Dulkių siurblys "Saturnas": dizainas, sukūrimo istorija, sovietinė kosmoso era

Sveiki, skaitytojai!

 

„Saturnas“ yra vienas iš sovietinio industrinio dizaino pavyzdžių, glaudžiai susijęs su Lietuva ir kosmoso eros (angl. Space Age) estetika. Tai nebuvo tik buities prietaisas, bet ir savotiškas mokslo bei progreso simbolis vidutinės šeimos namuose. Šias nuotraukas, kurias dabar matote, padariau Vilniaus Energetikos ir technikos muziejuje, ten vis dar galite juos pamatyti gyvai.

 

Šis dulkių siurblys buvo pradėtas gaminti 1962–1963 metais Vilniaus elektrinio suvirinimo įrengimų gamykloje. Jo kūrimo istorija siejama su inžinieriumi Vytautu Didžiuliu, kuris, įkvėptas amerikietiškojo „Hoover Constellation“ modelio, sukūrė vietinę versiją. „Saturnas“ išsiskyrė savo sferine forma ir aplink korpusą einančiu metaliniu žiedu, kuris tiesiogiai imitavo Saturno planetą. Nors forma buvo pasiskolinta, sovietiniai inžinieriai ją patobulino pridėdami ratukus (originalus JAV modelis „sklandė“ ant išpučiamo oro pagalvės) ir suteikdami korpusui daugiau futuristinių detalių.

 

Techniškai „Saturnas“ buvo paprastas, bet funkcionalus įrenginys. Jo variklis buvo viršutinėje sferos dalyje, o viena iš unikalių savybių – dvipusis veikimas. Šlangą buvo galima įkišti ne tik į siurbimo angą, bet ir į oro išpūtimo angą. Ši funkcija buvo itin populiari sovietmečiu: žmonės naudodavo siurblį luboms balinti (prie šlangos prijungę specialų purkštuvą su kalkėmis) arba plaukams džiovinti, nors pastarasis būdas nebuvo itin higieniškas dėl dulkėto oro srauto.

 

Šiandien „Saturnas“ yra vertinamas kolekcininkų ir dizaino istorikų kaip kultinis objektas. Jo ryškios spalvos – dažniausiai mėlyna, žalia ar oranžinė – ir kosminė forma reprezentuoja laikotarpį, kai tikėjimas technine pažanga buvo pasiekęs aukščiausią tašką. Nors šiuolaikiniais standartais šie siurbliai buvo triukšmingi ir sunkiasvoriai (svėrė apie 10 kg), daugelis jų veikia iki šiol, kas tik patvirtina tuometinės pramonės orientaciją į ilgaamžiškumą.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Uodega vizgina šunį" / "Wag the Dog"

 

Sveiki.

 

Pastaruoju metu beveik nebežiūriu senų filmų, virtusių tikra klasika. Sunku pasakyti kodėl, gal dėl to, kad su kiekvienu santykis susikuria vis labai skirtingas, o klasikos, kaip daugelis sinefilų tiki, negalima kritikuoti, tik liaupsinti ir žavėtis. Deja, ne visada toji klasika tokia gera, kokia norėtųsi, kad būtų. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti „Lietaus žmogus“ (1988) režisieriaus Barry Levinson filmą „Uodega vizgina šunį“ (angl. Wag the Dog) (1997), kurį jau buvau nusižiūrėjęs gal prieš kokį penkiolika metų. Bežiūrėdamas atgaminau, jog filmą tikriausiai būsiu matęs dar mokykliniais laikais, kai rodydavo „Snobo kiną“ su Ryčio Zemkausko įvadiniais reportažais. Dabar panašius reportažus daro LRT rubrikoje „3 minutės iki filmo“.

 

„Uodega vizgina šunį“ – politinė satyra, pastatyta pagal romano „Amerikos didvyris“, kurį 1993 parašė Larry Beinhart. Istorija pasakoja apie prezidento rinkimus ir JAV skandalų atmosferą. Labai stiprus kandidatas į prezidentus turėjo seksualinį skandalą, kurį bando užglaistyti pogrindžio institucijos darbuotojai, bandydami nukreipti visuomenės dėmesį nuo esminių dalykų, todėl netikėtai Konradas ir Vinifrei, specialūs darbuotojai, kreipiasi į žymųjį prodiuserį surežisuoti ką nors dar didesnio ir galingesnio, nei seksualinis skandalas. Neįtikėtina, bet prodiuseris Stenlis pasiūlo paskelbti karą... Albanijai. Taip ir nutinka. Pasaulis nieko apie tai nežino, Europa tyli, Albanija visiems aiškina, kad jokio karo nevyksta, tačiau amerikiečių visuomenei demonstruojami surežisuotos karo scenos, kad paveiktų liaudį ir ši domėtųsi išskirtinai tik JAV karo reikalais. Negana to, visur čia šmėžuoja būsimo JAV prezidento didvyriškas veidas ir herojiška galia...

 

Išties filmas lengvas ir komiškas, vietomis absurdiškas. Ar man patiko? Taip, tiek, kiek man gali patikti gera dramaturgija ir filmo mintis. Visgi manau, kad tiek knyga, tiek pats filmas nelabai toli „pabėgo“ nuo tikrovės. Visus šiuos parodomosios visuomenės ir politinius santykius mes matome iki šių dienų, ar tai būtų politikai, dėvintys medicinines kaukes ir tauškantys apie apsaugą, ar tai būtų nuo tribūnos pliurpiantys dainininkai apie tai, kaip reikia suaukoti naujam dronui Ukrainai... Visa tai tik burbulas, už kurio tikrovė, kurios nesame pajėgūs nei įžiūrėti, nei įvertinti, uždengia tikrąsias tiesas ir ketinimus. Visų pirma, filmas juokiasi iš patikliųjų piliečių ir rodo, kaip projektuojamos mūsų politinės pažiūros ir apskritai suvokimas apie geopolitinius reikalus. Besąlygiškai pasitikėdami „rimčiausiomis“ žiniasklaidos priemonėmis, mes susikuriame įsitikinimus, kad žinome, kas vyksta mūsų šalyje ir visame pasaulyje. Ir apskritai „Uodega vizgina šunį“ yra apie manipuliavimą, savotišką „Trumeno šou“ efektą, tad filmas leidžia kiek kitaip apmąstyti visuomenės politinius procesus.

 

Manau, filmas aktualus iki šių dienų. Jame nusifilmavo tikros kino legendos: Robertas De Niro, Dustinas Hoffmanas, Kirsten Dunst, Anne Heche ir Woody Harrelsonas. Visgi filmas satyrinis, veikėjai trafaretiniai, būdingi XX a. amerikietiškojo kino aukštesniajai komedijai. Filmas man kažkiek savo satyra priminė „Nežiūrėk aukštyn“ (2021) variantą, kai dėl reitingų ir politinės galios politikai pasiryžę žiniasklaidos priemonėmis ir labdaromis suvaldyti savo galios svertus. „Uodega vizgina šunį“ dar turi gerus ir kandžius dialogus, absurdiškas idėjas, kurios filme veikėjų galios dėka tampa lengvai reguliuojamos ir kontroliuojamos vienu skambučiu. Ši politinė satyra iš tikrųjų ima vizginti ištisą nieko nenutuokiančią visuomenę, kai sistema suryja savo sistemos vaikus. Taip jau būna. Kartą pamatyti rekomenduočiau.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Kauno autobusų stotis 2012, stovėjimo aikštelė ir bilietų kasa iki renovacijos. Istorinė nuotrauka

 

Nuotr. P. Hadzinski

Sveiki, skaitytojai!

 

Kauno autobusų stoties istorija prasidėjo tarpukariu, kai 1936 metais Vytauto prospekte buvo atidaryta moderni ir tam laikmečiui itin pažangi stotis. Architekto Karolio Reisono suprojektuotas pastatas tapo svarbiu laikinosios sostinės logistikos centru, jungusiu Kauną su kitais Lietuvos miestais bei užsienio kryptimis. Tuometinė stotis išsiskyrė racionalia architektūra ir funkcionalumu, o bėgant dešimtmečiams ji atlaikė tiek karo negandas, tiek sovietinio laikotarpio transformacijas, išlikdama viena intensyviausių transporto arterijų šalyje.

 

Sovietmečiu stoties infrastruktūra buvo pritaikyta augantiems keleivių srautams, tačiau ilgainiui senieji pastatai nebeatitiko šiuolaikinių standartų ir technologinių poreikių. Nors stotis išlaikė savo strateginę vietą šalia geležinkelio mazgo, jos būklė reikalavo esminių pokyčių. Atkūrus nepriklausomybę, ne kartą svarstyta apie renovaciją, tačiau tikrasis lūžis įvyko 2015–2017 metais, kai senoji stotis buvo uždaryta kapitalinei rekonstrukcijai, o transporto eismas laikinai perkeltas į gretimas gatves.

 

Šiandieninė Kauno autobusų stotis yra viena moderniausių ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione, sėkmingai suderinanti istorinį paveldą su šiuolaikine architektūra. Rekonstrukcijos metu buvo išsaugotas senojo pastato fasadas, tačiau viduje įrengtos inovatyvios keleivių informavimo sistemos, požeminė automobilių stovėjimo aikštelė ir prekybos centras. Šis objektas tapo puikiu pavyzdžiu, kaip senoji pramoninė ir transporto zona gali virsti estetiška bei patogia erdve, kuri kasdien aptarnauja tūkstančius keliautojų ir puošia miesto centrą.

 

Maištinga Siela

Kaip keitėsi moterų plaukų šukuosenos nuo XVIII a iki 2025?

 Sveiki, skaitytojai!

 

Vakarų mados istorijoje plaukų šukuosenos evoliucionavo nuo sudėtingų socialinio statuso simbolių iki individualios saviraiškos priemonių, atspindinčių besikeičiantį moters vaidmenį visuomenėje. XVIII amžiuje aukštuomenės moterų plaukai pasiekė savo ekstravagancijos viršūnę, kai rokoko stiliumi suformuoti perukai ir karkasinės konstrukcijos iškildavo į neįtikėtiną aukštį. Šios šukuosenos buvo pudruojamos miltais, puošiamos stručių plunksnomis, brangakmeniais ar net miniatiūriniais laivų modeliais, taip demonstruojant turtą ir visišką atsiribojimą nuo fizinio darbo.

 

Po Prancūzijos revoliucijos XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje įvyko drastiškas posūkis link natūralumo ir antikinės estetikos. Ampyro laikotarpiu moterys atsisakė perukų ir miltelių, rinkosi graikiško stiliaus mazgus ir smulkias garbanas aplink veidą. Tačiau Viktorijos epochoje mada vėl tapo konservatyvesnė ir griežtesnė. Moterys plaukus augino itin ilgus, tačiau viešumoje juos privalėjo nešioti supintus į sudėtingus kuodus ar tinklelius, nes palaidi plaukai buvo laikomi nepadorumo ženklu. Amžiaus pabaigoje išpopuliarėjusi „Gibsono merginos“ šukuosena suformavo pūstą, apimties suteikiantį siluetą, kuris simbolizavo naująją, aktyvesnę moterį.

 

Tikrasis lūžis įvyko XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kai „flapper“ judėjimo atstovės, kovodamos už emancipaciją, masiškai nusikirpo plaukus trumpai. Berniukiškas „bob“ kirpimas tapo laisvės ir modernumo simboliu, visiškai sugriaunant šimtmečius gyvavusį ilgo plauko kaip moteriškumo standarto kultą. Ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose, nepaisant karo sunkumų, į madą sugrįžo Holivudo įkvėptas glamūras – preciziškai suformuotos bangos ir vadinamosios „victory rolls“ sukosėnos, kurios suteikė elegancijos net ir dėvint darbo uniformas.

 

Šeštajame dešimtmetyje, atsiradus stiprios fiksacijos lakams, išpopuliarėjo itin purios, „bičių avilio“ formos šukuosenos, tačiau jau kitame dešimtmetyje hipių judėjimas jas pakeitė visiška laisve ir ilgais, tiesiais, natūraliais plaukais. Devintasis dešimtmetis į istoriją įsirėžė kaip maksimalizmo era, kurioje dominavo cheminis garbanojimas, neįtikėtina apimtis ir ryškūs aksesuarai. Paskutiniais dešimtmečiais ir iki pat šių dienų mados tendencijos tapo itin eklektiškos. Šiuolaikinė moteris nebeturi laikytis vieno griežto kanono, todėl vienu metu populiarūs išlieka ir minimalistiniai kirpimai, ir natūralių tekstūrų puoselėjimas, ir drąsūs spalviniai eksperimentai, pabrėžiantys asmenybės unikalumą, o ne socialinę klasę.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 179: esi viskas ir esi tik dalis

 

***

 

Atsispirti į nieką.

Būti.

 

Troškimas, kuris yra pagrindas.

Kas yra,

Kai išsisemia geismas ir aistros?

 

Pamatas to,

Kurį niekinai, griovei ir vėlei statei.

 

Jeigu visos plytos būtų sunumeruotos,

Juk visas pripažintum

Savo rūmų pily?

 

Savo tvirtą stuomenį ir sąmonę,

Sumūrytą iš patvaraus molio ir vandens.

 

Juk visas jas turėtum pažinti kaip savo.

 

Atsispirti į centrą. Užsispyrusiai.

Tikėti, kad judi ir narsiai

Gyveni savo visatos centre.

 

Bet iliuzijos... tokios kvailos ir trapios

Kaip pienės pūkas,

Kurios sudygsta tavo mūre tarp plytų

Ir šaknimis praurbia lyg grąžtas

 

Kosminį vėją.

 

Ir – žiūrėk! – kiek pirštų

Tave lipdo tarsi plytą iš naujo!

 

Pasirodo, ne tu tą mūrą sukūrei,

Tu tik esi mūro dalis.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Samuel Beckett apie nepasidavimą, valią, ryžtą ir atkaklumą

 

Sveiki!

 

„Bandėte. Pralaimėjote. Nesvarbu. Bandykite dar kartą. Pralaimėkite dar kartą. Pralaimėkite geriau.“ Samuel Beckett

 

Samuelis Beckettas (1906–1989) buvo airių kilmės rašytojas, dramaturgas ir Nobelio literatūros premijos laureatas, pagrįstai laikomas viena įtakingiausių XX a. modernizmo bei egzistencinio absurdo figūrų. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Paryžiuje ir rašęs tiek anglų, tiek prancūzų kalbomis, jis išgarsėjo kūriniais, kuriuose meistriškai tyrinėjo žmogaus bejėgiškumą, vienatvę ir atkaklumą beviltiškose situacijose. Žymiausia jo pjesė „Belaukiant Godo“ tapo tikru lūžiu teatre, apnuogindama žmogaus būties tuštumą ir amžiną, nors dažnai bergždžią, prasmės ieškojimą.

 

Garsioji citata apie bandymą ir „geresnį pralaimėjimą“ yra kilusi iš vėlyvojo S. Becketto prozos kūrinio „Worstward Ho“, išleisto 1983 metais. Nors šiandien šie žodžiai dažnai cituojami kaip motyvacinis šūkis verslo ar sporto pasaulyje, skatinantis nebijoti klaidų kelyje į sėkmę, autoriaus intencija buvo kur kas gilesnė ir niūresnė. S. Beckettas tikėjo, kad žmogaus prigimtis yra neatsiejama nuo nesėkmės, o kalba ir menas niekada negali visiškai tiksliai perteikti tikrovės, todėl bet koks bandymas iš anksto pasmerktas netobulumui.

 

Ši mintis reprezentuoja esminį S. Becketto kūrybos principą – tvermę absurdo akivaizdoje. Rašytojui „pralaimėti geriau“ nereiškia galutinės pergalės, o veikiau nuolatinį procesą ir ryžtą tęsti kovą, net kai žinai, kad rezultatas nebus tobulas. Jo kūrybinis kelias buvo grįstas minimalizmu ir nuolatiniu kalbos gryninimu, siekiant pasiekti pačią žmogaus egzistencijos šerdį, kurioje, nepaisant visų pralaimėjimų, išlieka pats veiksmas – bandymas būti, kurti ir nepasiduoti tylai.

 

Maištinga Siela

Filmas; "Vagišius" / "Roofman"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Tiesą sakant, nieko niekada nebuvau girdėjęs apie amerikiečių nusikaltėlį, realiai egzistuojantį Jeffrey Manchester, kurio istoriją tikriausiai buvo plačiai aptariama amerikiečių visuomenėje. Kitaip turbūt jo gyvenimo istoriją nebūtų ekranizavęs „Niujorko gaujos“ (2012) ir „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ (2016) režisierius Derek Cianfrance filme „Vagišius“ (angl. Roofman) (2025), kuriame nusifilmavo Channing Tatum ir Kirsten Dunst. Jau nebepamenu, kas iš tikrųjų rekomendavo pažiūrėti šią šmaikščią ir tikrais faktais paremtą kriminalinę dramą, tačiau beveik tikėjausi to, ką iš tikrųjų ir gavau: komerciškai suplaktą ir masėms pritaikytą, pilną amerikietiško žanrinio schemų sukonstruotą filmą, kuris iš esmės patenkina didžiąją daugumą žiūrovų.

 

„Vagišius“ pasakoja apie Jeffrey Manchester – vietos nevykėlį, kuris tik iš pažiūros yra nevykėlis, tačiau didžiulės širdies žmogus. Iš vienos pusės jis lengvai gali padaryti apiplėšimus, nes turi gerą pastabumą, greitai įvertina aplinkybes, tačiau sąžiningai įsitvirtinti sociume ir prasigyventi su žmona ir vaiku neišgali. Galiausiai jam atsibosta skurdas ir nuolatos apvilti šeimą, jis jaučiasi nesuprastas ir nevykėlis, kol galiausiai ima plėšti maitinimo įstaigas ir žaislų parduotuves. Tiesa, vienoje iš jų, slaptoje atitvaros nišoje jis apsigyvena, naudojasi naktimis parduotuvės dušais, maitinasi, žaidžia ir, atrodo, kad įmanoma šitaip nugyventi nemažą gyvenimo dalį, kol apkvailinti darbuotojai susivoks, jog parduotuvėje gyvena įsibrovėlis... Negana to, čia holivudiškai įsiterpia veikėjo nauja meilės istorija. Jis įsimyli dviejų paauglių merginų motiną Leigh Wainscott, kuri bemaž patikėjo, kad staiga bažnyčioje iš po žemių išdygęs Jeffrey gali suteikti saugumo jai ir dukroms...

 

Istorija išties neįtikėtina, jeigu gerai pagalvojus, kažin, ar tikrovėje viskas buvo būtent taip lengva ir paprasta. Žiūrint tokį filmą, lengva susitapatinti ir patikėti, kad amerikiečių kriminalistai bukagalviai, o bet koks labiau mąstantis amerikietis gali kvailiodamas linksmintis nusikalsdamas. Visgi labiausiai stebino tai, jog Jeffrey joks nusikaltėlis, t. y. jis elgiasi blogai, tačiau iš prigimties nenori nieko blogo kitiems, o apiplėšimo metu būna, švelniai tariant, pernelyg humaniškas, todėl nuolatos rizikuoja išsiduoti tapatybę. Tas veikėjo ambivalentiškumas pavaizduotas komiškai, todėl netenka tos didybės, kurią dažniausiai pateikia dramatiški trileriai, vaizduojantys kietus vyrukus, darančius dėl savo šeimos banko apiplėšimus, kol galiausiai nuleidę galvas turi pripažinti, kad susimovė. Jeffrey iš esmės minkštaširdis, per geras būti kriminalinio pasaulio dalimi, tad nežinau, ar režisierius ir scenaristai neflirtuoja romantizuodami Jeffrey asmenybę, ar tik bando sukurti kitonišką pasakojimo perspektyvą.

 

Visgi filmo sudedamosios dalys elementarios: žiūrovas serga už „bliugiuką“, nes jis pernelyg geros širdies, nors visos scenos ir scenarijaus keliai veda prie to, kad paaiškėjus tiesai galiausiai kelio nebus. Geriesiems blogiukams nepasiseka, nes jie aukojasi, o besiaukodami įkliūva ir turi išpirkti savo nuodėmes. Ar likau sužavėtas filmu? Nepasakyčiau. Ar jis ypatingas? Toli gražu. Tačiau suveikia kaip pramoginis reginys, siūlantis schematiškus nuotykius ir naujus žinomų aktorių amplua.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela