Perleidžiama Icchoko Mero knyga "Lygiosios trunka akimirką"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Taigi... Viena skaitomiausių jaunų žmonių knygų pagaliau vėl sulaukė dėmesio! Turėtų pasirodyti arba jau visai 2025 metų gale arba kitų metų sausį-vasarį, prieš mugę.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Maskaradas", režisierius Rimas Tuminas, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras

 

Sveiki,

 

Nesvarbu, kas ką besakytų apie režisierių Rimą Tuminą (1952-2024), manau, kad jis nusipelnė didelės pagarbos. Bandau prisiminti, kada Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre mačiau jo pastatytą dramą „Trys seserys“ pagal A. Čechovo pjesę. Vėliau „Vyšnių sodas“... Mėgstu senąją rusų dramaturgiją ir jos Romantizmo idėjomis ir tragedijomis nugairintas istorijas, kurios kelia kažin kokį keistai nusakomą jausmą. Tiesa, nebuvau matęs Michailo Lermontovo (1814-1841) pjesės „Maskaradas“ Tumino pastatymą. Jo kuris laikas nerodė, jis vėlei suburtas pagerbti neseniai Anapilin iškeliavusį šviesaus atminimo režisierių Rimą Tuminą.

 

„Maskarado“ premjera įvyko 1997 metais. Taigi dar buvau visai, galima sakyti, vaikas ir teatras toli gražu nerūpėjo, prieš 28 metus. Turėjau pirmai progai pasitaikius būtinai pamatyti šį pastatymą, turint galvoje, kad mėgstu „aukso amžiaus“ rusų dramaturgiją.

 

Michailas Jurjevičius Lermontovas buvo vienas ryškiausių ir tragiškiausių rusų literatūros genijų, palikęs gilų pėdsaką po ankstyvos mirties dvikovoje, būdamas vos 26-erių metų. Jo trumpas gyvenimas buvo paženklintas vienatvės, maišto, aistrų ir nusivylimo, kurie atsispindėjo jo kūryboje, darant jį rusų romantizmo simboliu ir „nereikalingo žmogaus“ temos pradininku literatūroje. Lermontovo dramaturgija, nors ne tokia gausi kaip poezija ir proza, yra itin svarbi: svarbiausias ir žinomiausias jo dramaturginis kūrinys yra 1835 m. parašyta, bet cenzūros ilgai neleista statyti drama „Maskaradas“ (rus. „Маскарад“), pagal kurį R. Tuminas ir pastatė spektaklį.

 

Šis Lermontovo darbas yra aštri ir pesimistinė to meto Peterburgo aukštuomenės kritika, kurioje dominuoja tragedijos ir keršto motyvai, o pagrindinis herojus Jevgenijus Arbeninas, yra sudėtinga, ciniška, bet aistringa asmenybė, atspindinti romantiškąjį maištininką. Esminiai Lermontovo dramaturgijos bruožai yra psichologizmas, gilus žmogaus sielos susvetimėjimo ir nusivylimo perteikimas, o kompozicijai būdingas dinamiškumas ir aštrūs konfliktai, ypač tarp žmogaus asmenybės ir supuvusios visuomenės normų. Jo kūryba iš esmės apima XIX a. pradžios Rusijos inteligentijos dvasinį ir moralinį sąstingį, kas leidžia Lermontovą laikyti ne tik puikiu poetu, bet ir įžvalgiu dramaturgu, sugebėjusiu perteikti epochos dramą.

 

Taigi Rimas Tuminas imasi „Maskarado“, parodomosios visuomenės temos, kur aiškiai galioja primesti lūkesčiai, standartai, tačiau Romantizmo epochos jausenų apimti veikėjai vis vien ryžtasi mirtinai rizikuoti, kad patenkintų ne tik lošimo, bet ir meilės aistras. Jau nebe pirmos jaunystės Arberinas (aktorius Arvydas Dapšys) puikus ir prityręs lošėjas labai pavydi savo jaunutės ir gležnos žmonos Ninos (aktorė Indrė Patkauskaitė), kuri dalyvaudama maskarade, siautulingame kaulių pokylyje ir kaip kokia Pelenė kurpaitę pameta apyrankę, kurią gauna aistringas ir gašlokas kunigaikštis (aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis). Galiausiai Arbeninas klaidingai išsiaiškina aplinkybes ir kaltina savo žmoną neištikimybe, kol galiausiai ją visiškai išsekina... Pjesės medžiaga Romantizmo idėjų hiperbolizuota, naivi, šiek tiek atsekamas folklorinis pasakų motyvas. Sakyčiau, spektaklio medžiaga nesudėtinga, jeigu nagrinėsime vien Romantizmo perspektyvą. Kvaila būtų savo žmoną nuvaryti į kapus dėl nepagrįstų įtarinėjimų, tačiau, matyt, Lermontovui rūpėjo aistringos ir pavydžios sielos vaizdavimas, kada „atsijungęs“ racionalus protas leidžia savintis moteris kaip trofėjus.

 

Scenos pirmojoje dalyje regime moters baltą skulptūrą, tam tikrą sustingimą, negyvumą, skulptūra, kuri lyg ir estetiškai išstatyta visuomeninei parodai grožėtis parku. Galų gale šią skulptūrą keičia Arbenino mylimoji Nina. Sakyčiau, nors netinka šiam laikotarpiui, bet spektaklis gana feministinės perspektyvos; jis iš esmės atskleidžia vargingą moters padėtį valdyti savo likimą, nes yra priklausoma nuo savo vyro nuotaikų ir požiūrių svyravimų. Veiksmas vyksta žiemą, nuo veikėjų ir dekoracijų nuolat byra sniegas, jis kelia ir kalėdines, ir nesibaigiančios šventės nuotaiką, tačiau subalansuota ir su pjesėje esančia tragedija – tai užprogramuota visoje istorijoje nuo pat pradžių. Tarnas pašaukia žuvį, tačiau nemoka pasinaudoti jos laime (aliuzija į „lydekai paliepus – man panorėjus“), o štai pasiturintys ir nuožmūs vyrai nesugeba šios žuvies pasigauti, netgi priešingai – jie negyvėlį įmeta į eketę ir tai, kas nebefunkcionalu lošėjų ir lėbautojų karnavalinėje kultūroje iš esmės yra pašalinama, nes... Sėkmė yra fortūna kekšė ir ji rusiškame Romantizme yra lemties faktorius.

 

Juk visas spektaklis yra kaip ir Čechovo dramaturgijoje apie lūkesčius ir idealus, kurie galiausiai apdovanoja ir nuvilia. Tai tam tikras XIX a. būties kodas, kurį gerai suvokė „aukso amžiaus“ rusų dramaturgai. Svarbus naratyvo dėmuo scenoje tampa maskarado kultūrinis elementas, t. y. žmonių minia, kuri eina, šoka, juokiasi kaip vientisas kūnas, kol švenčia iliuzijas ir idealus, tol kvaitulys, tačiau visada šventė baigiasi ir stoja lemtinga akimirka, kada žmogus susiduria su tuo, kad lūkesčiai neišsipildo, šventė ir tėra iliuzija, kad gyvenimas yra gražus, tol kol šventi ir myli.

 

Nepaisant to, kad mane asmeniškai stebino Lermontovo pjesės infantilus siužetinis lygmuo (apyrankė ir pavydas nulemia gyvenimą – kvailiau ir klasiškiau nė nesugalvosi!), tačiau Rimas Tuminas iš šios istorijos išgauna jausmą ne vien apie prabėgusią epochą ir naivumą, visuomenės moralinį pagedimą, bet ir filosofinę jaukią gelmę, jog ir mes šiandien, kad ir kokie bebūtume pragmatiški, išmanytume technologijas, būtume racionalūs, planingi ir atkaklūs, pamatuojantys savo galimybes, karjeristai, vis tiek dar tikime ta aukso žuvimi po ledu, manome, kad būna, jog fortūna atsisuka ir be pastangų, būna, kad gyvenimas iš tikrųjų dovanoja kartais ilgas svaiginančias šventes, kurios sugriauna santuokos iliuziją, subyra netvirti ryšiai ir tuo pat metu padovanoja naujas aistras ir meilę, šventėje pradedami nauji vaikai... Išties tas sningantis stebuklas jautrus, skambant armėnų kompozitoriaus Aramo Chačaturiano valso garsams, jautiesi ne tik stebėtoju, bet ir dalyviu.

 

Po spektaklio jaučiausi įdomiai. Vis klausiau, kodėl spektaklis manęs neabstulbino. Negaliu pasakyti, kad sužavėjo, tačiau leido tarsi užsukti į kažin kokios senos epochos namus, atpažinti tam tikrus dabarties parodomosios visuomenės ženklus. Tai atmosferinis, lyrinis ir klasikinio braižo spektaklis, kuriame Rimas Tuminas pademonstruoja savo klasišką rusišką Romantizmą savaip, scenoje kurdamas baltos ir juodos spalvos kontrastus, juodą dangų ir baltą sniegą, juodaskvernius ilgo plato veikėjus ir gulbės baltumo sukneles vilkinčias naivuoles – ir visa tai primena neišsipildžiusią folklorinę pasaką, stiklo sniego rutulį, kuris panardina į pasakojimus, kuriems jaučius didelį prielankumą.

 

Maištinga Siela 

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 161: dėkok už prisinimus ir vaizduotės galią!

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Jau būsiu iš tos lietuviškos kartos, kurie gali sakyti paaugliams ir jaunimui: o štai mano laikais, kai buvau mažas, sniego būdavo iki kaklo, ir žiemos mūsų būdavo baltos ir smagios, nes ant sniego ir ledo prisigalvodavome visokių pramogų. Ir iš tikrųjų, bandau atsekti, kada paskutinįkart išgyvenau tokią šaltą ir kandžią žiemą, kurią galėčiau pavadinti balta. Prieš 15 metų? Gal seniau? Bet dar puikiai pamenu, kad paskutiniaisiais mokykliniais metais to sniego kaip ir būdavo, užsilaikydavo, gal ne iki kaklo, bet kelius tekdavo nuolat pravalyti ir keikdavome, jeigu keliai būdavo nevalomi.

 

Šiandien grįžau namo iš po darbo ir pirmąkart nusistebėjau, kad turime gruodžio 11 dieną žalią žolę. Net ne rudą, ne kokią nušalusią, o žalią. Tada pagalvojau: kokia gera prisiminimų ir vaizduotės galia yra susigrąžinti prabėgusį laiką, kokią matote šioje nuotraukoje. Apsnigusi kaimo sodyba su didžiuliais apšarmotais medžiais. Ir aš gyvenau tokiu laiku, tikrai prisimenu tas baltas vaikystės ilgas žiemas, didžiulius medžius, vėtras ir pūgas... Neįtikėtinas jausmas, kaip viską galima bent jau iš dalies rekonstruoti ir atgaminti jau išnykusius jausmus ir istorijas.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Christina Aguilera – My Favorite Things [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kadangi jau pamažu Kalėdos ant nosies, reiktų šiek tiek ir kalėdinių įrašų, tad skirsiu tai, kas dabar skamba dažnai radijo eteriuose.

 

Christina Aguilera yra, kaip žinia, žinoma dėl savo galingo balso diapazono ir gebėjimo interpretuoti klasikinius kūrinius, 20245 metais pristatė įrašą, kuris greitai sulaukė didelio atgarsio: „My Favorite Things (Live from the Eiffel Tower)“. Šis atlikimas nėra skirtas jokiam konkrečiam artėjančiam albumui ar studijiniam leidimui. Tai specialus, vienkartinis gyvas pasirodymas, įrašytas pačioje Paryžiaus širdyje – Eifelio bokšte, kuris buvo skirtas specialiai Paryžiaus Mados savaitei ir reklaminiam bendradarbiavimui su populiaria kosmetikos kompanija „MAC Cosmetics“, kurios reklamos veidu ji tapo.

 

Pati daina „My Favorite Things“ nėra originalus Aguileros kūrinys. Tai viena iš pačių mylimiausių dainų, kilusi iš legendinio miuziklo „Muzikos garsai“ (The Sound of Music), pastatyto 1959 metais. Miuziklo originaliame pastatyme dainą pirmą kartą atliko Mary Martin, tačiau pasaulinę šlovę ji pelnė 1965 metų filmo adaptacijoje, kurioje vaidino ir atliko Julie Andrews (Džulė Endrius), įkūnijusi Marijos fon Trap (Maria von Trapp) vaidmenį. Daina tradiciškai yra rami, apmąstymus skatinanti melodija, kurioje apdainuojami paprasti, bet mieli dalykai, padedantys išgyventi sunkius laikus.

 

Aguileros atlikimas „My Favorite Things“ pasižymi ryškiu žanriniu poslinkiu, atitolstant nuo ramios, miuziklo stiliaus melodijos. Jos interpretacija įgauna stiprų džiazistinį ir soul poskonį, su juntama kabareto įtaka. Ji paverčia originalų kūrinį savo firminiu stiliumi, pridėdama galingų vokalinių improvizacijų, vadinamųjų runs ir riffs, bei dramatiško crescendo. Šis stilistinis pasirinkimas yra būdingas Aguilerai, kuri dažnai remiasi džiazo ir bliuzo divų, tokių kaip Etta James ir Ella Fitzgerald, palikimu.

 

Šis gyvas pasirodymas Eifelio bokšte buvo įspūdingas vizualiai. Jis vyko naktį, su švytinčiu Paryžiaus panorama fone, kas suteikė jam nepakartojamo žavesio ir prabangos įspūdį. Pasirodymas buvo ne tik muzikinis, bet ir mados renginys, kuriame Aguilera pasirodė itin ryškiai pasipuošusi, pabrėžiant kosmetikos, kurią ji reklamavo, estetiką.

 

Kritikai ir gerbėjai Aguileros interpretaciją įvertino labai palankiai, ypač dėl jos vokalinės galios ir techninės meistrystės. Nors kai kurie galbūt ir pasigedo originalo miuziklinio naivumo, dauguma pripažino, kad Aguilera dainai įkvėpė naujos gyvybės ir dramos. Pasirodymas tapo dar vienu pavyzdžiu, kaip ji geba paimti populiariosios kultūros relikvijas ir pritaikyti jas savo unikaliam, nepakartojamam stiliui.

 

Bendrai vertinant, „My Favorite Things“ tapo svarbiu momentu 2025 metų popkultūros peizaže. Tai ne tik įrodė Aguileros, kaip nepailstančios atlikėjos, statusą, bet ir sėkmingai sujungė muzikos, mados ir reklamos pasaulius į vieną efektingą ir vizualiai įsimintiną reginį. Nors ši daina nepranašauja naujo albumo, ji aiškiai parodo, kad Christina Aguilera išlieka vokaline jėga, su kuria privalu skaitytis. Šiandien siūlau paklausyti patiems.

 

Christina Aguilera – My Favorite Things

(originally by Julie Andrews)

[lyrics / žodžiai]

 

Raindrops on roses

And whiskers on kittens

Bright copper kettles

And warm woolen mittens

Brown paper packages

Tied up with strings

These are a few of my favorite things

Yeah

 

Cream colored ponies

An' crisp apple strudels

Doorbells an' sleigh bells

An' schnitzel with noodles

Wild geese that fly with the moon on their wings

These are a few of my favorite things, oh

 

Girls in white dresses

With blue satin sashes

Snow flakes that stay on my nose and eyelashes

Silver white winters

That melt into springs

These are a few of my favorite things, oh

 

When the dog bites

When the bee stings

When I'm feelin' sad

I simply remember my favorite things

And then I don't feel

I don't feel so bad

 

Raindrops on roses

And whiskers on kittens

Bright copper kettles

And warm woolen mittens

Brown paper packages

Tied up with strings

These are a few of my favorite things

 

Cream colored ponies

An' crisp apple strudels

Doorbells an' sleigh bells

An' schnitzel with noodles

Wild geese that fly with the moon on their wings

These are a few of my favorite things

 

Girls in white dresses

With blue satin sashes

Snow flakes that stay on my nose and eyelashes

Silver white winters

That melt into springs

These are a few of my favorite things

 

When the dog bites

When the bee stings

When I'm feelin' sad

I simply remember my favorite things

And then I don't feel so sad

 

Maištinga Siela

Turizmas Europoje (statistika): kurioje Europos šalyje kasmet turistų apsilanko daugiausiai? Atsakymas...

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pagal naujausius statistinius duomenis (prieinamus iki 2024 m. pabaigos, apimant 2023 metus ir ankstesnę tendenciją), penkios Europos šalys, kasmet pritraukiančios didžiausią tarptautinių turistų skaičių, išdėstytos taip:

 

Prancūzija išlieka neabejotina lydere, ilgą laiką užimdama daugiausiai lankomos pasaulio šalies poziciją. Kasmet ji priima virš 80 milijonų tarptautinių atvykėlių. Jos populiarumą lemia Paryžiaus ikonos, tokios kaip Eifelio bokštas, turtinga Provanso istorija ir pasaulinio lygio virtuvė.

 

Antrąją vietą dažniausiai užima Ispanija, kuri taip pat nuolat viršija 80 milijonų turistų ribą. Šalis ypač populiari dėl savo Viduržemio jūros paplūdimių, Gaudi architektūros Barselonoje ir kultūrinio paveldo Andalūzijoje.

 

Trečioje vietoje yra Italija. Dėl savo neprilygstamo indėlio į meno istoriją, senovės Romos paminklų ir Venecijos romantikos, ji kasmet pritraukia apie 60–70 milijonų užsienio lankytojų.

 

Ketvirtoje vietoje stabiliai laikosi Turkija. Nors geografiškai dalinai priklauso Azijai, ji yra svarbi Europos turizmo rinkos dalis ir ypač populiari dėl savo viskas įskaičiuota tipo kurortų Antalijoje ir istorinių Stambulo vietų, pritraukianti maždaug 50–55 milijonus turistų.

 

Penktąją vietą užima Vokietija. Ji pritraukia maždaug 35–40 milijonų tarptautinių turistų dėl savo didelių miestų, tokių kaip Berlynas ir Miunchenas, gamtos grožio Bavarijoje ir gausaus verslo bei kultūrinio turizmo srauto. Šie skaičiai rodo Europos, kaip pasaulinio turizmo centro, dominuojančią padėtį.

 

P. S. Įvairūs šaltiniai pateikia vis skirtingus skaičius, tad skaičiai gali kisti, tačiau top daugmaž atitinka jau kuris laikas po pandemijos.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 160: pasiruošk būti savimi, tikruoju ateiviu tarp sunormalėjusių žmonių

 

Sveiki,

 

Žmonės dažnai bijo nepatikti kitiems dėl to, kas jie tokie galimai yra (bet ar galima būti kažkuo daugiau, nei esi iš tikrųjų?). Baimė dėl atmetimo veda prie konformizmo, kančios ir iliuzijos, kad esi saugus, kol esi normalus. Radau šią šmaikščią dirbtinio intelekto sukurtą ateivio, kuris ruošiasi dar vienai normaliai dienai gyventi tarp sunormalėjusių žmonių, memą. Visi to tikisi, mes taip pat tikimės iš kitų normalumo ir tai yra tokia psichinė liga, pagrįsta klaidingais įsitikinimais apie normalizuotą socialinį elgesį, stereotipus ir standartus, kad norim to ar nenorim, dažnai ryte ruošiamės būti normaliais, t. y. gyventi kaip ir visi, patenkinti „saugius“ normalumo sau lūkesčius. O kas, jeigu iš tikrųjų leistume gyventi sau kaip ateiviai, sakyti tai, ką iš tikrųjų galvojame, ir jaustis taip, kaip iš tikrųjų jaučiame? Juk tai iš tikrųjų turėtų būti tas naujasis standartas, ar ne?

 

Maištinga Siela

Vyno eksportas (statistika): kokia šalis daugiausia pasaulyje pagamina ir eksportuoja vyną? Atsakymas...

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vynas – neatsiejama tūkstantmetės kultūros dalis, gėrimas, kurio gamybos tradicijos ir mastai atspindi gilias agronomines žinias ir ekonominę galią. Pasaulinė vyno rinka yra didžiulė, ir joje dominuoja keletas šalių, kurios ne tik išaugina didžiausius kiekius vynuogių, bet ir efektyviausiai jį eksportuoja. Šios šalys diktuoja tendencijas, užtikrina pasiūlą ir formuoja tarptautinę vyno prekybą.

 

Italija dažnai įvardijama kaip didžiausia vyno gamintoja pasaulyje pagal metinį tūrį, nuolat konkuruojanti dėl lyderio pozicijos su Prancūzija. Italijos privalumas slypi jos geografinėje ir klimato įvairovėje, leidžiančioje auginti tūkstančius skirtingų vynuogių veislių visuose regionuose – nuo Pjemonto šiaurėje iki Sicilijos pietuose. Dėl didžiulės gamybos, didelė dalis itališko vyno, įskaitant Prosecco, Chianti ir Pinot Grigio, keliauja į užsienio rinkas. Italija yra viena iš pagrindinių pasaulio eksportuotojų pagal tūrį, nors pagal vertę ji paprastai nusileidžia Prancūzijai.

 

Antroji ir dažnai lyderio pozicijas užimanti šalis yra Prancūzija. Nors pagal pagaminamo vyno kiekį Prancūzija kartais nusileidžia Italijai, ji neabejotinai yra neginčijama ekporto vertės lyderė. Tokie regionai kaip Bordo (Bordeaux), Burgundija (Burgundy), Šampanė (Champagne) ir Rona (Rhône) yra pasauliniai etalonai kokybės ir prestižo atžvilgiu. Prancūzijos vynai, ypač aukštos klasės Grand Cru ir šampanas, užima didžiausią dalį tarptautinėje prabangaus vyno rinkoje, atnešdami didžiules pajamas.

 

Į trejetuką patenka Ispanija, pasižyminti didžiausiais vynmedžių plotais pasaulyje. Ispanijos klimatas leidžia nuimti gausų derlių, todėl ji dažnai patenka į Top 3 pagal pagaminamą tūrį. Nors Ispanija gamina daug puikios kokybės vyno, pavyzdžiui, iš Rioja ar Ribera del Duero regionų, didelę dalį jos eksporto sudaro bulk (didmeniniai) vynai, o tai reiškia, kad jos eksporto vertė, palyginti su Prancūzija, yra mažesnė. Tačiau Ispanija išlieka viena svarbiausių vyno tiekėjų Europai ir pasauliui dėl savo konkurencingos kainos ir masto.

 

Tarp kitų svarbiausių eksportuojančių šalių, kurios užima ketvirtą ir penktą pozicijas, paprastai išsiskiria Naujojo Pasaulio atstovai. Australija yra žymi dėl savo galingų Shiraz (Sira) vynuogių, ir yra viena didžiausių eksportuotojų į Azijos rinkas. Kaimyninė Čilė taip pat pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai išsiveržė į priekį, siūlydama puikų kokybės ir kainos santykį, ypač su Cabernet Sauvignon ir Carmenere veislėmis. Čilės vynai puikiai vertinami JAV ir Europos rinkose dėl savo patikimumo ir skonio profilio. Šios penkios šalys – Italija, Prancūzija, Ispanija, Australija ir Čilė – bendrai sudaro didžiausią dalį pasaulinio vyno tūrio ir vertės.

 

Apibendrinant, pasaulinė vyno gamyba ir eksportas yra susitelkę Europoje, kuri istoriškai dominuoja ir pagal tūrį (Italija, Ispanija) ir pagal vertę (Prancūzija). Tačiau Naujasis Pasaulis, atstovaujamas tokių šalių kaip Australija ir Čilė, sparčiai mažina atotrūkį, siūlydamas didelius kiekius ir kokybišką vyną už prieinamesnę kainą. Visi šie penki lyderiai, nors ir konkuruoja tarpusavyje, yra būtini pasaulinei vyno prekybos ekosistemai.

 

Maištinga Siela