Skådespelerskan Ingrid Bergman och hennes sanna liv, tankar, citat och filmer

 

Hej, kära läsare,

 

Den berömda skådespelerskan Ingrid Bergman har sagt: ”Att åldras är som att bestiga ett berg; du blir lite andfådd, men utsikten är mycket bättre!” Så idag vill jag bjuda in er att minnas hennes liv en stund.

 

Ingrid Bergman föddes i Stockholm, Sverige, den 29 augusti 1915. Hennes far, Justus Bergman, var konstnär och fotograf, och hennes mor var tyska. Tyvärr förlorade Ingrid båda sina föräldrar tidigt: hennes mamma dog när hon bara var tre år, och hennes far när hon var 13. Efter föräldrarnas död växte hon upp hos sin moster och senare hos sin farbror och hans familj. Denna tidiga förlust av nära och kära formade hennes självständiga, starka och beslutsamma karaktär. Från tidig ålder var Ingrid intresserad av konst, och hennes fars filmer och kameraobjektiv fångade hennes barndomsansträngningar, vilket stärkte hennes önskan att bli skådespelerska. Som ung studerade hon vid Dramatiska Teatern i Stockholm, där hennes skådespelarresa började.

 

Ingrid Bergmans personlighet utmärkte sig genom hennes naturlighet, äkthet och, enligt vissa, naivitet. Hon avskydde Hollywood-glamour, tungt smink och konstgjordhet. Som skådespelerska strävade hon efter att porträttera äkta känslor och djup i sina roller, inte bara yttre skönhet. Hennes naturlighet och enkelhet blev hennes signum. Denna personlighetsdrag syntes också i hennes fritidsintressen – Ingrid älskade att spendera tid i naturen, åka skidor och segla, och hon var även intresserad av måleri. Trots att hon var en av världens mest kända skådespelerskor, strävade hon alltid efter att behålla kontakten med sina rötter och värderingar, snarare än att förlora sig i Hollywoods virvelvind.

 

Ingrid Bergmans privatliv var ganska turbulent och offentligt diskuterat, särskilt under 1950-talet. Hon var gift tre gånger och fick fyra barn. Hennes första äktenskap med den svenske tandläkaren Petter Lindström slutade efter att Ingrid blev förälskad i den italienske regissören Roberto Rossellini. Deras förhållande orsakade en stor skandal och tvingade skådespelerskan att lämna USA och flytta till Italien. Hollywood och den amerikanska allmänheten fördömde länge hennes beslut, men det påverkade inte hennes kreativitet och hängivenhet till filmen. Senare skilde hon sig från Rossellini och gifte sig med den svenska teaterproducenten Lars Schmidt. Detta val i sitt privatliv speglade hennes modiga och oberoende natur – hon valde alltid att följa sitt hjärta, snarare än samhällets normer.

 

Ingrid Bergman spelade i många betydelsefulla filmer, men några av dem har blivit filmklassiker. Hennes utan tvekan viktigaste roll var som Ilsa Lund i 1942 års film ”Casablanca”, som än idag anses vara en av de bästa filmerna genom tiderna. Andra viktiga roller inkluderar Alice Alquist i ”Gasljus” (Gaslight, 1944), för vilken hon vann sin första Oscar, och Jeanne d’Arc i ”Johanna från Arket” (Joan of Arc, 1948). Senare vann hon ytterligare Oscars för sina roller i filmerna ”Anastasia” (Anastasia, 1956) och ”Mordet på Orientexpressen” (Murder on the Orient Express, 1974). Dessa filmer visade hennes förmåga att gestalta hjältinnor med olika karaktärer – från den tragiska älskarinnan till den hängivna, starka kvinnan.

 

Efter en lång och imponerande karriär avled Ingrid Bergman av bröstcancer den 29 augusti 1982, på sin 67-årsdag. Hon dog i London, England, omgiven av sina nära och kära. Det är symboliskt att hon lämnade denna värld just på sin födelsedag – en dag som nu påminner inte bara om hennes födelse utan också om hennes tragiska död. Även om hon inte längre är med oss, lever Ingrid Bergmans arv vidare: hon anses fortfarande vara en av de största skådespelerskorna från Hollywoods guldålder, och hennes naturliga talang, skönhet och mod fortsätter att inspirera kommande generationer.

 

En Rebellisk Själ

Dienos citata: aktorė Igrid Bergman apie senatvę ir senėjimą

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Garsi aktorė Ingrid Bergman yra pasakiusi: „Senti – tai tarsi kopti į kalną; šiek tiek uždūsti, bet vaizdas kur kas puikesnis!“ Tad šiandien siūlau šiek tiek prisiminti aktorės gyvenimą.

 

Ingrid Bergman gimė Stokholme, Švedijoje, 1915 m. rugpjūčio 29 d. Jos tėvas, Justusas Bergmanas, buvo menininkas ir fotografas, o motina – vokietė. Deja, Ingrid anksti neteko abiejų tėvų: mama mirė, kai mergaitei buvo vos treji, o tėvas – kai jai sukako 13. Po tėvų mirties ją augino teta, o vėliau dėdė su šeima. Šis ankstyvas artimųjų netekimas suformavo jos savarankišką, tvirtą ir ryžtingą charakterį. Nuo pat mažens Ingrid domėjosi menu, o tėvo įrašai ir fotoaparato objektyvas padėjo užfiksuoti jos vaikiškas pastangas, kurios augino jos norą tapti aktore. Būdama jauna, ji įstojo į Stokholmo karališkąjį dramos teatrą, kur ir prasidėjo jos aktorės kelias.

 

Ingrid Bergman asmenybė išsiskyrė savo natūralumu, autentiškumu ir, kai kurių nuomone, naivumu. Ji nemėgo Holivudo glamūro, ryškaus makiažo ir dirbtinumo. Aktorė siekė vaidmenyse atspindėti tikrus jausmus ir gylį, o ne tik išorinį grožį. Jos natūralumas ir paprastumas tapo jos vizitine kortele. Ši asmenybės savybė atsispindėjo ir jos laisvalaikiu – Ingrid mėgo leisti laiką gamtoje, slidinėti ir buriuoti, taip pat domėjosi tapyba. Nors ji buvo viena žinomiausių pasaulio aktorių, ji visada stengėsi išlaikyti ryšį su savo šaknimis ir vertybėmis, o ne pasinerti į Holivudo gyvenimo sūkurį.

 

Ingrid Bergman asmeninis gyvenimas buvo gana audringas ir viešai aptarinėjamas, ypač penktajame dešimtmetyje. Aktorė buvo ištekėjusi tris kartus ir susilaukė keturių vaikų. Jos pirmoji santuoka su švedų dantistu Peteriu Lindstromu baigėsi po to, kai Ingrid įsimylėjo italų režisierių Roberto Rossellini. Jų santykiai sukėlė didelį skandalą ir privertė aktorę palikti JAV ir persikelti į Italiją. Holivudas ir JAV visuomenė ilgą laiką smerkė jos sprendimą, tačiau tai nepaveikė jos kūrybiškumo ir atsidavimo kinui. Vėliau ji išsiskyrė su Rossellini ir ištekėjo už švedų teatro prodiuserio Larso Schmidto. Šis asmeninio gyvenimo pasirinkimas atspindėjo jos drąsų ir nepriklausomą būdą – ji visada rinkosi širdies, o ne visuomenės nustatytų normų kelią.

 

Ingrid Bergman suvaidino daugybėje reikšmingų filmų, tačiau kai kurie iš jų tapo kino klasika. Neabejotinai svarbiausias jos vaidmuo – Ilsa Lund 1942 m. filme „Kasablanka“ (Casablanca), kuris ir šiandien laikomas vienu geriausių visų laikų filmų. Kiti svarbūs jos vaidmenys: Alisos Vailson „Šviesoje“ (Gaslight, 1944 m.), už kurį ji pelnė pirmąjį „Oskarą“, bei Džiovanos Darko „Žano d'Ark“ (Joan of Arc, 1948 m.). Vėliau ji vėl pelnė „Oskarus“ už vaidmenis filmuose „Anastasija“ (Anastasia, 1956 m.) ir „Žudymas Rytų eksprese“ (Murder on the Orient Express, 1974 m.). Šie filmai parodė jos gebėjimą įkūnyti įvairaus charakterio herojes – nuo tragiškos mylimosios iki atsidavusios, stiprios moters.

 

Po ilgos ir įspūdingos karjeros, Ingrid Bergman mirė nuo krūties vėžio 1982 m. rugpjūčio 29 d., savo 67-ojo gimtadienio dieną. Ji mirė Londone, Anglijoje, apsupta artimųjų. Simboliška, kad ji paliko šį pasaulį būtent savo gimtadienį – dieną, kuri nuo šiol primena ne tik jos gimimą, bet ir tragišką mirtį. Nors jos nebėra, Ingrid Bergman palikimas gyvas: ji iki šiol laikoma viena didžiausių Holivudo aukso amžiaus aktorių, o jos natūralus talentas, grožis ir drąsa ir toliau įkvepia ateities kartas.

 

Maištinga Siela

Knyga: Vincas Krėvė-Mickevičius "Skirgaila"

Vincas Krėvė. „Skirgaila“ – Vilnius: Alma littera, 2025. – p. 184.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau prisiminti tą jauseną, kai prieš daugel metų, dar mokykliniais laikais, pirmąkart teko skaityti Vinco Krėvės-Mickevičiaus (1882-1954) istorinę dramą Skirgaila ir negaliu atgaminti tiksliai tos būsenos, ar kūrinį įveikiau lengvai, ar teko su juo pasigrumti. Šiandien, po daugel metų, vėl skaičiau Skirgailą ir jau pamačiau tam tikrus kitus dalykus, kuriuos šiandien šiame įraše ir aptarsiu.

 

Įdomu pasidomėti apie Skirgailos kūrimo kontekstus. Pirmoji dramos versija parašyta Kaukaze 1916 metais, kai Vincas Krėvė anuomet dėstė Azerbaidžano sostinėje Baku. Pjesė buvo rašoma rusų kalba platesniajai auditorijai, o lietuviškasis Skirgailos variantas buvo paties autoriaus pakoreguotas ir perrašytas 1924 metais Kauno Valstybiniam teatrui. Taigi, kūrinys po lenkų Vilniaus krašto okupacijos jau laikinojoje Lietuvos sostinėje iš esmės ne tik skirtas teatrui, bet tikriausiai reikia galvoti ir apie sąmoningą lietuvių kultūros kūrimą ir jos pamatų tvirtinimą rusų, lenkų kultūros pašonėje. Iš esmės Krėvė tęsia pirmosios neuromantikų kartos (Vydūno, Juozo Tumo-Vaižganto, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės bei Juozapo Albino Herbačiausko) sukurtą literatūrinės krypties viziją kurti pagal XX a. literatūrines formas, akcentuojant kaip vieną svarbiausią aspektą lietuvių tapatybės ir individualumo bruožą. Šią idėją tikriausiai inspiravo XIX a. romantizmo autoriai, kurie gręžėsi į tautiškumą ir kėlė pasididžiavimą lietuvių kultūra, šitokiu būdu kovodami su carinės Rusijos represijomis.

 

Visgi Vincas Krėvė nekuria tautos herojaus, jis pasirenka politiškai sudėtingą LDK laikotarpį, kada po Krėvos sutarties 1385 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikštis Jogaila tampa Lenkijos karaliumi, jis karūnuojamas 1386 m. O ką padarė Jogaila? Taip, jis formaliai pakrikštijo Lietuvą 1387 m., kai tuo metu Skirgaila iš esmės buvo kurį laiką LDK valdovu. Taip, Skirgaila iš tikrųjų yra realus asmuo, kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos vaikas, vėlesniais laikais visgi Skirgaila užleis lyderystę Vytautui Didžiajam ir valdys tik jam priskirtas LDK žemes. Dramoje taip pat veikia iš Lydos pagrobtoji Ona Duonutė, realiai irgi egzistavusi asmenybė, kuri buvo Kęstučio ir Birutės dukra, tačiau dramoje ji nėra toji pati asmenybė, ji yra Lydos kunigaikštytė, nors pačioje dramoje minima, kad garbingos lietuviškos kilmės. Kuo sudėtingas istoriniame kontekste LDK ir kunigaikščio Skirgailos laikotarpis? Griūva senasis pagoniškasis pasaulis, kurį Skirgaila norėtų išsaugoti, tačiau dėl Europos tamsios tarptautinės politikos visos pastangos tampa iš vienos pusės tautos, o iš kitos – valdovo asmenine tragedija.

 

Reiktų paminėti, kad Skirgaila nėra tikslus istoriografinis kūrinys, detalės, nors ir atsekamos, tačiau rašytojui svarbus yra istorinis valstybingumo lūžis bei asmeninė valdovo drama. Dramą sudaro keturios dalys: 1. Tarp dviejų pasaulių. 2. Aistrų sūkury. 3. Palūžusios sielos. 4. Bedugnė. Jau vien pavadinimai sufleruoja, kad viskas kuriama labai dramatiškai, akcentuojant sudėtingus asmeninius ir politinius pasirinkimus. Pagrindinis veiksmas vyksta Vilniaus Aukštutinėje pilyje, kur iš esmės grumiasi itin skirtingų interesų žmonės: LDK valdovas Skirgaila, lenkų kunigas su delegacija, taip pat čionai atvykę vokiečių Kryžiuočių ordino delegacija, kalinama ir iš Lydos pagrobtoji Ona Duonutė. Pagrindinės konfliktų ašys kyla ne tiek dėl galios, kiek dėl senosios kultūros išsaugojimo: vaidilai Stardui ir kunigaikščiui svarbu išsaugoti pagoniškojo pasaulio vertybes, Stardas nuolat primena, kaip ilgai kryžiuočiai ir kiti krikščionys puldinėjo Lietuvą, akcentuodami, kad negali priimti piktojo krikščionių dievo pasaulėžiūros, nes joks geras dievas nelieja kraujo, bandydamas pakeisti kitus. Vadinasi, tiek lenkai, tiek vokiečiai turi visiškai kitokių tikslų ir dramoje jie akivaizdžiai akcentuojami. Iš tikrųjų lenkams rūpi išlaikyti Jogailos įtaiką ir per krikštą pajungti LDK žemes, o vokiečiams rūpi sukiršinti Lietuvą su Lenkiją, jas susilpninti ir pasiimti Žemaitiją, tad nieko švento iš tikrųjų krikščionys nepasiūlo Skirgailai, nors ir dedasi garbingi krikščionys. Nesutikdamas žaisti politinio dvigubo žaidimo iš tikrųjų Skirgaila rizikuoja užsitraukti Jogailos rūstybę, kitaip sakant, paskandinti iš visų pusių LDK frontus karuose. Kita vertus, jis nori per santuoką su Ona Duonute sutvirtinti LDK rytų žemes, Lenkijos pašonėje sustiprinti pagoniškąją Lietuvą.

 

Taigi, dramoje veikia religijos kaip esminės tautos tapatybės bruožas, kuris turi būti ginamas arba... pasiduoti naujojo pasaulio pokyčiams. Bet ar Skirgaila, Stardas, Skurdulis ir kiti įtakingi Aukštutinio pilies LDK politiniai veikėjai gali priimti krikščionybę, pamiršti skriaudas ir palikti pagoniškąjį pasaulį, kurį tiek amžių gynė protėviai? Skirgailai tai atrodo nesuderinama. Tačiau drama plepi, Skirgaila neatrodo labai jau ryžtingas, nuolat raukosi, remarkose vaizduojamas kaip niūrus valdovas, kuris nuolat girtuokliauja prie skobnių ir nesiklauso nei Stardo, nei Skurdulio, kitaip sakant, Skirgaila praranda didikų prielankumą dėl savo autokratizmo, ima abejoti savaisiais. Politinį tingulį, neryžtingumą iliustruoja ir nenoras priimti pasiuntinius, tačiau gerti alkoholį laiko visada turi. Galima sakyti, kad valdovas skiria laiko apmąstymui, tačiau, deja, jo apmąstymai lėkšti, nelankstūs, trūksta politinės diplomatijos ir vizijos, kaip būtų galima suvaldyti visą situaciją. Kita vertus, Skirgaila pagoniškosios politikos mentaliteto, jam nebūdinga mąstyti dvilypiai, kaip tą puikiai gali daryti lenkų ir vokiečių pasiuntiniai.

 

Skirgaila labai žavisi senąja Lietuva: „Matau, tu šiandien daug išgėrei stipraus mano midaus. Aš noriu, kad tu man padainuotai apie garsius Mindaugo žirgus, apie Gedimino, žuvusio nuo vokiečių rankos, darbus, apie kruvinas Kęstučio kovas, niekšiškai pasmaugto lenkų karaliaus, paniekinusio mano garbės žodį (p 58).“ Skirgailą Krėvė kuria kaip idealizuotoją, veikėjo įkvėpimo šaltinis – LDK praeitis, šlovinga ir garbinga, sakyčiau, atitiktų neoromantinę rašytojo programą. Kaip kad Antanas Baranauskas, Maironis – jie taip pat per šlovingą ir didingą Lietuvos praeitį kūrė įkvepiančius mitus stiprinti dabarties sudėtingose sąlygose atsidūrusius žmones. Galima sakyti, kad Krėvė šią vertybinę optiką panaudoja ir savo dramoje. Būtent idealizuoto praeities politinio vaizdinio apsėstas Skirgaila, jis pernelyg susitapatinęs su praeitimi, šiuolaikiškiau sakant, pastrigęs. Viena iš tragizmo interpretavimo būdų galėtume išskirti valdovo negebėjimą keisti ir modernizuoti šalį, kadangi idealizuojama praeitis.

 

Visgi Vincas Krėvė kūrinį labai stereotipizuoja ir tai jau matoma iš vaikėjo sąrašo. Galima sakyti, kad knygą rašė vyras: visi veikėjai jau vidutinio amžiaus arba stotingi ir žilstelėję, o merginos – liaunos, jaunos ir gražutės, skaisčios tarsi vaidilutės. Norite pasakyti, nebuvo matronų? Senų ir garbingų didikių? Žinoma, kad buvo, tačiau Krėvė kuria seksistinį pasaulį, kuriame patriarchato jėga išreiškiama per veikėjų ilgametes patirtis, o moterys vaizduojamas tyčia jaunos, pamaldžios, sietinos su pažeidžiamumu ir rūtų vainikėliais. Ona Duonutė ir Oligė, atkreipkite dėmesį, verpia linus (keista, kad ne kokius patiekalus virtuvėje gamina), iš esmės įkūnija ištikimosios Penelopės archetipą iš Homero epo Odisėja. Galima sakyti, Krėvė kliaujasi folkloriniais ir kanoniniais vyro ir moters vaizdavimo įvaizdžiais kaip klišėmis, tačiau ar XX a. pradžioje galėjo būti kitaip, kai visi romantizavo LDK laikus? Pats Vincas Krėvė buvo aistringas liaudies dainų rinkėjas, mergelių ir kareivių įvaizdžiai labai sutampa su dainose apdainuojamais vyro ir moters įvaizdžiais, todėl kaip neoromantikas laikosi visuotinai anuomet priimtais šablonais.

Vincas Krėvė-Mickevičius

 

„Ar aš galiu tavimi patikėti? (žengdama arčiau) Aš silpna ir gyvenimo nepatyrusi mergelė (p. 98).“ Šitaip Ona Duonutė reprezentatyviai kalbasi su jos laisvę ir valią pavergusiu Skirgaila. Tas nuolankus savo tapatybės per lytiškumą deklaravimas iš esmės skaitant iš šių dienų perspektyvos atrodo seksistinis, dirbtinis ir be galo naivus, todėl neįtikinantis. Kur kas labiau dramoje veikia apgaulingas Stardo priešmirtinis netikras pakrikštijimas, kuriuo naudojasi lenkų kunigas Jonas iš Bychovo, nes iš esmės tokiu tikrovės iškreipimu rodoma, kaip perrašoma istorija ir visas žmogaus gyvenimas. Skirgaila netenka dar vienos atsvaros, jam atrodo, kad net Stardas, ištikimiausias senojo pagonių pasaulio karys, išdavė jųdviejų ir visos šalies viziją.

 

Labiausiai šioje dramoje keičiasi vokietis Kelleris, kuris suvedžioja Oligę, kad pasiektų Oną Duonutę. Matome absoliučiai stereotipinį vokiečių riterio neriteriškumo apraiškas: melas, seksualinė manipuliacija, nepagarba. Atrodo, nieko garbingo, tačiau Kelleris prisiekinėja kaip tikras riteris, kad myli Oną Duonutę. Pažinęs (iš vieno susitikimo?) Oną Duonutę ir pamatęs jos tvirtą dvasią bei atsidavimą savo vertybėms, jis iš tikrųjų ją įsimyli. Šis jausmas jį pakeičia, paversdamas iš savanaudiško avantiūristo į pasiaukojantį ir kilnų riterį. Galiausiai, jis paaukoja savo gyvybę, kad apgintų jos garbę, leisdamasis būti gyvas užkastas (tam autorius naudoja šviesiojo ir tamsiojo vyrų inscenizuotus – angelo ir demono, gėrio ir blogio – diskusinius kalbėjimus, kuriuos perims Justinas Marcinkevičius dramoje Mažvydas). Kellerio pasirinkimas atspindi dvasinę pergalę prieš brutalią jėgą ir rodo, kad jo meilė buvo tikra. Toks greitas Kellio atsivertimas šioje dramoje iš esmės kelia abejonių, gal net tam tikrų logikos spragų, nes akivaizdu, kad pernelyg mažai laiko Kelleriui pasikeisti.

 

Bene išmintingiausias visoje dramoje yra senasis Skurdulis, kuris sako: „Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl keičia dievus. Kai surimtės ir taps suaugusiu vyru, ji apleis naująjį dievą, kaip dėl jo apleido Perkūną. Bet vis tiek, kaip ji pavadins naująjį dievą, kurio vardu šauksis jo, gerbs visuomet tą patį, didį, paslaptingą Praamžių, kuris gyvena ne ten (rodo į dangų) ir ne čia, (rodo į žemę) ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose šventovėse, bet žmogaus sieloje (p. 129).“ Žodžiu, Skurdulis galimas Skirgailos išsigelbėjimas, sąžinės balsas, nes jis moko valdovą mąstyti dviem kryptimis: yra pasaulietiniai dalykai, prie kurių reikia prisitaikyti ir yra amžinieji, kurie nekinta, tačiau žmogus tik į juos žiūri, vertina ir priima skirtingai, tačiau Skirgailos šie žodžiai nepaveikia, jis jėga (paveiktas praeities protėvių žygių) grumiasi taip, kaip moka, ir galiausiai pjesės pabaigoje jis palaidoja Kellerį gyvą, pats tapdamas monstru. Kitaip sakant, pjesė dramatiška yra tuo, kad valdovas gina tai, kas iš pažiūros gintina, tačiau priemonės ir sprendimai jį padaro savo priešų dvasiniu atspindžiu; Skirgaila, pasirodo, ne geresnis už vokiečius ir lenkus. Užuot Krėvė sukūręs mums herojų, pasiūlo priešingą dalyką – apmąstyti mūsų geruosius siekius ir to siekio pasirinktus būdus, ar kartais mes dėl tam tikro idealizavimo nepražudome savęs ir aplinkinių?

 

Buvo ir vėl smagu prisiminti Skirgailos siužetą. Tekste nemažai archaizmo ir patarmių vartosenos, ypač tariamajai nuosakai išreikšti, kuri būdinga  pietiniams aukštaičiams, t. y. dzūkams ir suvalkiečiams. Naujausiame Alma littera leidime Laikas lietuvių literatūrai palikta senoji, neredaguota ir neadaptuota kalba, bet ją nesunku suprasti, o senesni žodžiai, pvz., skobnis, monachas... paaiškinti išnašose. Trumpai ir drūtai sakant, drama šių dienų kontekste padeda suprasti, kaip kartais iš geros valios ir ketinimų atsiranda brutalūs diktatoriai, kurie pražudo save kaip žmones ir galimai visą tautą.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Gabrielė Labanauskaitė apie pjesės struktūrą ir kulminacijos poveikį žiūrovui

 Sveiki,

 

Šįkart dienos citata priklauso Gabrielei Labanauskaitei, kuri turi pakankamai spalvingą veiklos charakteristiką: poetė, prozininkė, dramaturgė, scenaristė, teatrologijos mokslų daktarė, docentė ir kūrybinio rašymo dėstytoja.

 

Citata paimta iš 2025 metų žurnalo „Nemunas“ (Nr. 7-8).

 

„Kanoninė struktūra yra orientuota į kulminaciją ir iš dalies siejasi su patriarchatu, su tam tikra menine erekcija, išsprogimu, įtampos užkėlimu. Vien jau dėl to ieškau kitokių formų ir nuolat žaidžiu. Kulminacija – viena efektyviausių priemonių sudominti žiūrovą, išlaikyti jo dėmesį, tačiau nesistengiu struktūros automatiškai kreipti to link, veikiau sąmoningai svarstau, ar kulminacija visada reikalinga, ar naudingiau jos atsisakyti, kokios dar yra kūrybos ir buvimo scenoje prieigos.“ Gabrielė Labanauskaitė

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Gabrielė Labanauskaitė apie vyrų ir moterų dramaturgijos skirtumus

 

Sveiki,

 

Šįkart dienos citata priklauso Gabrielei Labanauskaitei, kuri turi pakankamai spalvingą veiklos charakteristiką: poetė, prozininkė, dramaturgė, scenaristė, teatrologijos mokslų daktarė, docentė ir kūrybinio rašymo dėstytoja.

 

Citata paimta iš 2025 metų žurnalo „Nemunas“ (Nr. 7-8).

 

„Mano galva, šiuolaikinė moterų dramaturgija nuo vyrų skiriasi tuo, kad dažniau nagrinėja žmonių santykius, socialines temas, jose yra daugiau veikėjų moterų. Ryškėja feministiniai motyvai. Tada, aišku, pasiseka ir aktorėms – jos gauna daugiau pagrindinių vaidmenų. Tokias pjeses dažniau renkasi moterys režisierės arba neheroseksualūs vyrai režisieriai. Moterims tiek anksčiau, tiek dabar ypač rūpi žmonių santykiai, tarpusavio ryšys, jos siekia atspindėti laikmečio socialinę aplinką – tai paralelės su Žemaitės kūryba. <...> Vyrai neretai mėgsta imtis istorinių, epinių, „didelių“ pasakojimų, o mes dažniau žvelgiame į kasdienybę pro padidinimo stiklą, fiksuojame detales, akimirkas.“ Gabrielė Labanauskaitė

 

Mes pamažu bandome purtytis vyrų ir moterų literatūros, bet pastebiu, kad nuo to nepabėgsime, teatro pasaulyje (ir dramaturgijoje) moters ir vyro kūrybos kryptis, matyt, dar labiau kanonizuotos. O gal aš ir klystu?

 

Maištinga Siela

Dienos citata. Filosofas Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis apie tai, kad niekada iš istorijos nepasimokome

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Absoliučiai pritariu Hegeliui!

 

„Iš istorijos mes pasimokome to, kad mes niekada nieko nepasimokome.“ Georg Wilhelm Friedrich Hegel

 

Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, viena iš svarbiausių Vakarų filosofijos figūrų, gimė Štutgarte, Vokietijoje, 1770 metais. Jo intelektualinė kelionė prasidėjo Tiubingeno teologijos seminarijoje, kur jis studijavo kartu su būsimais garsiais vokiečių intelektualais – poetu Friedrichu Hölderlinu ir filosofu Friedrichu von Schellingu. Jau studijų metais jis susidomėjo graikų filosofija ir religija, tačiau taip pat jautė didelę simpatiją Prancūzijos revoliucijos idealams – laisvei ir racionalumui. Baigęs studijas, Hegelis dirbo namų mokytoju ir gilinosi į įvairių filosofų, ypač Immanuelio Kanto, darbus. Šis laikotarpis buvo svarbus jo mąstymo formavimuisi, nors jis dar ir nebuvo sukūręs savo unikalios filosofinės sistemos. 1801 metais Hegelis pradėjo dėstyti Jėnos universitete, o 1805 metais tapo profesoriumi. Būtent Jėnos laikotarpis buvo itin produktyvus – čia jis parašė vieną svarbiausių savo veikalų, „Dvasios fenomenologiją“. Šis kūrinys išleistas 1807 m., Napoleonui okupavus Jėną, ir, kaip legenda pasakoja, Hegelis jį baigė rašyti stebėdamas, kaip per miestą žygiuoja Napoleono kariai.

 

Po Jėnos universiteto uždarymo, Hegelio gyvenimas tapo mažiau stabilus – jis dirbo laikraščio redaktoriumi, vėliau – gimnazijos direktoriumi Niurnberge. Šiuo laikotarpiu jis subrandino savo pagrindines idėjas apie valstybę ir teisę, kurias vėliau išplėtojo savo darbuose. Tačiau didžiausias pripažinimas atėjo 1816 metais, kai jis tapo Heidelbergo universiteto profesoriumi. Ten jis parašė „Filosofijos enciklopediją“, kurioje glaustai ir sistemingai išdėstė savo filosofiją. Šis veikalas tapo atspirties tašku būsimiems studentams ir mąstytojams, norintiems suprasti sudėtingą Hegelio mąstymą. Tačiau didžiausią įtaką ir šlovę jis pelnė 1818 metais, persikėlęs į Berlyną, kur jam buvo suteikta profesoriaus vieta Berlyno universitete, laikytame svarbiausiu to meto Vokietijos mokslo centru.

 

Berlyno laikotarpis buvo Hegelio karjeros viršūnė. Jis tapo įtakingiausiu ir labiausiai gerbiamu filosofu Vokietijoje. Jo paskaitas lankė minios studentų, o jo įtaka išsiplėtė įvairiose srityse, nuo teisės ir politikos iki meno ir religijos. Šiuo laikotarpiu Hegelis išleido „Teisės filosofijos pagrindus“, kuriame išdėstė savo teoriją apie valstybę ir visuomenę. Jis taip pat daug dėmesio skyrė istorijos filosofijai, tikėdamas, kad istorija yra racionalus procesas, vedantis link laisvės ir sąmonės išsivystymo. Hegelio filosofija, paremta dialektika – tezių, antitezių ir sintezių principu – tapo dominuojančia Vokietijoje ir vėliau padarė didžiulę įtaką tokiems mąstytojams kaip Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas. Jo idėjos paliko gilų pėdsaką visoje šiuolaikinėje filosofijoje.

 

Nepaisant savo didelės įtakos, Hegelis mirė staiga, 1831 m. lapkričio 14 d., Berlyne, per choleros epidemiją. Jo mirtis nutraukė vieną produktyviausių intelektualinių karjerų. Po mirties jo mokiniai ir pasekėjai susiskirstė į dvi pagrindines stovyklas: „jaunuosius hegelininkus“, kurie interpretavo jo filosofiją kaip revoliucinį kvietimą keisti visuomenę, ir „senąją hegelininkų mokyklą“, kurie matė jo mąstymą kaip konservatyvią esamos tvarkos pateisinimą. Šis skilimas rodo Hegelio mąstymo sudėtingumą ir jo gebėjimą įkvėpti skirtingas, o kartais net prieštaraujančias idėjas. Jo palikimas yra gyvas ir šiandien, o jo filosofija tebekelia diskusijas ir iššūkius šiuolaikiniams mąstytojams.

 

Ši Voltero mintis, kurią Hegelis savaip perteikė ir yra šioje citatoje, yra gilesnė nei paprastas pesimizmas. Ji atspindi tris pagrindinius aspektus, kurie lemia, kodėl istorijos pamokos kartojasi. Pirma, tai susiję su žmogiškąja prigimtimi. Žmonės iš prigimties yra linkę į aistras, godumą, baimę ir ambicijas, kurios dažnai užgožia racionalų mąstymą ir praeities patirtį. Istorija rodo, kad šios ydos nuolat pasireiškia, nepaisant praeities pasekmių. Pavyzdžiui, galios troškimas vedė prie įvairių imperijų žlugimo, bet tai netrukdo naujiems lyderiams siekti tos pačios galios. Antra, daugelis žmonių tiesiog ignoruoja istoriją, laiko ją nuobodžiu dalyku, nesusijusiu su dabartimi. Dėl to jie neturi pakankamai žinių, kad atpažintų pasikartojančius modelius ir išvengtų tų pačių klaidų. Istorija tampa tiesiog įvykių sąrašu, o ne gyva pamoka. Trečia, visuomenės kolektyvinė atmintis yra trumpalaikė. Naujos kartos neturi tiesioginės praeities įvykių patirties ir gali būti lengvai įtikintos, kad „šį kartą viskas bus kitaip“. Propaganda, mitai ir tendencingas istorijos interpretavimas dar labiau apsunkina objektyvių išvadų darymą, todėl tos pačios ideologinės ir politinės klaidos gali atgyti nauju pavidalu.

 

Nors Volteras skeptiškai žiūrėjo į žmonių gebėjimą mokytis, Hegelis (nors ir ne su šiais konkrečiais žodžiais) turėjo labiau optimistinės, nors ir sudėtingos, istorijos filosofijos. Jis tikėjo, kad istorija nėra chaotiškas įvykių kratinys, o racionalus procesas, kuriuo Žmonijos Dvasia (Geist) siekia didesnio sąmoningumo ir laisvės. Hegelis teigė, kad kiekvienas istorinis įvykis yra logiškas ankstesnių įvykių rezultatas. Jis manė, kad klaidos ir konfliktai yra būtina šio dialektinio progreso dalis, kuri galiausiai veda prie tobulesnės socialinės ir politinės tvarkos. Kitaip tariant, pasak Hegelio, mes galime ir turime mokytis iš istorijos, ir tai yra būtina sąlyga, kad pasiektume pažangą. Taigi, nors abiejų mąstytojų mintys gali atrodyti panašios, Volteras akcentavo žmonių nesugebėjimą mokytis, o Hegelis tikėjo, kad mokymasis iš praeities yra ne tik įmanomas, bet ir privalomas, norint pasiekti tobulumo.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Artists Of Then, Now & Forever - Forever Country [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Nesu itin didelis kantri (angl. country) muzikos klausytojas, bet ji man priimtina ir patinka savaip. Dažnai neklausau. Šią dainą atradau gal prieš... 4-3 metus, man ji patiko. Įdomu, kodėl ja nepasidalinau, tad dalijuosi šiandien.

 

Daina „Forever Country“ yra unikalus ir monumentalus, kaip sako internautai, kantri muzikos projektas, subūręs 30 legendinių ir naujosios kartos atlikėjų, priklausančių Kantri muzikos asociacijai (CMA). Ši daina, išleista 2016 m. rugsėjo 16 d., buvo specialiai sukurta ir įrašyta, siekiant paminėti 50-ąsias CMA apdovanojimų metines. Projekte dalyvavo tokios ikonos kaip Willie Nelson, Dolly Parton, Randy Travis, George Strait, ir jaunesnės žvaigždės, tokios kaip Carrie Underwood, Luke Bryan, Keith Urban, Chris Stapleton, ir Miranda Lambert. Idėja buvo sujungti skirtingas kartas ir stilius, parodant kantri muzikos tęstinumą ir svarbą Amerikos kultūroje, ir tai puikiai atspindi dainos pavadinimas – „Amžinai kantri“.

 

Dainos idėja yra duoklė kantri muzikos paveldui, sujungiant trijų klasikinių kūrinių motyvus. Ji meistriškai pinamas į vieną harmoningą visumą John Denver „Take Me Home, Country Roads“ (1971), Willie Nelson „On the Road Again“ (1980) ir Dolly Parton „I Will Always Love You“ (1974) fragmentai. Šie kūriniai, tapę kantri muzikos sinonimais, pasakojantys apie namų ilgesį, keliones ir amžiną meilę, sudaro dainos struktūrą. Kiekvienas atlikėjas įneša savo balsą ir asmeninį stilių, sukuriant unikalų garsą, kuris yra ir modernus, ir kartu pagarbus tradicijoms. Dainos prodiuseris Shane McAnally pasirūpino, kad kiekvienas atlikėjas gautų tinkamą vietą šioje muzikinėje kelionėje, leidžiant jiems jaustis kaip vienai didelei kantri šeimai.

 

Dainos vaizdo klipas yra neatsiejama jos sėkmės dalis. Filmuotas juodai-balta (kita versija spalvota) spalva, jis yra minimalistinis, tačiau emociškai labai stiprus. Jame matomi visi 30 atlikėjų, dainuojančių savo partijas įvairiose vietovėse: nuo didingų kalnų, upių ir lygumų iki koncertų scenų ir įrašų studijų. Šie vaizdai simbolizuoja kantri muzikos ištakas ir jos ryšį su gamta bei paprastais žmonėmis. Klipas nufilmuotas vienoje studijoje Los Andžele, atliekant individualias dalis, tačiau redaguojant jos sujungtos taip, kad atrodytų, jog dainininkai yra skirtingose vietovėse. Šis vizualus sprendimas sustiprina dainos žinutę apie bendrystę ir vienybę, nepaisant atstumo, kas yra itin svarbu muzikos industrijoje.

 

Dolly Parton indėlis į šį projektą yra neįkainojamas. Kaip viena iš trijų originalių dainų autorių ir atlikėjų, jos dainos „I Will Always Love You“ (kurią atliko ir Whitney Houston) pasirinkimas parodė pagarbą jos ilgametei karjerai ir įtakai. Pats jos dalyvavimas projekte, atliekant savo dainos dalį, suteikė projektui dar didesnį svorį. Dolly Parton yra tikra kantri muzikos ikona, kurios balsas ir asmenybė atspindi žanro dvasią. Jos indėlis neapsiriboja vien daina, kadangi ji yra viena iš svarbiausių CMA apdovanojimų istorijos figūrų. Dalyvavimas šiame projekte tapo simboliniu jos palikimo įtvirtinimu, parodant, kad jos įtaka tęsiasi per kartas.

 

Siūlau paklausyti ir pažiūrėti vaizdo klipą.

 

Artists Of Then, Now & Forever - Forever Country

[lyrics / žodžiai]

 

Almost heaven, West Virginia

Blue ridge mountain, Shenandoah river

Life is old there, older than the trees

Younger than the mountains, blowing like a breeze

Country roads, take me home

To the place I belong

West Virginia, mountain mama

Take me home, country roads

All my memories, they gather round her (if I should stay)

A miner's lady, stranger to blue water (I would only be in your way)

So I'll go, yet I know (dark and dusty, painted on the sky)

I'll think of you every step of the way (misty taste of moonshine, teardrop in my eye)

Country roads, take me home

To the place I belong

West Virginia, mountain mama

Take me home, country roads

On the road again

Like a band of gypsies, we go down the highway

We're the best of friends

Insisting that the world keep turning our way

And our way

Country roads (country roads), take me home (take me home)

To the place I belong

West Virginia, mountain mama

Oh, take me home, country roads

Oh, I hope life treats you kind

And I hope you have all you've dreamed of

I wish you joy and happiness

But above all this, I wish you love

And I will always love you

I will always love you

Country roads

Take me home, country roads (and I will always love you)

On the road again (I will always love you)

I just can't wait to get on the road again

Country roads

The life I love is makin' music with my friends (I will always love you)

I can't wait to get on the road again

Take me home, country roads

I will always love you

I'll always love you

 

Maištinga Siela