Sveiki mielieji, šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais apie dar vieną filmą „Mažosios dulkės“ (Little ashes). Filmas – biografija, na, nevisai biografija, kadangi, manau, kad daugelis dalykų be jokios abejonės yra interpretacija ir režisierių kūrybos vaisius. Šis filmas apie du istorinius Ispanijos asmenis, tai dailininką Salvadorą Dali ir poetą Federiką Garsiją Lorką. Kas keisčiausia šiame filme sutikau visų paauglių dievaitį, aktorių Robertą Patisoną, kuris atliko, sakyčiau, tikrai neeilinį vaidmenį – Salvadorą Dali. Galbūt nedaug kas ir žino, jog šiam aktoriui buvo pavesta sukurti gan stiprų vaidmenį, už kurį jis gavo nemažai nominacijų. Ši istorija prasideda Ispanijoje, kai susitinka du menininkai – Lorka ir Dali. Na, pasakysiu tiesiai šviesiai, šis filmas yra apie šių dviejų menininkų meilę ir draugystę. Filmas kurtas tam, kad kalbėtų homoseksualizmo tema, nors properšom parodama ir menininkų gyvenimas, asmenybių skirtybės. Nesitikėjau, kad Patisonui pavyks sukurti stiprų vaidmenį, bet tenka pripažinti, kad vaidmuo išties nesilpnas. Filmas labai gražus, poetiškas, jautrus, romantiškas, vietomis teatrališkas ir hiper meniškas, todėl mano nuomone, aplenkia tikrovę, kuri iš tikrųjų buvo tarp Dali ir Lorkos. Nepaisant to, manau, kad teatrališkumas visai tinka šiam filmui, sukuria neblogą dvasią, norisi žiūrėti tiek vidinę veikėjų dramą, tiek išorinę. Galbūt labiau pasigedau Salvadoro Dali beprotybės, juk šis dailininkas buvo tikras išsišokėlis, beprotis, gal tik filmo pabaigoje tai labiau atsiskleidė, kai šis neteko savo mylimojo, kadangi jį sušaudė už homoseksualizmo propagavimą ir liberalines, tautines idėjas. Šiame filme taip pat atsispindi ir sudėtingas Ispanijos politinis laikotarpis, į valdžią ateina Frankas ir Ispanija tampa pusiau fašistinė, kaip jau sakiau, Lorka dėl to labai nukenčia. Filme nemažai romantikos, aplinkinių suvokimas, sąmojis ir siauro mentaliteto laužymo pratybos, kurios vėl prabyla apie tą patį, ką aš kalbu jau nebe pirmame straipsnyje – apie žmogaus prigimties teises būti tokiu, kokiu norisi būti, niekam nekenkiant ir nieko nesmerkiant. Labai patiko Lorkos asmenybė, kuri pirmoji suprato, kad valdžia, religija ir visos kitos dominuojančiosios substancijos, kurios primeta savo ideologiją, tėra tik pančiai, pasiekti totalią žmogaus individualią laisvę. Lorka daug kalbėjo apie tai savo susirinkimuose ir žmonės iš tikrųjų noriai klausėsi, nors buvo ir opozicijų, kaip ir šiais laikais. Salvadoro Dali portretas man nelabai patiko, aristokratiškas, mėgstantis šokiruoti ne pačiu geriausiu būdu, dėl to dar kai kurių tyčia pašiepiamai vadinamas „genijumi“, kur kas įdomesnis Dali buvo jaunystėje, kai susipažino su Lorka – drovus, nerangus ir šiek tiek juokingas. Nemokėjimas peržengti save, nustatytų visuomenės ribų, sakyčiau, Dali privertė susikurti kitokį savo įvaizdį, stiprų ir išraiškingą, bet jo viduje kaip ir Lorkos sieloje visada atsispindės tas pats dalykas – baimė būti atstumtam, baimė būti nemylimu, negeru, menkaverčiu. Filmas išties geras, kelia daugybę minčių, žavi aktorių vaidyba, todėl labai nesutinku su komentarais, kurie teigia, kad vaidinti tokias šlykštybes yra aktoriui negarbė, sakyčiau, garbė ir dar kokia garbė, kadangi stoti į silpnąją poziciją ir ginti tuos, kurie iš dalies negali apsiginti, mano akimis, yra kilnu ir tauru. Filmas poetiškas, joje skamba ispaniška dvasia, vietomis Lorkos posmai. Poezija ir muzika tarsi du česnako skiltelės, abrikoso žiedlapiai kaukolės dubenyje grojant gitarai. Ir iš tikrųjų po tokio filmo, norisi tikėti, kad Lorka ir Dali kažkur toli nuskriejo tarp kaitrios Ispanijos, tarp migruojančių čigonų, valstiečių, javų ir visų klajoklių, man tai žavu, „veža“ tas žemasis sluoksnis, kuriame ir gimė šie du genijai. Filmas sukurtas tikrais faktais, iš tikrųjų tik jau daug metų praėjus po Lorkos mirties, Dali prakalbo apie jų buvusius santykius, todėl šių asmenybių dėka ir gimė filmas „Mažosios dulkės“.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą