Dienos citata: Aušra Maldeikienė apie žurnalistikos ir žiniasklaidos kokybę, informacijos paviršutiniškumą dėl politinių skandalų

 

Sveiki,

 

Esu gan dažnas „Maldeikienės akinių“ skaitytojas, anksčiau klausydavausi jos protingų kassavaitinių transliacijų iš Euro Parlamento ir sužinodavau daug daugiau, nei iš vietos dienraščių apie visos savaitės įvykius. Man suprantamai pagrįstos Aušros Maldeikienės mintys įvairiais klausimais, bet gal per daug dėmesio jos vadinamiesiems buduliams, kurie ją nesveikai retsykiais atakuoja vien iš inercijos, bet ne apie tai... Kartais Maldeikienė išties pažeria puikių kondensuotų perliukų, kuriuos reikėtų cituoti išilgai ir skersai, nes jos tiksliai įvardija tai, ką pats, atrodo, galėtum parašyti paklodę. Man patinka, kaip ji dažnai „įkanda“ šiuolaikinei mūsų žurnalistikai. Cituoju iš jos rugpjūčio 11  dienos viešo įrašo facebooke, su kuriuo atsibudau naršydamas vis dar lovoje, bet kol kas tikriausiai tai bus geriausias dienos informacijos kąsnelis, todėl publikuoju dienos citatos rubrikoje.

 

Manau, autorė iš tikrųjų išsakė labai pavojingą jau kuris laikas esamą padėtį. Internetiniai portalai, o ypač socialiniai tinklai atvėrė ne tik dezinformacijos kloakas, bet iš esmės ir kitų neįgalėjimą prieiti prie kitokios, „išjudinančios protiškai“ informacijos, nes visa kita pašonėje individui gali pasirodyti šaltiena, sąstingis, nepasiekiama – nesvarbu, propaganda ar „supuvę Vakarai“, o gal aukso vertės informacija. Tą pastebiu matydamas, pvz., populiaraus facebooko turinio „Informacinis klubas“ auditoriją, kuri beveik tiesiogine to žodžio prasme su šakėmis laukia, kol kas kokią informaciją įmes, kurią bus galima nuvertinti, pašiepti, paniekinti, nes suprasti reikia pastangų, o pilti paplavas – jaustis kariu „Žalgirio“ dešiniajame sparne ant pakaustyto bėrio.

 

„Socialinių tinklų algoritmai teikia pirmenybę turiniui, kuris sukelia emocines reakcijas — pyktį, baimę, pasipiktinimą. Tai stiprina „mes prieš juos“ mąstymą ir sumažina erdvę racionaliam kompromisui.

 

Kadangi žmonės linkę sekti šaltinius, patvirtinančius jų pažiūras, pasirinktas informacinis burbulas uždaro kelią į kitokias perspektyvas.

 

Vis dėlto blogiausia, kas gali būti – tai skandalų ekonomika. Deja, bet didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos gyvena iš klikų ir reitingų, todėl prioritetą teikia konfliktui, o ne niuansuotam dialogui. Galiausiai konfliktas tampa turinio strategija.

 

Rimti politiniai klausimai neranda vietos, o jeigu ir paminimi, tai pateikiami supaprastintai, asmeniškai ir dramatiškai. Tai skatina emocinį, ne argumentuotą vertinimą. Žiniasklaida greitai keičia temas, todėl sudėtingos kompromiso paieškos nespėja subręsti.  Politikai skatinami reaguoti į momentinį triukšmą, kuris didina žinomumą, o ne kurti ilgalaikį sutarimą.“

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Thomas Stearns Eliot (T. S. Eliot) apie Nobelio premiją ir tolesnį rašytojų likimą

 

Sveiki,

 

Ar svajojote gauti Nobelį už kokią nors savo veiklą? Štai garsus JAV rašytojas T. S. Eliot Nobelį vertina kone kaip prakeiksmą.

 

„Nobelio premija – tai bilietas į savo paties laidotuves. Nė vienas, ją gavęs, daugiau nieko nebenuveikė.“ Thomas Stearnsas Eliotas

 

Thomas Stearnsas Eliotas (1888–1965) buvo vienas svarbiausių XX amžiaus poetų, dramaturgų ir literatūros kritikų, kurio gyvenimas ir kūryba paliko gilų pėdsaką moderniojoje literatūroje. Gimęs JAV, Misūrio valstijoje, jis mokėsi Harvardo universitete, vėliau išvyko į Europą, kur apsigyveno Anglijoje ir 1927 m. priėmė Didžiosios Britanijos pilietybę. Šis perėjimas simbolizavo jo glaudų ryšį su Europos kultūra ir tradicijomis, kurios tapo jo kūrybos pagrindu. Elioto inicialai T. S. yra jo vardo ir antrojo vardo (Thomas Stearns) santrumpa, kuri tapo plačiai atpažįstamu parašu literatūros pasaulyje.

 

Eliotas paliko didžiulį ir įvairiapusį literatūrinį palikimą. Jo ankstyvoji kūryba, tokia kaip „Pono Dž. Alfredo Prufrocko meilės daina“ (1915), atspindėjo modernaus žmogaus abejones, nerimą ir susvetimėjimą. Tačiau didžiausią pripažinimą jis pelnė už poemą „Bevaisė žemė“ (The Waste Land, 1922), kuri laikoma viena svarbiausių XX a. poezijos kūrinių. Šis kūrinys, pasižymintis fragmentiška struktūra, daugybe aliuzijų į literatūrą ir mitologiją, tapo modernizmo manifestu, atspindinčiu pokario Europos kultūrinį ir dvasinį nuosmukį. Vėlesniuose kūriniuose, ypač „Keturiuose kvartetuose“ (Four Quartets, 1943), Eliotas atsigręžė į krikščioniškąjį tikėjimą ir filosofiją, tyrinėdamas laiko, atminties ir atpirkimo temas. Už nuopelnus literatūrai 1948 m. jam buvo skirta Nobelio premija.

 

Elioto reikšmė literatūrai yra milžiniška. Jis ne tik pakeitė poezijos formą, atsisakydamas tradicinių rimų ir metrų, bet ir įvedė naują mąstymo būdą, reikalaujantį iš skaitytojo aktyvaus proto darbo. Jo literatūros kritika, ypač esė „Tradicija ir individualus talentas“ (Tradition and the Individual Talent), padėjo pamatus Naujajai kritikai ir ilgam įtvirtino idėją, kad menas turėtų būti beasmenis, o autorius – tik tradicijos tęsėjas. Elioto asmeninės savybės buvo tokios pat sudėtingos kaip ir jo kūryba. Jis buvo žinomas kaip asketiškas, santūrus, o kartais ir nuotaikingas, tačiau kartu ir intelektualiai griežtas. Jo asmeninis gyvenimas buvo paženklintas kančia, ypač sunkia pirmosios žmonos Vivienne Haigh-Wood Eliot liga, kuri stipriai paveikė jo kūrybą. Jis gyveno ramią ir nuoseklią gyvenimo pabaigą po antrosios santuokos, o mirė sulaukęs 76 metų, 1965 m. sausio 4 d., Londone, nuo emfizemos.

 

Thomas Stearnsas Eliotas Nobelio literatūros premiją pelnė 1948 m. už „išskirtinį, novatorišką indėlį į šiuolaikinę poeziją“. Premija buvo skirta už jo, kaip poeto, kritikų ir mąstytojo, pasiekimus, kurie pakeitė XX amžiaus literatūros kryptį. Nors jo kūryba, ypač „Bevaisė žemė“, padarė didžiulę įtaką, Nobelis įvertino visą jo gyvenimo kūrybą, kuri apėmė tiek poeziją, tiek įtakingus literatūros kritikos darbus.

 

Įdomybės apie rašytoja T. S. Eliotą

 

Vienas labiausiai ginčytinų ir smerkiamų Elioto asmenybės aspektų buvo jo antisemitizmas. Nors šis klausimas vis dar diskutuojamas, jo poezijoje ir kritiniuose raštuose, pavyzdžiui, esė „Po keistų dievų“ (After Strange Gods), yra aiškių antisemitinių užuominų ir stereotipų. Kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad Elioto antisemitizmas nebuvo vien tik atsitiktinis to meto visuomenės atspindys, bet sąmoninga jo kūrybos dalis, nors vėliau jis stengėsi nutolti nuo šios temos. Šis faktas smarkiai kenkė jo reputacijai.

 

Nors Eliotas stengėsi atrodyti rimtas ir solidus, jo bičiuliai ir amžininkai pastebėjo keletą keistų įpročių. Pavyzdžiui, rašytoja Virginia Woolf ir kiti liudininkai pasakojo, kad Eliotas kartais pasidažydavo veidą žalsvos spalvos pudra ir pasitepdavo lūpas. Šis įprotis, manoma, buvo dalis jo pastangų atrodyti „įdomesniu ir lavoniškai blyškiu“ poetu, o ne tiesiog banko tarnautoju. Tai atskleidė jo norą išsiskirti ir pabrėžti savo menininko tapatybę. Be to, Eliotas buvo žinomas dėl savo siekio kontroliuoti savo asmeninį įvaizdį ir po mirties. Savo valioje jis nurodė, kad jokia jo biografija negali būti rašoma, o jo antroji žmona Valerie ilgai stengėsi apsaugoti jo privatų gyvenimą ir rankraščius nuo viešumo.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Jurga Ivanauskaitė apie alkoholį, svaigalus ir apie ribines patirtis

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Stengiausi. Aš stengiausi patirti viską, kas yra bohema, kas yra įvairios kritinės, ribinės patirtys. Buvau dar gan naivi ir man atrodė, kad tai labai padeda kūrybai: jeigu kažko pats nepatyrei – niekad šito neaprašysi. <...> Taip gyvendama save labai išsėmiau. Priėjau kritinę ribą, kai daugiau būti bohemoje ir taip save draskyti, domėtis psichoanalize ir stengtis surasti savyje visas įmanomas patologijas, kurias turėjo Dostojevskis ar Nyčė... Tiesiog save išsėmiau, atėjo laikas kažkam visiškai kitam, naujam žingsniui.“ Jurga Ivanauskaitė

 

Kas iš menininkų nėra bandę jaunose dienose tai patirti? Išjausti pasaulį su visa jo juoduma ir nuopuoliais? Visgi reiktų atsargiai su eksperimentais ir neidealizuoti, nekoketuoti su alkoholiu, narkotikais ir panašiais dalykais, nes po to tai gali tapti ir viso gyvenimo tragedija. Visgi J. Ivanauskaitei devintajame dešimtmetyje nenuskendo, o priešingai – pasuko dvasinių ieškojimų keliu.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Vytautė Žilinskaitė apie vaikų liūdesį, ašaras ir šypsenas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Liūdesys įsismelkia į kūrinį neatsiklausdamas manęs. Priimu jį kaip tikrumą, neišvengiamybę. Sykį esu rašiusi, kad vaikas yra nuostabiausias tada, kai akyse jam dar ašaros, o lūpos jau juokiasi.“ Vytautė Žilinskaitė

 

Pamenu iš pradinių klasių „Robotas ir peteliškė“ bei ištraukas iš „Kelionė į Tandadriką“ – neįtikėtini kūriniai, todėl Vytautė Žilinskaitė man asmeniškai užima ypatingą vietą vaikų literatūroje.

 

Vytautė Genovaitė Žilinskaitė (1930 m. gruodžio 13 d. Kaune – 2024 m. balandžio 4 d. Vilniuje) buvo viena žymiausių ir mylimiausių lietuvių rašytojų, pasižymėjusi unikaliu humoro jausmu ir aštriu protu. Vilniaus universitete baigusi žurnalistikos studijas, ji kurį laiką dirbo žurnale „Jaunimo gretos“, o nuo 1966 m. atsidėjo tik kūrybai. Nors savo karjerą pradėjo kaip poetė, netrukus atrado save prozoje, kurioje jos talentas atsiskleidė visu ryškumu.

 

Žilinskaitės kūryba suaugusiesiems išgarsėjo dėl nepaprasto satyros ir humoro meistriškumo. Ji, naudodamasi stulbinančiomis hiperbolėmis ir fantastinėmis situacijomis, be gailesčio šaipėsi iš visuomenės ypatybių, biurokratijos ir žmogiškosios silpnybės. Jos humoras nebuvo vien tik lengvas juokas; jis skatino susimąstyti ir atpažinti problemas, slypinčias kasdienybėje. Šis intelektualus sąmojis ir unikalus stilius išskyrė ją iš kitų to meto rašytojų, o kritikas Vytautas Kubilius yra pastebėjęs, kad ji pakeitė lietuviškojo sąmojo pobūdį, padarydama jį intelektualesnį.

 

Greta satyrinių kūrinių, Vytautė Žilinskaitė parašė daug nuostabių kūrinių vaikams, kurie ne mažiau įsiminė skaitytojams. Jos pasakos ir apsakymai, tokie kaip „Robotas ir peteliškė“ ar „Kelionė į Tandadriką“, pasižymi giliomis moralinėmis vertybėmis, tokiomis kaip draugystė, atjauta ir tikėjimas gėriu. Šiose knygose rašytoja ne tik pasakojo įdomias istorijas, bet ir mokė mažuosius skaitytojus atskirti gėrį nuo blogio. Už savo kūrybą ji pelnė Valstybinę premiją ir kitus reikšmingus apdovanojimus, o jos apysaka „Kintas“ buvo įtraukta į Tarptautinės vaikų knygos tarybos garbės sąrašą. Rašytojos palikimas iki šiol gyvas ir vertinamas tiek suaugusiųjų, tiek vaikų literatūroje.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Mikalojus Kopernikas apie Saulės reikšmę mūsų Visatoje

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Štai kaip Mikalojus Kopernikas vaizdžiai, kone literatūriškai perteikė Saulės poziciją tuometinėje suvokiamoje Visatoje:

 

„Saulė teisingai vadinama Šviesuliu, Protu, Visatos Valdove. Hermis Trismegistras ją vadina Regimuoju Dievu, Sofoklio Elektra – Visaregiu. Taigi, Saulė tartum sėdi karaliaus soste valdydama savo vaikus planetas, besisukančias aplink ją.“ Mikalojus Kopernikas (1473-1543)

 

Įdomu tai, kad tam tikruose ir visai, sakyčiau patikimuose šaltiniuose vartojamas ne Mikalojaus Koperniko vardas, o Nikalojaus Koperniko.

 

Ši garsi Mikalojaus Koperniko citata buvo parašyta jo pagrindiniame veikale „Apie dangaus sferų sukimąsi“ (De revolutionibus orbium coelestium), išleistame 1543 metais, likus vos kelioms valandoms iki jo mirties. Šiame darbe Kopernikas pirmą kartą išsamiai aprašė ir pagrindė heliocentrinę sistemą, teigdamas, kad Saulė, o ne Žemė, yra visatos centre. Citata atsirado trečiosios knygos dešimtame skyriuje, kuriame Kopernikas paaiškina, kodėl Žemė turėtų suktis aplink Saulę. Cituodamas antikos mąstytojus, jis ne tik poetiškai išaukštino Saulės svarbą, bet ir siekė pagrįsti savo teoriją istoriniu autoritetu, tuo metu, kai jo idėjos buvo radikaliai naujos ir prieštaravo visuotinai priimtam geocentriniam modeliui. Ši citata puikiai atspindi Koperniko mąstymo revoliucingumą, lyginant Saulę su karaliumi, o aplink ją skriejančias planetas – su jo valdomais pavaldiniais.

 

Tiesa, mane stebino, kad pats Kopernikas savo atradimus padarė iliustruodamas mistikais ir tuo metu alchemikų-astrologų teorijomis ir pasakojimais. Kad Kopernikas buvo linkęs į teosofiją, o ne religines dogmas, rodo ir citatoje panaudotas terminas Hermi Trismegistras, apie kurį beveik asmeniškai nieko nežinojau. Hermis Trismegistras (gr. Ἑρμῆς ὁ Τρισμέγιστος, „Triskart didis Hermis“) yra legendinis išminčius ir pranašas. Jo vardas yra graikų dievo Hermio ir egiptiečių dievo Toto, rašto, išminties ir magijos dievo, sinkretinis (susiliejęs) derinys. Šis mitinis personažas laikomas hermetizmo, senovės religinės ir filosofinės tradicijos, pradininku. Jam priskiriami įvairūs tekstai, vadinami „Corpus Hermeticum“, kuriuose nagrinėjami metafizikos, alchemijos, astrologijos ir magijos klausimai. Hermio Trismegistro mokymai buvo itin populiarūs Renesanso epochoje, kai jis buvo laikomas senovės išminties šaltiniu ir vienu didžiausių filosofų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė ant žurnalo "Stilius" viršelio (1998)

 

„Lietuvos ryto“ leidžiamas žurnalas „Stilius“ spausdindavo ne vieną interviu su Jurga Ivanauskaite, kuriame ji atvirai kalbėdavo apie savo patirtis. Pavyzdžiui, 1998 m. ji pasidalino įspūdžiais iš trečiosios kelionės po Indiją, pasakodama apie tai, kaip ten moterys vertinamos ir pastebimos, kas, jos nuomone, skyrėsi nuo to meto Lietuvos. Tokie interviu padėdavo skaitytojams geriau pažinti rašytojos asmenybę, suprasti jos įkvėpimo šaltinius ir požiūrį į pasaulį.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Kristina Kazlauskaitė apie humoro jausmą, draugystę ir laimę

 

Sveiki,

Dažnai susimąstau, ar aš linkęs bendrauti, ar labiau draugauti. O jūs turite apie save atsakymą?

 

„Turbūt nelaimingiausi yra tie žmonės, kurie neturi humoro jausmo, negali pažvelgti iš šono ir pasijuokti. Taip pat tie, kurie yra užsidarę, atsiskyrę ir bendrauja, bet nedraugauja. Draugystė man yra šventa. Tik mano manymu, ji, kaip ir meilė, pirmiausia yra apie veiksmą – reikia ją parodyti, reikia duoti.“ Kristina Kazlauskaitė

 

Kristina Kazlauskaitė (g. 1953 m. vasario 13 d. Kaune) – talentinga ir išskirtinė Lietuvos teatro ir televizijos aktorė. Baigusi Lietuvos konservatorijos D. Tamulevičiūtės klasę, 1975 m. ji prisijungė prie Jaunimo teatro trupės, kur sukūrė daugybę įsimintinų dramatiškų ir komedinių vaidmenų, bendradarbiaudama su tokiais režisieriais kaip D. Tamulevičiūtė, I. Bučienė, E. Nekrošius ir A. Latėnas. Aktorės talentas taip pat ryškiai atsiskleidė ir televizijoje, ypač ilgametėje laidoje „Dviračio šou“, kurioje ji nuo 1999 m. džiugino žiūrovus savo komišku talentu. 2007 m. ji sėkmingai dalyvavo muzikiniame projekte „Žvaigždžių duetai“, o vėliau tapo ir šios laidos komisijos nare. 2009 m. aktorė įkūrė savo dramos būrelį, skirtą vaikams ir suaugusiems. Kristina Kazlauskaitė pasižymi didele energija, puikiu humoro jausmu ir gebėjimu sukurti gyvus, įsimintinus personažus.

 

Maištinga Siela