Asmenybės: Frida Kahlo

Tai vienas garsiausių Fridos Khalo paveiklsų, kuriame atsispindi Fridos sielos gelmės. Šio paveikslo matmenys - keli metrai, gyvai turėtų atrodyti įspūdingai.

Frida Khalo

Frida Khalo niekada nesigėdyjo savo meksikietiškos kilmės, vietoj retro stiliaus ir tuometinių madų, ji rengdavosi tradiciniais meksikietiškai apdarais. Mano nuomone, jai nuostabiai tinka.

Tai vienas garsiausių jos paveikslų, susjisusių tiek su jos vidiniu skausmu, tiek su avarijos trauma, kuri persekiojo visą gyvenimą.

Fridos Kahlo portretas darytas Paryžiuje, ši nuotrauka puikavosi ir ant žurnalo viršelių, tada į Fridą buvo žiūrimą kaip į egzotišką tapytoją, niekas nežinojo jos asmenybės.

Sveiki mielieji, šiandien reikėtų prisiminti seną mūsų saito rubriką „Asmenybės“. Pastaruoju metu itin daug pradėjau rašyti apie filmus, nes jie mane užplūdo kaip NSO bangos kosmose, todėl ir blogas pradėjo kentėti nuo vienos ir tos pačios temos, todėl, kad tai kompensuočiau, nusprendžiau jums pristatyti vieną garsią meksikiečių dailininkę Fridą Kahlo. Iš tikrųjų jau seniai norėjau pakalbėti apie šią neeilinę asmenybę, bet tiesiog vis nebūdavo progos arba visai pamiršdavau. Ši asmenybė yra viena iš tų žmonių, kuriuos prisiminus kritiniais atvejais pasidarydavo lengviau gyventi, iš tikrųjų Frida Kahlo mane vedė į priekį su inercija, kad per gyvenimą reikia eiti aukštai iškėlus galvą. Tenka prisipažinti, kad tai mėgstamiausia moteris tapytoja, apie kurią sužinojau pamatęs filmą „Fridą“, sukurtą 2002 m., kuriame superinį vaidmenį atliko Salma Hayek. Jos vaidmuo buvo toks stiprus, toks „Fridiškas“, kad už tai buvo numinuotas Oskarui. Filmas buvo perteiktas tokios autentiškos dvasios, kad iki šiol šis filmas tebėra vadinamas pačiu pačiaušiu mano kategorijoje. Tai filmas, kuris įstrigo amžiams manyje, o Jūs patikėkite, tokių filmų nėra daug. Nežinau kodėl taip nutiko, gal dėl to, kad Fidoje atpažinau save, atpažinau ir tą, kas glūdėjo manyje, bet pats dėl įvairiausių dogmų negalėdavau suvaldyti ir parodyti pasauliui. Galiausiai Frida man lieka moterimi, kuri esti kaip stiprybės fundamentas mano gyvenime. Filmas yra autentiškas Fridos gyvenimo atpasakojimas. Tai kas matė filmą, žino apie ką aš kalbu. Frida buvo meksikietė, gyvenusi 1907 -1954 metais. Jos tapybos darbai iki šiol šokiruoja savo paprastu nepaprastumu, kas slypi už akies lopinėlio – nepaprasta kančia ir skausmas. Frida būdama dar visai jaunutė papuolė į avariją, kurioje vos nemirė, ji, tiesiogine to žodžio prasme, buvo sulaužyta, autobuso luotas buvo kiaurai išlindęs per gimdą, todėl po jo ji nebegalėjo turėti vaikų. Po operacijų Fridą visą gyvenimą kentė baisingiausius skausmus, buvo daugybę kartų rinkta ir klijuota po gabalėlį, gal visai atsitiktinai ligos suspausta pradėjo tapyti. Ir tapė savu atrastu būdu sielos išgyvenimus, kurie atsispindėdavo jos autoportretuose. Negana to, ji ištekėjo už garsiausio to meto tapytojo, kuris visą gyvenimą jai buvo neištikimas, tiesa, pati Frida buvo biseksuali ir turėjo intymių santykių su moterimis, bet tas gyvenimas, jis su nieko nepalyginamas. Tas gyvenimas visiškai neatitinka mūsų gyvenimo, Jums reikėtų žinoti, kokia buvo Frida Kahlo! Maištinga, ugninga, keista! Čia ji galėdavo persirengti vyru, čia ji gerdavo tekilą kaip tikras vyras, čia ji švelni kaip lelija, o kitą kartą jau sukelianti muštynes smuklėse. Frida niekada nebijojo savo trūkumų, tyčia paryškindavo savo suaugusius antakius, buvo po avarijos visą gyvenimą šluba, kenčianti skausmus, bet kartu nepaprastai laiminga, bet kartu linkusi į kraštutinumus. Daug rūkė, gėrė, paskutiniaisiais gyvenimo metais dėl ligos ji jau buvo invalido vežimėlyje, dėl gangrenos jai nupjovė kojos pirštus. Gyvenimas iki paties Paryžiaus ir vėl atgal į gyvenimo bedugnę, jos asmenybė buvo tarsi stebuklas tuometinėje visuomenėje, kada grūmėsi komunizmas ir kitos politinės idėjos. Tiesa, buvo bandymų susilaukti ir vaikelio, bet dėl ligos ji negalėjo jo pilnai išnešioti, galiausiai ligoninėje Fridą ištiko isterijos priepuolis, ji reikalavo, kad išluptas gemalas būtų jai parodytas. Galiausiai prieš save pasistačiusi vaiko likučius stiklainyje be jokių ašarų tapė savo negimusio vaiko portretą. Frida ir jos vyrą siejo begalinė meilė, net neištikimybė neleido sugriūti jų santuokai, bet galiausiai, kai pačios Fridos sesuo permiegojo su jos vyru, Fridai trūko visa tolerancijos votis, ji išsiskyrė, ėmė giliai ristis į duobę, bet gyvenimo pabaigoje praleido visgi su vyru, jau prikaustyta prie lovos, su visa ta lova ji atkeliavo ir į savo paveikslų parodą, nes daktaras buvo uždraudęs jai keltis iš lovos, tada Frida taip užsispyrė, kad ją išlupo su visa lova. Cituoju vikipediją: „Į 1953 m. balandžio tryliktosios savo parodą Frida atvyko greitosios automobiliu, o jos lova atkeliavo iš paskos važiavusiame sunkvežimyje. Į parodos salę Frida iškilmingai įnešta savo lovoje. Tų pačių metų rugpjūtį iki kelio buvo amputuota gangrenuoti pradėjusi dailininkės koja. Pavasarį prasidėjo plaučių uždegimas. Pagijusi Frida toliau nesilaikė gydytojų nurodymų laikytis lovos režimo ir kartu su Diego dalyvavo gatvės demonstracijoje prieš JAV intervenciją Gvatemaloje. Tai buvo paskutinis viešas Fridos Kahlo pasirodymas – praėjus vienuolikai dienų po šios demonstracijos, keturiasdešimt septynerių metų menininkė liepos 13-osios naktį rasta mirusi savo namuose.“ Frida iki šiol yra vertinama dėl savo įnašo į dailės pasaulį, apie ją yra parašyta begalės knygų ir tai kone ryškiausia Meksikos asmenybė visame pasaulyje. Iš tikrųjų dar būtų galima kalbėti begalės apie šią fantastišką moterį, apie nepalaužiamą jos dvasią, mokėjimą gyvenimą vertinti kaip begalinius iššūkius, o svarbiausia, niekada neabejoti ir nebijoti savęs. Visa tai puikiai atsiskleidžia neeiliniame biografiniame filme „Frida“. Ko mane išmokė Frida? Pabrėžti savo trūkumus kaip vertybę ir išskirtinumą! Esi luošas? Na, tai ir puiku, eik per gyvenimą kaip nuostabaus grožio apdovanotas! Niekada nesinervinti dėl savo ydų, niekada nebijoti savo silpnumo, tik jas pripažįstant, jos tampa stiprybe. Frida buvo tokia, todėl, kai patampu mažmožių vergas ir suprantu, kad vėl kažkas negerai, nejučia prisimenu Fridą, kuri man suteikia jėgų būti tokiam, koks esu, nesvarbu, kad niekas pasaulyje tavęs nesupras ir nepateisins. Būti savimi yra kur kas svarbiau, nei būti pripažintam kitų.

Jūsų Maištinga Siela