Photo: NASA has shared a photo of planet Earth from the Artemis II spacecraft

 

Hello,

I have no doubt that this will spark plenty of debate and conspiracy theories, but yes... this is indeed planet Earth, seen from the Artemis II spacecraft as it journeys toward the Moon.

 

Artemis II is a NASA project marking humanity’s return to deep space after a hiatus of more than half a century. It will be the first crewed mission of the Artemis program, during which a crew of four astronauts will orbit the Moon aboard the Orion spacecraft. Although a lunar landing is not planned for this mission, the ten-day journey is a critical test intended to confirm that all of the spacecraft’s life support, communication, and navigation systems operate flawlessly to protect human life in deep space.

 

The primary goal of this project is to pave a safe path for future missions that will see humans once again step onto the lunar surface. Artemis II tests the new Space Launch System (SLS) rocket and the Orion capsule under real-world conditions, while also demonstrating international cooperation, as the crew includes a representative from Canada alongside the U.S. astronauts. This serves as a sort of dress rehearsal for the Artemis III mission, which is scheduled to include the landing of the first woman and the first person of color on the Moon.

 

Beyond technological verification, this project seeks to expand the frontiers of human presence in space and lay the groundwork for sustainable lunar exploration. NASA plans to establish a long-term base in lunar orbit and on the surface, which would serve as a scientific laboratory and a stepping stone for future flights to Mars. Thus, Artemis II is not just a flight around the Moon—it is a fundamental step toward a new era of space exploration, where the Moon becomes a gateway to the farther reaches of the solar system.

 

Rebellious Soul

Nuotrauka: NASA pasidalijo Žemės planetos nuotrauka iš kosminio laivo Artemis II

 

Sveiki,

 

Net neabejoju, kad dėl šito bus labai daug diskusijų ir sąmokslo teorijų, bet taip... Taip yra Žemės planeta iš kosminio laivo Artemis II, kuris šiuo metu keliauja link Mėnulio.

 

Artemis II yra NASA projektas, žymintis žmonijos sugrįžimą į tolimąją kosminę erdvę po daugiau nei pusės amžiaus pertraukos. Tai bus pirmoji pilotuojama „Artemis“ programos misija, kurios metu keturių astronautų įgula erdvėlaiviu „Orion“ apskries Mėnulį. Nors šios misijos metu tūpimas ant palydovo paviršiaus dar nenumatytas, dešimties dienų kelionė yra kritinis bandymas, skirtas patvirtinti, kad visos erdvėlaivio gyvybės palaikymo, ryšio ir navigacijos sistemos veikia nepriekaištingai saugant žmogaus gyvybę gilioje erdvėje.

 

Pagrindinis šio projekto siekis – nutiesti saugų kelią būsimoms misijoms, kurių metu žmonės vėl žengs Mėnulio paviršiuje. „Artemis II“ testuoja naująją „Space Launch System“ (SLS) raketą ir „Orion“ kapsulę realiomis sąlygomis, kartu demonstruojant tarptautinį bendradarbiavimą, nes įgulą sudaro ne tik JAV, bet ir Kanados atstovas. Tai savotiška generalinė repeticija prieš „Artemis III“ misiją, kurioje numatytas pirmosios moters ir pirmojo nebaltaodžio asmens išsilaipinimas Mėnulyje.

 

Be technologinio patikrinimo, šiuo projektu siekiama išplėsti žmonijos buvimo kosmose ribas ir paruošti dirvą tvariam Mėnulio tyrimui. NASA planuoja sukurti ilgalaikę bazę Mėnulio orbitoje ir paviršiuje, kuri tarnautų kaip mokslinė laboratorija ir tarpinė stotelė ateities skrydžiams į Marsą. Taigi „Artemis II“ nėra tik skrydis aplink Mėnulį – tai fundamentalus žingsnis link naujos kosmoso tyrimų eros, kurioje Mėnulis tampa vartais į tolimesnę saulės sistemą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Pakalnučių metai"

Jurga Ivanauskaite. „Pakalnučių metai“ – Vilnius: Tyto alba, 2003. – p. 172.

Sveiki, skaitytojai!

Jurga Ivanauskaitė (1961-2007) kaip rašytoja, manau, mano jaunose dienose yra padariusi tokią didžiulę įtaką, kad, galima sakyti, dėl jos knygų pamėgau apskritai skaitymą. Neskaičiau jos knygų gal 15 metų, nes reikėjo pertraukos, o ir norėjosi atrasti literatūros horizontuose naujesnių autorių, o galiausiai nutolau nuo Ivanauskaitės sukurto literatūrinio pasaulio, tačiau šiemet vėl išsitraukiau netikėtai jos kadaise perleistą debiutinę novelių knygą Pakalnučių metai, kuri pas mane bibliotekoje yra dar nuo mokyklinių laikų. Puikiai pamenu, kaip anuomet ją skaičiau ir gal buvau kiek nusivylęs, nes buvau suskaitęs didžiausius ir svarbiausius autorės kūrinius, tad Pakalnučių metai jau tikriausiai buvo nustelbti. Aišku, aš jau ne iš tos kartos, kuri buvo paveikta 1985 metų autorės debiuto, literatūra, kuri atspindėjo anuometinę jaunuolių kartą, kurie klausydavosi The Beatles ir Pink Floyd vinilinių plokštelių ir išdidžiai dėvėdavo importiniais džinsais, atkeliavusiais iš Vakarų pasaulio į tuometinę Sovietų Sąjungą. Rašyti siurrelistiškai buvo neįprasta, nors toji naujoji literatūra kartu su Ričardo Gaveliu ir Sauliumi Tomu Kondrotu jau žymėjo literatūros atsinaujinimo etapą.

Puikiai pamenu, kad knygą man nupirko klasiokė, o ją pradėjau skaityti gulėdamas palėpėje svečiuose, pakirdęs anksti ryte svetimuose namuose kaip koks Algirdas iš pirmojo knygos pasakojimo. Pamenu, iš nosies bėgo kraujas, tad negalėjau atsikelti, todėl panirau į Pakalnučių metų puslapius. Gera prisiminti, kad knygos sieja mokyklinių laikų prisiminimus. Dabar skaitymas labiau inertiškas, praktinis, naminis.

Viename interviu Jurga Ivanauskaitė yra sakiusi, kad išleido Pakalnučių metus būdama ketvirto kurso studentė, jai jau buvo 25 metų ir jautėsi debiutinei knygai kiek per sena. Reikia pažymėti, kad ją išleido kultinėje iki šiol tebeleidžiamoje Pirmosios knygos serijoje. Knyga greitai tapo jaunų žmonių pamėgta, ypač pankuojantiems rokeriams, prie kurių Sąjūdžio metu pati Jurga Ivanauskaitė šliejuosi, rašydama apie roko maršo įvykius spaudai. Būtent Pakalnučių metai atvedė ją į didžiąją lietuvių literatūrą. Kaip pati yra teigusi, iš poezijos, kuria iš tikrųjų debiutavo žurnale Moksleivis ji labai greitai perėjo prie prozos, nes visada norėjo būti kino režisiere ir vizualiai kamera perteikti pasakojimus, tačiau tuomet moterų režisierių iš Baltijos šalių, galima sakyti, beveik nebuvo.

Novelės pasižymi kinematografiškumu. Štai filosofė ir literatūrologė Jūratė Baranova prozininkės siurrealistiniuose pasakojimuose įžvelgia Andrejaus Tarkovskio siurrealistinių kino motyvų. Savo vienintelėje kol kas Lietuvoje Jurgos Ivanauskaitės kūrybą nagrinėjančioje studijoje Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo (Tyto alba, 2014) J. Baranova akcentavo egzistencinį novelių dėmenį. Socialistinis romanas ir apskritai proza sunkiai skverbėsi pro cenzūros iškeltus reikalavimus vaizduoti literatūroje įvykius pakiliai. Aišku, kultūrinio atšilimo laikotarpyje, kai J. Ivanauskaitė jau pradėjo rašyti noveles (nuo maždaug 1980-ųjų), jau buvo galima byloti apie depresiją, egzistencinį nerimą, pakvaišimą, nesibaiminant, kad tave uždarys į psichiatrijos kliniką arba būsi cenzūruojama(s). Turėkime galvoje, kad autorė atėjo iš dailės akademijos aplinkos, tad jos tapybiški Pakalnučių metų pasakojimai neatsitiktinai prasideda intriguojančiu pavadinimu Kada ateis Godo?, tarsi perfrazuojant garsiojo absurdo teatro tėvo Samjuelio Beketo garsiąją pjesę Belaukiant Godo.

Novelėje Kada ateis Godo? Autorė siurrelistiškai perteikia bohemišką jaunuolių gyvenimą. Algirdas lydi Irmą namo, tačiau jis nežino, kad namuose jų laukia Godo, panašus vyras iš René Magritte paveikslo („vyras su katilėliu“). Siaubo pasakojimo motyvai labiau mistiniai, nes autorė žaidžia tikrovės suvokimo atspindžiais: tariamas Godo tampa realesnis už pagrindinį veikėją Algirdą, o Algirdas tampa Irmos Godo – toks atvirkštinis paveikslo ir realaus žmogaus sukeitimas žaismingas ir asmeniškai priminė prancūzų moderniosios klasikės Marguerite Yourcenar Rytietiškos novelės pasakojimus. Autorė instinktyviai trina ribas apie savęs racionalų suvokimą, paversdama šiame pasakojime subjektyvųjį Algirdą objektu: vienos nakties įsiplieskusi aistra, kuriai lemta neužsimegzti, nueiti į praeitį ir tapti vienu iš šimtų kitų Irmos galimybių susikurti santykius. Jau pirmojoje novelėje jaučiama sovietinė jaunųjų pankuojančių jaunuolių vakarojimo atmosfera: nuolatinis rūkymas, gėrimas, roko muzikos plokštelių klausymas ir noras šlietis prie savo bendraamžių bendruomenės. Visa tai vyksta ne kur nors Londone ar Paryžiuje, o gimtajame autorės mieste Vilniuje. Jau nuo pirmojo pasakojimo turime ne kaimišką aplinką, o absoliučiai miestietišką su Vilniaus arkikatedra, Sereikiškių parku ir t. t.

Novelėje ryškus egzistencinis dėmuo. Nors raiška pasakojimo siurrelaistinė, bet pasakojime svarbus veikėjų vidinis nerimas, perteiktas desperatiškai, dinamiškai, veikėjai kupini vidinės įtampos, kurią įtvirtina troškimas mylėti, būti milimam. Antrojoje novelėje Koncertas nr. 1 autorė naudoja, galima sakyti, tuos pačius instrumentus. Šis pasakojimas nukreiptas į bevardės veikėjos apsilankymą koncerte, bandymas įsilieti per 18 gimtadienį į suaugusiųjų pasaulį, išmainyti trankius roko koncertus ir muziką į klasikinį simfoninį orkestrą. Autorė dinamiškai intensyviai susitelkusi į merginos vidinius išgyvenimus, kurie galiausiai pasiekę apogėjų tampa išorinio pasaulio apokalipsės reiškiniais. Nukritusi bomba susprogdina viską, išskyrus filharmonijos pastatą, kuriame koncerto salėje apsaugoma veikėja. Autorė sulieja juslinius ir metafizinius veikėjos koncerto metu patirtus potyrius, augina įtampą, kuri nutrina įprastą tikrovę ir randa destruktyviai sprogdinantį, naujas ribas nubrėžiančią asmenybės persitvarkymo struktūrą, senojo pasaulio kaip senojo „aš“ pabaigą, kuri vėlgi kinematografiškai baigiasi sraigtasparniais virš suniokoto Vilniaus, radiacija ir degančiu miestu. Tai savotiškai pranašiška, turint galvoje, kad iki Černobylio nelaimės liko dar keleri metai nuo novelės sukūrimo laiko.

Trečiojoje Pasiaiškinimas pilietė S. V. pasiaiškina, kodėl paliko savo vyrą ir galimai pagrobė jųdviejų sūnų. Administraciniai pasakojimo rėmai tampa siurrealistine išpažintimi apie pasikartojančius modelius. Tai tarsi savotiškai hipišką, gėlių vaikų primenanti Švilpiko dienos versija, kai veikėjai kartojasi diena. Ji trokšta palikti nemylimą vyrą, pakelėje susipažįsta su laisvu hipiu, kuriuo besąlygiškai pasitiki ir seka jo keliu kartu tempdamasi ir mažametį sūnų. S. V. patiria pavydo priepuolius, kai ji pamato žurnalistę ir savo vyrą rūkančius namuose, virš jų regi švytėjimą, bendrystės ir išdavystės aurą, kuri galutinai priverčia moterį desperatiškai bėgti iš namų.

Novelėje Atsitiktinis pokalbis birželio naktį susitinka pankė ir psichoanalitikas, kurie kalbasi iš skirtingų savo ideologinių perspektyvų. Autorė šiek tiek ironizuoja, keldama komišką disputo įspūdį. Nieko nuostabaus, nes būtent Jurgos Ivanauskaitės karta buvo labai smarkiai susidomėjusi (kaip ir pati autorė) psichoanalizės teorija, tad gilinimasis ir savęs analizavimas atliepia šios roko maršo kartos filosofinę sampratą. Štai novelėje Apie tai, kaip... pagrindinis veikėjas vėl išgyvena ypatingą dieną, nes suvokia, kad gali skaityti kitų žmonių mintis ir tokiu būdu sužinoti keisčiausius ir slapčiausius kitų žmonių norus ir paslaptis. Deja, toji galia veikėjui, nors ir įdomi, apsunkina gyvenimą. Novelė apie gerbtinas žmonių ribas, kiekvienam yra duotas privatumas, tad novelės ištarmė būtų: netrokškite žinoti apie kitus absoliučiai viską, nes tai, ką sužinosite, gali absoliučiai jums nepatikti.

Jurga Ivanauskaitė

Ar pas jus atėjo Naujieji metai? novelėje labai panašiai kaip ir Kada ateis Godo? žmonės įsigalvoja nebūtus ir pramanytus dalykus ir jais besąlygiškai tiki. Bohemiška kompanija prieš pat Naujuosius metus įsitiki netikro pranašo žodžiais, kad Naujieji niekada neateis ir jie neateina, nes minties kolektyvinė galia yra paveiki griauti ir kurti kitokią realybę, nei įprastai ją suvokia žmonės. Siurrealistišką? Taip! Egzistencialistiška? Taip! Namas užmiestyje absoliučiai tarkovskiškas pasakojimas, paremtas aplinkos aprašymu ir primenantis filmo Stalkeris (1979) apleistą namą. Veikėja atsiduria apleistame paslaptingame name, kuriame regi ištapytus šventuosius, patiria sakralių dailės kūrinių galią, veikėja tokia paveikta tos didybės ir energetikos, kad ryžtasi visa tai paslėpti uždažydama pavaizduotų žmonių veidus. Tai metaforiška, nes iš esmės novelė kalba apie tai, kad kiekviename iš mūsų viduje glūdi panašūs namai, primenantys savotišką šventyklą, kurioje esame stebimi, mylimi arba teisiami, todėl kiekvienas tą apleistą arba prižiūrimą namą palaikome ir gyvename jame pagal savo dvasingumo lygi.

Regėjimai geltonoje šviesoje yra viena mėgstamiausių mano Jurgos Ivanauskaitės novelių šioje knygoje, atliepianti hipių Jack Kerouac Kelyje maištininkų atmosferą, nors šiek tiek priminė ir Harukio Murakamio literatūrinį magiškojo realizmo pasaulį. Jau pradžioje pasakotoja sako: „Įsivaizduokite, jog ši istorija parašyta aitriai žaliu rašalu geltoname popieriuje (p. 91)“ Labai tapybiška novelė, kur juslės ir spalvos tapomas kaip koks paveikslas. Jauni žmonės keliauja pas Eglę, kuri ruošiasi tekėti už Andriaus, bet kelionėje veikėjai išlipę nusišlapinti papuola į geltonų drugelių zoną, o grįžę į automobilį pamato ant galinės sėdynės gulinčią nuogą japonę. Japonę Yuki mato ne visi, tik tam tikri išrinktieji, suvokiantys, kad Andrius nėra skirtas Eglutei, galiausiai Yuki tampa kaip šešėlis, metaforinė vaiduokliška būtybė, kuri perteikia abejonės ir pavydo motyvą, kuri galiausiai griauna amžinos meilės idilę. Panašiai kaip ir novelėje Pasiaiškinimas. Veikėjai apsėsti abejonių desperatiškai bėga ir griauna santykius nepasikalbėję, nelinkę į kompromisus, o veikiau susikūrę iš fantazijos, nuojautų kylančius barjerus. Dvi pasakos apie savižudžius – tai dvi atskiros novelės, du skirtingi pasakojimai apie Praną ir Danguolę, atspindinčius Ivanauskaitės kartos depresyviąją tamsos pusę. Labai nemalonus atsitikimas pasakojime dalyvauja mergaitė ir jos mylimasis, kuris pamažu tampa ikona, meno kūriniu virš merginos lovos. Šią mistinę istoriją gaubia Oskarui Vaildui iš Doriano Grėjaus portreto būdinga bauginanti mistika apie mums skirtus žmones ir nesuvaldomą likimą, kuriam žmonės paklūsta, negalėdami pasipriešinti savo aistroms ir obsesijai: „Tu negalima, mano MYLIMASIS! Tu manęs bijai! Tu manęs nekenti! O tarp mūsų turi būti lygybė, jeigu norim vienas kitam padėti, MYLIMASIS! (p. 139).“

Misteriška novelė Diena, kurios nebuvo. Veikėjas indiškame kalendoriuje neranda vienos dienos ir jam nutinka keisti dalykai: jis susipažįsta su vyresniųjų klasių moksleive, kuri irgi gyvena iškritusi iš įprasto gyvenimo, nes dienos nėra. Galiausiai jiedu atsiduria veikėjo namuose ir tarp jų įsiplieskia nemalonus pokalbis apie meilę. Viskas baigiasi gana siurrealistiškai, pasirodo, kad veikėjas sudrumsčia merginos naivumą ir įsitikinimus apie meilę, kad net sulaužo jos sparnus, todėl namai pribyra plunksnų. „Grindys klote nuklotos žalsvomis, melsvomis, violetinėmis šaltai žybčiojančiomis plunksnomis, ore sklandė perregimi pūkai ir įvairiaspalvės švytinčios dulkelytės. Mergaitė klūpsčia tysojo ant grindų, jos pilkuose marškiniuose ties mentėmis skleidėsi ryškios kraujo dėmės (p. 154).“ Tam tikra prasme novelė apie naivumą kaip nekaltybę, iliuzijas apie meilę, kai pasaulis neatliepia tuo pačiu, todėl šventajam naivumai pakerpami sparnai.

Pakalnučių metų novelė taip pat viena mėgstamiausių. Bohemiška kompanija iš Latvijos Daugpilio keliauja į Pskovą pasižiūrėti garsiųjų cerkvių. Pakelėje jie prisiskina pakalnučių, sudalyvauja laidojimo procesijoje, o vakare permiega pas vaišingą šeimininkę, bet, deja, viskas baigiasi tuo, kad veikėjai patys sužydi pakalnutėmis: iš jų kūnų pernakt prasikala ir sudygsta pakalnutės, o jų kūnai tampa dirvožemiu, trąša. Autorei pavyksta parodyti, kad herojų (Sauliaus, Vilės, Dano) propaguojamas gėlių vaikų gyvenimo būdas, dzenbudizmas ir pacifizmas yra žavingi, bet mirtinai pavojingi susidūrus su tikrove. Visos intelektualios diskusijos novelėje, citatos iš Keruako ar Kanto yra tik tušti žodžiai, kurie nepadeda išgyventi, kai susiduriama su metafiziniu siaubu ar tikra mirtimi. Likęs gyvas tik pasakotojas (kuris buvo skeptiškiausias ir mažiausiai „sužydėjęs“ idealizmu) rodo, kad išlieka tas, kuris turi bent kiek ryšio su žemiška realybe. Tai pasakojimas apie pakalnučių kartą, kuri savo pačių susikurtame grožyje randa ne išsigelbėjimą, o pražūtį.

Taigi knygos Pakalnučių metų pagrindinė idėja – tai tragiškas konfliktas tarp jautrios, meniškos sielos idealų ir negailestingos, banalios tikrovės, kurioje tyras idealizmas pasmerktas nunykti kartu su pavasario gėlėmis. Jurga Ivanauskaitė rašo intensyviai ir ekspresyviai, hiperbolizuodama veikėjų jausmų dramatizmą, bet kartu ji linkusi žaisti tikrovės variacijomis, į pasakojimus įpindama anomalijas kaip esminį schematišką tikrovę griaunantį elementą. Tai buvo be jokios abejonės sietina su maišto literatūra, kuri neapsikentė sovietinės niūrios tikrovės, tad Pakalnučių metai tampa ir pakalnučių kartos leitmotyvu, atliepiančiu ne tik literatūros atsinaujinimo etapą, bet ir ištisą kartą, kuri netrukus jau realioje tikrovėje griaus Sovietų Sąjungos sienas ir dės naujus Lietuvos valstybės pamatus.

Maištinga Siela

Marcelijus Martinaitis "Vaikeli, paukščio širdy / yra labai maži žmonės" eilėraščio analizė

 

***

– Vaikeli, paukščio širdy

yra labai maži žmonės.

 

Toli, giedančio paukščio širdy,

tie žmonės gyvena kaip mes:

 

jie plaukia per mažus vandenynus,

žiūri į atspindį gęstančios žemės

giliai vandeny.

 

Kartais jie verkia,

bet verksmas toksai negarsus,

kad mes net negirdim.

 

O kartais jie skrenda iš paukščio

mažais sidabriniais lėktuvais –

pas mus.

Bet ne visi jie sugrįžta

atgal į dainuojantį paukštį.

 

Vaikeli,

tie žmonės labai jau maži:

jei dar nors kiek sumažėtų,

tai jų visiškai ir nebūtų.

 

Greičiausiai, vaikeli,

kad jų ir nėra –

tų žmonių

giedančio paukščio širdy.

 

Greičiausiai, kad jie

yra tiktai mes,

kuriuos matė – tik šiaip sau –

pro šalį praskrisdamas paukštis.

 

Eilėraštis atskleidžia gilų filosofinį požiūrį į žmogaus egzistencijos trapumą ir jo vietą begaliniame gyvybės cikle. Kūrinio prasmė telkiasi aplink paukščio širdies metaforą, kuri tampa simboline erdve, talpinančia visą pasaulį ir pabrėžiančia žmogaus mažumą visatos masteliu. Pradžioje pateikiamas kaip pasaka ar legenda vaikui, eilėraštis pamažu transformuojasi į įžvalgą apie tai, kad tie „maži žmonės“ paukščio širdyje iš tiesų esame mes patys, matomi iš šalies kaip laikini ir trapūs praeiviai. Pagrindinė idėja teigia, jog mūsų gyvenimo dramos, verksmai ir pasiekimai tėra trumpas, beveik nepastebimas blykstelėjimas didingame gamtos skrydyje.

 

Meninės priemonės eilėraštyje naudojamos itin subtiliai, siekiant sukurti intymią ir kartu mistišką atmosferą. Autorius pasitelkia vaizdingas metaforas, pavyzdžiui, „atspindį gęstančios žemės giliai vandeny“, kuris perteikia pasaulio laikinumą ir liūdesį. Giedančio bei dainuojančio paukščio epitetai suteikia kūriniui šviesos ir gyvybingumo, o deminutyvas „vaikeli“ suformuoja globojantį, paslaptingą ryšį tarp kalbančiojo ir klausytojo. Personifikacija leidžia paukščio širdį suvokti kaip gyvenamą erdvę, kurioje vykstantys procesai – kelionės mažais sidabriniais lėktuvais ar negarsus verksmas – veikia kaip veidrodis mūsų pačių kasdienybei.

 

Struktūriškai eilėraštis juda nuo paslaptingo kito pasaulio aprašymo link sukrečiančios atomazgos, kuri priverčia pervertinti savo svarbą. Kontrastas tarp tylaus, negirdimo verksmo ir išorinio paukščio giesmės grožio išryškina idėją, kad žmogus nėra visatos centras, o tik mažas keliauninkas, priklausomas nuo didesnės gyvybės jėgos. Kūrinys moko nuolankumo ir primena, kad mūsų būtis yra tokia trapi, jog dar šiek tiek sumažėjus, mūsų „visiškai ir nebūtų“, todėl kiekviena akimirka šioje „giedančioje širdyje“ yra neįkainojama.

 

Maištinga Siela

Kas sugalvojo ir kaip atsirado Melagių Balandžio 1 diena, vadinama juokų ir melų diena?

 

Sveiki!

Ar kas nors Jus yra apgavęs balandžio 1 dieną? Jeigu ir ne, bet tikriausiai bandė. Šis mano įrašas skirtas suprasti, kaip balandžio 1 diena kaip juokų ir melų diena išvis atsirado, kaip šis reiškinys plito per šalis ir kultūras. Tikiuosi, kad bus naudinga ir informatyvu!

Balandžio 1-osios kilmė yra apipinta daugybe teorijų, tačiau populiariausia ir istoriškai labiausiai priimtina versija mus nukelia į XVI a. Prancūziją, kai 1564 metais karalius Karolis IX išleido Roussillono ediktą, kuriuo Naujųjų metų pradžia buvo perkelta iš pavasario (kovo pabaigos) į sausio 1-ąją. Iki tol daugelyje Europos miestų Naujieji būdavo švenčiami savaitę, pradedant kovo 25 d. ir baigiant balandžio 1-ąja. Kadangi informacija anuomet sklido lėtai, o kai kurie konservatyvūs gyventojai tiesiog atsisakė priimti naujovę, jie ir toliau šventė pavasarį. Tie, kurie perėjo prie naujojo kalendoriaus, pradėjo šaipytis iš senųjų tradicijų puoselėtojų, vadindami juos „balandžio kvailiais“, siųsdami jiems netikras dovanas ar kviesdami į neegzistuojančias puotas.

Ši tradicija bėgant amžiams plito ir transformavosi įvairiose kultūrose, įgaudama vietinių atspalvių. Didžiojoje Britanijoje Melagių diena stipriai įsišaknijo XVIII a. pradžioje. Škotijoje ji tapo net dviejų dienų švente: pirmąją dieną būdavo „medžiojami gegutės“ (kvailiai), o antrąją, vadinamą „Tailie Day“, žmonės slapta vieni kitiems prie nugarų segdavo užrašus „spirk man“. Prancūzijoje šventė gavo „Poisson d’Avril“ (balandžio žuvies) pavadinimą – šis paprotys kilo iš tradicijos nepastebimai priklijuoti popierinę žuvį prie žmogaus nugaros, simbolizuojant jauną, lengvai pagaunamą ir kvailą žuvelę. Šiandien ši šventė yra viena universaliausių pasaulyje, švenčiama nuo JAV iki Japonijos, nors kiekviena šalis turi savo specifinius pokštus.

Rašytiniuose šaltiniuose užuominų apie balandžio pokštus galima rasti dar anksčiau. Vienas ankstyviausių paminėjimų siejamas su Geoffray Chaucerio „Kenterberio pasakojimais“ (1392 m.), kur minima data „32 kovo dienos“, kas praktiškai reiškia balandžio 1-ąją. Taip pat flamandų poetas Eduardas de Dene 1561 m. rašė apie bajorą, kuris savo tarnus balandžio 1-ąją siuntė vykdyti absurdiškų, neįmanomų užduočių. 1698 m. Londone užfiksuotas vienas pirmųjų masinių pokštų, kai būrys žmonių buvo pakviesti į Londono bokštą (Tower of London) stebėti „liūtų maudymo“ ceremonijos, kuri, žinoma, niekada nevyko.

Žymūs žmonės per istoriją apie šią dieną atsiliepė su humoru ir ironija, pabrėždami žmogaus prigimties silpnumą. Markas Tvenas yra pasakęs vieną žymiausių frazių: „Balandžio 1-oji yra diena, primenanti mums, kas mes esame likusias 364 dienas per metus“. Garsus rašytojas George’as Bernardas Shaw ironizavo: „Geriau pasirodyti kvailiu balandžio 1-ąją, nei likti juo visą gyvenimą“. JAV komikas Jay Leno pastebėjo šiuolaikinę tendenciją: „Balandžio 1-ąją žmonės bando apgauti vienas kitą, o likusias dienas tai daro vyriausybė“. Politikas Winstonas Churchillis pabrėždavo humoro svarbą net krizėse, teigdamas, kad „humoras yra rimtas dalykas“, o prancūzų mąstytojas Voltaire’as rašė, kad „šarlatanizmas gimė tą dieną, kai pirmasis kvailys sutiko pirmąjį sukčių“, taip netiesiogiai nurodydamas į apgaulės meną.

Lietuvai ši diena taip pat nėra svetima, nors mūsų kultūroje ji labiau susijusi su kaimiška išmone ir liaudies humoru. Lietuviai balandžio 1-ąją vadina Melagių diena arba Juokų diena. Tradiciškai tai būdavo metas, kai kaimynas kaimyną bandydavo „išdurti“ paprastais buitiniais melais: sakydavo, kad kluonas dega, kad karvė ištrūko ar kad svečiai atvažiavo. Svarbiausia taisyklė Lietuvoje – apgautasis neturi pykti, o melagis, pavykus pokštui, turi sušukti „Melagis!“ arba „Apgavau!“. Įdomu tai, kad Vilniuje ši diena įgavo ir unikalią kultūrinę prasmę – 1997 m. balandžio 1-ąją menininkai paskelbė Užupio Respublikos nepriklausomybę, tad dabar vilniečiams ši data asocijuojasi ne tik su melu, bet ir su kūrybiška laisve bei savotiška utopija.

Šiuolaikiniame pasaulyje Balandžio 1-oji peraugo asmeninių pokštų lygį ir tapo didžiųjų korporacijų bei žiniasklaidos varžybų lauku. Kasmet tokios milžinės kaip „Google“, „BMW“ ar „BBC“ bando pergudrauti auditoriją kurdamos neįtikėtinus produktus ar naujienas. Pavyzdžiui, 1957 m. BBC parodė reportažą apie Šveicarijoje augančius „makaronų medžius“, kuriais patikėjo tūkstančiai žiūrovų. Nors skaitmeninėje eroje melagienos (fake news) tapo rimta problema, balandžio 1-oji išlieka ta vienintele saugia erdve, kurioje apgaulė nevirsta pykčiu, o primena mums apie gebėjimą pasijuokti iš savęs ir kartu su kitais. Tai tarsi visuotinis emocinis vožtuvas, leidžiantis bent trumpam į rimtą pasaulį pažvelgti pro vaikiško išdykavimo prizmę.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 189: pabandyki suvokti begalybę ir menki rūpesčiai sumenks

 

Sveiki!

Mes daug kalbame apie begalybę, bet dažnai, man regis, iš ribotos perspektyvos, nes kasdien susiduriame fizinėje ir socialinėje erdvėje su ribotumu. Kartais gali atrodyti, kad dvasiniai koučeriai išrado manifestavimą, ypač dabar paplitusį tarp vakariečių, kaip kokią iliuzijos burbulą, kad galime mintimis ir būsenomis apgauti, jog esame visai neriboti ir netgi pusdieviai, užsiimti stačiai tikrovės neigimu. Tai ypač erzina realistus, karjeristus, pragmatiškai ir iš inercijos veikiančius bei racionaliai mąstančius žmones. Tegu.

Kas pasakys, kad nesame begaliniai? Kad milijardai mūsų kūno ląstelių nėra lokalios tos mūsų pačios Visatos atšvaitai ir ten neglūdi ištisos galaktikos su juodosiomis skylėmis ir planetomis, mums nežinomomis civilizacijomis, taikiomis ir kariaujančiomis. Kaip ir kad mes savo tikrovėje gal tik esame kieno nors didelio vienoje menkoje ląstelėje, tiksliau jos pakraštėlyje esančioje galaktikoje, dar viename visa ko atšvaite... Kai pradedi galvoti apie tai, nebežinai, kas yra didelis, o kas mažas, nes proporcijos nebeegzistuoja ir protas suvokia, kad negali prieiti suvokimo apibendrinimo pabaigos. Begalybė. Pabandyti ją suvokti. Juk tai beveik... poezija.

Maištinga Siela

Dienos citata: Mozė Mitkevičius apie tai, kad teisė be pareigos ir įsipareigojimo nėra teisė

 

Sveiki!

„Mums dažnai atrodo, kad įstatymas yra tai, kas apriboja žmogų. Bet juk teisė kartu yra ir pareiga. Norėdami, kad mūsų teises gerbtų, turime įsipareigoti kitiems. Evangelija taip pat grindžiama šiuo principu – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi.“ Mozė Mitkevičius

Mozė Mitkevičius yra gerai žinomas Lietuvos katalikų kunigas, teologas ir kanonų teisės specialistas, pasižymintis gebėjimu šiuolaikiškai bei intelektualiai interpretuoti tikėjimo tiesas. Jis vertinamas kaip charizmatiškas pamokslininkas ir visuomenės veikėjas, kuris savo įžvalgomis dažnai jungia dvasines vertybes su teisine logika bei kasdienine etika, skatindamas žmones į įstatymus ir krikščioniškas pareigas žvelgti ne kaip į suvaržymą, o kaip į pamatinį laisvės bei tarpusavio pagarbos šaltinį. Šią citatą siūlau apsvarstyti tėvams ir pedagogams kartu su jaunimu ir paaugliais, kurie žino savo teises, bet teisė be pareigos neegzistuoja.

Maištinga Siela