimą.

 

Zigmantas valdžią gavo ne tik paveldėjimo keliu. Po tėvo, imperatoriaus Karolio IV, mirties, jis, būdamas 19 metų, vedė Vengrijos karalienę Mariją Anžu, ir taip užsitikrino Vengrijos karaliaus sostą. Tai tapo jo valdymo pagrindu, iš kurio jis plėtė savo įtaką. Vėliau, 1410 m., jis buvo išrinktas Šventosios Romos imperatoriumi, o 1433 m. buvo karūnuotas Romoje, taip patvirtindamas savo aukščiausią titulą Europoje. Po brolio Vaclovo IV (Vaclovo Tingiojo) mirties, 1419 m., Zigmantas paveldėjo ir Bohemijos karaliaus sostą, tačiau jam prireikė beveik dvidešimties metų kovų, kad galutinai jį įtvirtintų dėl kilusių Husitų karų. Jo santuokos su Marija Anžu ir vėliau su Barbara Celje, buvo svarbios ne tik asmeniškai, bet ir politiškai, nes per jas jis bandė sustiprinti savo sąjungas ir išplėsti įtakos sferas.

 

Zigmanto, kaip valdovo, požiūris buvo orientuotas į didingumą ir universalios krikščioniškos imperijos idėją. Svarbiausiu jo nuveiktu darbu laikomas Konstanco susirinkimas (1414–1418), kurio metu jis siekė nutraukti Didžiąją Vakarų schizmą (kai vienu metu valdė trys popiežiai). Jo diplomatinės pastangos leido susirinkimui susirinkti ir galiausiai išrinkti naują popiežių, taip suvienijant Bažnyčią. Tačiau susirinkimas taip pat pagarsėjo Jano Huso sudeginimu, kuriam Zigmantas buvo pažadėjęs saugumo garantijas, bet vėliau jas atšaukė. Šis poelgis, kuris parodė jo politinį pragmatiškumą ir, kritikų teigimu, moralinį nenuoseklumą, Bohemijoje sukėlė galingą pasipriešinimo judėjimą, žinomą kaip Husitų karai.

 

Zigmantas buvo protingas ir išsilavinęs valdovas, kalbėjęs keliomis kalbomis. Jo asmenybei būdinga meilė prabangai ir riteriškos tradicijos. Jis rengdavo didingus turnyrus ir puotas, o jo dosnumas neretai jį įstumdavo į skolas. Jo ydomis buvo laikomas polinkis į azartinius lošimus ir laisvą gyvenimo būdą, o amžininkai dažnai jį kritikavo dėl permainingo charakterio ir žodžio netesėjimo. Nepaisant to, jis buvo įžvalgus strategas, supratęs būtinybę atsispirti Osmanų imperijos plėtrai ir subūręs koalicijas prieš ją. Jis stengėsi reformuoti imperiją, sumažinti didikų įtaką, tačiau šie bandymai dažnai baigdavosi nesėkme.

 

Zigmanto ryšiai su tuometine Anglija ir Henriku V.

 

Zigmanto Liuksemburgiečio apsilankymas Anglijoje 1416 m. buvo svarbus diplomatinis įvykis, kurio pagrindinis tikslas buvo taikos tarp Anglijos ir Prancūzijos rėmimas, taip siekiant geriau organizuoti bendrą krikščioniškų šalių kryžiaus žygį prieš vis labiau grėsmę keliantį Osmanų imperijos augimą. Šis apsilankymas, beje, buvo pirmasis ir vienintelis Šventosios Romos imperatoriaus vizitas Anglijoje per visus Viduramžius.

 

Zigmantas, atvykęs į Angliją, buvo šiltai sutiktas karaliaus Henriko V. Abi pusės suprato, kad bendradarbiavimas yra būtinas, norint įgyvendinti savo politinius tikslus. Po ilgesnių derybų 1416 m. rugpjūčio 15 d. buvo pasirašyta Kenterberio sutartis, kuri sukūrė gynybinį ir puolamąjį aljansą tarp Anglijos karalystės ir Šventosios Romos imperijos prieš Prancūziją. Nors Zigmanto pirminis tikslas buvo taika, po nesėkmingų derybų su prancūzais jis nusprendė palaikyti Henriką V, taip dar labiau sustiprindamas Anglijos pozicijas Šimtamečio karo kontekste. Ši sutartis tapo svarbiu diplomatijos laimėjimu Anglijai ir parodė Zigmanto pragmatiškumą politikoje, kur jis stengėsi išlaikyti savo įtaką.

 

Galiausiai, Zigmantas Liuksemburgietis paliko gilų ir prieštaringą pėdsaką Europos istorijoje. Jo valdymo metu atsirado modernios diplomatijos užuomazgos, o jo pastangos suvienyti Bažnyčią ir sustabdyti Osmanų ekspansiją rodo jo platų mąstymą ir geopolitinę įžvalgą. Tačiau jis taip pat įėjo į istoriją kaip valdovas, kurio nenuoseklumas ir gebėjimas aukoti principus dėl politinių tikslų sukėlė didelius konfliktus, tokius kaip Husitų karai. Nepaisant visų prieštaravimų, Zigmanto Liuksemburgiečio epocha tapo pereinamuoju laikotarpiu nuo viduramžių į renesansą, o jo asmenybė, pilna ambicijų ir trūkumų, yra puikus to meto valdovo pavyzdys.

 

Maištinga Siela