Agnės Širinskienės
katinas Nuodėgulis per neįtikėtinai trumpą laiką tapo bene garsiausiu
Lietuvos gyvūnu, kurio vardas netikėtai atsidūrė oficialiuose Seimo
dokumentuose. Šis buvęs benamis katinas, kurį politikė priglaudė ir išgydė,
tapo politinio sarkazmo simboliu, kai parlamentarai svarstymo stadijoje pritarė
pataisai, teigiančiai, jog LRT generalinį direktorių būtų galima atleisti tik
katinui Nuodėguliui pareiškus nepasitikėjimą.
Nors šis įrašas įstatymo projekte atsirado kaip
opozicijos bandymas absurdu atsakyti į valdančiųjų skubotą teisėkūrą, viešojoje
erdvėje Nuodėgulis akimirksniu įgijo „įtakingiausio šalies katino“ statusą,
konkuruojantį net su prezidento šunimi Grikiu. Be savo neoficialios
politinės galios „spręsti“ valstybinių įstaigų vadovų likimus, Nuodėgulis
pasižymi ir kur kas žemiškesniais gebėjimais, pavyzdžiui, sėkminga žvejyba
politikės tvenkinyje, kur jo grobiu kartais tampa brangūs karpiai. Ši
kurioziška situacija pavertė paprastą katiną ryškiausiu 2025-ųjų pabaigos
politinio folkloro personažu, puikiai iliustruojančiu įkaitusią atmosferą
Lietuvos parlamente.
Paryžiaus širdyje
įsikūręs Luvras yra tikras kultūros milžinas, kurio koridorių ilgis
siekia net kelis kilometrus. Šis buvęs karalių rūmų kompleksas lankytojus
vilioja ne tik garsiąja stikline piramide, bet ir neįkainojamais meno lobiais,
pradedant mistiška Leonardo da Vinci „Mona Liza“ ir baigiant didingomis Egipto
senienomis. Tai vieta, kurioje persipina tūkstantmečių istorija ir prancūziška
prabanga, o kiekviena salė pasakoja vis kitą žmonijos civilizacijos etapą.
Vatikano muziejai
yra unikalus dvasinio paveldo ir aukščiausio lygio meno derinys, sutalpintas
vienoje mažiausių pasaulio valstybių. Kelionė per šį muziejų primena prabangų
labirintą, vedantį pro gausiai dekoruotas galerijas iki pat kulminacijos –
Siksto koplyčios, kurioje lankytojų žvilgsnius prikausto genialiosios
Mikelandželo freskos. Čia saugomos popiežių per šimtmečius sukauptos kolekcijos
atspindi ne tik religinę svarbą, bet ir neįtikėtiną Renesanso meistrų talentą.
Londono Britų muziejus išsiskiria savo
globalumu, nes po jo stogu saugoma visos žmonijos istorija ir kultūra iš visų
šešių žemynų. Po įspūdingu stikliniu kupolu lankytojai gali išvysti tokius
kritinius radinius kaip Rozetės akmuo, padėjęs iššifruoti egiptiečių
hieroglifus, ar Partenono skulptūras iš senovės Graikijos. Tai intelektuali
erdvė, kurioje nemokamai galima tyrinėti pasaulio civilizacijų raidą nuo
pirmųjų akmens įrankių iki šiuolaikinių meno objektų.
Kai ištinka teatro badas, tada eini į tokius
spektaklius, į kuriuos nė nenumanei, kad kada nors eisi. Nepamenu, kada
paskutinį kartą buvau vaikams skirtame spektaklyje, tad, žiūrėdamas į Klaipėdos
dramos teatro repertuarą, pasirinkau tai, kas dar nematyta. O nematyta buvo
2021 metais gruodį įvykusi premjera „Sniego karalienė“, kurį pagal Hanso
Christiano Andersono pasaką su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatė
režisierius Paulius Tamolė. Maniausi, kad šį spektaklį pažiūrėsiu su
kokiais nors mokytojų atitemtais paaugliais, kurie vis maigys savo pritemdytus išmaniuosius,
negalėdami nusėdėti, tačiau viskas dar kitaip – susirinko daugybė mažamečių,
tėvelių ir mamyčių, tad pagalvojau: blogiau jau būti negali, nes jie tuoj
pradės ožiuotis, spektaklį gadins...
Nieko panašaus! Pasirodo, į spektaklius eina padorūs
tėvai su jau kultūriškai išauklėtais, dėmesį išlaikančiais vaikais, kurie visas
dvi valandas sekė „Sniego karalienės“ pasakojimą. Buvau nustebintas, bet kitaip
ir negalėjo būti: lenk medį, kol jaunas. Kitaip sakant, kiek pačios kultūros ir
supratimo turi patys tėvai, tiek vaikai tai atspindi, tad iš esmės per visą
spektaklį nė vienas vaikas nesiožiavo, neapsiverkė ir necyptelėjo.
O spektaklį „Sniego karalienę“ labai smagiai pats
sužiūrėjau! Režisierius Paulius Tamolė laikosi klasikinės pasakos struktūros,
suskaidęs pasakojimą į 7 fragmentus. Pasakojimo centre – Kajus (aktorius Jonas
Baranauskas) ir mergaitė Gerda (aktorė Samanta Pinaitytė), kurie žaisdami
patiria puikią vaikystę, tačiau vieną dieną Kajus atsiduria šaltos ir
negailestingos Sniego karalienės akiratyje ir iš jos gauna bučinį bei
veidrodžio šukę, kuri pakeičia Kajų, t. y. jis netenka šiltumo, žaismingumo ir
atminties, nebegali žaisti, nebeatsako Gerdai, o galiausiai dingsta. Gerda
leidžiasi į kupiną nuotykių kelionę ieškoti Kajaus, ji sutinka kalbantį varną, rūmuose
aplanko princą ir princesę, galų gale ir pavojingus plėšikus, rožių raganą ir raguotuosius
pakalikus, senę šamanę suomę, kol galiausiai jai pavyksta surasti Kajų ir jį
atkerėti...
Labai smagiai susižiūrėjo, tad galiu įsivaizduoti,
kaip turėjo patikti vaikams, kurie turi lakią vaizduotę ir lengvai geba susitapatinti
su šios pasakos personažais. Smagu, kad šioje šiaip jau tragiškoje istorijoje
P. Tamolė randa komiškų pasakojimų elementų. Pavyzdžiui, aktorius Vaidas Jočys
sukuria itin komišką ir prajuokinantį varnos personažą, Renata Idzelytė –
dvilypę plėšikę, kuri ir atšiauri, ir kartu labai gailestinga. Visoje pjesėje
veikia trys kipšiukai, kurie kalba bendratimis, primena niekšelius grinčus,
nes visuomet stengiasi ką nors iškrėsti pikto, sugadinti. Smagu buvo pamatyti labai
retai scenoje matomą aktorę Reginą Arbačiauskaitę, kuri atliko Gerdos močiutės
vaidmenį. O jau kokio grožio ir šaltumo Eglės Jackaitės sukurta Sniego
karalienė...
Išties manau, kad „Sniego karalienė“ labai klasiška,
išlaiko pasakos atmosferą ir šventinę nuotaiką, juolab kad rodomas šventiniu
periodu. Patiko, kad režisierius nenuėjo itin moderniais teatros sprendimais,
prifarširuodamas instaliacijų, šviesų efektų, priešingai – sukūrė klasikinį
variantą, kuris iš esmės kviečia apmąstyti draugystės vertę. Kaip pats
režisierius sako: „Čia kalbama apie santykių atšalimą, susvetimėjimą tarp
šeimos narių, draugų, artimųjų. Kodėl kartais taip atsitinka, kad mūsų širdys
ima ir pavirsta ledo gabalėliu?“ Tik gerumu galima kitą „užkrėsti“ gerumu, tik
šypsena gali kitą irgi priversti nusišypsoti. Galų gale, tą ir parodo personažė
Gerda, kuri ištirpdo Sniego karalienės kerus.
Labai gražios ir gausios bei dinamiškai
besikeičiančios dekoracijos! Scenografija išties apgalvota, masyvi. Labai graži
Sniego karalienės suknelė (čia tikriausiai reikia liaupsių pasakyti kostiumų
dailininkei Kristinai Voytsekhovskayai). Nesigailiu žiūrėjęs su kitais vaikais,
buvo išties smagu susitapatinti, vėl pamatyti puikiai žinomus aktorius
kitokiuose amplua ir gerai praleisti laiką. Išėjęs pagalvojau: nors spektaklis
ir skirtas vaikams, galima jį kuo puikiausiai žiūrėti ir suaugusiems, nes H.
Ch. Andersono pasakos gana universalios ir aktualios šiandien.
„Pasakos yra galingos. Jos gali mokyti
moralės, vertybių. Jos gali mokyti istorijos. Jos gali tapti tiesiog pramoga.
Jos gali priversti mus juoktis. Didžioji pasakų vertybė ir nauda yra tai, kad
jos sujungia žmones tarpusavyje.“Paulius Tamolė
Paulius Tamolė yra universalus menininkas, kurio
profesinė veikla apima platų spektrą nuo dramos teatro scenos iki televizijos
ekranų bei edukacinių projektų. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jis
sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį dirbdamas su ryškiausiais šalies režisieriais,
o jo vaidybai būdingas išskirtinis fizinis plastiškumas, kurį lėmė papildomos
šokio studijos. Aktorius neapsiriboja vien tik vaidyba – jis aktyviai reiškiasi
kaip režisierius, kurdamas novatoriškus ir interaktyvius spektaklius, bei yra
vertinamas kaip kūrybiškas renginių ir televizijos laidų vedėjas, gebantis
rasti bendrą kalbą su įvairaus amžiaus auditorijomis. Menininkas sėkmingai
jungia klasikinio meno tradicijas su šiuolaikinėmis formomis, todėl jo
kūrybinis braižas išlieka aktualus tiek ieškantiems gilių filosofinių prasmių
teatre, tiek vertinantiems kokybišką ir įtraukiantį turinį populiariojoje
kultūroje.
Kino metams taip pat bėgant prie 2025 metų pabaigos,
jau kai kas sudarinėja ir publikuoja geriausius 2025 metų filmus. Pastebėjau,
kad dažnai figūruoja sąrašuose amerikiečių režisieriaus Clint Bentley filmas „Traukinio
svajonės“ (angl. Train Dreams) (2025) kaip vienas iš tų filmų, kurie
įvertinti itin palankiai. Man kol kas režisierius nežinomas, tad buvo smalsu
žvilgtelėti į jo išliaupsintą kino juostą.
Istorija pasakoja apie JAV industrijos bumą XX a.
pradžioje: per šalis tiesiami ilgi traukinio bėgiai ir visa tai atliekama
sunkiai fizinį darbą dirbančių vyrų rankomis. Pasakojimo centre – savo tėvų
niekada nepažinojęs našlaitis Robertas (aktorius Joel Edgerton). Nepaisant savo
sudėtingo likimo ir nepritekliaus, Robertas kaip įmanydamas laikmečio sąlygomis
bando susikurti gyvenimą ir gyventi. Jis įsimyli jauną provincijos miesteliuko merginą
Gladis (aktorė Felicity Jones), su ja susirenčia medinį namuką, pradeda
dukrą... Tačiau gyvenimas tolimuose Vakaruose nėra lengvas, tad Robertui, kad
išlaikytų savo šeimą, tenka nuolat išvykti ilgiems sezoniniams darbams kirsti
miškus, tiesti geležinkelį.
Visgi vieną dieną nutinka lemtingas įvykis: vietos darbininkai
nuo tilto, atrodo, už nieką numeta ir užmuša azijietį darbininką, o Robertas
jaučiasi dėl to kaltas. Kaip sąžinės graužaties vaizduoklis mirusysis lydį
Robertą visą likusį gyvenimą, kol galiausiai Robertas, pažinęs ir gėrį, ir
blogį, ima suvokti slėpiningus, kitiems nematomus likimo pokštus, pavyzdžiui,
už žudymą ir nuolatinį gamtos niokojimą pasaulis atseiki tragiškus pokštus,
kitaip sakant, Robertas žino, kad kaskart už kiekvieną gavimą tenka sumokėti ir
atiduoti, kartais net pačius brangiausius dalykus gyvenime...
Kitaip sakant, filmo „Traukinio svajonės“ pagrindinė
idėja – tai egzistencinis žvilgsnis į žmogaus trapumą ir neišvengiamą laiko
tėkmę, kuri nušluoja senąjį gyvenimo būdą. Per Roberto Greinjerio dalią
atskleidžiamas tragiškas susidūrimas tarp žmogaus dvasios, gamtos stichijų ir
negailestingos technologinės pažangos (industrializacijos). Filmas pabrėžia,
kad net ir paprasčiausias, vienišas gyvenimas yra persunktas gilaus skausmo,
praradimo ir paslaptingo ryšio su besikeičiančiu pasauliu...
Filmas, mano galva, puikus. Patyriau ir skepticizmo,
ir naivumo, atmetimo ir visiško susižavėjimą šiuo filmu. Sunku patikėti, kad jį
kūrė Netflix, nes tai absoliučiai ne pramoginio, ne nuotykio, o gilios
filosofinės išminties ir jautrumo filmas, turintis niūrokos kalnų ir miškų
askezinės atmosferos, meditatyvus, persipynęs su man artimu gamtos ir žmogaus
primirštu ryšiu. Pagrindinis veikėjas – nuostabaus jautrumo vyras. Kam įdomūs
dar filmai, kuriuose veikėjas tyros širdies, gyvenantis šalia pokyčių, šalia
kitų vyrų, kurie stengiasi išmaitinti savo šeimas ir ne visada besielgiančių
teisingai ir dorai? Filmo tekstūra pavykusiai sakrali, tauri, dvasinga. Tai filmas
apie svajones, iš dalies išsipildžiusias ir žlugusias, tiesą sakant, tai
jautrus filmas, net vietomis išties graudinausi, nes režisieriui pavyko
apčiuopti kažką iš ties esminio.
„Traukinio svajonės“ labai poetiškas, lyriškas ir
jausmingas filmas, išreiškiantis žmogaus filosofinę būtį sudėtingais pokyčio
metais. Galima interpretuoti ir iš šių dienų vartotojiškos visuomenės pozicijos.
Nuostabūs gamtos vaizdai, ramybę ir kartu trapumą perteikianti žmogaus būtis
paženklinta praradimais. Režisūriniu atžvilgiu Clint Bentley asmeniškai labai
priminė juslingą ir man labai brangų ir artimą kitą režisierių – Terrence
Malick („Gyvenimo medis“, 2011; „Plona raudona linija“, 1998; „Paslėptas
gyvenimas“, 2019). Jeigu patiko ano režisieriaus pasakojimo lyrinis tonas,
susidedantis iš bėgančio, slystančio ir nesulaikomo gyvenimo fragmentų, manau,
patiks ir filmas „Traukinio svajonės“.
Susilaikykime nuo pikto žodžio, kuris nekuria santykio
nei su kitais, nei su pasauliu. Jeigu galime nekritikuoti – nekritikuokime,
jeigu galime palaikyti ir įkvėpti – tą ir padarykime. Esame apgaulingai mokomi,
kad būtina viską išreikšti, ką jauti, tačiau nemokomi, kaip vienokia ar kitokia
išleista energija griauna ir paveikia aplinkinius. Nesame mokomi būti atsakingi
už savo žodinį, emocinį ir kitokį turinį. Iš tikrųjų turėtume eiti, manau, į
kitą lygį, t. y. neišreikšti kaskart pyktį, irzlumą, kandumą, pasakyti būtinai „savo
teisingą“ žodį, bet sąmoningai projektuoti savo energiją, mintis, žodžius į
pozityvumą.
Juk išmintis byloja: visi nori būti šalia įkvepiančių
asmenybių, o ne tų pajuodėlių kritikuojančiųjų bambeklių.
Sveiki, skaitytojai ir
atsitiktiniai internetiniai praeiviai,
Ne taip ir dažnai tenka pamatyti LGBTQ turinio filmą,
kuris turėtų nors kiek originalesnį scenarijų ir būtų ambicingesnis. Dažnai tokio
pobūdžio filmai „nueina“ pramintais smurto, socialinės atskirties ar
absoliučios tipinės romantikos pramintais pasakojimo keliais. Jaunasis režisierius
James Sweeney bandė tą padaryti parašydamas savo filmui scenarijų, pats jį ėmęsis
režisuoti ir atlikti vieną iš pagrindinių vaidmenų. Absoliučiai asmeninis
autorinis filmas „Be dvynio“ (kai kur verčiama kaip „Be dvyniai“)
(angl. Twinless) (2025).
Pasirodo, egzistuoja tokios anoniminių susirinkimų
grupės, kuriose renkasi savo antrųjų dvynių netekusieji ir dalijasi skausmu,
prarastu ypatingu ryšiu. Vieną dieną į tokią grupę užsuka visai neseniai savo
identiško dvynio netekęs Romanas (aktorius Dylan O'Brien), kuris grupėje
susipažįsta su panašaus likimo homoseksualiu Deniu (aktorius James Sweeney). Pastarieji
užmezga ryšius, vis dažniau ir dažniau drauge susitinka, susiskambina, nes
Romanas bando suvokti savo brolio netektį, kuris irgi buvo homoseksualus. Deja,
nutinka Deniui taip, kad Romanas susižavi jo kolege iš darbo ir į viešumą
pamažu ima lįsti paslaptys, filmas ima įgauti aštresnio psichologiniam
trileriui būdingo siužetinių vingių...
Režisierius nori psichologizuoti, tačiau stengiasi lyg
ir išlikti populiariame ir saugiai pamatuojamo žanro rėme. Galutiniame variante
filmas išėjo visoks. Tiesą sakant, jis manęs nesužavėjo, tikėjausi ko
nors originalesnio, netikėto, tačiau viskas „išvairuota“ su šia istorija gana
įprastai ir saugiai. Visgi filmas įdomios tekstūros, atrodo, jog režisierius
kuria retsykiais labai mėgėjišką filmą, kuriame net patys veikėjai neatrodo
tikri ir užtikrinti, atsiranda toks kažin koks dirbtinis infantilumas, kuris iš
vienos pusės ir sukuria kitokį filmo toną, bet leidžia pačiam žiūrovui abejoti
filmo autentiškumu ir profesionalumu. Panašiai kaip kartais nutinka žiūrint R.
Zabarausko kuriamus filmus: lyg ir viskas gerai, scenarijus yra, aktoriai
parinkti, tačiau viskas dvelkia kažin kokiu kiču, teatru, dirbtinoka. Filmas „Be
dvynio“, sakyčiau, viso šito neišvengia, nors keista – kino kritikai, vertinę „Be
dvynio“, buvo išskirtinai palankūs ir filmas sulaukė nemažai liaupsių. Gal dėl
to turėjau kiek didesnių lūkesčių?
Bandau prisiminti, ką panašaus mačiau, ir pirmiausia
šauna į galvą Julio Torres filmas „Bėdų sukėlėjas“, kuriame jaunas režisierius,
aktorius ir scenaristas irgi kūrė autorinį LGBTQ pobūdžio filmą, tik jis buvo
labiau fantastinis, ironiškas, satyriškas ir gal dėl to atrodė idėjiškai
stipresnis už „Be dvynio“. Visgi tai nėra pats prasčiausias variantas, galima
patiems pasižiūrėti ir įvertinti.
