Die Weimarer Republik: Wie die sexuelle Befreiung den Körper dem Zugriff der Politik entzog

 

DIE OFFIZIELLE GESCHICHTE DER WEIMARER REPUBLIK: KULTUR, WIRTSCHAFT UND LEBENSGEFÜHL

 

Die Gründung der Weimarer Republik war nicht von Triumph geprägt, sondern von einem tiefen existenziellen Schock und der Asche des imperialen Zusammenbruchs. Im November 1918, als Deutschland den Ersten Weltkrieg verlor und Kaiser Wilhelm II. abdankte, befand sich das Land am Abgrund eines Bürgerkriegs. Der offizielle Beginn der Republik wird mit dem 11. August 1919 datiert, als die neue Verfassung in der kleinen, kulturdurchtränkten Stadt Weimar unterzeichnet wurde. Dieser Ort wurde nicht zufällig gewählt – Berlin glich zu jener Zeit einem Hexenkessel, der von Spartakusaufständen und Straßenkämpfen zerrissen wurde. So wurde die ruhigere Stadt von Goethe und Schiller zum Zufluchtsort für die Gestaltung der ersten echten deutschen Demokratie. Diese fragile Ordnung währte vierzehn Jahre, bis zum 30. Januar 1933, als die Ernennung Adolf Hitlers zum Reichskanzler die Türen dieser liberalen Ära endgültig schloss.

 

Die Staatsführung basierte auf einer der fortschrittlichsten, aber zugleich anfälligsten Verfassungen der Welt. Das Weimarer Deutschland wurde von Präsidenten regiert: zuerst vom Sozialdemokraten Friedrich Ebert, der versuchte, das Nachkriegschaos zu bändigen, und später vom Kriegshelden und Symbol der alten Ordnung, Paul von Hindenburg. Das parlamentarische System mit dem Reichstag an der Spitze zeichnete sich durch eine Vielzahl von Parteien und einen ständigen Wechsel der Koalitionen aus, was eine Atmosphäre politischer Instabilität schuf. Die Innenpolitik wurde ständig von der Last der Reparationen, einer gigantischen Inflation und dem Druck extremer Kräfte – sowohl der radikalen Linken als auch der aufstrebenden Nationalisten – überschattet. Das dem Präsidenten eingeräumte Recht, in Krisenzeiten per Dekret zu regieren, wurde schließlich zu dem Instrument, das die Demokratie selbst untergrub.

 

Auf der Bühne der Außenpolitik legte die Weimarer Republik einen schwierigen Weg vom Status eines internationalen Parias (die Isolation von anderen Ländern) bis hin zum Versuch der Rückkehr in die Familie der Großmächte zurück. Eine Schlüsselfigur war hier Gustav Stresemann, unter dessen Führung die Verträge von Locarno unterzeichnet wurden und Deutschland in den Völkerbund aufgenommen wurde. Dies war der Versuch, die Bedingungen des Versailler Friedensvertrages nicht durch Gewalt, sondern durch Diplomatie zu mildern. Dennoch blieb das „Versailler Diktat“ in den Augen der Öffentlichkeit eine nicht heilende Wunde, und rechte Kräfte fälschten beharrlich das Narrativ vom „Dolchstoß“, indem sie behaupteten, das Heer sei nicht auf dem Schlachtfeld besiegt, sondern von den Politikern verraten worden – ein giftiges Fundament für die künftige Revanchepolitik.

 

Die Weimarer Gesellschaft war unglaublich dynamisch, gespalten und modern. In den Städten, vor allem in Berlin, formte sich ein neuer Lebensstil: Frauen erkämpften sich das Wahlrecht und begannen, ihr Haar kurz zu tragen, Leuchtreklamen erstrahlten in den Straßen, und das Nachtleben in den Kabaretts wurde zum Symbol für Befreiung und Dekadenz. Es war eine Zeit, in der alte preußische Werte – Disziplin und Gehorsam – auf amerikanisierte Massenkultur, Jazzmusik und das Radio trafen. Doch diese Moderne hatte auch ihre Schattenseiten: Die Provinz und konservative Schichten beobachteten den moralischen Verfall Berlins mit Abscheu, während die Massenarbeitslosigkeit und wirtschaftliche Unsicherheit nach der Krise von 1929 die Armut in jedes deutsche Heim zurückbrachten.

 

Das kulturelle und intellektuelle Leben erreichte in der Weimarer Zeit eine Intensität, wie sie Deutschland kaum jemals wieder erlebte. Es war die Ära des Expressionismus, der Neuen Sachlichkeit und radikaler Experimente. In der Architektur löste die von Walter Gropius gegründete „Bauhaus“-Schule eine Revolution aus, indem sie Funktionalität und Minimalismus propagierte. Das Kino erlebte seine goldene Ära mit Meisterwerken wie Fritz Langs Metropolis oder F.W. Murnaus Nosferatu. Auch die Wissenschaft schlief nicht – zu dieser Zeit arbeiteten Albert Einstein und Max Planck in Berlin und machten die Stadt zum Welzentrum der Physik. Es war eine intellektuelle Explosion auf dem Gipfel eines Vulkans, wo sich die Kreativität aus der allgegenwärtigen Spannung speiste.

 

Auch das literarische Feld war brillant und diktierte die Mode in ganz Europa. Thomas Mann hielt in seinem Roman Der Zauberberg die geistige Krise Europas fest, während sein Bruder Heinrich Mann die alte Gesellschaftsordnung gnadenlos kritisierte. Erich Maria Remarque erschütterte die Welt mit seinem Roman Im Westen nichts Neues, indem er die Schrecken des Krieges beschrieb, und Bertolt Brecht veränderte zusammen mit Kurt Weill das Theater durch seine Dreigroschenoper. Diese Persönlichkeiten schufen nicht nur Kunst, sondern beteiligten sich aktiv an politischen Diskussionen und versuchten zu verstehen, wohin sich ihr zerrissenes Land bewegte. Leider mussten viele dieser Lichtgestalten 1933 fliehen, während ihre Bücher in den Scheiterhaufen der Nazis brannten.

 

DAS SEXUELLE LEBEN IM WEIMARER DEUTSCHLAND:

PARAGRAPH 175, SEXPARTYS, DROGEN UND DER BEFREITE KÖRPER

 

Die Weimarer Ära in Berlin wurde, wie Historiker sagen, zu einem Laboratorium der sexuellen Befreiung, in dem die moralischen Ketten der alten Welt über Nacht zerbrachen. Nach der Katastrophe des Ersten Weltkriegs spürte die deutsche Gesellschaft, insbesondere die junge Generation, den Atem des Todes und beschloss, so zu leben, als gäbe es kein Morgen. Dies gebar ein einzigartiges, dekadentes und grenzenlos freies Berlin – eine Stadt, die zur weltweiten Hauptstadt der Sexualität wurde. Die Einstellung zum menschlichen Körper änderte sich radikal: Nacktheit war nicht mehr nur eine Quelle der Scham, sie wurde zum Symbol für Moderne, Hygiene und Freiheit. Das Masseninteresse an Körperkultur, Nudismus und expressionistischem Tanz befreite die Deutschen von Korsetts und steifen Anzügen und verwandelte den Körper in eine Leinwand, auf der ein neuer, furchtloser Mensch gezeichnet wurde.

 

Das Berliner Nachtleben glich einem psychedelischen Karneval, in dem die Grenzen zwischen Geschlechtern, Klassen und Nationalitäten einfach verschwammen. In den Straßen der Stadt glitzerten tausende Vergnügungsstätten – von luxuriösen Ballsälen bis hin zu rauchgeschwängerten Kellern, in denen sich Jazzrhythmen buchstäblich mit Kokainstaub vermischten. Drogen, insbesondere Kokain und Morphium, wurden zu einem untrennbaren Teil des nächtlichen Treibens und schenkten einer unter Inflation und Nachkriegstraumata leidenden Gesellschaft eine künstliche Euphorie. In den Kabaretts traten Künstler auf, die traditionelle Werte mutig verspotteten, und die Atmosphäre war von Erotik und intellektuellem Zynismus durchdrungen, was das Gefühl vermittelte, die ganze Stadt nehme an einer einzigen großen, ununterbrochenen Orgie teil.

 

In diesem Umfeld der Freiheit nahmen Homosexuelle und Transgender-Personen einen besonderen Platz ein, für die Berlin zu einem sicheren Hafen wurde. Obwohl der § 175 des deutschen Strafgesetzbuches, der männliche Homosexualität unter Strafe stellte, formal noch in Kraft war, wurde er in der Weimarer Republik nur zögerlich oder gar nicht angewandt. Dies ermöglichte das Aufblühen der weltweit ersten offenen schwulen Subkultur: Es gab hunderte spezialisierte Clubs, Bars und Cafés, die ersten Zeitschriften für Schwule und Lesben wurden herausgegeben, und in den Straßen fanden farbenfrohe Drag-Partys statt. Männer in Kleidern und Frauen im Smoking mit Monokel waren keine Seltenheit, sondern eher das Abbild des modischen und emanzipierten Berliners, der alle Stereotypen sprengte.

 

Das Zentrum dieser Bewegung war Dr. Magnus Hirschfeld (1868–1935), ein jüdischer Arzt und Pionier, den Zeitgenossen den „Einstein des Sex“ nannten. 1919 gründete er in Berlin das Institut für Sexualwissenschaft, die weltweit erste Einrichtung dieser Art. Hirschfeld widmete sein Leben dem wissenschaftlichen Nachweis, dass Homosexualität eine natürliche Variante und keine Krankheit oder ein Verbrechen ist. Sein Motto „Durch Gerechtigkeit zur Liebe“ klang wie ein Manifest, und das Institut wurde zum Zufluchtsort für Transpersonen, denen dort sogar sogenannte „Transvestitenscheine“ ausgestellt wurden, die sie vor polizeilicher Verfolgung schützten. Zudem wurden dort die weltweit ersten geschlechtsangleichenden Operationen durchgeführt.

 

Hirschfeld war ein unermüdlicher Kämpfer gegen den § 175 und organisierte Petitionen, die von Größen wie Albert Einstein oder Thomas Mann unterzeichnet wurden. Doch seine Arbeit erregte den Zorn der aufstrebenden Rechtsradikalen. Als die Nationalsozialisten an die Macht kamen, wurde sein Institut das erste Opfer – 1933 wurde die Bibliothek öffentlich verbrannt, und der Doktor selbst starb 1935 im Exil in Frankreich, während er zusehen musste, wie sein Lebenswerk in Asche aufging.

 

Neben Hirschfeld prägten andere schillernde Persönlichkeiten die sexuelle Moderne Berlins, wie etwa Anita Berber – die skandalöse Tänzerin und Schauspielerin, deren Auftritte oft in völliger Nacktheit oder Drogenkonsum direkt auf der Bühne endeten. Sie verkörperte die wilde, destruktive Energie Weimars. Auch Christopher Isherwood, der englische Schriftsteller, darf nicht vergessen werden; seine Berliner Tagebücher wurden später zur Grundlage für das Musical Cabaret. Diese Berühmtheiten schufen den Mythos von Berlin als einem Ort, an dem jeder er selbst sein konnte, ungeachtet seiner unkonventionellen Wünsche.

 

Dieser Aufbruch war das Ergebnis eines einzigartigen Zusammentreffens historischer Umstände: ein post-imperiales Vakuum, gigantischer technologischer Fortschritt und eine tiefe Desillusionierung gegenüber der alten Moral. Als die alte Ordnung zusammenbrach, hatten die Menschen nichts mehr zu verlieren und stürzten sich in die Suche nach Vergnügen als eine Form des politischen Protests. Das Weimarer Deutschland wurde zu einem kurzen, aber hellen Aufblitzen zwischen zwei Dunkelheiten – dem kaiserlichen Konservatismus und dem Nazi-Totalitarismus.

 

WIE EXTREME NATIONALISTEN DIE IDEE DER SEXUELLEN FREIHEIT ZERSTÖRTEN

 

Die Dämmerung der Weimarer Republik war von einer tiefen gesellschaftlichen Erschöpfung geprägt. Inflation und Arbeitslosigkeit schufen einen Nährboden, auf dem radikale Moderne nicht mehr als Fortschritt, sondern als moralischer Verfall und Zeichen von Schwäche umgedeutet wurde. Der menschliche Körper, der gerade noch in Jazzclubs seine Emanzipation gefeiert hatte, wurde plötzlich zum Objekt von Angst und Misstrauen. Diese kollektive Erschöpfung nutzten die nationalistischen Kräfte meisterhaft aus, indem sie Ordnung gegen strenge Kontrolle versprachen und sexuelle Freiheit als „Fremdkörper“ darstellten, der den gesunden Volkskörper vergifte.

 

Hitlers Machtübernahme 1933 bedeutete das brutale Ende jeglicher körperlicher Souveränität. Die NS-Ideologie betrachtete den Menschen nur noch durch das Prisma der Eugenik und der Rassenreinheit. Der Körper gehörte nicht mehr dem Individuum – er wurde Staatseigentum, ein biologisches Instrument zur Stärkung der „arischen Rasse“. Sexuelle Freiheit wurde als „Entartung“ gebrandmarkt. Es war eine radikale Abkehr vom Vergnügen hin zur Pflicht, bei der der weibliche Körper zur Fortpflanzungsmaschine und der männliche zum bedingungslos gehorchenden Soldaten reduziert wurde.

 

Berlin wurde systematisch von allen Spuren des Liberalismus gereinigt. Der § 175 wurde zu einem unerbittlichen Werkzeug, um Homosexuelle in Konzentrationslager zu schicken, während Drag-Partys durch militarisierte Paraden ersetzt wurden. Die Angst vor Sexualität und dem Körper wurde zur politischen Waffe: Die Nazis überzeugten die Massen, dass Freiheit ein Krankheitssymptom sei und die Unterwerfung unter eine disziplinierte Rasse die wahre geistige Gesundheit darstelle.

 

Letztendlich wurde das, was in der westlichen Geschichte am modernsten gewesen war, in kürzester Zeit in Schutt und Asche gelegt. Die Weimarer Republik bleibt eine Mahnung, dass Freiheit zerbrechlich ist und Totalitarismus immer mit dem Versuch beginnt, die intimsten Bereiche des menschlichen Lebens zu beherrschen.

 

M. S.

 

Weimar Germany: How Sexual Liberation Reclaimed the Body from Political Ownership

 

THE OFFICIAL HISTORY OF WEIMAR GERMANY: CULTURE, ECONOMY, AND THE ETHOS OF AN ERA

 

The birth of the Weimar Republic was marked not by triumph, but by profound existential shock and the smoldering ashes of imperial collapse. In November 1918, as Germany faced defeat in World War I and Kaiser Wilhelm II abdicated the throne, the nation stood on the precipice of civil war. The Republic’s official beginning is dated to August 11, 1919, with the signing of a new constitution in the small, culturally resonant city of Weimar. This location was chosen deliberately; Berlin at the time was a boiling cauldron of Spartacist uprisings and street violence. Thus, the quieter city of Goethe and Schiller became a sanctuary for the forging of Germany’s first true democracy. This fragile order lasted fourteen years, until January 30, 1933, when Adolf Hitler’s appointment as Chancellor finally shuttered the doors on this liberal era.

 

The state was governed by one of the most progressive—yet vulnerable—constitutions in the world. Weimar Germany was led by two contrasting presidents: first, the Social Democrat Friedrich Ebert, who attempted to manage post-war chaos, and later, the war hero and symbol of the old order, Paul von Hindenburg. The parliamentary system, headed by the Reichstag, was characterized by a multi-party landscape and a revolving door of coalitions, fostering an atmosphere of perpetual political instability. Domestic policy was shadowed by the crushing burden of war reparations, hyperinflation, and pressure from extremist forces—both radical leftists and rising nationalists. Ultimately, the President's right to rule by decree in emergencies became the very tool used to undermine democracy itself.

 

In the arena of foreign policy, the Weimar Republic traveled a difficult road from international pariah to a nation seeking re-entry into the community of great powers. A pivotal figure was Gustav Stresemann, whose leadership saw the signing of the Locarno Treaties and Germany’s admission into the League of Nations. This represented a move toward diplomacy rather than force to ease the terms of the Treaty of Versailles. However, in the eyes of the public, the "Versailles Diktat" remained an unhealed wound. Right-wing forces exploited this by weaving the "Stab-in-the-Back" myth (Dolchstoßlegende), claiming the army was not defeated on the battlefield but betrayed by politicians—a poisonous foundation for future revanchist policies.

 

Weimar society was incredibly dynamic, fractured, and modern. In cities, particularly Berlin, a new way of life emerged: women won the right to vote and began wearing their hair in short "bob" cuts, neon advertisements illuminated the streets, and cabaret nightlife became a symbol of emancipation and decadence. It was a time when traditional Prussian values—discipline and obedience—clashed with Americanized mass culture, jazz, and the advent of radio. Yet, this modernity had a dark side: the rural provinces and conservative circles watched Berlin’s perceived moral decline with horror, while the Great Depression of 1929 brought mass unemployment and poverty back to German doorsteps.

 

Cultural and intellectual life reached an intensity rarely seen since. This was the era of Expressionism, New Objectivity (Neue Sachlichkeit), and radical experimentation. In architecture, Walter Gropius revolutionized the field with the Bauhaus school, championing functionality and minimalism. Cinema entered its Golden Age with masterpieces like Fritz Lang’s Metropolis and F.W. Murnau’s Nosferatu. Science flourished as well; with Albert Einstein and Max Planck working in Berlin, the city became the global epicenter of physics. It was an intellectual explosion occurring on the rim of a volcano, where creativity drew its energy from the surrounding tension.

 

The literary scene was equally brilliant, setting trends for all of Europe. Thomas Mann, in The Magic Mountain, captured Europe’s spiritual crisis, while his brother Heinrich Mann mercilessly critiqued the old social order. Erich Maria Remarque shocked the world with the horrors of war in All Quiet on the Western Front, and Bertolt Brecht, alongside Kurt Weill, transformed theater with The Threepenny Opera. These figures were not mere observers; they were active participants in the political discourse of a torn nation. Tragically, by 1933, many of these visionaries were forced to flee as their books were consumed by Nazi bonfires.

 

SEXUAL LIFE IN WEIMAR GERMANY:

PARAGRAPH 175, EXCLUSIVE PARTIES, DRUGS, AND THE LIBERATED BODY

 

Historians often describe the Weimar era in Berlin as a "laboratory of sexual liberation," where the moral shackles of the old world shattered overnight. Following the catastrophe of the Great War, the German public—especially the younger generation—felt the breath of death on their necks and decided to live as if there were no tomorrow. This gave birth to a decadent and profoundly free Berlin, which became the undisputed global capital of sexuality. The perception of the human body shifted radically; nudity was no longer a source of shame but a symbol of modernity, hygiene, and freedom. A mass interest in physical culture, nudism, and expressionist dance freed Germans from corsets and stiff suits, turning the body into a canvas for a new, fearless humanity.

 

Berlin's nightlife resembled a "psychedelic carnival," often depicted in modern cinema, where boundaries between gender, class, and nationality simply dissolved. Thousands of entertainment venues glittered in the streets—from opulent ballrooms to smoke-filled basements where jazz rhythms mingled literally with cocaine dust. Drugs, particularly cocaine and morphine, became inseparable from the nightly revelry, providing a sense of artificial euphoria to a society traumatized by war and inflation. Cabaret performers boldly mocked traditional values in an atmosphere saturated with eroticism and intellectual cynicism, creating the sensation that the entire city was participating in one vast, continuous orgy.

 

Amidst this landscape of freedom, the LGBTQ+ community found a safe haven in Berlin. Although Paragraph 175 of the German Penal Code—which criminalized homosexual acts between men—was still technically in force, it was applied laxly or ignored entirely during the Weimar years. This allowed the world's first open gay subculture to flourish: hundreds of specialized clubs, bars, and cafes opened, the first gay and lesbian magazines were published, and vibrant "drag" balls took place in the streets. Men in dresses and women in tuxedos with monocles were not anomalies; they were the image of the fashionable, emancipated Berliner, shattering every existing stereotype.

 

The central figure of this movement was Dr. Magnus Hirschfeld (1868–1935), a Jewish physician and pioneer whom contemporaries called the "Einstein of Sex." In 1919, he founded the Institute for Sexual Science (Institut für Sexualwissenschaft) in Berlin, the first of its kind in the world. Hirschfeld dedicated his life to proving scientifically that homosexuality was a natural variation rather than a disease or crime. His motto, "Justice through Love," served as a manifesto. The institute became a sanctuary for transgender individuals, providing them with "transvestite certificates" to protect them from police harassment and performing the world's first gender-reassignment surgeries.

 

Hirschfeld was a tireless campaigner against Paragraph 175, organizing petitions signed by luminaries such as Albert Einstein and Thomas Mann. He championed drag culture as an essential element of self-expression. However, his work drew the vitriolic rage of the rising far-right. Hirschfeld was physically assaulted in the streets on multiple occasions, and when the Nazis rose to power, his institute became their first target. In 1933, the institute's library was publicly burned, and the doctor himself died in exile in France in 1935, watching his life’s work turn to ash.

 

Beyond Hirschfeld, other colorful personalities shaped Berlin’s sexual modernity, such as Anita Berber—the scandalous dancer and actress whose performances often featured full nudity or drug use on stage. She embodied the wild, destructive energy of Weimar, with her bobbed red hair and open bisexuality. One also cannot forget Christopher Isherwood, the English writer whose Berlin Stories later inspired the musical Cabaret; he captured that fragile moment when freedom was still alive. These celebrities created the myth of Berlin as a place where anyone could be themselves, no matter how unconventional their desires.

 

This explosion of modernity was the result of a unique intersection of historical circumstances: a post-imperial vacuum, immense technological progress, and a profound disillusionment with old-world morality. When the old order collapsed, people felt they had nothing left to lose, turning the pursuit of pleasure into a form of political protest. Weimar Germany was a brief, brilliant flash between two darknesses—imperial conservatism and Nazi totalitarianism. It was a time when freedom could be felt physically on the skin, and Berlin was the epicenter where the human body and soul were, for the first time in history, given permission to be completely open.

 

THE SUPPRESSION OF LIBERTY: HOW NATIONALISM DESTROYED SEXUAL FREEDOM

 

The twilight of the Weimar Republic was marked by a deep societal exhaustion, as dizzying freedom became an unbearable burden for an economically shattered nation. Inflation, unemployment, and endless political chaos created an environment where radical modernity began to be perceived not as progress, but as moral decay and a sign of weakness. The human body, which had so recently celebrated its emancipation in jazz clubs and on nudist beaches, suddenly became an object of fear and suspicion. This collective exhaustion was masterfully exploited by nationalist forces, who promised order in exchange for strict control and painted sexual freedom as a "foreign body" poisoning the healthy German organism.

 

Hitler’s rise to power in 1933 signaled a brutal end to bodily sovereignty. Nazi ideology viewed the individual solely through the lens of eugenics and racial purity. The body ceased to belong to the individual; it became state property—a biological instrument for the strengthening of the "Aryan race." Sexual liberty was denounced as "degeneracy" (Entartung), and Hirschfeld’s ideas on sexual diversity were replaced by delusions of genetic selection and rigid discipline. This was a radical pivot from pleasure to duty, where the female body was reduced to a reproductive machine and the male body to an unconditionally obedient soldier.

 

This political machine exploited the public’s fear of an uncertain future by offering a deceptive vision of "health" and "purity." Berlin, which in its modernity perhaps surpassed even the liberalism of today, was systematically purged of every trace of progressivism. Paragraph 175, which had gathered dust during the Weimar years, became a ruthless tool for sending homosexuals to concentration camps, while drag balls were replaced by militarized parades. The fear of sexuality and the body was transformed into a powerful political weapon: the Nazis convinced the masses that freedom was a symptom of disease, and that total subservience to a disciplined race was the only true form of spiritual health.

 

Ultimately, what had been the most modern chapter in Western history was reduced to dust in an incredibly short time. Nationalist politics re-enslaved the body, dressing it in uniforms and restricting it with the harsh rules of racial hygiene, punishing any deviation from the norm. This tragic rupture serves as a reminder of how easily sexual and personal freedoms can be sacrificed on the altar of political stability when fear becomes stronger than the desire to be oneself. The collapse of the Weimar Republic remains a warning that even the most radical modernity is fragile, and that totalitarianism always begins with an attempt to seize control over the most intimate spheres of human life.

 

— Rebellious Soul

 

Veimaro Vokietijos respublika: kaip laisvas seksualinis gyvenimas Berlyne leido žmonės ištrūkti iš politikos nuosavybės?

Sveiki,

 

Šis literatūrinis savaitgalis man ypatingas, nes skaitau Olivios Laing eseistinę prozą „Kūnas ir laisvė“. Nemaniau, kad knyga taip mane įtrauks viskuo domėtis, kas ten rašoma. Visomis tomis asmenybėmis ir istoriniais dalykais, kuriuos maniausi, kad labai jau neblogai išmanau, bet – šast! – ir vėl kitaip, vėl įdomu. Kitaip sakant, šį įrašą paruošiau „atsimušęs“ į Laing knygą, užfiksuoti, kaip iš tikrųjų veikė Veimaro laikų Vokietija.

 

OFICIALIOJI VEIMARO VOKIETIJOS RESPUBLIKOS ISTORIJA: KULTŪRA, EKONOMIKA, POŽIŪRIS Į GYVENIMĄ

 

Veimaro respublikos įkūrimas, galima skayti, buvo paženklintas ne triumfo, o gilaus egzistencinio sukrėtimo ir imperinės griūties pelenų. 1918-ųjų lapkritį, Vokietijai pralaimint Pirmąjį pasaulinį karą ir kaizeriui Vilhelmui II atsisakius sosto, šalis atsidūrė ties pilietinio karo bedugne. Oficiali respublikos pradžia siejama su 1919 metų rugpjūčio 11 diena, kai buvo pasirašyta naujoji konstitucija nedideliame, kultūra alsuojančiame Veimaro mieste. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – Berlynas tuo metu priminė verdantį katilą, draskomą spartietiškų sukilimų ir gatvės kovų, tad ramesnis vokiečių rašytojų Gėtės ir Šilerio miestas tapo prieglobsčiu kuriant pirmąją tikrą vokiečių demokratiją. Ši trapi santvarka truko keturiolika metų, iki pat 1933-ųjų sausio 30 dienos, kai Adolfo Hitlerio paskyrimas kancleriu galutinai užvėrė liberalios eros duris.

 

Valstybės valdymas rėmėsi viena pažangiausių, tačiau kartu ir viena pažeidžiamiausių konstitucijų pasaulyje. Veimaro Vokietiją valdė prezidentai: pirmasis socialdemokratas Friedrichas Ebertas, bandęs suvaldyti pokario chaosą, ir vėliau jį pakeitęs karo didvyris, senosios tvarkos simbolis Paulas von Hindenburgas. Parlamentinė sistema su Reichstagu priešakyje pasižymėjo partijų gausa ir nuolatine koalicijų kaita, kas kūrė politinio nestabilumo atmosferą. Šalies vidinę politiką nuolat temdė reparacijų našta, milžiniška infliacija bei kraštutinių jėgų – tiek kairiųjų radikalų, tiek kylančių nacionalistų – spaudimas, o prezidentui suteikta teisė valdyti dekretais kritinėmis sąlygomis ilgainiui tapo įrankiu, pakirtusiu pačią demokratiją.

 

Užsienio politikos arenoje Veimaro respublika nuėjo sudėtingą kelią nuo tarptautinės parijo statuso (izoliacija nuo kitų šalių) iki bandymo sugrįžti į didžiųjų valstybių šeimą. Esminė figūra čia buvo Gustavas Stresemannas, kurio vadovavimo laikotarpiu pasirašytos Lokarno sutartys ir Vokietija buvo priimta į Tautų Sąjungą. Tai buvo bandymas derėtis dėl Versalio taikos sutarties sąlygų palengvinimo ne jėga, o diplomatija. Visgi visuomenės akyse „Versalio diktatas“ liko neužgyjanti žaizda, o dešiniosios jėgos nuolat klastojo naratyvą apie „smūgį peiliu į nugarą“, teigdamos, kad kariuomenė nebuvo nugalėta mūšio lauke, o išduota politikų, kas tapo nuodingu pamatu būsimai revanšizmo politikai.

 

Veimaro visuomenė buvo neįtikėtinai dinamiška, susiskaldžiusi ir moderni. Miestuose, ypač Berlyne, formavosi naujas gyvenimo būdas: moterys išsikovojo balsavimo teisę ir ėmė kirptis plaukus trumpai, gatvėse spindėjo neoninės reklamos, o naktinis gyvenimas kabaretuose tapo laisvėjimo ir dekadanso simboliu. Tai buvo laikas, kai senosios prūsiškos vertybės – disciplina ir nuolankumas – susidūrė su amerikietiško tipo masine kultūra, džiazine muzika ir radiju. Tačiau šis modernumas turėjo ir tamsiąją pusę: provincija bei konservatyvūs sluoksniai su siaubu stebėjo moralinį Berlyno nuosmukį, o didžiulis nedarbas ir ekonominis nesaugumas po 1929 metų krizės vėl sugrąžino skurdą į kiekvieno vokiečio namus.

Neoninis nuodėmių miestas – Berlynas. Sunku patikėti, kad tai epocha dar prieš ateinant Hitleriui.

 

Kultūrinis ir intelektualinis gyvenimas Veimaro laikais pasiekė tokį intensyvumą, kokio Vokietija vargu ar kada vėliau patyrė. Tai buvo ekspresionizmo, naujojo objektyvumo ir radikalių eksperimentų era. Architektūroje revoliuciją sukėlė Walterio Gropiuso įkurta „Bauhaus“ mokykla, propagavusi funkcionalumą ir minimalizmą. Kinas išgyveno savo aukso amžių su tokiais šedevrais kaip Fritzo Lango „Metropolis“ ar Friedricho Wilhelmo Murnau „Nosferatu“. Mokslas taip pat nemiegojo – tuo metu Berlyne dirbo Albertas Einšteinas ir Maxas Planckas, paversdami miestą pasauliniu fizikos centru. Tai buvo intelektualinis sprogimas, vykęs ant ugnikalnio viršūnės, kur kūrybiškumas maitinosi iš aplink tvyrančios įtampos.

 

Literatūros laukas buvo ne mažiau ryškus, diktuojantis madas visai Europai. Thomas Mannas savo romane „Užburtas kalnas“ fiksavo Europos dvasinę krizę, o jo brolis Heinrichas Mannas negailestingai kritikavo senąją visuomenės santvarką. Erichas Maria Remarque’as romanu „Vakarų fronte nieko naujo“ sukrėtė pasaulį aprašydamas karo baisumus, o Bertoltas Brechtas kartu su Kurtu Weillu perkeitė teatrą savo „Trijų grašių opera“. Šios asmenybės ne tik kūrė meną, bet ir aktyviai dalyvavo politinėse diskusijose, bandydamos suprasti, kur link juda jų draskoma šalis. Deja, daugelis šių šviesuolių 1933-aisiais buvo priversti bėgti, o jų knygos liepsnojo nacistų laužuose.

 

SEKSUALINIS VEIMARO VOKIETIJOS GYVENIMAS: 175 ĮSTATYMAS DĖL HOMOSEKSUALUMO, SEKSO VAKARĖLIAI, NARKOTIKAI, LAISVIEJI KŪNAI

 

Veimaro era Berlyne tapo seksualinio išsivadavimo, kaip sako istorikai, laboratorija, kurioje senojo pasaulio moralinės grandinės sutrūko per vieną naktį. Po Pirmojo pasaulinio karo katastrofos vokiečių visuomenė, ypač jaunoji karta, pajuto mirties alsavimą ir nusprendė gyventi taip, tarsi rytojaus nebūtų. Tai pagimdė unikalų, dekadentišką ir be galo laisvą Berlyną – miestą, kuris tapo pasauline, kad ir kaip tai beskambėtų pompastiškai, seksualumo sostine. Požiūris į žmogaus kūną radikaliai pasikeitė: nuogumas nebebuvo vien tik gėdos šaltinis, jis tapo modernumo, higienos ir laisvės simboliu. Masinis susidomėjimas kūno kultūra, nudizmas ir ekspresionistinis šokis išlaisvino vokiečius iš korsetų ir griežtų kostiumų, paversdami kūną drobe, kurioje buvo piešiamas naujas, nieko nebijantis žmogus.

 

Naktinis Berlyno gyvenimas priminė psichodelinį karnavalą (kokį dažnai dabar galime pamatyti vaizduojamuose vaidybiniuose filmuose), kuriame ribos tarp lyčių, klasių ir tautybių tiesiog ištirpdavo. Miesto gatvėse spindėjo tūkstančiai pramogų vietų – nuo prabangių pokylių salių iki dūmuose paskendusių rūsių, kuriuose džiazo ritmai maišėsi, tiesiogine to žodžio prasme, su kokaino dulkėmis. Narkotikai, ypač kokainas ir morfinas, tapo neatsiejama naktinio šurmulio dalimi, suteikdami dirbtinę euforiją visuomenei, kenčiančiai nuo infliacijos ir pokario traumų. Kabaretuose pasirodydavo atlikėjai, kurie drąsiai tyčiojosi iš tradicinių vertybių, o atmosfera ten buvo persunkta erotizmo ir intelektualinio cinizmo, sukuriančio pojūtį, kad visas miestas dalyvauja vienoje didelėje, nepertraukiamoje orgijoje.

Veimaro Vokietijoje homoseksualūs vyrai nebuvo persekiojami, todėl suklesti Europoje legaliai pirmieji drag stiliaus vakarėliai.

Šiame laisvės fone ypatingą vietą užėmė homoseksualų ir translyčių asmenų bendruomenės, kurioms Berlynas tapo saugiu uostu. Nors Vokietijos baudžiamojo kodekso 175-asis straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už vyrų homoseksualius santykius, formaliai vis dar galiojo, Veimaro respublikos metu jis buvo taikomas vangiai arba visai ignoruojamas. Tai leido suklestėti pirmajai pasaulyje atvirai gėjų subkultūrai: veikė šimtai specializuotų klubų, barų ir kavinių, buvo leidžiami pirmieji žurnalai gėjams ir lesbietėms, o gatvėse vykdavo spalvingi „drag“ vakarėliai. Vyrai su suknelėmis ir moterys su smokingais bei monokliais nebuvo retenybė, o veikiau madingo ir emancipuoto berlyniečio įvaizdis, laužantis bet kokius stereotipus.

 

Centrine šio judėjimo ašimi tapo daktaras Magnusas Hirschfeldas (1868–1935), žydų kilmės gydytojas ir pionierius, kurį amžininkai vadino „seksualumo Einšteinu“. 1919 metais jis Berlyne įkūrė Seksualinių mokslų institutą (Institut für Sexualwissenschaft), kuris buvo pirmoji tokia įstaiga pasaulyje. Hirschfeldas visą gyvenimą paskyrė moksliškai įrodyti, kad homoseksualumas yra prigimtinė variacija, o ne liga ar nusikaltimas. Jo devizas „per teisingumą į meilę“ skambėjo kaip manifestas, o institutas tapo prieglobsčiu translyčiams asmenims, kur jiems netgi buvo išduodami vadinamieji „transvestitų pažymėjimai“, saugoję nuo policijos persekiojimo, ir atliekamos pirmosios pasaulyje lyties keitimo operacijos.

Adolfo Brando įkurtas „Der Eigene“ tapo pirmuoju pasaulyje reguliariai leidžiamu žurnalu homoseksualams, ėjusiu nuo 1896 iki 1932 metų. Leidinys buvo skirtas intelektualiai vyrų auditorijai, propaguojant estetinę vyriškos draugystės kultūrą bei kovojant už gėjų teises per literatūrą, meną ir filosofiją. Veimaro respublikos metais žurnalas pasiekė savo populiarumo viršūnę ir tapo matoma kultūrine jėga, kol jį brutaliai nutraukė nacių cenzūra ir kratos leidėjo namuose.

Žurnalas „Die Freundin“, leistas tarp 1924 ir 1933 metų, tapo pirmuoju pasaulyje masinio populiarumo sulaukusiu leidiniu, skirtu specialiai lesbietėms ir biseksualioms moterims. Friedricho Radszuweito leidyklos Berlyne leistas žurnalas ne tik fiksavo gyvybingą moterų subkultūrą ir naktinį gyvenimą, bet ir aktyviai kovojo už moterų teisinę emancipaciją bei matomumą visuomenėje. Savo klestėjimo viršūnėje leidinys pasiekė tūkstantinius tiražus ir buvo laisvai prieinamas Berlyno kioskuose, kol nacių režimas jį galutinai uždraudė kaip „ištvirkusią“ spaudą.

Hirschfeldas buvo nenuilstantis kovotojas prieš minėtąjį 175-ąjį straipsnį, organizuodamas peticijas, kurias pasirašė tokie grandai kaip Albertas Einšteinas ar Thomas Mannas. Jis organizavo edukacinius renginius, skaitė paskaitas apie seksualinę įvairovę ir rėmė „drag“ kultūrą, matydamas joje svarbų asmenybės raiškos elementą. Tačiau jo veikla kėlė didžiulį įniršį kylantiems dešiniesiems radikalams. Hirschfeldas ne kartą buvo fiziškai užpultas gatvėje, o naciams atėjus į valdžią, jo institutas tapo pirmąja auka – 1933 metais jų biblioteka buvo viešai sudeginta, o pats daktaras mirė tremtyje Prancūzijoje 1935 metais, stebėdamas, kaip jo viso gyvenimo darbas virsta pelenais.

 

Be Hirschfeldo, Berlyno seksualinį modernumą formavo ir kitos spalvingos asmenybės, pavyzdžiui, Anita Berber – skandalingoji šokėja ir aktorė, kurios pasirodymai dažnai baigdavosi visišku nuogumu ar narkotikų vartojimu tiesiog scenoje. Ji įkūnijo tą laukinę, destruktyvią Veimaro energiją, nešiodama trumpai kirptus raudonus plaukus ir neslėpdama savo biseksualumo. Taip pat negalima pamiršti Christopherio Isherwoodo, anglų rašytojo, kurio Berlyno dienoraščiai vėliau tapo miuziklo „Kabaretas“ pagrindu; jis fiksavo tą trapią akimirką, kai laisvė dar buvo gyva. Šios garsenybės kūrė mitą apie Berlyną kaip vietą, kur kiekvienas galėjo būti savimi, nesvarbu, kokie neįprasti būtų jo troškimai.

 

Tokį Berlyno moderniškumą ir seksualinį proveržį nulėmė unikali istorinių aplinkybių sankirta: poimperinis vakuumas, milžiniška technologinė pažanga ir gilus nusivylimas senąja morale. Kai senoji tvarka žlugo, žmonės nebeturėjo ko prarasti, todėl puolė į malonumų paieškas kaip į tam tikrą politinio protesto formą. Veimaro Vokietija tapo trumpu, bet ryškiu blyksniu tarp dviejų tamsybių – imperinio konservatyvumo ir nacių totalitarizmo. Tai buvo laikas, kai laisvė buvo jaučiama fiziškai, ant odos, o Berlynas buvo tas epicentras, kuriame žmogaus kūnas ir siela pirmą kartą istorijoje gavo leidimą būti visiškai atviri.

Anita Berber ir Sebastianas Droste buvo skandalingiausia Veimaro Berlyno šokio pora, kurios pasirodymai „Savižudybė“, „Morfijus“ ar „Seksualinė tamsa“ šokiravo visuomenę nuogumu bei dekadentiška estetika. Jų gyvenimas už scenos ribų buvo persunktas stiprių narkotikų, alkoholio ir absoliutaus normų ignoravimo, tapdamas tragišku tos eros „gyvenimo ant bedugnės krašto“ simboliu. S. Droste, pasibaigus trumpai ir audringai šlovei, mirė 1927 metais Hamburge nuo tuberkuliozės bei išsekimo, sulaukęs vos 35-erių. A. Berber jį pergyveno tik metais – 1928-aisiais ji krito scenoje turo užsienyje metu ir netrukus mirė Berlyno ligoninėje nuo tos pačios ligos, būdama vos 29-erių, palikdama po savęs nemirtingą „skandalo karalienės“ legendą.

 

KAIP KRAŠTUTINIAI NACIONALISTAI SUNAIKINO UŽGIMUSIĄ IDĖJĄ APIE ŽMOGAUS LAISVĄ SEKSUSALUMĄ?

 

Veimaro respublikos saulėlydis buvo paženklintas gilaus visuomeninio nuovargio, kai svaiginanti laisvė virto nepakeliama našta ekonomiškai sugniuždytai tautai. Infliacija, nedarbas ir nesibaigiantis politinis chaosas sukūrė terpę, kurioje radikalus modernumas pradėtas suvokti ne kaip progresas, o kaip moralinis nuosmukis ir silpnumo ženklas. Žmogaus kūnas, dar ką tik šventęs savo emancipaciją džiazo klubuose ir nudistų paplūdimiuose, staiga tapo baimės ir įtarumo objektu. Šį kolektyvinį išsekimą meistriškai išnaudojo nacionalistinės jėgos, kurios pažadėjo tvarką mainais į griežtą kontrolę, o seksualinę laisvę ėmė piešti kaip svetimkūnį, nuodijantį sveiką vokiečių tautos organizmą.

 

Hitlerio atėjimas į valdžią 1933 metais reiškė brutalią pabaigą bet kokiam kūno suverenumui, nes nacių ideologija į žmogų žvelgė tik per eugenikos ir rasinio grynumo prizmę. Kūnas nustojo priklausyti individui – jis tapo valstybės nuosavybe, biologiniu instrumentu, skirtu „arijų rasės“ galybei stiprinti. Seksualinė laisvė buvo paskelbta „išsigimimu“, o Magnuso Hirschfeldo idėjos apie lytinę įvairovę buvo pakeistos kliedesiais apie genetinę atranką ir kietą discipliną. Tai buvo radikalus posūkis nuo malonumo link pareigos, kur moters kūnas buvo redukuotas iki reprodukcinės mašinos, o vyro – iki besąlygiškai paklūstančio kario, paliekant bet kokius individualius troškimus už įstatymo ribų.

 

Ši politinė mašina pasinaudojo visuomenėje tvyrančia baime dėl neaiškios ateities, pasiūlydama apgaulingą „sveikatos“ ir „tyrumo“ viziją. Berlynas, kuris savo modernumu galbūt lenkė net šiandienos laisvamaniškumą, buvo sistemingai valomas nuo bet kokių liberalizmo pėdsakų. 175-asis straipsnis, kuris Veimaro laikais dulkėjo stalčiuose, tapo negailestingu įrankiu siunčiant homoseksualus į koncentracijos stovyklas, o drag vakarėlius pakeitė militarizuoti paradai. Seksualumo ir kūno baimė buvo paversta galingu politiniu ginklu: naciai įtikino mases, kad laisvė yra ligos požymis, o vergystė disciplinuotai rasei yra tikroji dvasinė sveikata.

 

Galiausiai tai, kas buvo moderniausia Vakarų civilizacijos istorijoje, buvo paversta į dulkis per neįtikėtinai trumpą laiką. Nacionalistinė politika vėl pavergė kūną, įvilkdama jį į uniformas ir apribodama griežtomis rasinės higienos taisyklėmis, kurios baudė už bet kokį nukrypimą nuo normos. Tas tragiškas lūžis parodė, kaip lengvai seksualinė ir asmeninė laisvė gali būti paaukota ant politinio stabilumo aukuro, kai baimė tampa stipresnė už troškimą būti savimi. Veimaro respublikos žlugimas lieka priminimu, kad radikaliausias modernumas yra trapus, o totalitarizmas visada prasideda nuo bandymo užvaldyti intymiausias žmogaus gyvenimo sritis.

 

Maištinga Siela

Knyga: Ana Paula Maia "Apie gyvulius ir žmones"

 

Ana Paula Maia. „Apie gyvulius ir žmones“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 136.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Literatūroje kaip ir gyvenime žmonės su siaubu žvelgia į gyvūnų kankinimus ir jų žudymą. Šią literatūrinę tendenciją į lietuvių literatūrą atnešė ir ją įgalino realistiškojo Jono Biliūno novelistika. Kalbu apie jo Kliudžiau ir Brisiaus galą, kuriuos skaitydami bent jau anksčiau dar mokykloje braukėme karštas ašaras. Apie kankinamus gyvulius prirašyta daug knygų, toji literatūra vienareikšmiškai kelia atviras diskusijas tarp to, ką dedame į burną ir to, su kokiu pasipiktinimu ir atgrasumu vertiname skerdyklų kasdienybę, kuri konvejeriniu būdu sukasi kasdien, kad patenkintų mūsų maisto racioną. Juk darbas skerdykloje irgi žudymas, todėl ir kankinimas? Apie tai, galima sakyti, rašo ir brazilų prozininkė Ana Paula Maia (g. 1977) savo trumpame romane Apie gyvulius ir žmones (prot. De gados e homens), kurį į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, o išleido leidykla Rara.

 

Skaitydamas Apie gyvulius ir žmones aiškiai įsivaizdavau, kaip šis romanas įtaigiai galėtų būti ekranizuotas. Neilgi ir taupūs skyreliai, sukurti kaip mizanscenos, prašyte prašosi perteikiami kameros. Nieko nuostabaus, kad rašytoja kuria purvinąjį realizmą, sutelkdama dėmesį į išgalvotą Brazilijos provincijos skerdyklą, kuri priklauso ponui Milui. Pas pastarąjį dirba šios pagrindinės istorijos veikėjas Edgaras Vilsonas, kuris tiksliu kūjo smūgiu nužudo galvijus. Romane jo pareigos vadinamos apsvaigintojo darbu, nors iš esmės tai yra gyvulio nužudymo pirmoji stadija, po to karvės, veršiukai ir jaučiai keliauja į kraujo nuleidimo ir pjaustymo cechus.

 

Veiksmo nėra kažin kiek daug, autorė renkasi atskleisti skerdyklos subtilybes iš Edgaro perspektyvos ir filosofijos, pastarasis atskleidžiamas kaip koks gyvulių šamanas ir psichologas. Edgarui itin svarbu, kad gyvuliai nekentėtų, jeigu kas tiksliai nepataikytų į tarpuragį, o taip nutinka aštuoniolikmečiu Bronkui provokatoriui, kuriam labai patinka, kai gyvuliai kamuojasi. Deja, Edgaras nedovanoja šio barbariško elgesio ir ryžtasi įvykdyti keršto akciją, kuri iš esmės tampa romano trilerio ašimi. Visgi įdomu ir kiek keista, kad rašytoja šio trilerio neaštrina: dingsta skerdyklos darbuotojas, atrodo, turėtų būti sukviestos visos pajėgos, tačiau gyvenimas, netgi savininkui sužinojus apie įvykį, teka sava vaga. Galbūt tai braziliškas juodadarbių tikrovės atspindys: iš esmės žmonės nelinkę kapstytis po nusikaltimus, tad leidžia viskam kuo greičiau pamiršti ir gyventi toliau. Tą socialinį nesaugumą ir žmonių apleidimą gerai iliustruoja romane pavaizduotos moterys su vaikais, kurie iš bado prašosi kritusių skerdyklos galvijų mėsos, o pastaroji nebėra tinkama maistui.

 

Apskritai skerdykloje dirba visokio gyvenimo matę vyrai. Suomijoje elnius skerdęs vyras, hibridinis baltosios rasės ir indėnų palikuonis, senukas ir, žinoma, pats Edgaras, nešęs muilą iš kasyklos šachtų, kurių paniškai bijo dėl ten įvykusių nelaimių, todėl mieliau renkasi kūju daužyti karves. Visgi Edgaras turi savitą filosofiją, jis nėra linkęs kvestionuoti savo elgsenos, veikiau pateisina, jog kažkas turi atlikti šį žudymo ritualą ir geriausia, kad tai būtų toks humaniškas kaip jis pats. Iš tikrųjų jis skerdykloje save suvokia kaip kunigą, kuris duoda galvijams paskutinį patepimą, brėžia baltus kryžius gyvulių kaktose, žiūri į jų juodas akis, tačiau nieko negali įžvelgti. Kita vertus, jis perpranta tų gyvulių elgseną, stebi, kada galvijai pasisukę į šiaurę, o kada į vakarus, suvokia jų paniką ir moka tą baimę apmalšinti, deja, kiti aplinkiniai to nesupranta. Apskritai Edgaras tampa tokiu prieštaringu veikėju, kuris yra įtikėjęs savo misija, tačiau jo tikslūs veiksmai ir įsitikinimai kelia šiurpą, jog tariamas sakralumas eina išvien su brutaliu žudymu.

 

„Kartu su kolegomis jie maloniai nustebę suvalgo visą dėžę. Mėsainiai tokie apvalūs, su prieskoniais, net neatrodo, kad tai kada nors galėjo būti jautis. Neįmanoma įsivaizduoti, koks nežabotas siaubas slypi už tokio puikaus ir subtilaus skonio (p. 21).“

Ana Paula Maia

 

Rašytoja Ana Paula Maia preciziškai tiksli ir taupi, rašo trumpais sakiniais, neapsunkindama stiliaus, atsisakydama sentimentalumo. Stilius praktiškas ir ritmingas, tinkantis perteikti elementarius ir primityvius skerdyklos žudymo ir skerdimo procesus. Romane yra ir mistinių dalykų, kai karvės ima elgtis keistai, viena iš jų netgi nusižudo, nors skerdyklos prižiūrėtojui atrodo, jog tai kažkoks gyvūnas ar plėšrūnas baugina galvijus. Vienas įdomiausių ir mistiškiausių romano motyvų – masinis galvijų elgesio pasikeitimas. Karvės pradeda elgtis nepaaiškinamai: jos nebeina į gardus, puola į paniką arba, priešingai, sustingsta katatoniškoje būsenoje. Kai kurie gyvūnai pasirenka tai, ką galima pavadinti tik savižudybe – jie šoka į upę ir nuskęsta. Šis elgesys rodo, kad gyvūnai pajuto sistemos gedimą. Tai nėra tik instinktyvi baimė; tai kolektyvinis protestas arba nuojauta, kad pasaulyje kažkas nebegrįžtamai sugedo. Tai sufleruoja, kad galvijai turi tam tikrą bendrą sielą arba intuityvų ryšį, kurio žmonės, apakinti savo pramoninio pragmatizmo, nebeturi. Primena aliuziją į Orwello Gyvulių ūkį, kada gyvuliai neapsikentę sąlygų sukilo prieš savo šeimininkus.

 

Labai nustebino scena, kai į skerdyklą atkeliauja išsekusios karvės iš Libano. Scena politizuota, nes šiek tiek perteikia žydiškų ir musulmoniškų karvių susimaišymą, kurias bando pagal elgesį atskirti ir pažymėti pats Edgaras. Žydų ir musulmonų karvės romane simbolizuoja sakralią mirtį, kuri supriešinama su pramonine mirtimi. Tai dar vienas būdas, kuriuo Ana Paula Maia klausia: kas daro mus žmonėmis – mūsų gebėjimas užjausti, ar mūsų sukurti ritualai, kurie pateisina kraujo liejimą? „Visi jie – žudikai, tik skirtingų rūšių, atliekantys savo vaidmenį prie skerdimo konvejerio (p. 44).“

 

Romane yra ne viena nuoroda į Biblijos Senojo Testamento pasakojimus, bet vienas ryškiausių – potvynio motyvas, žadantis apokalipsines nuojautas ir pono Milo skerdyklos klestėjimo pabaigą. Tai simboliška, nes siaučiant stichijai aptinkamos savižudės karvės, Edgaras vos nepaskęsta. Apokaliptinės nuotaikos būtinos nuplauti sūrų galvijų kraują, sugriauti sistemą, pasaulio neteisybę. Tai visai suprantama, nes visas romanas kritikuoja mūsų civilizacijos laimėjimus ir pasididžiavimo fasadą. Mes sukūrėme vakcinas, skrendame į kosmosą, turime dirbtinį intelektą, tačiau už viso to slypi kitų gyvybės formų išnaudojimas mūsų reikmėms. Mes esame abejingi žudymui, nes fotografuodami ir dėdami skaniausius patiekalus į socialinius tinklus nenorime žinoti, iš kur visa tai atkeliavo. Romano žinia yra negailestinga: pasaulyje, kuriame gyvybė traktuojama kaip produktas, mes visi esame tik jautis, laukiantis savo smūgio į kaktą. Ana Paula Maia ne moralizuoja, o tiesiog konstatuoja faktą – mes nebeturime teisės vadintis aukštesnėmis būtybėmis, kol mūsų egzistencija yra pagrįsta sisteminiu, pramoniniu žudymu.

 

Maištinga Siela