Keli kilogramai apie lietuvišką mentalitetą

Sveiki mielieji, noriu šitą tą ir vėl prabilti apie Lietuvą, šįkart ne taip optimistiškai, kaip rašiau Kovo 11 – osios proga. Noriu pakalbėti apie lietuvių sampratą kaip asmenybės ir kaip mentaliteto saviraiškos ir suvokimo būdą. Negaliu nesipiktinti lietuvių ne tai kad bukumu, bet totaliu užsispyrimu ir nenoru keistis. Tai paskatino internete užgriuvę keli straipsniai, vienas iš tokių buvo Dariaus Sužiedėlis, kuris drąsiai prabilo apie savo asmeninę laimę ir padėtį užsienyje. Jis puikiai argumentavo, kodėl pasirinko užsienį – dėl to, kad Lietuvoje jis nebuvo priimtas toks, koks yra iš prigimties. Straipsnyje jis kalbėjo, kodėl yra svarbu kalbėti apie savo seksualinę orientaciją, bet naivūs lietuviai ir vėl nepatikėjo eilinio žmogaus nuoširdumu ir jį suvažinėjo kaip eilinis sovietų tankas, palikdamas iš jo tik šlapią vietą. Mat, lietuviai dedasi nepaprastai puritoniški, vis dar mano, kad lytinė tapatybė tebėra grubus lovos reikalas, kas ir pro kurį galą daro, kad ir peikdami šituos, anot jų išgamas, iš tikrųjų dar bando dangstyti ir savo susidomėjimą seksu. Lietuviui vis dar įdomu kas ir kaip su kuo miega, gal dėl to lietuviškasis mąstymas lieka tokios primatų rūšies, sunkiai keičiamas. Nenuostabu, žvelgiant į istoriją, lietuviai sunkiai keitė savo mentalitetą, prisiminkime žemaičius, kurie pasikrikštijo paskutiniai Europoje ir įšoko paskutiniai į civilizacijos skubantį traukinį. Bet gal mums nereikia primestos vakarų Europos ideologijos? Kam ji mums? Juk mes lietuviai, mes esam išdidi tauta, todėl kodėl dabar turėtume pradėti mylėti iškrypėlius, jeigu ES to nori? Mes ne tokie! Paskaičius piliečių komentarus, susidaro tokia, švelniai tariant, nuomonė, kurią išvertus iš galybės kaltinimų, įžeidinėjimų ir padrikų keiksmažodžių lavinos, reiškia – visus kitokius – mes giljotinuojame! Gal ir nevertėtų, sakyčiau, siekti totalaus vakarų Europos gyvenimo modelio, bet pasimokyti tolerancijos ir pakantumo reikėtų, nes būti tolerantiškam, tai nereiškia būti abejingam, kaip daugelis įsivaizduoja. Galiausiai ne tik gėjai ir lesbietės, bet ir visi likę skirtybių elementai: rasė, tikėjimas ir t.t. tėra tik skirtybės, kuriomis reikia džiaugtis, pasaulis įdomesnis, pasaulyje yra nuostabių kitoniškumo apraiškų ir dėl to riesti, nes kažkur dar sovietų laikais, kažkas į senolių ir tėvų sąmonę įmontavo, kad homoseksualizmas – blogis, kol kas dabar sėkmingai vis dar vilkiname to sovietinio pasaulio paveldą ir niekaip neleidžiam į save įsiskverbti liberalioms pažiūroms. Esu pasibaisėjęs facebook‘e sukurtomis tokiomis grupėmis, kaip „Lietuva – lietuviams“, kaip pavyzdžiui turi pasijausti čia atvažiavęs italas ar tarkim trisdešimt metų pragyvenęs rusas? Tokios akcijos skatina lietuviškumą kaip izoliuotą šalį, į kurią niekas negali įvažiuoti, niekas negali kisti, nes tai pažeistų lietuvių identitetą, bet kad akcija „Lietuva – pasauliui ir lietuviams“, tokios niekas nepasirūpino sukurti, kad Lietuva plėstų savo horizontus, kviestu į save kitataučius, palaikytų savo tradicijas, jas reklamuotų, mokytų kitus, bet ne, Lietuva lietuviams. O kita grupė skelbiam „Vaikai, imkit pagaliukus ir užmuškit tą gėjuką“, kitaip sakant, dabar ši grupė jau atsidūrusi teismuose už fašistines idėjas, o lietuvių tauta vos ne savanoriais ten susiregistravo ir propaguoja diskriminaciją, atvirą smurtą ir rodo blogą pavyzdį vaikams, nors patys apsiputoję aiškina, kad tai gėjai ir visa jų pritarančioji liaudis juos provokuoja. Na, taip provokuoja gindami savo teises, nors jiems atrodo, jog jie nori parodyti nuogus savo užpakalius, čia ir vėl viskas atsimuša į lietuvio siaurą mentalitetą – lovos reikalą, mat, bet koks pašnekesys apie seksualinę orientaciją yra neabejotinas seksualinių kone pornografinių idėjų reiškimasis, kažkodėl niekas negirdi žodžių „teisė“, „lygybė“ ir t.t. Sąmonėje susikurtas blogas įvaizdis nublankina kone nebylų kitoniškųjų opozicijų cyptelėjimą. O juk kažkada Lietuva reiškėsi kaip labai tolerantiška valstybė, Gediminas kvietė į šalį visokius žmones, nepriklausomai nuo jų tautos identiteto, odos spalvos, kalbos, tikėjimo ar kitų skirtybių. Vytauto laikais vėlgi visi turėjo teisę tikėti tai, kuo nori ir niekas per galvą neduodavo, tuo labiau nesišaipydavo. Bet šiais laikais, lietuvių mentalitetas tapo atvirkščiai proporcingas istoriniam. Jau nekalbu apie lietuvio potraukį labai greitai visko išmokti, darbštumą, jau viduramžiais lietuviai nuvažiavę į Austriją buvo viskuo pasiruošę – mokėjo valgyti prie stalo, į Lietuvą vežė visas naujienas ir jas diegė, keitė mentalitetą, kūrė įvaizdį, susijusį su liberaliomis pažiūromis. Dabar šios galios nebeturime. Net neabejoju, kad daugelis piliečių skaitydami mano eilutes tik piktintųsi, sakydami, kokia čia vertybė būti tolerantiškam, kad aš kliedžiu ir esu dar blogesnis negu pats gėjus – į laužą mane! Esmė šio straipsnio turėjo būti tai, kad buvo metas, kada lietuviai ne savo noru, gelbėdami savo gyvybę nuo sovietų žaliuoju koridoriumi ir kitais būdais emigravo į Pasaulį, dabar žmonės upeliais teka į vakarus, šįkart bėga nuo pačių lietuvių ir blogų sąlygų. Patys susikuriame sau blogas sąlygas, vieni kuria mums blogas sąlygas, mes kuriame kitiems ir tokiu būdu vieni kitiems kaišiojame pagalius į ratus. Štai kas liko iš lietuvio. Man juokinga, kai lietuviai porina po panašių straipsnių apie lietuviškas vertybes: šeimą, krikščionybę, kažin, kada jie bekalbėjo su savo tėvais, kada ėjo išpažinties? Vertybės liko girdėtos vaikystėje, bet nepuoselėjamos, tai ir lieka kalibras prieš naujas liberalias idėjas, kurios nori ateiti, bet nenoras transformuotis viską stabdo. Manote, kad lietuviai nori važiuoti iš Lietuvos vien tik dėl pinigų? Labai klystate, apklausos rodo, kad nemažai tokių yra dėl apgailėtinos politikos, dėl piktavališkų lietuvių, niūrios aplinkos, merdinčios kultūros ir korupcijos ar smurto. „Lietuva – lietuviams“. Kodėl mes turime izoliuotis, varyti kitus iš mūsų šalies? Skustagalvių gvardijos su odinėmis striukėmis, apkvaitę nuo alaus, kliedi nesuvokdami prigimtinių žmogaus teisių, žmogus nėra grupė, grudų aruodai, kuriuos reikia izoliuoti, atskirti ar dėl kažko diskriminuoti. Kodėl negalime keistis? Pranokti vakarus savo liberalumu, kodėl negalime savo šalies padaryti „Lietuva – pasauliui“, tegu pas mus atvyksta žmonės, tegu čia būna kultūros židiniai, tegu mokosi mūsų tautosakos, papročių, žino apie mus. Pasenusios vertybių sistemos ir perdėta netaisyklinga patriotinė samprata, puikybė neleidžia to padaryti. Lietuva – pasauliui tai nereiškia identiteto praradimo, tai nereiškia, kad Lietuva išnyksta ar tampa super kosmopolitiška, ji tampa tarsi svetainė, namai, kuriuose gera pasisvečiuoti. Utopiškas ir idiliška Lietuva, bet tokią norėčiau ją matyti, tokią norėčiau ją po gabalėlį lipdyti su visais iš naujo, tokioje norėčiau pats gyventi ir kad gyventų ateinančios kartos. Gražu. Saldu. Gaila, kad tai nerealybė. Kiek dar reikės kovoti už žmonių prigimtines teises būti savimi, būti laimingiems? Galbūt žino tik pats Viešpats.

Jūsų Maištinga Siela