Spektaklis "Velnio nuotaka", režisierius Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalis dramos teatras

 

 Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Netikėtai, prieš pačius 2026-uosius metus, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre teko pamatyti režisieriaus Nauberto Jasinsko pastatytą dviejų dalių spektaklį „Velnio nuotaka“, kuris man asmeniškai tapo dideliu siurprizu. Kodėl? Prieš kelerius metus teko matyti to paties režisieriaus su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatytą (pagal Roberto Bolaño apsakymą) „Sugrįžimą“, kuris man sukėlė itin slogias mintis: fetišistiniai vaizdai iš morgo, veikėjai tarsi kalbantys paveikslai, statiški iki skausmo, makabriškos scenos. Tuomet iš spektaklio išėjau gana šaltas ir abejingas. Matyt, anuomet nebuvau atlikęs svarbių namų darbų – neperskaitęs Bolaño apsakymo, todėl nelabai aiškiai suvokiau, ką iš tikrųjų N. Jasinskas padarė su autentiškąja medžiaga.

Visiškai kitokiomis mintimis išėjau iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro po „Velnio nuotakos“ premjeros. Spektaklis „trenkė per galvą“ gerąja to žodžio prasme. Juk kadaise, dar mokykliniais laikais, kaip ir daugelis, skaitėme Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, matėme 1973 metų režisieriaus Arūno Žebriūno miuziklą „Velnio nuotaka“, todėl ši medžiaga puikiai žinoma ir daugelio iš mūsų permąstyta ne kartą. Einant į Nauberto Jasinsko naująjį „Velnio nuotakos“ pastatymą, nesitikėkite pamatyti klasikinio „Baltaragio malūno“ siužeto. Tad mokytojų autobusiukams su mokiniais, kurie viltis sieja su nuostata „neskaito, tai lai bent jau spektaklį pamato“, žinokite – nieko neišdegs. Mokykliniame lygmenyje likę lankytojai nieko čia nesupras. Reikia atlikti namų darbus jau iki spektaklio, kad jis atsivertų visomis tomis spalvomis ir prasmėmis, kurias sukūrė jaunasis režisierius.

 

Spektaklis yra tarsi archeologija, tam tikra dekonstruota ir gerai apgalvota Nauberto Jasinsko dirbtuvė. Pats režisierius teigė, kad „Velnio nuotaka“ atėmė daug laiko archyvuose, pareikalavo gilių apmąstymų, perfiltravo ir jo asmenines patirtis. Tai spektaklis, pastatytas principu „spektaklis spektaklyje“. Šiuolaikiniai veikėjai – Jurga ir Girdvainis (aktoriai Alvydė Pikturnaitė ir Gediminas Rimeika) – pasakoja savo dabarties istoriją iš šiuolaikinės perspektyvos. Jurga – garsi atlikėja, kurią kviečia visi, kurios gyvenimas nušviestas prožektorių, o jos meilės reikalai tampa viešais skandalais ir visuomenės aptarimų objektu. Nestabilūs santykiai su pavyduoliu Girdvainiu ją sekina ir liūdina (tai aliuzija į Borutos romano siužetą: Jurga dėl tėvo sudarytos sutarties su velniu Pinčiuku negalėjo ištekėti). Šalia Jurgos sukasi vadybininkė (Pinčukas), kuri visaip stengiasi padėti Jurgai savais patarimais. Tuo pačiu metu tarsi statomas „Velnio nuotakos“ miuziklas, kurį įrėmina tikrosios aktorės Vaivos Mainelytės tariami prisiminimai iš filmavimo aikštelės, kai ji dar buvo jauna. Žodžiu, spektaklis tarsi sulieja kelis konceptualius matmenis: atiduodama duoklė ano meto popkultūrai ir analizuojamas šių dienų gyvenimo būdas. Abiejuose pasauliuose egzistuoja pakylimai ir praradimai, veikia angelai ir demonai, gėris ir blogis.

 

Šįkart man labai patiko dekonstruota „Velnio nuotakos“ versija, kuri buvo savaip dinamiška ir metafizinė. Metafizikai padėjo puikiai sukurta scenografija: akivarai, iš kurių išlenda Pinčukas bei kiti aktoriai ir į kuriuos vėl prasmenga; akivarai, iš kurių šnibždama ir į kuriuos žiūrima kaip į veidrodžius. Tai Mainelytės atminties ir dabarties properšos bei visos medžiagos portalai. Akivaro ir liūno, kaip sunkaus gyvenimo simbolika, žmogiškuosius gyvenimus veikia labai dramatiškai. Tai gana misteriškas spektaklis, besiremiantis ne tik folkloriniais motyvais, bet labiau krikščioniškojo pasaulio dualumu. Režisierius į spektaklį įveda laibakojį, vėjavaikišką angelą, kuris tariasi su Pinčuku ir veikia proporcingomis jėgomis – ko nebūta nei miuzikle, nei „Baltaragio malūne“. Įdomiausia, kad velnias iš tikrųjų tampa geruoju advokatu: jam, regis, rūpi Jurgos reikalai ir karjera. Jis rūpinasi sėkminga Jurgos, kaip dainininkės, veikla, duoda gerus patarimus, tačiau Jurga dėl to tampa Pinčuko įkaite, nes taip veikia šiuolaikinis šou pasaulis. Apskritai sakant, visame spektaklyje aktorės Jolantos Dapkūnaitės sukurtas velnias buvo pats įdomiausias ir labiausiai man patikęs veikėjas. Kita vertus, angelo pozicija išties pasyvi – jis atlieka išklausytojo, bet ne patarėjo vaidmenį. Jis dykai slampinėja, nesikiša į veikėjų gyvenimus, dažnai atrodo abejingas žmogiškosioms kančioms ir iš esmės neazartiškas prieš Pinčuką. Gal dėl to lietuvių folklore tiek daug demoniškų pasakojimų ir tiek mažai istorijų apie angelus gelbėtojus? Matyt, blogis visada veikia charizmatiškiau ir aktyviau, o tai įsišakniję ir mūsų kolektyvinėje pasąmonėje. Labai nustebino Uršulės vaidmuo. Ji – visiška priešingybė romanui ir miuziklui: čia ji tampa pastumdėle, neįvertinta, nelaiminga, nepastebima ir per gera šiam pasauliui. Jasinskui būdinga, dekonstruojant medžiagą, „apversti“ personažus ir atskleisti jų perspektyvas, kurios paprastai dėl kanonų lieka nematomas.

 

Pirmoji spektaklio dalis man patiko labiau. Antrojoje viskas tampa rokenrolu, tam tikra prasme – velnišku Jurgos pasirodymu. Skamba perkurtos, sušiuolaikintos senojo miuziklo dainos, atliepiančios nūdienos popkultūrą. Didžioji dabarties Jurgos problema yra tai, kad ji tapo savo karjeros įkaite – karjeros, kurią valdo tėvas ir prodiuserė, o pati negali atleisti į kriminalinę istoriją įklimpusiam mylimajam. Dekonstravimas tampa vis labiau apokaliptinis. Iš dangaus galiausiai nusileidžia cepelinas – t. y. per skeltą žemės-akmens luitą primenanti konstrukcija, kuri tampa ir scena, ir blogio šaltiniu, ir išganymo pjedestalu. Tai yra tai, ko trokšta šiuolaikinis šou stebėtojas. Simboliai nėra vienareikšmiški, režisierius kuria daugiasluoksnius modelius, todėl žiūrovas nuolat yra įmestas į nesibaigiantį interpretavimo procesą: o kas čia dabar? Ką tai reiškia? Ką norima pasakyti? Manau, kad tai puiku.

 

Apie dizainerės Sandros Straukaitės kurtus kostiumus – atskira kalba. Nepaprastai šįkart tiko ir patiko. Puikiai sužaista antrojoje spektaklio dalyje su raudonomis šviesomis, kai scena nuo prožektorių šviesos kardinaliai persidažo dramatiškomis spalvomis.

 

Apie ką visas šis spektaklis? Jis turi keletą svarbių temų. Visų pirma – autoriaus asmeninis santykis su senąja medžiaga, kuri mūsų populiariojoje kultūroje turi kanoninį įvaizdį. Kas nutinka, kai iškonstruoji legendas ir mitus? Kokios tikros, dažnai nepatogios istorijos slypi už tų gražiai nublizgintų kadrų, išdainuotų natų ir gražių šypsenų? Šiuolaikinis menas apskritai linkęs perkurti kanoninius kūrinius, juos dekonstruoti, atskleidžiant ne tik autentišką kūrėjo santykį. Šioje „Velnio nuotakos“ versijoje jaučiamas troškimas sugriauti autoritetus, stabus, atskleisti, kad tai, kas tariamai gražu, gali būti pastatyta ant to paties atsainaus, smurtinių socialinių santykių pamato. Visgi buvo išmintinga pasikviesti pačią Vaivą Mainelytę, anuomet atlikusią miuzikle Jurgos vaidmenį. Ji tampa savotiška praeities ir dabarties jungtimi, magnetu, stabilizuojančiu grožio griūties barbariškumą ir įprasminančiu kartų kaitą bei pokyčius pačia humaniškiausia forma. Kaip visada, praeities medžiagoje ieškoma universalių dabarties gyvenimo ir kultūros atšvaitų – šioje spektaklio versijoje jų su kaupu. „Kaip danguje, taip ir ant žemės“. Kitaip sakant – kaip legendose, susikurtose anuomet skaitant ar žiūrint miuziklą, taip ir šiandien. Laboratorijos įrankiai tobulėja, spektaklis tampa atminties interpretavimo pjūvių projektu, kurį padeda atskleisti atpažįstami archetipai ir veikėjų elgesio modeliai.

 

Gal ne tiek ir toli nuo visko pabėgta? Visgi buvau labai maloniai nustebintas visos tos analizės, kuri priminė savotišką grožio ir tragedijos inkubatorių su stipriomis feministinėmis gaidomis. Juk Baltaragis iš esmės parduoda savo dukrą Jurgą, kad įprasmintų savo paties kaip tėvo atsakomybės įvaizdį ir realizuotų save kaip patriarchą. Ar iš tikrųjų Baltaragiui rūpėjo dukters likimas, kai jis sudarinėjo sandorį su velniu? Ar rūpi dabar, kai prodiuserių ir viešojo gyvenimo įkaitais tampa talentingi, tačiau psichologiniam persekiojimui neatsparūs žmonės? Šiame spektaklyje Jurga tampa aplinkybių auka: parduota, sumišusi, palikta be „happy end“ laimės, išsekusi tarp dangaus ir pragaro vienui viena. Sakyčiau, misterija pasibaigia itin realistiškai. Beveik kaip Žemaitės Katrės likimas.

Maištinga Siela

Spektaklis "Maskaradas", režisierius Rimas Tuminas, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras

 

Sveiki,

 

Nesvarbu, kas ką besakytų apie režisierių Rimą Tuminą (1952-2024), manau, kad jis nusipelnė didelės pagarbos. Bandau prisiminti, kada Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre mačiau jo pastatytą dramą „Trys seserys“ pagal A. Čechovo pjesę. Vėliau „Vyšnių sodas“... Mėgstu senąją rusų dramaturgiją ir jos Romantizmo idėjomis ir tragedijomis nugairintas istorijas, kurios kelia kažin kokį keistai nusakomą jausmą. Tiesa, nebuvau matęs Michailo Lermontovo (1814-1841) pjesės „Maskaradas“ Tumino pastatymą. Jo kuris laikas nerodė, jis vėlei suburtas pagerbti neseniai Anapilin iškeliavusį šviesaus atminimo režisierių Rimą Tuminą.

 

„Maskarado“ premjera įvyko 1997 metais. Taigi dar buvau visai, galima sakyti, vaikas ir teatras toli gražu nerūpėjo, prieš 28 metus. Turėjau pirmai progai pasitaikius būtinai pamatyti šį pastatymą, turint galvoje, kad mėgstu „aukso amžiaus“ rusų dramaturgiją.

 

Michailas Jurjevičius Lermontovas buvo vienas ryškiausių ir tragiškiausių rusų literatūros genijų, palikęs gilų pėdsaką po ankstyvos mirties dvikovoje, būdamas vos 26-erių metų. Jo trumpas gyvenimas buvo paženklintas vienatvės, maišto, aistrų ir nusivylimo, kurie atsispindėjo jo kūryboje, darant jį rusų romantizmo simboliu ir „nereikalingo žmogaus“ temos pradininku literatūroje. Lermontovo dramaturgija, nors ne tokia gausi kaip poezija ir proza, yra itin svarbi: svarbiausias ir žinomiausias jo dramaturginis kūrinys yra 1835 m. parašyta, bet cenzūros ilgai neleista statyti drama „Maskaradas“ (rus. „Маскарад“), pagal kurį R. Tuminas ir pastatė spektaklį.

 

Šis Lermontovo darbas yra aštri ir pesimistinė to meto Peterburgo aukštuomenės kritika, kurioje dominuoja tragedijos ir keršto motyvai, o pagrindinis herojus Jevgenijus Arbeninas, yra sudėtinga, ciniška, bet aistringa asmenybė, atspindinti romantiškąjį maištininką. Esminiai Lermontovo dramaturgijos bruožai yra psichologizmas, gilus žmogaus sielos susvetimėjimo ir nusivylimo perteikimas, o kompozicijai būdingas dinamiškumas ir aštrūs konfliktai, ypač tarp žmogaus asmenybės ir supuvusios visuomenės normų. Jo kūryba iš esmės apima XIX a. pradžios Rusijos inteligentijos dvasinį ir moralinį sąstingį, kas leidžia Lermontovą laikyti ne tik puikiu poetu, bet ir įžvalgiu dramaturgu, sugebėjusiu perteikti epochos dramą.

 

Taigi Rimas Tuminas imasi „Maskarado“, parodomosios visuomenės temos, kur aiškiai galioja primesti lūkesčiai, standartai, tačiau Romantizmo epochos jausenų apimti veikėjai vis vien ryžtasi mirtinai rizikuoti, kad patenkintų ne tik lošimo, bet ir meilės aistras. Jau nebe pirmos jaunystės Arberinas (aktorius Arvydas Dapšys) puikus ir prityręs lošėjas labai pavydi savo jaunutės ir gležnos žmonos Ninos (aktorė Indrė Patkauskaitė), kuri dalyvaudama maskarade, siautulingame kaulių pokylyje ir kaip kokia Pelenė kurpaitę pameta apyrankę, kurią gauna aistringas ir gašlokas kunigaikštis (aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis). Galiausiai Arbeninas klaidingai išsiaiškina aplinkybes ir kaltina savo žmoną neištikimybe, kol galiausiai ją visiškai išsekina... Pjesės medžiaga Romantizmo idėjų hiperbolizuota, naivi, šiek tiek atsekamas folklorinis pasakų motyvas. Sakyčiau, spektaklio medžiaga nesudėtinga, jeigu nagrinėsime vien Romantizmo perspektyvą. Kvaila būtų savo žmoną nuvaryti į kapus dėl nepagrįstų įtarinėjimų, tačiau, matyt, Lermontovui rūpėjo aistringos ir pavydžios sielos vaizdavimas, kada „atsijungęs“ racionalus protas leidžia savintis moteris kaip trofėjus.

 

Scenos pirmojoje dalyje regime moters baltą skulptūrą, tam tikrą sustingimą, negyvumą, skulptūra, kuri lyg ir estetiškai išstatyta visuomeninei parodai grožėtis parku. Galų gale šią skulptūrą keičia Arbenino mylimoji Nina. Sakyčiau, nors netinka šiam laikotarpiui, bet spektaklis gana feministinės perspektyvos; jis iš esmės atskleidžia vargingą moters padėtį valdyti savo likimą, nes yra priklausoma nuo savo vyro nuotaikų ir požiūrių svyravimų. Veiksmas vyksta žiemą, nuo veikėjų ir dekoracijų nuolat byra sniegas, jis kelia ir kalėdines, ir nesibaigiančios šventės nuotaiką, tačiau subalansuota ir su pjesėje esančia tragedija – tai užprogramuota visoje istorijoje nuo pat pradžių. Tarnas pašaukia žuvį, tačiau nemoka pasinaudoti jos laime (aliuzija į „lydekai paliepus – man panorėjus“), o štai pasiturintys ir nuožmūs vyrai nesugeba šios žuvies pasigauti, netgi priešingai – jie negyvėlį įmeta į eketę ir tai, kas nebefunkcionalu lošėjų ir lėbautojų karnavalinėje kultūroje iš esmės yra pašalinama, nes... Sėkmė yra fortūna kekšė ir ji rusiškame Romantizme yra lemties faktorius.

 

Juk visas spektaklis yra kaip ir Čechovo dramaturgijoje apie lūkesčius ir idealus, kurie galiausiai apdovanoja ir nuvilia. Tai tam tikras XIX a. būties kodas, kurį gerai suvokė „aukso amžiaus“ rusų dramaturgai. Svarbus naratyvo dėmuo scenoje tampa maskarado kultūrinis elementas, t. y. žmonių minia, kuri eina, šoka, juokiasi kaip vientisas kūnas, kol švenčia iliuzijas ir idealus, tol kvaitulys, tačiau visada šventė baigiasi ir stoja lemtinga akimirka, kada žmogus susiduria su tuo, kad lūkesčiai neišsipildo, šventė ir tėra iliuzija, kad gyvenimas yra gražus, tol kol šventi ir myli.

 

Nepaisant to, kad mane asmeniškai stebino Lermontovo pjesės infantilus siužetinis lygmuo (apyrankė ir pavydas nulemia gyvenimą – kvailiau ir klasiškiau nė nesugalvosi!), tačiau Rimas Tuminas iš šios istorijos išgauna jausmą ne vien apie prabėgusią epochą ir naivumą, visuomenės moralinį pagedimą, bet ir filosofinę jaukią gelmę, jog ir mes šiandien, kad ir kokie bebūtume pragmatiški, išmanytume technologijas, būtume racionalūs, planingi ir atkaklūs, pamatuojantys savo galimybes, karjeristai, vis tiek dar tikime ta aukso žuvimi po ledu, manome, kad būna, jog fortūna atsisuka ir be pastangų, būna, kad gyvenimas iš tikrųjų dovanoja kartais ilgas svaiginančias šventes, kurios sugriauna santuokos iliuziją, subyra netvirti ryšiai ir tuo pat metu padovanoja naujas aistras ir meilę, šventėje pradedami nauji vaikai... Išties tas sningantis stebuklas jautrus, skambant armėnų kompozitoriaus Aramo Chačaturiano valso garsams, jautiesi ne tik stebėtoju, bet ir dalyviu.

 

Po spektaklio jaučiausi įdomiai. Vis klausiau, kodėl spektaklis manęs neabstulbino. Negaliu pasakyti, kad sužavėjo, tačiau leido tarsi užsukti į kažin kokios senos epochos namus, atpažinti tam tikrus dabarties parodomosios visuomenės ženklus. Tai atmosferinis, lyrinis ir klasikinio braižo spektaklis, kuriame Rimas Tuminas pademonstruoja savo klasišką rusišką Romantizmą savaip, scenoje kurdamas baltos ir juodos spalvos kontrastus, juodą dangų ir baltą sniegą, juodaskvernius ilgo plato veikėjus ir gulbės baltumo sukneles vilkinčias naivuoles – ir visa tai primena neišsipildžiusią folklorinę pasaką, stiklo sniego rutulį, kuris panardina į pasakojimus, kuriems jaučius didelį prielankumą.

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Tyli naktis" / "Christmas. Uncensored"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti latvių režisieriaus Mario Martinson naujausią darbą „Tyli naktis“ (2013), kuris šių metų pradžioje sukėlė nemažas diskusijas lietuvių kino forumuose. Prisipažinsiu, kad Maris Martinson‘as nėra mano mėgstamas režisierius, nors jo filmas „Amaja“ ir sukėlė šiokių tokių simpatijų, tačiau dabar filmą menu kaip pernelyg poetizuotą kosmopolitinę dėlionę. Filmas „Tyli naktis“ šiam režisieriui yra jau trečiasis filmas, kuris kuriamas su lietuvių aktoriais ir pažvelgęs į tolimesnių jo projektų išklotinę, matau, kad ateinantys filmai visgi nukreipti į Latviją, o ne į Lietuvą. Pats režisierius yra prisipažinęs, kad jam kurti filmus kur kas lengviau nei parašyti šių filmų knygas, kurias visas išleido lietuviškos leidyklos...

„Tyli naktis“ grįžta iš ilgų „Amajos“ klajonių po pasaulį į šeimą ir pateikia vienos šeimos tragediją Kūčių vakarą, kai viskas turėtų būti atleista ir pamiršta. Tokia naktis ir kontrastas nebestebina nei literatūroje, nei kine. „Tyli naktis“ buvo tiesiogine šio žodžio prasme sugniuždytas kritikų. Taip, tai tikriausiai vienas prasčiausių šio režisieriaus darbų, tačiau žinodamas, kad galiu sulaukti didžiausio pravalo, filmą kažkodėl sužiūrėjau nepretenzingai įdomiai. Aišku, labiausiai kliuvo siužeto ušpildymas, neįtikinamos, bet žavios detalės. Na, kuris dabar tėvas eis su veidrodžio šuke žiūrėti, kaip mylisi už durų marti su sūnumi? O jau juostelėje paliktas neištikimybės įrodymas toks melodramatiškas ir nuspėjamas, kad net lotynų amerikiečiai dabar serialuose įdomiau sukuria aplinkybes. Jau nuo pačios filmo pradžios nelieka jokių abejonių, jog ši naktis pasmerkta skyrybos, rietenoms ir skandalams – pasigedau paslapties, tikrų netikėtumų. Gali nustebinti tik homoseksualumo įvesta linija, kuri lietuvių kinometografijoje vis dar neliečiama. 

Šių metų pradžioje teko matyti didesnį pravalą, tai filmas „Valentinas vienas“, o štai „Tyli naktis“ man kažkodėl nuskambėjo visai neblogomis tonacijomis, buvo įdomu stebėti tarp šeimų besidengiantį seksualinių santykių voratinklį. Jaukus Kūčių vakaras tampa seksualine valpurgijos naktimi, kuri atskleidžia, kokie mes žmonės esame dviveidžiai – gyvename visuomenės primestomis kaukėmis, o iš tikrųjų grojame visai kitais instrumentais. Aišku, ne viskas režisieriui pavyko, filmas retkarčiais priminė teatro sceną, gal dėl minimalios erdvės, gal dėl ne visada įtikinamų aplinkybių ir dialogų, tačiau nepasakysi, kad ir aktoriai blogai dirbo, bet jie ir nežibėjo. „Tyli naktis“ išėjo tamsi, nykoka erotizuota drama, kuri nelabai pateisino žiūrovų lūkesčius, tačiau ne viskas filme jau taip ir blogai, juk jei nebandysi, nesižinosi, kas iš tos idėjos gali išeiti. Maris Martinson‘as turėjo įrodyti, kad gali statyti ir kitokias dramas, tačiau tai buvo žingsnelis atgal, bet niekada nevėlu pasitaisyti ir sugrįžti į teisingą kelią.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela